Moteris po siena
1 dalis
– Ei, močiute. Koks buvo tavo laipsnis akmens amžiuje?
Nepakėliau akių. Dėl to čili troškinio buvau važiavusi keturiasdešimt minučių.

– Su jumis kalbu, ponia.
Prie mano stalo stovėjo trys kareiviai. Tas, kuris kalbėjo – gal kokių dvidešimt septynerių, – turėjo kaklą kaip tvoros stulpą ir tokį balsą, kuriam niekada nereikėjo prašyti du kartus. Ant jo krūtinės puikavosi vardinė juostelė su užrašu „REESE“. Trys kampinės juostelės ir lankelis. Vyresnysis seržantas.
Mano vardas – Quinn Braddock. Man aštuoniasdešimt vieneri, gyvenu viena geltoname name Klarksvilyje, Tenesio valstijoje; namo priekyje – gerokai per daug laiptelių. Trisdešimt vienerius metus dirbau mokyklos slaugytoja „Burt“ pradinėje mokykloje.
O prieš tai – labai seniai – buvau visai kas kita.
Buvo spalio mėnesio ketvirtadienis. Sėdėjau didelėje valgykloje „Fort Campbell“ karinėje bazėje, Kentukyje. Vilkėjau savo geriausią pilką vilnonį paltą, avėjau išeiginius batus. Visi kiti patalpoje vilkėjo maskuojamąją uniformą ir buvo tokie jauni, kad galėtų būti mano anūkai.
– Čia karinis objektas, – tarė Reese’as. – Norint čia būti, reikia leidimo. O gal tiesiog atklydote iš senelių namų nemokamų pietų?
Jo draugai nusijuokė.
Atmosfera patalpoje pasikeitė – taip jau būna. Pokalbiai nutilo. Girdėjosi tik šakučių braukimas per padėklus. Du šimtai žmonių klausėsi, nors apsimetė, kad to nedaro.
Padėjau šaukštą šalia dubens.
Tai jį dar labiau supykdė. Jis trenkė savo padėklą ant gretimo stalo, o ant mano stalo atsirėmė abiem delnais. Ant dešinės rankos dilbio vinguriavo erelio tatuiruotė.
– Žiūrėkite į mane, kai su jumis kalbu. Čia galioja tam tikros taisyklės. Tad paklausiu dar kartą: kas jūs tokia ir ką veikiate mano bazėje?
Prie gretimo stalo galvą pakėlė jauna eilinė. Jai turbūt nebuvo nė dvidešimties. Ji pravėrė burną, žvilgtelėjo į jo laipsnio ženklus ir vėl ją užčiaupė. Galiausiai pasukau galvą ir pažvelgiau į jį.
Po visu tuo piktumu slypėjo geras veidas. Jis atrodė kaip berniukas, kuriam visą gyvenimą buvo kartojama, kad jis – stipriausias tarp visų, ir niekada nebuvo suteikta nė menkiausios priežasties tuo suabejoti.
Mano žvilgsnis nukrypo į nedidelį emaliuotą ženklelį virš dešiniosios krūtinės kišenės – tokį, kuris nurodo, kuriam batalionui priklauso karys. Mėlynas skydas su baltu garniu plačiai išskleistais sparnais.
Nieko nesakiau. Pakėliau stiklinę su vandeniu.
– Ką, kurčia esi? – paklausė vienas iš jo draugų.
– Paprašiau asmens dokumento, – Rysas du kartus spragtelėjo pirštais man prieš pat veidą. – Dabar pat.
Jis neturėjo teisės to reikalauti. Seržantas negali reikalauti asmens dokumento iš lankytojo, stovinčio eilėje prie maisto. Tai – karo policijos darbas, ir visi toje patalpoje tai puikiai žinojo.
Mano lankytojo leidimas gulėjo rankinėje, pakabintas ant mėlynos juostelės; jame buvo mano nuotrauka – leidimą gavau tą patį rytą prie 4-ųjų vartų. Tačiau jo neištraukiau.
Mano velionis vyras Voltas mano užsispyrimą vadindavo aštuntuoju pasaulio stebuklu. Juk ne tam važiavau tokį ilgą kelią, kad rodyčiau savo dokumentus kažkokiam berniukui.
Gurkštelėjau vandens. Rankos nedrebėjo. Tai vienintelė mano kūno dalis, kuri vis dar išliko tvirta.
Jo veidas paraudo. Jis pradėjo visa tai dviejų šimtų karių akivaizdoje, tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip jis tikėjosi.
– Viskas, – tarė jis. – Einame su manimi prie vartų. Kelkis.
Nepakilau.
Jis nužvelgė mane nuo pat žilų plaukų iki pat „bažnytinių“ batelių, ieškodamas, prie ko dar galėtų prikibti.
Ir rado.
Ant mano pilko palto apykaklės segėjo nedidelis žalvarinis ženklelis. Metalas nuo laiko patamsėjo, o mėlynas emalis viename kampe buvo atskilęs. Mėlynas skydas. Baltas garnys plačiai išskleistais sparnais.
Toks pat, koks puikavosi ir ant jo krūtinės. Maniškis – vos penkiasdešimt šešeriais metais senesnis.
Jis įsistebeilijo. Tada bakstelėjo pirštu – vos per colį nuo mano gerklės.
– Kur tai gavai?
Padėjau taurę.
– Tai mano bataliono ženklas, – tarė jis, ir dabar jo balsas virpėjo iš pykčio. – Vyrai dėl to liejo kraują. Vyrai dėl to žuvo. Tokių dalykų neperki Hopkinsvilio sendaikčių turguje, kad paskui įsisegtum į atlapą ir gautum nemokamus pietus. Nusiimk.
– Ne, – pasakiau.
Tai buvo pirmasis žodis, kurį jam ištariau.
– Nusiimk, arba aš pats jį nuimsiu.
Jauna eilinė atsistojo. Lengvai papurčiau galvą – ji sustojo.
Pažvelgiau į Rysą. Tada žvilgtelėjau jam per petį – į sieną virš maisto išdavimo linijos.
Ten užrašyti žodžiai. Mėlynos, pėdos aukščio raidės, besitęsiančios per visą trisdešimties pėdų ilgio blokelių sieną. Jis čia pietavo kasdien, trejus metus iš eilės.
– Seržante, – tariau, – prieš griebdamas mane, atsisukite ir perskaitykite, kas parašyta ant tos sienos.
Jis nė nepajudėjo.
– Žinau, kas ten parašyta.
– Vadinasi, ilgai neužtruksite. Prašau, garsiai.
Patalpoje tapo taip tylu, kad girdėjau, kaip šnypščia maisto šildymo įrenginys.
Matyt, kažkas mano balse jį pasiekė, nes vyresnysis seržantas Rysas lėtai atsisuko.
– „Mes nešame savo naštą patys“, – perskaitė jis.
Bataliono šūkis. Kiekvienas to dalinio karys jį sužino jau pirmąją dieną.
– Skaitykite toliau.
Po šūkiu, mažesnėmis raidėmis, buvo antras sakinys. Dauguma karių jo niekada neperskaito. Tai tiesiog sienos dalis – kaip gesintuvas ar laikrodis.
Stebėjau, kaip juda jo lūpos.
– Ši valgykla skirta……skirta vyresniajai leitenantei Quinn Hollis iš Armijos slaugytojų korpuso, kuri parvežė namo keturiasdešimt vieną mūsų vyrą. 1969 m. gegužė.“
Jis nutilo.
Labai ilgai stovėjo atsisukęs į mane nugara.
Tada atsisuko ir pažvelgė žemyn į seną moterį pilku paltu.
– Ponia, – tarė jis, o balsas tapo vos girdimas. – Kaip sakėte, koks jūsų vardas?
– Nesakiau, – atsakiau. – Jūs neklausėte. Klausėte tik mano laipsnio.
Sudėjau rankas ant stalo.
– Buvau vyresnioji leitenantė. O mano mergautinė pavardė – Hollis.
2 dalis
Stojo tokia tyla, kad būtų buvę girdėti, kaip nukrenta smeigtukas.
Seržanto Reese’o veidas taip staiga iš raudono tapo baltas, kad pamaniau – jis gali nualpti. Du jo draugai atsitraukė per tris žingsnius. Vienas jų spoksojo į sieną taip, lyg matytų ją pirmą kartą gyvenime.
Tada iš užpakalinėje salės dalyje esančių dvivėrių durų pasigirdo sodrus balsas:
– Vyresnysis seržantas Reese’ai!
Visi salėje esantys žmonės atsisuko. Viduriniu praėjimu ėjo aukštas, apie penkiasdešimties metų vyras žilstelėjusiais smilkiniais; ant krūtinės – keturios juostelės ir žvaigždė. Tai buvo bataliono vyriausiasis puskarininkis – vyresnysis seržantas majoras Darnellas Hayesas. Šalia jo ėjo vadas – pulkininkas leitenantas Geraldas Ortizas, lieknas, gyslotas vyras, po pažastimi laikantis aplanką su spaustuku.
Jie atėjo manęs pasitikti. Buvome sutarę susitikti pirmą valandą. Atvykau anksčiau – dėl čili troškinio.
Seržantas majoras sustojo prie mano stalo, pažvelgė į Reese’ą, tada į mane. Paskui, tiesiog tarp stalų, stojo „į dėmesio“ padėtį – kulnai kartu, pečiai atgal – ir atidavė man pagarbą.
– Ponia. Sveiki sugrįžę pas „Gerves“.
Du šimtai karių vienu metu pakilo nuo vietų; sušlamėjo kėdės, sudunksėjo padėklai. Jaunas eilinis verkė.
Atsistojau. Prireikė šiek tiek laiko. Mano keliai jau nebe tokie, kokie buvo 1969-aisiais. Atsakiau į pasveikinimą – galbūt ne taip ryžtingai, kaip kadaise, bet prisiminiau, kaip tai daroma.
– Laisvai, seržante majorai. Visi sėskitės. – Tavo čili sriuba šąla.
Niekas neatsisėdo.
Pulkininkas Ortisas paspaudė man ranką abiem savosiomis. – Ponia Bradok, kaip tik vykome jūsų pasiimti į lankytojų centrą. Aplenkėte mus.
– Šiandien – čili ketvirtadienis, – tariau. – Negalėjau praleisti.
Tuomet jis atsisuko į Rysą; balso nekėlė – to ir nereikėjo. – Vyresnysis seržante. Į mano kabinetą. Trylikta trisdešimt. Atsiveskite savo kuopos vyresnįjį seržantą.
– Klausau, pone pulkininke. – Rviso balsas sudrebėjo. Jis pažvelgė į mane drėgnomis akimis. – Ponia, aš…
– Ne dabar, sūnau. Eik. Pasikalbėsime vėliau. Jis išėjo, lydimas dviejų šimtų porų akių, o durys už jo užsitrenkė.
Turėčiau papasakoti, kaip gavau tą ženklelį ir kaip mano vardas atsirado ant tos sienos.
Tik iliustraciniais tikslais
1968-ųjų vasarą man buvo dvidešimt ketveri; ką tik baigusi slaugos mokyklą Vanderbilto universitete, dirbau naktinėse pamainose Nešvilio bendrosios ligoninės skubios pagalbos skyriuje. Mano jaunesniajam broliui Deniui buvo devyniolika – sausį jis buvo pašauktas į kariuomenę ir tapo šauliu batalione, kurio emblema buvo mėlynas skydas su baltu garniu.
Birželį gavau iš jo laišką – du pieštuku prirašytus puslapius. Rašė, kad labai karšta, maistas baisus, o būrio sanitaras, vardu Rėjus, sugeba prajuokinti bet ką net per lietų. Laiško apačioje buvo prierašas: „Nesijaudink dėl manęs, Kvini. Aš atsargus.“
Po trijų savaičių į mano tėvų sodybą, esančią netoli Ašland Sičio, atvyko du karininkai.
Denis užlipo ant minos A Šau slėnyje. Jis mirė evakuaciniame sraigtasparnyje, likus vos dvidešimčiai minučių iki vietos, kur būtų sulaukęs pagalbos.
Dvidešimt minučių. Negalėjau nustoti apie tai galvoti. O jei tame sraigtasparnyje būtų buvęs žmogus, žinantis, ką daryti? Jei kas nors būtų tinkamai užspaudęs žaizdą?
Praėjus dviem savaitėms po laidotuvių, užėjau į kariuomenės verbavimo punktą Brodvėjuje ir paprašiau įtraukti mane į Slaugytojų korpusą.
– Žinai, kur tave išsiųs, – tarė verbavimo pareigūnas.
– Puikiai žinau, kur mane išsiųs. Todėl čia ir esu. 1969 m. sausį atvykau į Vietnamą ir buvau paskirta į 85-ąją evakuacinę ligoninę Fu Bai vietovėje. Dauguma mūsų sužeistųjų buvo atvežti iš A Šau slėnio, o didelė jų dalis priklausė „Gervių“ (angl. *Herons*) daliniui. Dirbau priėmimo skyriuje – ten, kur leisdavosi sraigtasparniai ir būdavo išnešami neštuvai su vis dar purvinais, kraujuojančiais kariais. Kaskart, prieš apžiūrėdama žaizdas, pirmiausia žvilgtelėdavau į skiriamąjį ženklą ant apykaklės. Pamačiusi tą baltą gervę, imdavau dirbti dar uoliau.
Niekada niekam nesakiau kodėl. Tiesą sakant, ir pati nežinojau. Žinojau tik viena: kiekvienas iš tų vaikinų kažkam buvo savas „Denis“.
Gegužę „Gervės“ gavo įsakymą kilti į kalną, kurį patys kariai vadino 937-ąja kalva. Istorijoje ši vieta žinoma kitu vardu. Dešimt parų jie kovėsi kildami šlaitu – per lietų ir purvą, įveikinėdami bunkerius bei kulkosvaidžių ugnį. Tai buvo baisiausi mūšiai, kokius tik esu mačiusi per savo darbo praktiką.
Gegužės 18-ąją, penktą valandą ryto, pradėjo leistis sraigtasparniai. Jie nesustojo devyniolika valandų. Mūsų komandoje buvo šeši chirurgai ir vienuolika slaugytojų, o per tą dieną pro mūsų rankas praėjo du šimtai dvylika sužeistųjų. Keturiasdešimt vienas iš jų priklausė „Gervėms“.
Apie antrą valandą dienos prasidėjo apšaudymas. Raketos krito į aerodromo pakraštį, paskui – į transporto parką, o galiausiai – į aprūpinimo palapinę, stovėjusią vos už šimto jardų nuo mano skyriaus. Užkaukė sirenos; visi privalėjo skubėti į bunkerius.
Tačiau ant aikštelės vis dar stovėjo evakuacinis sraigtasparnis, kuriame buvo aštuoni sužeisti „Gervių“ kariai. Ekipažo vadas buvo sužeistas. Pilotas šaukė, prašydamas ką nors iškelti vyrus iš sraigtasparnio, kol nenukrito kita raketa.Bėgau. Negalvojau; jei būčiau galvojusi, galbūt nebūčiau ėjusi. Kartu su manimi ėjo du sanitarai: stambus vaikinas iš Alabamos, vardu Leonas, ir lieknas vaikinas iš Pitsburgo, vardu Salas. Kol aplink krito raketos, mes per tą aikštelę nutempėme aštuonis vyrus.
Paskutinė raketa sprogo vos už keturiasdešimties pėdų. Skeveldra pervėrė man kairįjį petį, tačiau nieko nepajutau, kol paskutiniai neštuvai nebuvo įnešti pro duris ir aš nepažvelgiau žemyn į savo kruviną uniformą. Paprašiau Leono uždėti spaudžiamąjį tvarstį. Tada grįžau prie darbo.
Devyniolika valandų – su skyle petyje.
1969 m. gegužės 18 d. per mano skyrių perėjo keturiasdešimt vienas „Heronas“. Visi keturiasdešimt vienas grįžo namo gyvi. Nė vienas nemirė, būdamas vos už dvidešimties minučių kelio nuo pagalbos.
Po dviejų savaičių į Phu Bai atvyko bataliono vadas – papulkininkis Haroldas Vansas, užgrūdintas vyras iš Vakarų Virdžinijos, kurio veidas priminė graikinį riešutą. Jis rado mane slaugytojų būste; mano ranka buvo įdėta į įtvarą. Jis nebuvo linkęs daug kalbėti. Tiesiog atsegė mažą žalvarinį ženklelį nuo savo apykaklės ir prisegė jį prie manososios.
– Dabar esate viena iš mūsų, leitenante. „Heronai“ niekada nepalieka saviškių. O jūs išgelbėjote keturiasdešimt vieną iš jų.
Tada jis atidavė man pagarbą.
Papasakojau jam apie Denį. Jis išklausė, uždėjo savo didelę ranką man ant sveiko peties ir tarė: „Vadinasi, jūs parvedėte jį namo, leitenante. Keturiasdešimt vieną kartą.“
Nuo to laiko tą ženklelį nešioju kasdien. Trisdešimt vienerius metus segėjau jį prie mokyklos slaugytojos uniformos. Segėjau eidama į bažnyčią. 1974 m. per vestuves segėjau jį prie suknelės – iš vidinės apykaklės pusės, kur niekas negalėjo matyti. Mano „Bronzinė žvaigždė“ ir „Purpurinė širdis“ guli cigarų dėžutėje spintoje. O šis ženklelis – vienintelis, kurį nešioju.
Ištekėjau už Valto Bradoko – tylaus būdo vyro, kuris Klarksvilio vidurinėje mokykloje dėstė darbų pamokas. Užauginau dvi dukras, klijavau pleistrus ant jų nubrozdintų kelių. Niekas Berto pradinėje mokykloje net nenumanė, ką esu patyrusi.
Tačiau „Heronai“ niekada nepamiršo. 1998-aisiais jie pastatė tą valgyklą, o kažkas, tyrinėdamas dalinio istoriją, aptiko gegužės 18-osios datą ir vardą. Jį užrašė ant sienos. Per visą atidarymo ceremoniją aš verkiau.
Nuo to laiko kiekvieną ketvirtadienį, kai patiekiamas čili troškinys, važiuoju „Fort Campbell“ bulvaru, kad pavalgyčiau kartu su jais. Jau dvidešimt šešeri metai.
Tas jaunas seržantas trejus metus valgė po mano vardu, bet nė karto jo neperskaitė.
Pirmą valandą, bataliono pasitarimų kambaryje – po juodai balta nuotrauka, kurioje matyti trisdešimt besišypsančių karių ant purvinos kalvos šlaito, – pulkininkas Ortizas pastūmė per stalą aplanką.
– „Heronų“ šeimos fondo metinė ataskaita, ponia.
Kai 2009-aisiais mirė Waltas, nusprendžiau kažką nuveikti su jo paliktais pinigais. Nuo 2003 iki 2012 metų batalionas neteko keturiolikos karių – keturiolikos šeimų. Iš savo tėvų patirties žinojau, kad pinigai baigiasi greičiau nei sielvartas. Tad pardaviau keturiasdešimt akrų žemės, kurią man paliko tėtis, ir pridėjau pinigus iš Walto gyvybės draudimo. Kreipiausi į „First Federal“ banko darbuotoją Paulą Jennings, ir mes įsteigėme neatšaukiamą patikos fondą. Kiekviena šeima, netekusi „Herono“, galėjo gauti pagalbą nuomai ar būsto paskolai (iki trejų metų), lėšų našlio ar našlės studijoms bei pinigų vaikų mokslams koledže. Jokių vardų. Jokių padėkos laiškų. Tik laiškas ant banko blanko: „Nuo Heronų. Mes pasirūpiname savais.“
Tik Paula, vadas ir vyriausiasis seržantas žinojo, iš kur tie pinigai.
– Ponia, – tarė pulkininkas Ortizas, – yra kai kas, ką turėtumėte žinoti apie štabo seržantą Reese’ą.
Vyriausiasis seržantas pastūmė per stalą lapą. Tai buvo ištrauka iš fondo 2008 metų įrašų.
– Jo visas vardas – Tyleris Jamesas Reese’as. Jo tėvas, štabo seržantas Michaelas Reese’as, buvo „Heronas“. 2008-ųjų rugpjūtį Kandahare jis žuvo nuo savadarbio sprogstamojo užtaiso. Tyleriui tada buvo vienuolika.
Prisiminiau tą pavardę. Našlė Angela, du berniukai, nuomojamas dvibutis namas Oak Grove’e. Fondas trejus metus mokėjo už jų būsto nuomą, padengė Angelos studijų „Austin Peay“ universitete išlaidas, taip pat apmokėjo pirmuosius dvejus Tylerio studijų metus – kol jis metė mokslus ir įstojo į tą patį batalioną, kuriame tarnavo jo tėvas.
– Tas vaikinas nieko nežino, – tariau.
– Ne, ponia. Niekas iš jų nežino. Juk jūs pati taip norėjote.
Pulkininkas paaiškino, kas laukia Reese’o: rašytinis įspėjimas, galbūt papeikimas, o vasarį – komisija dėl paaukštinimo, kurios metu visa tai gali baigtis.
– Noriu, kad jam būtų pareikštas įspėjimas, – pasakiau. – Raštu. Įtrauktas į jo asmens bylą. Tačiau prašau dėl to neužbaigti jo karjeros. Ne dėl manęs. Pirmiausia norėčiau su juo pasikalbėti. Viena.
Pusę dviejų pasigirdo beldimas. Tarpduryje stovėjo Tyleris Reese’as – sučiauptais žandikauliais, rankos palei šonus drebėjo.
– Seržantas Reese’as atvyko pagal įsakymą.
Kiti išėjo ir uždarė duris; likome tik mes dviese – sena moteris ir labai stambus, labai išsigandęs jaunuolis.
3 dalis
– Sėskis, Tylerai, – tariau.
Jis sumirksėjo. Jau daugelį metų niekas karinėje bazėje nebuvo kreipęsis į jį šiuo vardu. Jis atsisėdo ant paties kėdės krašto – lyg ji galėtų įkąsti.
– Ponia, labai atsiprašau. Trejus metus kasdien praeidavau pro tą sieną. Niekada jos neskaičiau. Nė karto.
– Dauguma žmonių ir neskaito. Tai tiesiog siena.
– Aš pavadinau jus močiute. Grasinau nuplėšti tą ženklelį nuo jūsų palto – ir tai dariau visos savo kuopos akivaizdoje.
– Taip ir buvo.
– Kad ir kas manęs laukia, aš to nusipelniau.
Kurį laiką jį stebėjau. – Kodėl priėjai prie mano stalo?
Jis pravėrė burną, bet nieko nepasakė ir vėl ją užvėrė. – Pamačiau senyvą moterį civiliniais drabužiais, bet ant palto – mūsų dalinio ženklas. Pagalvojau, kad esate apsimetėlė. Internete tokių pilna – žmonių, kurie per……medalius ir apsimetinėti.“ Jo balsas sudrebėjo. „Mano tėvas nešiojo tą ženklelį. Jis su juo ir žuvo. Negaliu pakęsti minties, kad jį nešioja kažkas, kas jo nenusipelnė.“
Paliečiau žalvarinį ženklelį ant savo apykaklės. „Ar žinai, kas man jį davė?“
Jis papurtė galvą.
„Pulkininkas leitenantas Haroldas Vansas, 1969-aisiais. Nusiėmė nuo savo apykaklės. Ištraukiau aštuonis jo žmones iš sraigtasparnio, kai į mus šaudė raketomis. O metais anksčiau buvau netekęs savo jaunesniojo brolio Denio. Jis irgi buvo „Garnys“ – devyniolikmetis. Žuvo evakuojamas sraigtasparniu, likus vos dvidešimčiai minučių iki pagalbos. Įstojau į kariuomenę, kad, kol aš čia, nė vienam „Garniui“ taip nenutiktų.“
Jo akys prisipildė ašarų.
„Tavo tėvas buvo Maiklas.“
Jis staigiai pakėlė galvą. „Iš kur žinai?“
„Kartą jį sutikau – 2006-aisiais, per iškylą prie Barklio ežero. Tau buvo devyneri, vilkėjai marškinėlius, siekiančius kelius. Pagarbą atidavei kairiąja ranka.“ Nusišypsojau. „Tavo tėtis taip juokėsi, kad net išliejo limonadą.“
Jis užsidengė burną ranka. „Neprisimenu.“
„Tau buvo devyneri. Aš prisimenu.“
Pasirodė ašaros, ir jis jų neslėpė. „Kai jis mirė, visi sakė: būk stiprus. Dėl mamos. Dėl brolio. Būk vyras namuose. Tai ir buvau. Žaidžiau amerikietišką futbolą, buvau gynėjas. Niekas nedrįso kabinėtis nei prie manęs, nei prie Brendono. Vėliau įstojau į tėvo batalioną – norėjau tapti geriausiu puskarininkiu, kokį tas dalinys yra turėjęs.“ Jis kartokai nusijuokė. „Ir pirmasis žmogus, kuriam parodžiau nepagarbą – tai moteris, kurios vardas įrašytas ant sienos.“
Palaukiau, kol tai susigulės. Tada paklausiau: „Kai tavo tėtis mirė, kaip mama mokėjo už nuomą?“
Jis nusišluostė veidą į rankovę. „Buvo kažkoks fondas. Labdara. Trejus metus mokėjo už nuomą, apmokėjo mamos mokslus Ostino Pėjaus universitete. Dabar ji dirba kvėpavimo terapeute „Tennova“ ligoninėje. Jie taip pat apmokėjo pirmuosius dvejus mano studijų metus MTSU universitete.“ Jis papurtė galvą. „Taip ir nesužinojom, kas tai. Tiesiog kas mėnesį – laiškas iš banko. Nuo „Gervių“. Mes patys pasirūpinam savais. Mama bandė jiems padėkoti. Bankas neišdavė.“
Nieko nesakiau. Tik žiūrėjau į jį.
Ir mačiau, kaip jam nušvito. Jo žvilgsnis nuklydo nuo mano veido prie ženkliuko, o tada – prie ant stalo gulinčio „First Federal“ banko aplanko.
Jo veidas antrą kartą tą dieną neteko spalvos.
– Ponia, – sušnibždėjo jis. – Ar tai buvote jūs?
– Jūsų mamai nereikia niekam dėkoti. Viskas vyksta ne taip. Mes patys pasirūpinam savais.
Vyresnysis seržantas Tyleris Reese’as padėjo abi dideles rankas ant stalo, nuleido ant jų galvą ir pravirko – lyg vėl būtų vienuolikmetis.
Atsistojau – tai užtruko šiek tiek laiko, – priėjau prie jo ir padėjau ranką ant nugaros; taip darydavau su vaikinais, gulinčiais ant neštuvų Phu Bai bazėje.
– Aš spragtelėjau jums prieš pat veidą, – kūkčiojo jis.
– Taip ir buvo. Bet dabar jau žinai, kaip dera elgtis. Tai viskas, ką žmogus gali padaryti, Tyleri. Suprasti, kaip dera. O tada – pasielgti geriau.
Kitą rytą, pusę septynių, stovėjau rikiuotės aikštės pakraštyje, vilkėdama pilką paltą, o du šimtai „Gervių“ šaltame spalio ryto brėkšmime stovėjo rikiuotėje. Tyleris žengė prieš savo kuopą ir pakankamai garsiai, kad visi girdėtų, pasakė, jog nepagarbiai pasielgė su viešnia: pareikalavo asmens dokumento, nors neturėjo tam teisės, ir grasino nuplėšti nuo jos palto ženklelį.
– Ta viešnia – vyresnioji leitenantė Quinn Hollis Braddock iš Kariuomenės slaugytojų korpuso. Moteris, kurios vardas įrašytas ant mūsų sienos. Trejus metus valgiau žiūrėdama į tą vardą, bet niekada jo neperskaičiau. Tai mano kaltė. Atsiprašau, ponia. „Atsiprašau, „Gervės“.“
Jis atsisuko į mane ir atidavė pagarbą. Aš atsakiau tuo pačiu.
Tuomet du šimtai „Gervių“ taip pat atidavė pagarbą.
Maniau, tuo viskas ir baigsis. Klydau.
Po trijų savaičių, šeštadienio rytą, sėdėjau prie virtuvės stalo su puodeliu kavos, kai išgirdau atvažiuojant sunkvežimius. Prie pat šaligatvio krašto sustojo šeši pikapai; du iš jų tempė priekabas, prikrautas apdorotos medienos ir betono. Iš transporto priemonių išlipo apie dvidešimt jaunų karių, vilkinčių džinsus ir pilkus džemperius; jie buvo susijuosę įrankių diržus, o priekyje, nešdamas įrankių dėžę, ėjo Taileris.
Atidariau duris ir pažvelgiau žemyn – į vienuolika betoninių laiptelių. Po klubo sąnario keitimo operacijos man prireikia penkių minučių, kad pasiekčiau pašto dėžutę. Būna dienų, kai išvis niekur nelipu.
– Ponia Bradok, – šūktelėjo Taileris, – vyresnysis seržantas sakė, kad pas jus daug laiptų. Mes įrengsime jums pandusą. Trisdešimt šešių colių pločio, su turėklais abiejose pusėse. Eilinio Kimo tėvas – statybų rangovas. Jis parengė brėžinius.
Eilinis Kim – mergina iš valgyklos – pamojavo stovėdama prie ožio lentoms pjauti.
– Ši mediena tikriausiai kainavo krūvą pinigų.
– Vieną tūkstantį šimtą keturiasdešimt dolerių. Visa kuopa susimetė – po keturiasdešimt vieną dolerį kiekvienas. Po vieną dolerį už kiekvieną „Gervę“, kurią parnešėte namo.
Stovėjau ten su chalatu, netekusi žado.
– Jūs man nieko neskolingi, Taileri, – galiausiai ištariau.
– Ne, ponia, žinau, kad neskolingi. Ne dėl to mes čia. – Jis pakėlė į mane akis. – Mes pasirūpiname savais. Prireikė trijų šeštadienių, o ne dviejų. Vaišinau juos mamos recepto aštria „čili“ sriuba, kukurūzų duona ir saldžia arbata; jie valgė susėdę ant savo pikapų bortų, o plaukuose buvo pilna pjuvenų. Kaimynė Ruthie Delacroix užsuko pasidomėti, kas kelia tokį triukšmą, o trečiąją savaitę jau nešėsi kekso. Užsisakykite maistą išsinešimui.
Antrąjį šeštadienį Tyleris atsivedė savo mamą. Angela Reese – smulki, pavargusiomis akimis – atėjo tiesiai po naktinės pamainos, vis dar vilkėdama darbo aprangą, ir, įveikusi visus vienuolika laiptelių, sustojo priešais mane.
„Šešiolika metų bandžiau suras…“„…suprasti, kam padėkoti, – tarė ji, kartu verkdama ir juokdamasi. – Kai Maiklas žuvo, likau su dviem berniukais ir keturiais šimtais dvylika dolerių. Buvau beprarandanti namą. Ir tada atėjo tas pirmasis laiškas.“ Ji nusišluostė akis. – Praėjusį mėnesį „Tennova“ ligoninėje vos nepraradome aštuoniasdešimtmečio Vietnamo karo veterano. Bet išsaugojome. Išlaikiau jį gyvą, nes kažkas sumokėjo už tai, kad aš išmokčiau, kaip tai daryti.“
Ji mane apkabino, ir jos ašaros krito ant mano pilko palto – tiesiai šalia ženkliuko.
Kai rampa buvo baigta, ji vingiavo palei mano geltoną namą – du švelnūs posūkiai ir aikštelė atokvėpiui. Ant pirmojo stulpo eilinis Kimas įdegino medienoje nedidelę lentelę: „Pastatė Heronai. Mes rūpinamės savais.“
Taileris paprašė, kad pirmasis ja nusileisčiau aš. Padėjau ranką ant naujo turėlo ir lėtai žengiau, kitoje rankoje laikydamas lazdą. Užtrukau pusantros minutės – užuot sugaišęs penkias. Apačioje dvidešimt du kariai ėmė džiūgauti – lyg būčiau pelnęs lemiamą tašką.
Taileris įteikė man nedidelę juodą dėžutę. Joje gulėjo visiškai naujas skiriamasis ženklas – iš ryškaus žalvario, padengtas ryškiai mėlyna emale.
– Žinome, kad niekada nusiimsite senojo. Bet jo emalė jau aptrupėjusi, tad galbūt šį galėtumėte segtis eidamas į bažnyčią?
Ilgai jį laikiau rankose. Tada uždariau dėžutę. – Taileri, kai vasarį gausi vyresniojo seržanto laipsnį, susirask šiame batalione jauniausią Heroną, netekusį vieno iš tėvų – tą, kuris labiausiai stengiasi atrodyti stipriausias iš visų. Atsisėsk šalia jo per „Čili ketvirtadienį“ ir papasakok, kas parašyta ant sienos.
– Taip, pone seržante. Taip ir padarysiu. Vasario mėnesį jis gavo vyresniojo seržanto laipsnį. Komisija jo asmens byloje rado įrašus apie gautus patarimus ir paramą, o jis pats sąžiningai atsakė į visus klausimus. Jie vienbalsiai pritarė jo paaukštinimui. Tą pavasarį jis užsuko į „First Federal“ banką ir nustatė, kad iš jo paties atlyginimo į fondą kas mėnesį būtų pervedama šimtas dolerių. Apie fondą jis papasakojo savo kariams, tačiau apie mane – nė žodžio. Iki birželio mėnesio prie iniciatyvos prisijungė šešiasdešimt trys „Gervės“ (angl. *Herons*).
Liepą sulaukiau Paulos skambučio: „Ponia Bradok, per šešiolika metų jūs esate vienintelė, kuri įnešė pinigų į šį fondą. Dabar čia surenkama du tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt dolerių per mėnesį. Iš karių.“
Ilgai verkiau sėdėdama prie savo virtuvės stalo.
Dabar man aštuoniasdešimt dveji, bet kiekvieną ketvirtadienį vis dar važiuoju į Fort Kembelą. Karo policininkai prie 4-ųjų vartų pamojuoja. Ant stalo, netoli maisto išdavimo linijos, manęs laukia maža sulenkta kortelė su užrašu: „Rezervuota. Pirmasis leitenantas K. Holisas Bradokas.“ Kiekvieną savaitę prie manęs prisėda vis kitas karys: eilinis, kurio mama išsiųsta į misiją; specialistė, ką tik sužinojusi, kad laukiasi; seržantas, kurio brolis žuvo praėjusį pavasarį.
Praėjusį ketvirtadienį vyresnysis seržantas Rysas atvedė aštuoniolikmetį vaikiną – liekną Markusą Belą, ką tik baigusį bazinius mokymus. Jis nešėsi padėklą su aštriu troškiniu, kurio net nebuvo palietęs. Markuso tėvas priklausė „Gervėms“ ir žuvo Irake, kai Markusui buvo ketveri. Vaikinas labai stengėsi pasirodyti pats stipriausias visoje salėje.
Papasakojau jam apie Denį, apie Fu Bai, apie pulkininko Vanso ženklelį ir apie mažą berniuką prie ežero, kuris atidavė pagarbą kairiąja ranka. Kai baigiau pasakoti, Markusas pasisuko kėdėje ir garsiai perskaitė tai, kas parašyta ant sienos – abi eilutes.
Tada jis pažvelgė į tamsų, šiek tiek aptrintą ženklelį ant mano apykaklės. „Ponia, ar… ar su laiku pasidaro lengviau? Nešti tą naštą?“
– Ne, Markusai. Niekada nepasidaro lengviau, – atsakiau ir linktelėjau į salę. – Bet tu neneši jos vienas. Štai ką reiškia ši siena. Apsižvalgyk, sūnau. Kiekvienas iš jų tave palaiko. O vieną dieną ir tu palaikysi juos. Eilinis Markusas Belas paėmė šaukštą.
Ir pirmą kartą nuo tada, kai atsisėdo, pradėjo valgyti.


