Dauno sindromą turintis berniukas pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklą – penktąją dieną direktorius paskambino jo tėvams ir pasakė: „Nedelsdami atvykite.“

Interesting stories

Po daugelio metų, kai sūnų, turintį Dauno sindromą, mokėme namuose, galiausiai užrašėme jį į įprastą mokyklą. Kiekvieną popietę jis grįždavo namo besišypsodamas ir su dideliu entuziazmu pasakodavo apie pamokas bei naujus draugus.

Tačiau penktąją dieną paskambino direktorius.

– Ponia Parker, jūs su vyru privalote nedelsdami atvykti į mokyklą.

Viduje viskas susitraukė.

– Ar Ethanui viskas gerai?

– Jis saugus, tačiau mano kabinete yra du policijos pareigūnai.

Aš sustingau.

Policijos pareigūnai? Mano šešiamečio sūnaus mokykloje?

– Kas nutiko? – paklausiau, vos sugebėdama išlaikyti balsą stabilų.

– Įvyko incidentas, kuriame dalyvavo keli mokiniai. Prašau, atvykite kuo greičiau.

Jis baigė pokalbį nieko daugiau nepaaiškinęs.

Nedelsdama susisiekiau su savo vyru Maiklu, ir mes skubiai išvykome į mokyklą.

Įėję į direktoriaus Hariso kabinetą, pamatėme Ethaną, sėdintį prie lango ir stipriai gniaužiantį savo mėlyną kuprinę.

Jo akys buvo paraudusios.

– Mamyte! – sušuko jis ir puolė man į glėbį.

Stipriai jį apkabinau.

– Saulute, ar tu sužeistas?

Jis papurtė galvą.

Tada jis sušnibždėjo tai, kas sudaužė man širdį.

– Prašau, neleiskite man išeiti iš mokyklos.

Sutrikusi pažvelgiau į Maiklą.

Šalia direktoriaus stalo stovėjo du uniformuoti pareigūnai.

Viena iš jų žengė į priekį ir prisistatė – pareigūnė Miler.

– Jūsų sūnui negresia jokie nemalonumai, – patikino ji.

– Tai kodėl čia policija? – paklausė Maiklas.

Direktorius Harisas atsiduso.

– Per pietų pertrauką keli mokiniai erzino Ethaną. Įsikišo kitas berniukas, ir situacija paaštrėjo. Mokykloje dirbantys pareigūnai sureagavo, nes darbuotojai baiminosi, kad viskas gali peraugti į fizinį konfliktą.

Pažvelgiau į savo sūnų.

Jis nuleido galvą.

Daugelį metų mokėme Ethaną namuose, nes nerimavome, ar įprastoje klasėje jis gaus visą reikiamą pagalbą.

Tačiau jis labai norėjo lankyti mokyklą ir susirasti draugų.

Aptarę jo poreikius su specialistais bei mokyklos atstovais, galiausiai nusprendėme pabandyti. O pirmosios kelios dienos atrodė tiesiog nuostabios.

Pirmadienį Itanas grįžo namo spinduliuodamas džiaugsmu.

– Mama! Mokykla – nuostabi!

Antradienį jis su dideliu entuziazmu pasakojo apie Oliverį – berniuką, sėdintį šalia jo.

Trečiadienį jis buvo tiesiog laimingas, nes keli klasės draugai pakvietė jį kartu pietauti.

Manėme, kad jis pagaliau randa savo vietą.

Tačiau dabar, sėdėdama direktoriaus kabinete, baiminausi, kad neteisingai supratome tai, kas vyko.

Direktorius Harisas padėjo planšetę ant savo stalo.

– Yra kai kas, ką turėtumėte pamatyti.

Jis paleido įrašą iš valgyklos.

Itanas sėdėjo prie stalo, o netoliese stovėjo trys berniukai.

Vienas iš jų laikė iškėlęs telefoną.

– Itanai, pasakyk mums, kuo būsi, kai užaugsi!

Itanas nusišypsojo.

– Būsiu garsus mokslininkas!

Berniukai pradėjo juoktis.

– Pasakyk dar kartą! Garsiau!

Itanas pakartojo, bet jo šypsena pamažu dingo.

Kitas berniukas ėmė mėgdžioti jo balsą.

Širdis nusirito į kulnus.

Mano sūnus dievino mokslą. Jis valandų valandas uždavinėjo klausimus apie planetas, gyvūnus ir įvairius mechanizmus.

O šie vaikai pavertė jo svajonę pajuokos objektu.

Tada vaizdo įraše pasirodė dar vienas berniukas.

Oliveris.

– Nustokite jį filmuoti, – griežtai pasakė Oliveris.

– Nusiramink! Mes tik juokaujam!

– Jam tai visai nejuokinga!

Vienas iš berniukų pastūmė Oliverį į petį.

Oliveris atitraukė ranką, o kėdė garsiai brūkštelėjo per grindis.

Įrašas nutrūko.

Maiklas atrodė įsiutęs.

– Kaip seniai tai vyksta?

Direktorius atsakė, kad jie vis dar aiškinasi aplinkybes.

Atsisukau į Itaną.

– Sauleli, ar tie berniukai erzino tave ir anksčiau?

Jis sudvejojo.

– Kartais.

– Nuo kada?

– Nuo trečiadienio.

Širdis tiesiog sustingo.

Trečiadienį Itanas su pasididžiavimu pasakojo, kad buvo pakviestas kartu pietauti.

Prisiminiau, koks laimingas jis tada atrodė.

– Kodėl mums nepasakei? – švelniai paklausiau. Jis sukiojo kuprinės dirželį.

– Nes man patinka mokykla.

– Žinome, branguti.

– Sakei, kad jei mokykloje bus per sunku, galėsiu grįžti namo.

Tada supratau.

Prieš pirmąją dieną buvau pažadėjusi: jei jis pasijus prislėgtas, galėsime grįžti prie mokymosi namuose.

Norėjau jį nuraminti.

Tačiau Itanas šiuos žodžius suprato kitaip.

Jis manė, kad jei papasakos mums apie patyčias, gali prarasti mokyklą, kurią taip mėgsta.

Pritūpiau šalia jo.

– Itanai, tai, kad kažkas elgiasi negražiai, nereiškia, kad tau nepavyko. Mes neatimsime to, ką tu mėgsti, vien todėl, kad kitas vaikas pasielgė blogai.

Jis pakėlė akis.

– Pažadi?

– Pažadu – mes tavęs išklausysime ir sugalvosime, kaip užtikrinti tavo saugumą.

Maiklas paklausė apie Oliverį.

– Jis – mano draugas, – nedelsdamas atsakė Itanas.

– Ar jis žinojo, kad tie berniukai iš tavęs tyčiojasi?

Itanas linktelėjo.

– Jis man sakė, kad jie – ne geri žmonės.

– Tai kodėl ir toliau su jais valgei?

Sūnus atrodė sutrikęs dėl šio klausimo.

– Nes jie leido man ten sėdėti.

Pajutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.

Jis taip troško draugų, kad buvo pasirengęs kęsti pašaipas – vien tam, kad jaustųsi priimtas į būrį.

Tada Itanas pasakė kai ką, ko nežinojome.

Oliveris mokykloje irgi buvo naujokas.Pirmąją dieną Ethanas pastebėjo jį sėdintį vieną ir paklausė, ar šis norėtų kompanijos.

Jie pradėjo kalbėtis apie dinozaurus.

Kitą dieną Ethanas pakvietė Oliverį kartu pietauti.

O trečiadienį, kai kiti berniukai pasišaukė Ethaną, jis atsivedė ir Oliverį.

Oliveris buvo jį įspėjęs, kad tie berniukai elgiasi nedraugiškai.

Tačiau Ethanas vylėsi, kad galiausiai jie taps draugais.

„Maniau, galbūt rytoj jie bus malonesni“, – paaiškino jis.

Aš jį apkabinau.

Po kelių minučių direktorius Harrisas grįžo su papildoma informacija.

Pasirodo, dar vakar Oliveris buvo pranešęs apie patyčias per pietus prižiūrinčiam darbuotojui.

Deja, situacija nebuvo tinkamai išnagrinėta.

Mokiniai tvirtino tik juokaujantys, o prižiūrėtojas tiesiog priminė jiems elgtis pagarbiai.

Kitą dieną viskas pasikartojo.

Michaelas, suprantama, labai susijaudino.

„Kažkas apie tai pranešė dar vakar, ir niekas nepasikeitė?“

Direktorius pripažino klaidą.

„Turėjome reaguoti nedelsiant. Dabar tai taisome.“

Jis paaiškino, kad mokykla pasikalbės su mokiniais bei jų tėvais, užfiksuos patyčių atvejį ir per pietus užtikrins papildomą priežiūrą.

Tada jis atskleidė dar kai ką.

Iš pradžių Oliveris buvo nusiųstas į direktoriaus kabinetą, nes darbuotojai manė, kad būtent jis išprovokavo konfliktą.

Tačiau vaizdo įrašas parodė, kad jis, priešingai – bandė sustabdyti patyčias.

Dar labiau stebina tai, kad Oliveris atsisakė palikti Ethaną vieną, kol suaugusieji aiškinosi situaciją.

„Jis primygtinai reikalavo leisti Ethanui paaiškinti, kas nutiko, – sakė direktorius Harrisas. – O Ethanas nuolat prašė mūsų nebausti Oliverio.“

Pažvelgiau į savo sūnų.

„Ar tai tiesa?“

Jis linktelėjo.

„Oliveris pasakė, kad draugai vienas kito nepalieka.“

Michaelas nusisuko ir nusišluostė akis.

Pareigūnė Miller patvirtino, kad nė vienas iš berniukų nepadarė nieko, dėl ko reikėtų policijos įsikišimo.

Mokykla pati išspręs šį klausimą.

Prieš išeidama, pareigūnė nusišypsojo Ethanui.

„Pasielgei teisingai – pasakei tiesą.“

„Oliveris irgi“, – atsakė jis.

„Taip“, – pritarė ji. „Taip, norėjo.“

Kai direktorius Harisas paklausė, ar norime pasiimti Itaną namo, atsisukau į sūnų.

„Kaip norėtum pasielgti?“

Jis atsakė nedvejodamas:

„Grįžti į pamoką.“

Mes su Maiklu susižvalgėme.

Instinktyviai norėjosi parsivesti jį namo ir apsaugoti nuo bet kokio nemalonaus žodžio.

Tačiau daugelį metų skatinome jį tapti labiau pasitikinčiu savimi ir savarankiškesniu.

Dabar negalėjome ignoruoti jo norų.

Susitarę, kad mokytojai kasdien pasiteiraus, kaip jis jaučiasi, užtikrinę papildomą pagalbą per pietų pertrauką ir parengę aiškų planą, kaip pranešti apie galimas problemas ateityje, sutikome, kad jis gali grįžti.

Prieš išeidamas Itanas pažvelgė į mus.

„Mama, ar aš vis dar galiu tapti mokslininku?“

„Žinoma, gali.“

„Net jei kalbu kitaip?“

Maiklas priklaupė šalia jo.

„Tavo idėjos svarbios, Itanai. Tai, kad kalbi kitaip, jų nė kiek nesumenkina.“

Mūsų sūnus nusišypsojo.

„Gerai. Tada einu į gamtos mokslų pamoką.“

Per ateinančias savaites mokykla laikėsi duotų pažadų.

Su įvykiuose dalyvavusiais vaikais buvo tinkamai pasikalbėta, mokytojai teikė pagalbą, o Itanas pamažu vis drąsiau prabildavo, kai kas nors jį neramindavo.

Oliveris liko artimiausiu jo draugu.

Vieną popietę Oliverio mama pakvietė Itaną pas save pažaisti.

Kai atvykau jo pasiimti, ji man padėkojo.

„Už ką?“ – paklausiau.

„Už Itaną.“

Ji paaiškino, kad Oliveriui buvo sunku pakeitus mokyklą – pirmąsias dienas jis praleido valgydamas vienas.

„Jis grįžo namo toks laimingas tą dieną, kai Itanas pakvietė jį prisėsti kartu“, – pasakojo ji.

Tada supratau kai ką labai gražaus.

Oliveris ne tik išgelbėjo Itaną iš nemalonios situacijos.

Itanas taip pat padėjo Oliveriui pasijusti priimtam tuo metu, kai šiam pačiam reikėjo draugo.

Jų draugystė prasidėjo nuo vieno mažo gerumo poelgio.

Po mėnesio mokykloje vyko gamtos mokslų paroda.

Itanas ir Oliveris išdidžiai pristatė projektą apie Saulės sistemą.

Oliveris nupiešė planetas, o Itanas padėjo jas įvardyti ir paaiškinti jų ypatybes.

Vienu metu Itanas užsikirto ties vienu žodžiu. Jis stabtelėjo, įkvėpė oro ir bandė dar kartą.

Oliveris kantriai laukė šalia.

Kai jie baigė, mes paplojome.

Etano šypsena buvo nepamirštama.

Tą vakarą jis paklausė, ar Oliveris galėtų vėl užsukti.

– Žinoma, – atsakiau.

Tada jis paklausė: „Mama, kaip manai, ar kada nors susirasiu daugiau draugų?“

Nusišypsojau.

– Manau, kad taip, branguti.

Jis šiek tiek pagalvojo, prieš atsakydamas.

– Bet Oliveris – geriausias mano draugas.

Ir pirmą kartą nuo to gąsdinančio telefono skambučio supratau, ką vos nepraradome.

Mūsų sūnui nereikėjo, kad mes sumažintume jo pasaulį, idant niekas niekada jo nesužeistų.

Jam reikėjo, kad mes išklausytume, palaikytume ir padėtume įveikti sunkias akimirkas, neatimdami to, kas jam teikė džiaugsmą.

Po kelių dienų Etanas nusileido žemyn su kuprine ant pečių – jis džiaugėsi dar vienu mokykliniu projektu.

Kai priėjome prie durų, jis sustojo.

– Mama?

– Taip, branguti?

– Jei„…kas nors vėl su manimi elgsis negražiai – aš tau pasakysiu.“

Aš jį apkabinau.

„Ir mes kartu ką nors sugalvosime.“

Jis plačiai nusišypsojo ir nuskubėjo prie automobilio.

Prieš penkias savaites mūsų mažylis žengė į mokyklą, tikėdamasis, kad kas nors norės tapti jo draugu.

Jis tokį rado – ir parodė mums, kad tikroji apsauga nereiškia vaikų atskyrimo nuo pasaulio. Ji reiškia užtikrinimą, kad su tuo pasauliu jiems niekada nereikėtų susidurti vieniems.

Visited 279 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий