1 DALIS: RYTAS, JIE IŠVARĖJO
Mano vyras įprastą vasaros savaitgalį išsivežė mūsų tris mažamečius sūnus žvejoti, ir nė vienas iš jų negrįžo namo. Po šešerių metų mūsų vyresnioji dukra stovėjo mūsų ramioje virtuvėje, laikydama aptrintą seną mobilųjį telefoną ir sušnibždėjo: „Mama, aš pagaliau sužinojau, kas iš tikrųjų atsitiko tėčiui ir mūsų broliams“.

Mano vyras Patrick ir aš sukūrėme triukšmingą, laimingą gyvenimą aplink šešis nuostabius vaikus. Mes auginome tris linksmus berniukus, vardu Wyatt, Lucas ir mažąjį Toby, kartu su trimis ryškiomis mergaitėmis, vardu Hannah, Peige ir mažąja Daisy. Mūsų namai visada kvepėjo degintais skrebučiais ir kremu nuo saulės, ir niekada nebuvo tikros tylos.
Kiekvieną liepą Patrickas susikrovė žvejybos įrankius ir išsivežė berniukus į savaitgalio kelionę į Blackwood rezervuarą. Tai buvo tradicija, kurią jis brangino labiausiai. Berniukai prieš kelias savaites kirto langelius kalendoriuje, pritvirtintame prie šaldytuvo, ginčydamiesi dėl daiktų ir valčių sėdynių, kol pagaliau atėjo išvykimo rytas.
Tą rytą saulė liejo mūsų žvyro važiuojamąją dalį, o klevai palei tvorą švytėjo ryškiai žaliai. „Tėti, pasakyk Lucas, kad jis negali važiuoti priekyje visą kelią“, – skundėsi Vaitas, tempdamas milžinišką plastikinį aušintuvą link sunkvežimio.
„Pernai tu turėjai sėdynę prie lango, todėl nustok verkšlenti“, — sušuko Lukas, vengdamas vyresnįjį brolį po ranka pakišęs pluoštą anglies strypų.
Patrikas šiltai nusijuokė tikrindamas priekabos kablį, kiekvienam berniukui švelniai stumtelėdamas link sunkvežimio kabinos. „Jums visiems trims yra daug vietos, todėl liaukitės kivirčytis, kol mama neprivers jūsų išpakuoti kiekvieno krepšio.
Išėjau į lauką su fotoaparatu ir stebėjau, kaip Tobis ant galinės sėdynės stumiasi savo mažytę reikmenų dėžutę, o šlepetės pliaukštelėjo į žvyrą. Jis taip didžiavosi, kad yra pakankamai senas, kad galėtų eiti kartu, kad prieš tai naktį beveik nemiegojo. – Įsitikinkite, kad visi dėvi gelbėjimosi liemenes, kai tik įlipate į tą doką, Patrick.
— Pažadu, kad laikysim juos tvirtai surištus, Laura, — atsakė Patrikas, švelniai apkabindamas mane prieš pabučiuodamas į kaktą. „Sugausime pakankamai upėtakių, kad užpildytume šaldiklį, o sekmadienio vakarienę grįšime namuose“.
Atsitraukiau ir pakėliau fotoaparatą, o mano vyras apkabino Vytatą ranka, o Lukas ir Tobis susispaudė priekyje, visi trys berniukai laikė savo strypus ir šypsojosi į saulę. Paspaudžiau mygtuką kaip tik tuo metu, kai Tobis nusišypsojo dantyta šypsena.
Niekada negalėjau pagalvoti, kad paprasta šeimos nuotrauka bus paskutinė nuotrauka, kurią kada nors nufotografuosiu. Stovėjau mojuodamas važiuojamosios dalies gale, kol nusėdo dulkės nuo sunkvežimio padangų ir variklio garsas nutilo.
Tik iliustracijos tikslais
Savaitgalis prabėgo maloniame skalbinių ir merginų kikenimo migloje. Hannah padėjo man iškepti persikų trinkelę grįžimo vakarienei, o Daisy nupiešė reklamjuostę kreivomis violetinėmis raidėmis su užrašu SVEIKI NAMAI ŽVEJŲ. Peidžė užklijavo jį virš svetainės durų ir atsitraukusi pasigrožėti.
Atėjo sekmadienio vakaras, bet šaltas lietus pradėjo belstis į mūsų svetainės langus, o važiuojamoji dalis liko tuščia. Iš pradžių maniau, kad jie pateko į eismą arba vėluoja už lėtos valties priekabos vingiuotais galiniais keliais.
„Mama, ar tėtis grįš namo laiku, kad galėtų mus įkurdinti? – paklausė mažoji Daisy, įsikibusi į triušienos iškamšą prie virtuvės prekystalio.
„Jis greitai grįš namuose, mieloji, todėl ruoškis miegoti, kol bandysiu vėl jam paskambinti“, – švelniai pasakiau jai, slėpdama pirmą nerimo pliūpsnį po šypsena.
Tris kartus surinkau Patriko numerį ir kiekvienas bandymas nuėjo tiesiai į automatinį balso pašto pranešimą. Kai bandžiau Wyatt mobilųjį telefoną, jis skambėjo ir skambėjo, kol linija visiškai nutilo.
Batsiuvys sušalo ant prekystalio. Hanna sėdėjo priešais mane prie virtuvės stalo, apsimesdama, kad skaito, nors pastebėjau, kad ji nė karto neatsivertė puslapio. Peidžė vis žvilgtelėjo į laikrodį virš krosnelės, kol galiausiai abi merginas išsiunčiau į viršų.
Iki vidurnakčio mano krūtinę apėmė didžiulė panika, ir aš priverčiau drebančius pirštus paskambinti apygardos šerifui. Ramus balsas linijoje nutylėjo kiekvieną smulkmeną, pažadėdamas, kad deputatai tuoj pat eis į rezervuarą.
Kitą rytą deputatai surado Patriko pikapą, stovėjusį šalia viešosios rampos prie Blackwood rezervuaro. Tuščia priekaba vis dar buvo prirakinta prie kablio, bet jo aliuminio valties trūko paleidimo zonoje.
Vėliau tą pačią popietę paieškos įgulos rado apdaužytą laivą išmestą į krantą tolimoje ežero pusėje, netoli dantytos uolos sienos. Patriko niekur nematyti, taip pat mūsų trijų mažamečių sūnų.
Ištisas savaites paieškos valtys, nardymo komandos ir sraigtasparniai žvalgė vandenį ir kranto linijas. Savanoriai iš miesto vaikščiojo krantais ilgomis eilėmis, šaukdami vardus, į kuriuos atsakydavo tik vėjas. Niekada nebuvo aptiktas nė vienas pėdsakas.
Tyrėjai galiausiai padarė išvadą, kad mano šeima nuskendo per staigią laivo avariją, kurią nunešė gilios povandeninės srovės. OvPer vieną naktį tapau našle; likau viena auginti tris sielvartaujančias dukras namuose, kuriuose vis dar aidėjo berniukų juokas.
Per laidotuves nebuvo karstų – tik nuotraukos, trys poros mažų sportbačių ir ežero mėlynumo vainikas. Deizė paklausė, kodėl dėžėse niekas neguli, o aš neradau žodžių atsakymui. Tiesiog laikiau ją glėbyje, kol ji užmigo man ant peties.
„Dabar privalai būti stipri dėl mergaičių, Laura“, – kaskart apsilankęs kartodavo Patriko jaunesnysis brolis Raselas. „Jei nuolat galvosi apie tai, kas galėjo nutikti ten, ant vandens, tik dar labiau sudaužysi sau širdį.“
Raselas tapo mūsų nuolatiniu pagalbininku: taisė pratekančius čiaupus, pjovė žolę, tvarkė įvairius reikalus. Jis nešė atminimo vainikus, kiekvieną sekmadienį sėdėjo prie mūsų stalo ir, rodos, visada nujautė, kada namuose reikia ką nors pataisyti arba kada mergaitėms reikia prajuokinimo.
Vis dėlto kažkas mano viduje niekaip negalėjo nurimti. Patrikas visada buvo itin atsargus žmogus – niekada neleisdavo kuro bakui ištuštėti daugiau nei iki pusės. Jis stebėjo orų radarus tarsi patyręs jūreivis, ruošdavo dvigubus išgyvenimo rinkinius, o Blekvudo vandens saugyklą pažinojo kaip savo penkis pirštus.
Kai tik išdrįsdavau suabejoti nelaimingo atsitikimo versija, Raselas suraukdavo kaktą ir švelniai primindavo, kad norint užversti šį puslapį, reikia paleisti praeitį. „Patrikas nenorėtų, kad taip save kankintum, Laura. Tegul ežeras pasilieka savo paslaptis.“
Laikui bėgant išmokau tyliai laikyti abejones savyje, tačiau graužiantys klausimai niekada visiškai neišnyko. Jie tvyrojo kiekviename neatsakytame telefono skambutyje, kiekviename ilgame žvilgsnyje į tuščią kėdę prie vakarienės stalo.
Lėtai prabėgo šešeri metai. Hana tapo mąslia jauna moterimi, Peidžė ir Deizė paaugo – jų mokyklinės uniformos tapo ankštos, o aš išmokau viena ranka laikyti šeimą kartu, o kita – slopinti sielvartą.
Ir štai vieną vėsią rudens popietę Hana švelniai pasiūlė pagaliau peržiūrėti daiktus, laikomus prieškambario spintoje ir garaže. „Negalime amžinai palikti ten kabančių jų paltų, mama“, – tyliai tarė ji, laikydama tuščią dėžę daiktams, kuriuos ketinome paaukoti. „Manau, tėtis ir berniukai norėtų, kad jų šiltus drabužius atiduotume kitoms mūsų bažnyčios šeimoms.“
Linktelėjau, nors nuo tos minties suspaudė širdį. Lankstėme flanelinius marškinius, nuo kurių vis dar dvelkė silpnu dūmų ir ežero vandens kvapu. Pamačiusi mažytę Tobio striukę nuo lietaus, ilgam prisėdau ant laiptų – tik tada pajėgiau įdėti ją į dėžę.
Man valant virtuvės stalą, pro langą virš kriauklės į vidų plūstelėjo popietės šviesa, nušviesdama auksinį slėnį ir už jo stūksantį pušyną. Durelėse pasirodė Hana; ji laikė seną, pablukusį mobilųjį telefoną, o jos veidas buvo visiškai išbalęs.
„Mama, pažiūrėk, kas buvo įkišta į tėčio seną žieminį žvejybos krepšį.“
„Kur radai tą telefoną, Hana?“ – paklausiau atpažinusi seną aparatą, kurį Patrikas, kaip pats teigė, buvo pametęs likus keliems mėnesiams iki dingimo.
„Jis gulėjo po vilnonėmis kojinėmis, o baterijoje dar buvo šiek tiek energijos“, – atsakė Hana, jos pirštai virpėjo liesdami stiklinį ekraną. – „Galerijoje išsaugotas vaizdo įrašas, darytas tą naktį, prieš pat jiems dingstant.“
Kojos linko, tad įsikibau į virtuvės stalviršio kraštą. Šešerius metus meldžiau visatos bent vieno žodžio iš savo vyro – ir štai visata atsakė, tik pačiu netikėčiausiu būdu.
„Paleisk įrašą, Hana. Noriu išgirsti, ką sako tavo tėtis.“
Hana giliai, virpančiai įkvėpė ir atsirėmė telefoną į cukrinę. Ji palietė paleidimo mygtuką, ir ekrane sušmėžavo neryškus vaizdas. Pasirodė pavargęs Patriko veidas, o pirmieji jo žodžiai privertė kraują stingti gyslose: „Laura, jei tai žiūri – vadinasi, tai niekada nebuvo nelaimingas atsitikimas.“
2 DALIS: PASLĖPTAS ĮRAŠAS
Vos tik šie žodžiai nuskambėjo per mažytį garsiakalbį, mūsų šviesioje virtuvėje įsivyravo slegianti, šokiruojanti tyla. Ekrane mirgėjo neryškūs trukdžiai, girdėjosi prislopintas vėjo ūžesys, braukiantis per mikrofoną.
„Padidink garsą iki galo, Hana“, – sušnibždėjau sulaikiusi kvėpavimą, stebėdama, kaip vaizdas tampa ryškesnis. Ekrane pasirodė pavargęs Patriko veidas; po paraudusiomis akimis tvyrojo tamsūs šešėliai, o veidą dengė netvarkinga barzda. Jis sėdėjo kaimiško stiliaus kedrinėje trobelėje prie vandens telkinio – ten jis laikydavo sezoninius žvejybos reikmenis.
– Jei žiūri šį įrašą, Laura, vadinasi, man nutiko kažkas baisaus, – prabilo Patrikas; jo balsas virpėjo nuo didžiulės įtampos. – Jei manęs nebus šalia, kad apginčiau mūsų šeimą, privalai žinoti: mūsų sūnūs visiškai nekalti.
Hana stipriai įsikibo man į ranką, o jos akyse tvenkėsi ašaros. – Mama, kodėl tėtis sako, kad berniukai nekalti?
– Nežinau, brangute, bet klausyk toliau, – atsakiau, jausdama, kaip giliai skrandyje susitraukia ledinis gniužulas.
Patrikas patrė pavargusias akis, nervingai žvilgtelėjo į trobelės duris ir pasilenkė arčiau objektyvo. – Maniau, kad pavyks viską išspręsti tyliai, neįtraukiant jūsų į pavojų, bet padariau lemtingą klaidą.
Jis nutilo, lyg užspringęs……tramdydamas kūkčiojimą ir bandydamas sureguliuoti kvėpavimą prieš kamerą. „Yra žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjau – žmogus, kuris vaikščiojo mūsų namų koridoriais ir žinojo kiekvieną mūsų kasdienybės smulkmeną.“
Mes su Hana išsigandusios susižvalgėme ir abi akimirksniu supratome, kas atitinka šį apibūdinimą. Tai buvo Raselas – tas pats žmogus, kuris nešė berniukų atminimui skirtus vainikus ir kiekvieną savaitę kartu su mumis vakarieniaudavo.
„Jei manęs nebeliks, o Raselas ateis pas tave, Laura – netikėk nė vienu jo žodžiu, – tyliai įspėjo Patrikas. – Tavo svainis jau labai seniai meluoja šiai šeimai, ir aš pagaliau radau įrodymų.“
Tik iliustraciniais tikslais
Usidengiau drebančią burną, kai visą kūną užplūdo pykinimo banga. Už telefono esančiame lange auksinis slėnis tebešvytėjo popietės šviesoje – atrodė, lyg pasaulis net neįtartų, kad ką tik skilo pusiau. „Kodėl jis man to nepasakė, Hana?“
„Paklausyk tėčio, mama, – paragino Hana, jos balsas virpėjo iš netikėjimo. – Jis aiškina apie dokumentus.“
„Prieš tris savaites mūsų velionio tėvo rašomajame stale radau senų banko knygų – Raselas manė, kad jos buvo sunaikintos, – įraše pasakojo Patrikas. – Raselas daugelį metų grobstė šimtus tūkstančių dolerių iš šeimos miškų ūkio.“
Patrikas sunkiai įkvėpė, pakėlė prieš kamerą kelis sulankstytus popieriaus lapus ir vėl juos padėjo. „Kai pateikiau jam sandorių datas, jis paniro į paniką ir įspėjo: jei kapstysiu giliau, tai man kainuos kur kas daugiau nei tik pinigus.“
Vaizdas staiga sudrebėjo – Patrikas žvilgtelėjo į namelio langą, atrodydamas nuoširdžiai išsigandęs. „Padariau baisią klaidą pasakydamas jam, kad šį savaitgalį vežu Vajatą, Lukasą ir Tobį prie vandens saugyklos.“
Širdis daužėsi į šonkaulius lyg į mažą narvelį įkalintas paukštis. „Dieve, Patrikai, kodėl ten važiavai, jei žinojai, kad jis pavojingas?“ – ištariau žiūrėdama į ekraną, tarsi jis galėtų mane išgirsti per šešerių metų atstumą. „Rytoj ryte prie vandens saugyklos turiu susitikti su liudininku, kuris turi bankinius dokumentus, įrodančius Raselo sukčiavimą“, – tęsė Patrikas, žiūrėdamas tiesiai į kamerą. – „Jei mums kas nors nutiks, eikite į mūsų seną pašiūrę prie ežero ir ieškokite mėlyno voko.“
Patrikas šiek tiek pakeitė kameros kampą – pašiūrės viduje pasirodė gerai pažįstamas, laiko paveiktas darbastalis. „Mėlynas vokas paslėptas ten, kur laikydavome atsarginius namelio raktus, tad neleiskite Raselui jo rasti pirmam.“
Jo balsas tapo švelnesnis, kupinas tokios didžiulės meilės, kad mano širdis sudužo į tūkstančius aštrių šukių. „Myliu tave, Laura, o mūsų dukras ir tris nuostabius sūnus myliu labiau už savo paties gyvybę.“
Ašaros riedėjo jam skruostais, kai jis pasilenkė prie mikrofono tarti paskutinio, širdį draskančio atsisveikinimo. „Niekada savo noru jūsų nepalikčiau, tad prašau – neleiskite niekam įtikinti jūsų, kad aš tiesiog išėjau.“
Ekranas visiškai užgeso; mūsų virtuvėje nebeliko nieko, tik tolygus šaldytuvo dūzgimas. Hana nuleido telefoną – jos rankos taip drebėjo, kad prietaisas vos nenukrito ant linoleumo grindų.
Ilgą akimirką abi tylėjome. Prisiminiau kiekvieną sekmadienio vakarienę, kiekvieną troškinį, kurį Raselas atnešdavo prie mūsų durų, kiekvieną kartą, kai jis suspausdavo man petį ir liepdavo paleisti praeitį. Kiekvienas prisiminimas virto kažkuo nemaloniu ir neatpažįstamu.
„Mama, privalome nedelsdamos rasti tą mėlyną voką“, – galiausiai prabilo Hana, rankove nusišluostydama ašarotą veidą. – „Tėtis paliko mums nurodymus, negalime palikti tų įrodymų prie vandens saugyklos.“
„Tavo seserys iki rytojaus svečiuojasi pas draugę“, – tariau, karštligiškai mąstydama. – „Raselas ateis vakarienės ketvirtadienį, vadinasi, turime laiko.“
„Vadinasi, važiuojame šiandien“, – tvirtai pareiškė Hana. Ji pakėlė smakrą – jos veide atsispindėjo toks ryžtas, taip primenantis tėvo, kad man net užgniaužė kvapą.
„Pasiimk šiltą striukę ir automobilio raktelius“, – pasakiau jai. Nors krūtinę gniaužė siaubas, mano balsas nuskambėjo stebėtinai tvirtai. „Šį vakarą važiuojame prie Blekvudo (Blackwood) tvenkinio, ir tavo dėdei apie tai – nė žodžio.“
Atidariau stalčių su įvairiais niekučiais ir, rausdamasi po baterijomis bei guminukais, galiausiai užčiuopiau mažą žalvarinį raktelį, pririštą prie nublukusios žalios juostelės. Patrikas jį man davė prieš daugelį metų – juokdamasis sakė, kad šis raktelis nieko svarbaus neatrakina. Tačiau man niekada nekilo ranka jo išmesti.
Užrakinome namą ir atbulomis išvažiavome iš kiemo būtent tuo metu, kai saulė ėmė leistis už pušimis apaugusio kalvagūbrio. Vairavo Hana, o aš ant kelių gniaužiau seną telefoną – lyg tai būtų gyvas padaras, kuris gali bet akimirką išsprūsti.
Kelias link Blekvudo tvenkinio vingiavo per slėnius, nusidažiusius gintarinėmis ir purpurinėmis spalvomis. Virš upelių tvyrojo rūkas, o tolumoje stūksantys kalnai švytėjo sodria violetine spalva oranžinių atspalvių išvagotame danguje. Vaizdas buvo toks gražus, kad net širdį draskė, ir aš nekenčiau to grožio – juk būtent jis prarijo mano šeimą.
Kelionės metu abi beveik tylėjome. Abi mintyse vis sukome tą pačią baisią mintį: kad kažkas, ką mylėjome, dingo……šešerius metus šypsojosi prie mūsų vakarienės stalo, slėpdamas tamsią paslaptį.
– O kas, jei pašiūrė tuščia, mama? – tyliai paklausė Hana, mums sukant į žvyrkelį, vedantį vandens telkinio link.
– Tada ieškosime toliau, kol rasime tai, ką mums paliko tavo tėtis, – atsakiau. – Jis nebūtų sakęs, kad tai ten, jei taip nebūtų buvę.
Palikome automobilį už tankaus pušyno ir likusią atkarpą įveikėme pėsčiomis. Prieš mus atsivėrė vandens telkinys – lyg kaldinto vario lakštas; jo paviršiuje liepsnojo saulėlydis, o tolumoje tamsi ir tyli stūksojo uolėta siena.
Apleista pašiūrė prie ežero glaudėsi tako, apaugusio žole, gale. Išsiklaipiusios lentos buvo papilkėjusios, ant durų kabojo surūdijusios grandinės, o aukštos piktžolės lietė sienas – atrodė, lyg pati gamta pamažu susigrąžintų šią vietą.
– Laikyk žibintuvėlio šviesą žemai, Hana, – įspėjau, kišdama seną žalvarinį raktą į surūdijusią spyną. – Nenorime, kad kas nors, važiuojantis aplinkiniu keliu, pamatytų viduje judančią šviesą.
Spyna pasidavė spragtelėdama, ir mes įsmukome į drėgną, pušimis kvepiantį vidų. Praėjome pro suplyšusius žvejybos tinklus, dulkėtus tepalo bakelius ir voratinkliais apraizgytas lentynas, kol galiausiai Hanos žibintuvėlio spindulys apšvietė pažįstamą medinę skrynią, įstumtą po darbastaliu.
– Žiūrėk, po darbastaliu, mama, – sušnibždėjo Hana, nukreipdama siaurą šviesos srautą į raižytą kedrinę dėžę, kurią Patrikas buvo pagaminęs berniukams. – Tai buvo mėgstamiausia Vajato slėptuvė, kai jie žaisdavo prie lieptų.
Atsiklaupiau ant dulkėtų grindų lentų; prisiminimas, kaip Vajatas tūnojo būtent toje dėžėje ir kikeno, kol broliai jo ieškojo, mane tiesiog pribloškė. Pakėliau sunkų dangtį ir iškart pamačiau storą mėlyną voką, gulintį ant vielos ritinio. Ant jo, Patriko ryškiu, gerai pažįstamu raštu, buvo užrašyti keturi paprasti žodžiai: „Mano šeimai – jei prireiks“.
– Kas ten viduje, mama? – paklausė Hana, priartėdama ir nukreipdama žibintuvėlį į mano rankas. – Čia banko pavedimų kvitai, audito pastabos ir spalvota nuotrauka, – atsakiau, tyrinėdama blizgų atspaudą, kuriame Patrikas stovi prie stalo ežero pakrantėje šalia nepažįstamo vyro. Kitoje pusėje Patrikas buvo užrašęs: „Susitik su šiuo buhalteriu, kol Raselas jo neužtildė.“
Po nuotrauka gulėjo sulankstytas geltono popieriaus lapas, prirašytas skubotu, kampuotu raštu. Pirmasis sakinys privertė kraują stingti gyslose: „Jei aš ir mano berniukai dingsime, neleiskite policijai manyti, kad mus pasiglemžė tvenkinys.“
– Mama, perskaityk paskutinę eilutę apačioje, – paragino Hana; jos balsas virpėjo drėgname ore.
Pasilenkiau arčiau, kad įžiūrėčiau karštligiškus, skubotus žodžius: „Tas žmogus, kuris sugadino mūsų valtį – tai kažkas, kas naudojasi mūsų patikos fondu.“ Nespėjau net suvokti šių žodžių prasmės, kai proskynoje, tiesiai prieš pat pašiūrės duris, garsiai trakštelėjo sausa pušies šaka.
Hana sustingo ir išjungė žibintuvėlį – mus apgaubė dusinanti tamsa. Pro lentų plyšius šmėstelėjo blėstanti oranžinė šviesa, o per ją praslinko šešėlis.
Pasigirdo du tvirti, apgalvoti beldimai į seną, oro paveiktą medieną, o po jų – balsas, toks skaudžiai pažįstamas, kad kraujas gyslose sustingo. – Įdomu, kiek laiko tau prireiks, kol rasi tą mėlyną voką, Laura.
3 DALIS: TIESA PRIE VANDENS
– Tau tikrai reikėjo palikti tuos senus prisiminimus ten, kur jiems ir vieta – užkastus, – sušuko Raselas iš proskynos; jo balsas skambėjo ramiai, bet kartu ir keistai pavargusiai. Už jo besileidžianti saulė metė ilgą šešėlį ant pašiūrės grindų.
Hana tvirtai prispaudė voką prie krūtinės ir traukėsi galinės sienos link. „Mama, dėdė Raselas sekė mūsų automobilį iki čia“, – be garso ištarė ji, o jos akys buvo plačiai atmerktos iš siaubo.
– Pasitrauk nuo durų, Raselai, – sušukau, stengdamasi į savo virpantį balsą įdėti kuo daugiau griežtumo. – Ką tu čia veiki, vidury niekur?
– Mačiau, kaip išvažiuoji iš namų, Laura, tad atvykau neleisti tau padaryti baisios klaidos, – atsakė Raselas anapus kedro lentų. – Atidaryk duris – dabar pat. Pasikalbėkime kaip šeima. – Melavai man šešerius metus, Raselai! – surikau, žengdama link užrakinto įėjimo. – Mano vyras savo sename telefone paliko vaizdo įrašą; jame jis viską papasakojo apie pasisavintas palikimo lėšas.
Lauke įsivyravo slegianti tyla, o tada Raselas, atsirėmęs į medinį rėmą, giliai ir pavargusiai atsiduso. – Tu nematai viso paveikslo, Laura. Patrikas grasino sugriauti visą mano gyvenimą – ir visa tai tik dėl kažkokių skaičių popieriaus lape.
– Ar tu pakenkei mano vyrui ir sūnums tame ežere? – paklausiau, abiem rankomis įsirėmusi į tvirtas duris. – Atsakyk man tiesą, Raselai!
– Ne, aš niekada nenorėjau, kad berniukai nukentėtų, Laura! Prisiekiu mūsų tėvo kapu! – sušuko Raselas; jo balsas virpėjo nuo panikos. – Sekiau jų valtį pakrante, norėdamas sutrukdyti Patrikui susitikti su tuo buhalteriu, bet viskas pakrypo ne ta linkme…
– Kas nutiko jų valčiai, Raselai? – surikau, neleisdama jam pasislėpti už neaiškių pasiteisinimų. – Sakyk, ką padarei Patrikui ir mūsų vaikams!
– Mes susiginčijome prie pat valčių nuleidimo vietos, dar prieš jiems išplaukiant, ir Patrikas…„…atsisakė duoti man audito bylas“, – skubėdamas ir akivaizdžiai sutrikęs išbėrė Raselas. „Po valandos jis paskambino man būdamas ežero viduryje; rėkė, kad į korpusą sunkiasi vanduo, o variklis neužsiveda.“
Tik iliustraciniais tikslais
„Kalbėjaisi su Patriku tuo metu, kai mano vaikai skendo, ir net nepaskambinai pakrančių apsaugai?!“ – surikau, ašaroms deginant skruostus. „Kaip galėjai palikti mano sūnus ten vienus skęsti?“
„Labai bijojau, kad jei kviesiu pagalbą, policija susies mane su ta valtimi“, – kūkčiojo Raselas, barškindamas lauko pusėje esantį skląstį. „Nuvažiavau prie kranto, norėdamas pats jų ieškoti, bet kai atvykau, vanduo buvo visiškai ramus – aplink nieko nebuvo.“
Hana žengė į priekį, laikydama šviečiantį telefoną prie durų staktos, kad įrašytų kiekvieną žodį. „Dėde Raselai, tu kiekvieną sekmadienį sėdėjai prie mūsų vakarienės stalo, nors žinojai, kad mano broliai dingo tame vandenyje.“
„Rūpinausi jumis, mergaitės, nes norėjau viską ištaisyti“, – maldavo Raselas, daužydamas kedro lentas. „Atidaryk duris, Laura! Nepriimk sprendimo, kuris sunaikins tai, kas dar liko iš mūsų šeimos.“
„Aš skambinu valstijos policijai, Raselai“, – pareiškiau, Hanos telefonu rinkdama pagalbos tarnybos numerį. „Daugiau niekada neaiškinsi šiai šeimai, kuo ji turi tikėti.“ Dispečerio ramus balsas traškėjo man ausyje, kol pranešinėjau mūsų buvimo vietą, o lauke girdėjau, kaip Raselo žingsniai traška žvyru, tolstant tolyn. Kažkur tarp medžių užburzgė variklis, o pro sienos plyšius šmėstelėjo automobilių žibintų šviesos.
Mes su Hana likome prispaustos prie galinės sienos, vos drįsdamos kvėpuoti, kol jo sunkvežimio garsas nutolo link rajono kelio. Tik tada mano kojos pakriko ir aš, vis dar glausdama dukrą, nusmukau ant dulkėtų grindų.
Po keturiasdešimties minučių pušyną nušvietė raudoni ir mėlyni specialiųjų tarnybų švyturėliai – košmaras prie pašiūrės baigėsi. Valstijos policijos pareigūnai sustabdė Raselo sunkvežimį, kai šis bandė išsukti į rajono kelią, ir uždėjo jam antrankius tiesiog kelkraštyje.
Detektyvai paėmė seną Patriko mobilųjį telefoną, užfiksavo mėlyną voką, o mus su Hana nuvežė į policijos skyrių oficialiems parodymams duoti. Iki ryto finansinių nusikaltimų tyrėjų komanda jau nagrinėjo kiekvieną dokumentą, rastą kedrinėje dėžutėje.
– Ponia Miler, šie banko įrašai rodo sistemingą lėšų pasisavinimą, – paaiškino detektyvas Vorenas, išdėliodamas dokumentų kopijas ant apklausos stalo. – Prieš jūsų vyrui pradedant uždavinėti klausimus, Raselas per fiktyvias įmones pasisavino daugiau nei keturis šimtus tūkstančių dolerių.
– Ar tai įrodo, kas nutiko Patrikui ir mano berniukams vandenyje? – paklausiau, stipriai suspaudusi popierinį puodelį su drungna kava.
– Tai atskleidžia aiškų motyvą konfliktui, tačiau mums vis dar reikia materialinių įrodymų, susijusių su laivu, – švelniai atsakė detektyvas Vorenas. – Vis dėlto Patriko raštelyje buvo nurodytas telefono numeris vyro, kuris matomas nuotraukoje prie ežero.
Tas nepažįstamasis nuotraukoje pasirodė esąs nepriklausomas teismo ekspertas buhalteris Raymondas Vance’as, gyvenantis kaimyninėje Ohajo valstijoje. Kai tyrėjai su juo susisiekė, Raymondas iš pradžių dvejojo, tačiau detektyvams parodžius rastus įrodymus, jis prabilo.
– Sutikau peržiūrėti medienos verslo apskaitos knygas po to, kai Patrikas pastebėjo didelių neatitikimų paveldėjimo bylos dokumentuose, – paaiškino Raymondas per apklausą, kuri buvo įrašoma. – Išsiaiškinau, kad Raselas klastojo parašus, norėdamas gauti komercines paskolas, įkeisdamas turtą, kuris jam nepriklausė.
– Kodėl neatvykote į susitikimą, kurį Patrikas buvo suplanavęs prie vandens saugyklos? Detektyvas Warrenas paklausė jo tiesiai šviesiai.
„Vėlyvą penktadienio vakarą gavau žinutę iš Patricko asmeninio numerio, kurioje buvo pranešta, kad susitikimas atšauktas“, – atsakė Raymondas, pateikdamas savo archyvuotas telefono įrašų žurnalus. „Žinutėje teigiama, kad ginčas buvo išspręstas privačiai šeimoje, todėl likau namuose.“
Detektyvas Warrenas pasilenkė į priekį ir parodė į laiko žymą atspausdintame įraše. „Ši atšaukimo žinutė buvo išsiųsta per mobiliojo ryšio bokštą netoli Russell’o remonto dirbtuvių, o ne Patrick’o namų.“
„Russell’as pavogė Patrick’o tapatybę, kad atšauktų tą susitikimą“, – pasakiau, gerklėje kylant įniršiui. „Jis išviliojo mano vyrą prie to ežero, žinodamas, kad Patrick’as bus izoliuotas su vaikais.“
Tyrėjai iš naujo išnagrinėjo originalias Patrick’o apgadintos valties gelbėjimo ataskaitas, sutelkdami dėmesį į lūžusį stiklo pluoštą prie tranco. Patyręs jūrų mechanikas ištyrė korpuso nuotraukas ir pastebėjo švarius įrankių žymėjimus palei degalų įleidimo liniją.
„Šios degalų jungties nesuplėšė akmenys ar bangų smūgiai“, – pranešė mechanikas per bylos nagrinėjimą. „Kažkas tyčia atlaisvino šią žalvarinę jungtį, kad variklis pritrūktų degalų, kai laivas atvirame vandenyje pasiektų aukščiausią droselio padėtį.“
Buvęs Blackwood prieplaukos darbuotojas pranešė apie tai, kai pamatė naujienų pranešimus apie Russello areštą. Darbuotojas prisiminė matęs Russellą, kuris šeštadienio rytą, prieš šeimai atvykstant nuleisti valties, slampinėjo aplink Patricko valties priekabą.
„Mačiau jį tupintį prie laivagalio su veržliarakčiu, bet maniau, kad jis padeda.“„jo brolis ruošia variklį“, – prisiekęs pareiškė liudytojas. „Jis atrodė skubotas ir nuvažiavo antruoju Patriko sunkvežimiu, kai jis įvažiavo į stovėjimo aikštelę.“
Supažindintas su liudytojo parodymais ir degalų linijų analize, Russellas apklausos kambaryje visiškai palūžo. Jis prisipažino gadinęs kuro rinklę, tvirtindamas, kad tik norėjo palikti Patricką prie doko, kad paskatintų pokalbį apie dokumentus.
Vis dėlto Patrickui pavyko užvesti variklį ir nuvežti berniukus toli į atvirą rezervuarą, kol variklis sugedo ir vanduo tekėjo pro įtrūkusį išleidimo kamštį. Russellas gavo Patricko beprotišką pagalbos iškvietimą, bet pasirinko savo laisvę, o ne gelbėti brolį ir sūnėnus.
Prokurorai Russellui pateikė kaltinimus dėl daugybės vagysčių, įrodymų klastojimo ir neatsargaus pavojaus sukėlimo, dėl kurio žuvo žmogus. Nors baudžiamieji kaltinimai užtraukė teisinę atsakomybę, jie negalėjo užpildyti aidinčios tuštumos mūsų namuose.
Praėjus trims mėnesiams nuo bylos nagrinėjimo pradžios, detektyvas Warrenas paprašė manęs ir Hannah susitikti su juo apygardos prokuroro biure. Skaitmeninės teismo ekspertizės laboratorija atkūrė sugadintą vaizdo failą, išgautą iš Patricko atgauto įrenginio.
„Ponia…“ „Mileri, šis failas buvo įrašytas prieplaukoje likus vos kelioms akimirkoms iki Patricko valties nuleidimo į vandenį“, – švelniai paaiškino detektyvas Warrenas. „Jį sunku žiūrėti, bet jis suteikia esminį kontekstą apie Patricko psichinę būseną.“
Hana per stalą perėjo prie mano drebančios rankos, kai detektyvas paspaudė „paleisti“. Atkurtame ekrane buvo matyti, kaip Patrickas padeda telefoną ant medinio pikniko suolo netoli valties nuleidimo vietos, o ryto saulė žibėjo ant vandens už jo.
Fone mūsų trys berniukai juokėsi, krovę gelbėjimosi liemenes ir žūklės reikmenų dėžes į aliuminio korpusą. Lucasas vilkėjo savo senelio senovinę raudoną beisbolo kepuraitę, o Wyatt žaismingai ginčijosi su Toby, kas praėjusią vasarą sugavo didžiausią ešerį.
„Būtinai užsekite tas liemenes iki galo, berniukai“, – iš už kameros šiltu balsu sušuko Patrickas. „Jūsų mama mane sudraskys, jei grįšite namo bent subraižę.“
„Tėti, pasakyk Tobiui, kad liautųsi slėpęs kirminų konteinerį mano kuprinėje“, – sušuko Lukas plačiai šypsodamasis.
Patrikas nusijuokė, nukreipdamas kameros objektyvą į save. „Jei tavo mama paklaus, berniukai, pasakykite jai, kad šį kartą prisiminėme papildomus kalakutienos sumuštinius.“
Mano skruostais riedėjo karčiai saldžių ašarų banga, kai stebėjau savo sūnus besišypsančius, sveikus ir kupinus jaunatviško džiaugsmo. Jie nė nenutuokė, kad link jų šviesaus vasaros ryto slenka tamsus šešėlis.
Įraše Patrikas pasitraukė nuo pikniko stalo, palikdamas įjungtą kamerą, o pats ėjo link priekabos kablio. Po kelių akimirkų į kadrą įžengė Russellas, jo veidas išblyškęs ir iškreiptas karčio pykčio.
„Tau reikia tuoj pat sustabdyti šią beprotybę, Patrikai“, – sušnypštė Russellas, dairydamasis po judrią prieplaukos aikštelę. „Perduok apskaitos knygų kopijas, ir mes galėsime tai išspręsti tarp brolių.“
„Aš niekada nepadėsiu tau nuslėpti sukčiavimo, Russellai“, – tvirtai atsakė Patrickas, būdamas už kameros matymo lauko ribų. „Tu pavogei iš mūsų šeimos, o rytoj rytą aš perduosiu visą šią bylą apygardos prokurorui.“
„O kaip su berniukais, Patrikai?“ – paklausė Raselas, grėsmingai žengdamas į priekį. – „Ar tikrai nori, kad tavo sūnūs augtų su dėde kalėjime?“
„Palik mano berniukus nuošalyje, Raselai“, – atsakė Patrikas, jo balsas pakilo, skambant tvirtam tėviškam ryžtui. – „Pats pasirinkai, o dabar turi susidurti su pasekmėmis kaip vyras.“
Raselas pasilenkė prie suoliuko ir numušė telefoną ant žolės, kai vaizdo transliacija nutrūko iki šiurkštaus triukšmo. Detektyvas Vorenas pristabdė ekraną ir atsisuko į mus su gilia užuojauta akyse.
„Tas vaizdo įrašas įrodo, kad Raselas susidūrė su tavo vyru prieplaukoje, tiesiogiai prieštaraudamas jo teiginiui, kad jis stebėjo tik iš tolo“, – pareiškė detektyvas. – „Jis žinojo, kad Patrikas ketina jį demaskuoti, ir vis tiek pasirinko sabotuoti tą laivą.“
„Jis pažvelgė mano vyrui į akis, žinodamas, kad mano sūnūs tuoj lips į tą laivą“, – sušnibždėjau, šluostydama ašaras nuo smakro. – „Jis leido trims nekaltiems vaikams nustumti juos nuo tos prieplaukos.“
Hana atsirėmė į mano petį, jos balsas drebėjo iš tylaus įsitikinimo. „Tėtis kovojo už mus iki paskutinio atodūsio, mama, ir jis niekada neatsisakė saugoti savo šeimos.“
Žiema užklojo mūsų slėnį storu šerkšnu, o rezervuaras virto tyliu pilko ledo sluoksniu. Paieškos komandos planavo atnaujinti sonaro paiešką, kai pavasarinis atlydys išvalys gilius kanalus, kuriuose telkiasi srovės.
Russellas prisipažino kaltu dėl netyčinės žmogžudystės ir sunkinančio sukčiavimo, gavęs ilgą laisvės atėmimo bausmę be galimybės būti anksčiau laiko paleistam. Teismo salėje buvo įvykdytas teisingumas, tačiau tikroji ramybė išliko toli nuo mūsų ramių namų.
Vieną žvalų balandžio popietę vienas nuvažiavau į Blackwood rezervuarą, nešdamasis Patricko paskutinę nuotrauką savo vilnoniame palte. Viešas rampas buvo……taip tylu, tik lengvas vėjelis raibuliuoja skaidriame kalnų vandenyje.
Nuėjau iki medinės prieplaukos krašto – ten tą lemtingą liepos rytą stovėjo Patrikas su mūsų berniukais. Užsimerkiau ir įsivaizdavau besijuokiantį Vajatą, Lukasą, taisantį savo raudoną kepuraitę, ir mažąjį Tobį, tvirtai suspaudusį žvejybos reikmenų dėžutę.
– Aš sužinojau tiesą, Patrikai, – sušnibždėjau į erdvę, jausdama, kaip vėsus kalnų vėjelis glosto veidą. – Sužinojau, kas nutiko, ir niekas daugiau niekada nesakys mūsų dukroms, kad jos turi tave pamiršti.
Šešerius ilgus metus nešiojausi slegiančią naštą – nuolatinius raginimus „gyventi toliau“ ir susitaikyti su nepaaiškinta tragedija. Dabar, stovėdama prie vandens, supratau: tikrasis gijimas nereiškia, kad privalau pamiršti žmones, kuriuos mylėjau labiausiai už viską.
Tai reiškė – pagerbti Patriko drąsą ir neleisti, kad mūsų šeimos istorija būtų palaidota po tyla bei melu. Patrikas be galo mylėjo mūsų vaikus ir paliko tiesos pėdsaką, kuris galiausiai išvadavo mus iš abejonių.
Tą vakarą, kai įsukau į mūsų namų kiemą, Hana su seserimis jau laukė ant namo verandos laiptelių. Kai ėjau takeliu jų link, Hana pakėlė akis – jos veide žaidė švelni, klausianti šypsena.
– Ar radai ramybę prie vandens, mamyte? – tyliai paklausė Hana, apkabindama mane per liemenį.
– Radau kai ką dar svarbesnio, brangioji, – atsakiau, prisiglausdama prie trijų savo dukrų, kad apsaugočiau jas nuo vėsaus vakaro oro.
– Ką radai, mamyte? – paklausė mažoji Deizė, žvelgdama man tiesiai į akis.
– Radau stiprybės ir toliau gyventi išdidžiai, žinodama, kad jūsų tėtis mylėjo mus kiekvienu savo širdies dūžiu.
Stovėjome kartu ant verandos, o vakaro saulė leidosi už aukštų pušų keteros, užliedama mūsų namus šilta, auksine šviesa. Mano vyro ir trijų sūnų nebėra, tačiau jų atminimas mūsų širdyse išliks amžinai gyvas, ryškus ir nenugalėtas.
PABAIGA.
Pastaba: Ši istorija yra grožinis kūrinys, įkvėptas tikro gyvenimo temų. Vardai, veikėjai, vietos ir įvykiai yra išgalvoti; bet koks sutapimas su realiais asmenimis – visiškai atsitiktinis. Iliustracijos skirtos tik vaizdiniam papildymui.


