Išleidau sūnų į mokyklos mugę tikėdamasi, kad jis grįš pilnu pilvu, parsineš keletą pigių žaisliukų ir papasakos apie žaidimus.
Tačiau vietoj to sulaukiau mokytojos skambučio – ji kalbėjo ašarų kupinu balsu.

– Khloe, Morganui viskas gerai, – skubiai tarė ponia Coleman. – Bet tau reikia atvykti į mokyklą.
Stipriau suspaudžiau telefoną.
– Kas nutiko?
– Ar šįryt davei jam penkiasdešimt dolerių?
– Taip. O kodėl?
Jos balsas sudrebėjo.
– Turėtum pamatyti, ką jis su jais padarė.
Po dvidešimties minučių skubėjau link sporto salės; ten stovėjo mokytoja ir šluostėsi skruostus.
– Prašau, nesijaudink, – tarė ji.
– Būtų lengviau, jei pati neverktum.
Ji žvilgtelėjo pro duris.
– Jau daugybę metų dirbu mokytoja, bet šis įvykis mane visiškai pribloškė.
Įėjau į vidų.
Aplink sulankstomą stalą būriavosi vaikai. Keliose lentynose prie netoliese esančio prizų stendo beveik nieko nebuvo likę.
O už stalo stovėjo mano vienuolikmetis sūnus, pasipuošęs kreivai uždėta popierine karūna.
Virš jo kabėjo ranka užrašytas skelbimas:
NEMOKAMI PRIZAI.
Kažkas iš minios pasiskundė, kad tenka ilgai laukti.
Morganas pakėlė abi rankas.
– Po vieną! Juk aš tik vienas!
Atsisukau į mokytoją.
– Tik pasakyk, kad mano vaikas neatidarė nelegalaus žaislų verslo.
Ji nusijuokė pro ašaras.
– Ne. Jis padarė kai ką kur kas geresnio.
Jau daugelį metų buvome tik mes dviese – aš ir Morganas.
Jis vis dar buvo pakankamai mažas, kad galėtų mane apkabinti prie mokyklos, nors po to dažniausiai apsidairydavo, ar draugai nematė nieko gėdingo.
Vakarieniaudami laikydavomės tradicijos: kiekvienas papasakodavome apie geriausius ir blogiausius dienos įvykius.
Morganas nuolat bandydavo derėtis dėl taisyklių.
– Išlaikiau gamtos mokslų testą, be to, turėjome papildomą pertrauką.
– Vadinasi, du geri dalykai, – primindavau jam.
– Juk tu sukūrei taisykles. Gali jas patobulinti.
Jis visada rasdavo atsakymą. Jau dvi savaites pagrindinė jo pokalbių tema buvo mokyklos mugė.
– Bus picos, žaidimų, prizų ir sausainių, didesnių už mano delną.
– Skamba kaip rimtas akademinis iššūkis.
– Tai svarbus mokyklos renginys, mama.
Vakarą prieš mugę radau jį sėdintį savo kambario grindimis – priešais jį tvarkingomis krūvelėmis gulėjo dvylika dolerių.
– Ką čia skaičiuojame?
– Mano išlaidų planą.
– Labai atsakinga.
– Galėsiu nusipirkti picą ir sužaisti du žaidimus.
– O kaip gi tas legendinis sausainis?
Jis atsiduso.
– Nepakanka lėšų.
Atidariau piniginę ir įteikiau jam penkiasdešimties dolerių kupiūrą.
Akimirką jis tiesiog spoksojo.
– Visą šitą?
– Visą.
– Ką man leidžiama nusipirkti?
– Tai, kas tave džiugina.
Jis atidžiai apžiūrėjo banknotą.
– O jei pasirinksiu netinkamai?
– Tada pavadinsime tai brangia pamoka.
Jis stipriai mane apkabino.
– Esi pati geriausia mano mama.
– Juk kitos neturi.
– Tai nekeičia reitingo.
Kitą rytą jis įsidėjo pinigus į kuprinę taip atsargiai, lyg gabentų kokį lobį.
– Pasistenk neišleisti visų pinigų vien sausainiams, – šūktelėjau jam lipant iš automobilio.
Jis plačiai nusišypsojo.
– Negaliu sutikti su neįmanomomis sąlygomis.
Dabar stovėjau sporto salėje ir stebėjau, kaip jis tvarkosi su būriu susijaudinusių vaikų.
Kai Morganas mane pastebėjo, jo pečiai nusviro.
– Mama? Kodėl tu čia?
– Skambino tavo mokytoja.
Jis pažvelgė į ponią Coleman.
– Ketinau jai pasakyti šį vakarą.
– Ką pasakyti? – paklausiau. – Kodėl esi su karūna ir dalini… inventorių?
– Tai ne inventorius.
– Tai kas tada?
Jis žvilgtelėjo į šalia stalo stovinčią mergaitę.
– Ar gali palaukti minutėlę? Dabar eilė Hanai.
Ponia Coleman švelniai palietė mano ranką. – Leiskite jai baigti.
Taigi aš žengiau žingsnį atgal.
Hannah vilkėjo geltoną megztinį, o jos rankos buvo stipriai suimtos viena į kitą. Ji pažvelgė į už jos stovinčius vaikus, tada nuleido akis.
Morganas pasilenkė į priekį.
– Pasiruošusi?
– Nežinau.
– Juk repetavome. Neskubėk.
Vienas berniukas, stovėjęs kiek toliau, nekantriai atsiduso.
Morganas akimirksniu išsitiesė.
– Neskubinkite kitų. Tokia taisyklė.
Eilėje stojo tyla.
Hannah giliai įkvėpė.
– Kodėl sausainis nuėjo pas gydytoją?
Morganas plačiai atmerkė akis.
– Nežinau. Kodėl?
– Nes jautėsi prastai.
Jis delnu trinktelėjo per stalą.
– Puiku. Tiesiog puiku.
Kiti vaikai nusijuokė.
Hannah veido išraiška pasikeitė. Pečiai atsipalaidavo, o veidą nušvietė šypsena.
Morganas paėmė pliušinį triušį.
– Užsidirbai prizą.
– Man?
– Tau.
– Ar galiu pasiimti jį namo?
– Paprastai taip ir daroma.
Ji priglaudė triušį prie savęs, tada žengė į priekį ir apkabino patį Morganą.
Morganas sustingo.
– Ką gi. Netikėtas papildomas apkabinimas.
Pridengiau burną, kad paslėpčiau juoką.
Šalia manęs ponia Coleman nusišluostė dar vieną ašarą.
– Hannah į šią mokyklą perėjo šį pusmetį, – tyliai paaiškino ji. – Kalbėti prieš kitus vaikus jai buvo……jai sunku.“
Kitame kambario gale dvi mergaitės priėjo prie Hanos pasigrožėti jos triušiu.
Po akimirkos ji nusekė paskui jas ten, kur vyko žaidimas.
„Ji jau taip seniai norėjo susirasti draugų“, – tarė mokytoja.
Stebėjau, kaip mano sūnus pasitinka kitą vaiką.
„Kas nutiko tiems penkiasdešimčiai dolerių?“
Ponia Coleman nusišypsojo.
„Štai nuo ko viskas prasidėjo.“
Ji palydėjo mane link tribūnų.
Mugė prasidėjo po pietų. Buvo nemokamų pramogų, tačiau už kai kuriuos žaidimus, maistą ir prizus reikėjo mokėti pinigais arba bilietais.
Kai kurie vaikai turėjo nemažai pinigų. Kiti buvo atsinešę labai mažai.
Hana išleido savo tris dolerius žaidimams, o tada pastebėjo pliušinį triušį.
Savanoris leido jai palaikyti žaislą, bet ji neturėjo pakankamai bilietų, kad galėtų pasiimti jį namo.
Morganas pamatė, kaip ji grąžina žaislą.
„Tai jis jai jį nupirko?“ – paklausiau.
„Tokia buvo pirmoji jo mintis.“
„Pirmoji?“
„Tada jis pastebėjo, kad ji – ne vienintelė nusivylusi vaikas.“
Prieš jai spėjant paaiškinti plačiau, prie mūsų prisijungė direktorius Harrisas.
„Jūsų sūnus privertė mus susimąstyti.“
„Panašu, kad aš – paskutinis žmogus, sužinantis, apie ką būtent kalbama.“
Jis nusijuokė.
„Tegul Morganas paaiškina. Jis nusipelnė pats jums papasakoti.“
Žvilgtelėjau tai į vieną, tai į kitą.
„Ar mįslingas bendravimas įtrauktas į mokymo programą?“
Kai mugė ėjo į pabaigą, Morganas pagaliau paliko savo stalą.
Jis priėjo nešinas popieriniu maišeliu.
„Sveiki, Jūsų Didenybe“, – tariau.
Jis pasitaisė karūną.
„Tai vadovaujančios pareigos.“
„Kas tave išrinko?“
„Kitų kandidatų nebuvo.“
Ištiesiau ranką.
„Pakalbėkime apie tavo finansus.“
Jo šypsena tapo neryžtinga.
„Aš išleidau pinigus.“
„Visus penkiasdešimt dolerių?“
Jis linktelėjo.
„Ką pirkai?“ Jis atidarė maišelį.
Viduje buvo du maži automobiliukai ir plastikinis dinozauras.
Aš sumirksėjau.
– Tie trys žaislai kainavo penkiasdešimt dolerių?
– Ne! Čia tik tai, kas liko.
– Liko nuo ko?
Jis padavė man čekį, kuriame buvo išvardyti pliušiniai žaislai ir smulkūs žaisliukai.
Bendra suma – lygiai penkiasdešimt dolerių.
– Atsisėsk šalia, – tarė jis.
Kažkas jo balse privertė mane nustoti šaipytis.
Mes įsitaisėme ant tribūnos suolų, ir jis nusiėmė karūną.
– Tu sakei man nusipirkti ką nors, kas mane džiugintų.
– Pamenu.
– Turėjau planą. Pica, sausainis, galbūt vienas iš tų milžiniškų pieštukų.
– Neblogi prioritetai.
– Bet tada pamačiau Haną, laikančią triušelį.
Jis patrynė savo popierinės karūnos kraštelį.
– Ji atrodė labai liūdna, kai padėjo jį atgal.
– Vadinasi, norėjai padėti.
Jis linktelėjo.
– Tada Oliveris užsimanė mašinėlės. Benas apžiūrinėjo dinozaurus. O buvo ir kitų vaikų, kurie tiesiog stebėjo aplinkinius.
Kai kurie jau buvo išnaudoję visus savo bilietus. Kiti išvis nebuvo atsinešę pinigų.
– Nenorėjau, kad jie visą mugės laiką jaustųsi taip, lyg negalėtų dalyvauti.
Žvilgtelėjau į ponią Coleman.
– Jis paklausė, ar galėtų nusipirkti krūvą prizų, – paaiškino ji. – Mes padėjome jam susitarti su savanoriais.
Morganas parodė į čekį.
– Tuos penkiasdešimt dolerių išleidau būtent tam.
– O stalas?
– Savanoriai leido man juo pasinaudoti.
– O karūna?
– Svarbu, kaip viskas pateikiama.
Aš nusijuokiau.
Jis šiek tiek atsipalaidavo.
– Reikėjo sugalvoti būdą, kad visi tiesiog nepultų griebti daiktų, tad pasiūliau surengti juokelių konkursą.
– O jei kieno nors juokelis būdavo nejuokingas?
– Vis tiek gaudavo prizą.
– Tai koks čia tada konkursas?
Jis susimąstė.
– Galbūt tai buvo labiau… juokelių renginys. Vaikai galėjo pasakoti anekdotus, daryti juokingas grimasas arba atsakinėti į kvailus klausimus. Tie, kurie nenorėjo nieko rodyti, galėjo tiesiog išsirinkti žaislą.
„Esmė nebuvo priversti žmones įrodinėti, kad jie kažko nusipelnė, – pasakė Morganas. – Svarbiausia buvo tiesiog smagiai praleisti laiką kartu.“
„O kai žaislai baigėsi?“
„Mes tęsėme toliau.“
Ponia Coleman linktelėjo.
„Kai kurie vaikai liko net ir gavę prizą. Jie norėjo išgirsti kitą anekdotą.“
Žvilgtelėjau į jo staliuką.
Už penkiasdešimt dolerių daug žaislų nenupirksi.
Tačiau tai suteikė vaikams progą susiburti.
„Yra dar vienas dalykas“, – tarė ponia Coleman.
Morganas atsiduso.
„Prašau, nedarykite iš to didelio įvykio.“
„Tai svarbu.“
Kiek anksčiau Hana bandė papasakoti savo anekdotą, bet staiga nutilo. Keli vaikai nervingai nusijuokė. Vienas berniukas paragino ją paskubėti.
Morganas viską sustabdė.
„Jai tiesiog reikėjo minutėlės“, – pasakė jis.
Hana norėjo pasitraukti, tad jis pasiūlė pasitreniruoti atokiau nuo eilės.
Jie kartu pašnibždomis pakartojo anekdotą.
Tada dar kartą.
Ir dar kartą.
„Ji jį mokėjo, – pasakė Morganas. – Jai tiesiog reikėjo, kad visi bent akimirkai nustotų į ją spoksoti.“
Gerklę suspaudė gumulas.
„O tada atėjau aš?“
Jis linktelėjo.
Ponia Coleman nusišypsojo.
„Pati matei, kas vyko toliau.“
Morganas įdėmiai pažvelgė į mano veidą.
„Mama… Prašau, tik neverk.“
„Stengiuosi.“
„Tavo akys manęs neklauso.“
Nusijuokiau ir priglaudžiau jį prie savęs.
Šįkart jis apkabino mane atgal, net nesidairydamas, ar kas nors žiūri.
Prieš mums išeinant, priėjo direktorius Harrisas – jis turėjo idėją.
„Ateityje rengiamose mugėse norėtume įrengti stalą su nemokamais prizais. Kad kiekvienas vaikas galėtų kažką gauti.“
Morganas pažvelgė…– …pavyktų.
– Tikrai?
– Manau, su paaukotais žaislais ir savanorių pagalba galėtume tai įgyvendinti.
Jis paklausė, ar galėčiau prisidėti prie tėvų komiteto.
– Daugumos mokyklos renginių metu aš dirbu, – atsakiau.
– Galime surengti keletą susitikimų internetu.
Pagalvojau apie Haną, stipriai prispaudusią prie savęs savo zuikutį.
– Mielai padėsiu.
Morganas iškart pakėlė ranką.
– O kaip aš?
– Galėtum būti mūsų mokinių patarėjas, – pasiūlė direktorius.
Morganas pasitempė.
– Ar prie to priklauso kabinetas?
– Ne, – pasakiau.
– O ženklelis?
– Aptarsime tai.
– Rezervuota stovėjimo vieta?
– Važiuosi mano automobilyje.
– Kol kas.
Pakeliui namo jis tapo neįprastai tylus.
Galiausiai paklausė: „Ar esi nusiminusi?“
– Dėl ko?
– Dėl pinigų. Sau nieko nenusipirkau.
– Ar diena buvo gera?
Jis linktelėjo.
– Labai gera.
– Vadinasi, panaudojai juos būtent taip, kaip tikėjausi.
Jo veidas atsipalaidavo, apėmė palengvėjimas.
– Bet pietus bent jau suvalgei?
– Tą sumuštinį, kurį įdėjai. Ir Oliveris pasidalijo pica.
– Gerai.
– O Hanos mama nupirko man sausainį.
Žvilgtelėjau į jį.
– Didžiulį?
Jis plačiai išskėtė rankas.
– Milžinišką.
Žinoma.
Vakarieniaujant Morganas primygtinai reikalavo nenusiimti karūnos.
Pasirodo, jo pareigos tęsėsi ir pasibaigus pamokoms.
– Kokia buvo geriausia šios dienos akimirka? – paklausiau.
– Kai Hana papasakojo savo pokštą.
– O sunkiausia?
Jis nuleido akis.
– Supratimas, kad negaliu nupirkti pakankamai prizų visiems.
Persisvėriau per stalą ir suspaudžiau jo ranką.
Jis padarė kažką nuostabaus, tačiau vis tiek galvojo apie tai, ko jam nepavyko atlikti.
– Man geriausia akimirka, – tariau jam, – buvo pamatyti, kaip labai tau rūpi kiti žmonės.
Jis tik garsiai atsiduso. – Prašau, nesakyk to viešai.
– Svarstau apie proginį marškinėlių dizainą.
– Mama.
– Su tavo nuotrauka.
– Tikrai ne.
Tada jis nusišypsojo.
– Ar galiu paminėti dar vieną geriausią akimirką?
– Tai pažeidžia mūsų taisyklę.
– Tu čia vadovauji. Pakeisk ją.
– Gerai. Kas dar?
– Sausainis.
Taip garsiai nusijuokiau, kad vos neišmečiau šakutės.
Kitą pirmadienį ponia Coleman atsiuntė nuotrauką.
Morganas stovėjo už savo stalo, o jo karūna buvo pasvirusi į šoną. Šalia stovėjo Hana, laikydama savo triušį.
Po nuotrauka buvo parašyta:
„Ačiū, kad užauginote žmogų, kuris pastebi vaikus, stovinčius nuošalyje.“
Atspausdinau ją ir pritvirtinau prie šaldytuvo.
Tą popietę Morganas ją pastebėjo.
– Rimtai?
– Gal norėtum auksinio rėmelio?
– Juk nepadarytum to.
– Gali pabandyti patikrinti, ar tai tiesa.
Jis papurtė galvą ir nuėjo.
Tačiau prieš tai dar kartą žvilgtelėjo į nuotrauką ir nusišypsojo.
Per ateinančias kelias savaites tėvų komitetas pradėjo planavimo darbus.
Viena šeima pasiūlė surinkti žaislus. Kita pasisiūlė surengti nemokamus žaidimus. Mokykla sutiko suteikti reikiamas priemones.
Pavadinome tai „Antrojo šanso stalu“.
Kai pasakiau apie tai Morganui, jis vos neišmetė šaukšto į savo dribsnius.
– Mano stalas sugrįžta?
– Šį kartą – su didesne pagalba.
– Ar galiu jam vadovauti?
– Gali padėti.
Jis giliai susimąstė.
– Turiu vieną sąlygą.
– Kokią?
– Niekas neprivalo pasakoti anekdoto, jei nenori.
– Sutarta.
– Bet prasti anekdotai – laukiami.
– Ypač tokie.
Kitoje mugėje šeimos paaukojo tiek žaislų ir žaidimų, kad stalas nebebuvo priklausomas tik nuo vieno berniuko kišenpinigių.
Hana padėjo Morganui išdėlioti prizus.
Ji taip pat atsinešė kortelių, prirašytų jos pačios sugalvotų anekdotų.
Ponia Coleman atsiuntė dar vieną nuotrauką.
Šį kartą abu vaikai juokėsi.
Tą vakarą Morganas grįžo namo nešinas milžinišku sausainiu. Jis padėjo tai ant virtuvės stalo, tarp mūsų.
– Tau.
– Ką gi aš padariau?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Esi mano mėgstamiausia mama.
– Vis dar vienintelė tavo mama.
Jis perlaužė sausainį pusiau ir padavė man vieną gabalėlį.
– Vis tiek skaitosi.
Buvau davusi jam penkiasdešimt dolerių, kad jis galėtų smagiai praleisti popietę.
O jis tuos pinigus panaudojo tam, kad ir kiti vaikai galėtų smagiai praleisti savąją.
Ir praėjus mėnesiams, mes vis dar dalijomės tuo, kas iš to gimė.


