Prie penkių žvaigždučių viešbučio įėjimo sesuo mane atstūmė. „Dingk iš čia – juk čia net stiklinei vandens pinigų neturi“, – nusijuokė ji. Mama pridūrė: „Nuo tavęs, buvusios tarnaitės, tiesiog tvyro baliklio kvapas. Eik atgal tualetų šveisti.“

Interesting stories

1 SKYRIUS: TREMTIES PLANAS

Pirštų galiukais atsirėmęs į ledinį stiklą nuo grindų iki lubų savo šešiasdešimt penkto aukšto mansardiniame biure, stebėjau, kaip violetinė prieblanda apgaubia gatves apačioje. Po mano rankų darbo itališkais mokasinais kilo „Opeline“ bokštas, jo tamsus bokštas leidosi link uosto vandenų. Didžiulis juodas bokštas buvo architektūros paminklas. Kiekvienas jo importuoto kalkakmenio išorės colis, kiekvienas rankomis pjaustytas krištolas, kabantis atriume, ir kiekvienas aštuonių šimtų egiptietiškos medvilnės siūlas keturiuose šimtuose prabangių apartamentų neabejotinai buvo mano. StudijosChemija

Vis dėlto ant plataus mano juodo marmurinio stalo paviršiaus vibravo elegantiškas išmanusis telefonas. Švytinti žinutė man priminė, kad mano giminaičiams aš likau nepageidaujamas paklydėlis, kurį jie prieš dešimt metų išmetė į žiemos šaltį.

Žinutė buvo nuo mano motinos Eleanor Sterling. „TrackPregnancy“

„Net negalvok apie tai, kad šįvakar pasirodytum tėvo gimtadienio vakarienėje „Opeline“ viešbučio „Skyline“ aukšte. Tai išskirtinis, aukštuomenės susibūrimas. Negali sau leisti batų, reikalingų vaikščioti vestibiulio kilimu, o tavo apgailėtinas, nekultūringas buvimas visiškai sabotuos šeimos subtilias derybas su mūsų naujaisiais investuotojais. Negėdink mūsų. Lik savo juostoje.“

Sužinokite daugiau
Lėtai iškvėpiau, stebėdama, kaip mano kvėpavimas aprasoja ant lango ir išnyksta. Mano kabinete tvyrojo filtruoto kedro ir šalto eukalipto dvelksmas – specialiai savo asmeninėms patalpoms užsakytas aplinkos kvapas.

Negėdink mūsų.

Tas pažįstamas priedainis turėjo savo senus nuodus. Tai buvo priedainis, kuris aidėjo nuo visos mano vaikystės skliautinių lubų ir marmurinių koridorių.

Prieš dešimt metų, tokį pat žvarbų šaltą vakarą kaip šis, man buvo dvidešimt dveji. Prisiminiau, kaip stovėjau aksomu išklotoje Sterlingų protėvių dvaro svetainėje Oakridge mieste. Mano rankos taip drebėjo, kad turėjau jas prispausti prie šlaunų. Mano sesuo Harper Sterling – trejais metais vyresnė ir visiškai skendinti toksiškame paveldėto tuštybės ir narcisizmo kokteilyje – sėdėjo šalia mamos ant šilkinės sofos. Harper tingiai vartė odinio aplanko puslapius. „TrackPregnancy“

Aplanke buvo finansinės ataskaitos, redaguota medicininė byla ir kruopščiai retušuoti šešiasdešimt ketverių metų tarptautinės laivybos magnato portretai. Trys jo žmonos buvo mirusios, o patikimi įrašai apie rimtą žiaurų elgesį artimoje aplinkoje buvo užkasti.

Anuomet iš didelio Sterlingų komercinio nekilnojamojo turto portfelio slapta švaistėsi pinigai. Kreditoriai artėjo prie jų. Jų planas išvengti bankroto buvo žiauriai paprastas: parduoti mane.

„Tai strateginė sąjunga, Blair“, – tą vakarą sušnypštė Eleanor, jos prancūziškai manikiūruoti nagai įsmigo į minkštą mano peties odą mechaniniu vanago nagų tikslumu. „Mūsų kilmės moterys neteka dėl kvailos meilės. Tu esi nepaprastai nepaprasta mergina su vidutinišku universitetiniu išsilavinimu. Tau lemta būti šeimininke, paklusnia žmona, tylia, paklusnia puošmena. Jei išdrįsi atsisakyti šio susitarimo, nueisi tiesiai į griovį be jokių niekuo. Be šios šeimos apsaugos niekada nebūsi niekuo daugiau nei išaukštinta tarnaitė.“

Sužinokite daugiau
Mano tėvas Richardas Sterlingas sėdėjo šešėliniame svetainės kampe. Drebančiai jo pirštai spaudė sunkią krištolinę taurę gryno burbono. Jis vis spoksojo į savo nublizgintus oksfordus. Jis nieko nesakė. Nė žodžio, ginančio jauniausią dukterį. Jo bailus tylėjimas privertė jį prisidėti prie mano pardavimo. StudijosChemija

Tą naktį įžengiau pro Oakridge vartus su dviem drobiniais sportiniais krepšiais, keturiasdešimt aštuoniais doleriais suglamžytomis kupiūromis, vilkėdama tik savo drabužius.

Eleonoros įžeidimą paverčiau savo išlikimo planu. Jei mano mama tikėtų, kad esu tinkama tik tarnaitė, tapčiau pačia geriausia mieste. Nėštumo stebėjimas

Dirbau sunkias naktines pamainas – šveitiau tualetus, valiau kanalizaciją ir valiau kūno skysčius nuo nešvarių paklodžių apleistame trijų žvaigždučių motelyje prie krovinių aikštelės. Mano rankos pūslėjo, skilinėjo, kraujavo, o vėliau atsirado storų nuospaudų. Gyvenau iš penkiasdešimties centų kainuojančių greitai paruošiamų makaronų, studijavau svetingumo vadybą ir įmonių finansus po mirgančia neonine šviesa drėgname rūsio bute, kurį dalijausi su trimis moterimis.

Nuo valytojos tapau naktiniu auditoriumi. Vėliau nuo registratūros vadovės iki generalinio direktoriaus padėjėjos. Būdama dvidešimt septynerių, turėdama nepriekaištingą reputaciją ir tvirtą verslo pasiūlymą, surinkau finansavimą savo pirmajam butiko viešbučio renovacijai. Trisdešimties užsitikrinau agresyvų privataus kapitalo finansavimą, reikalingą „Opeline Hospitality“ prekės ženklui pristatyti.

Supratau kiekvienos paklodės siūlų skaičių ir svorį. Stebėjau kiekvieno rūsio katilo gedimų rodiklius. Žinojau kiekvienos pokylių salės pelno maržą iki cento ir supratau kiekvieno turtingo žmogaus, įžengusio pro mano besisukančias duris, gilų psichologinį pažeidžiamumą. „CompareWindows“

Per tuos metus nė vienas iš jų manęs netikrino. Savo išskirtiniuose užmiesčio klubuose…Jie ištrynė mano vardą, minėdami mane tik kaip gėdingą įspėjimą – paklydusią, psichiškai nestabilią Sterlingų dukrą, kuri nusirito iki prastai apmokamo namų tvarkytojos darbo.

Švelnus beldimas sudrumstė prabangaus viršutinio aukšto buto tylą. Pro masyvias ąžuolines duris įėjo Taša, mano personalo vadovė. Ji vilkėjo nepriekaištingą anglies spalvos vilnonį kostiumėlį ir laikė ploną biometrinį aplanką.

– Ponia pirmininke, – tarė Taša, išlaikydama savo įprastą, itin dalykišką ir žemą balso toną. – „Skyline“ lygio banketų aptarnavimo komanda oficialiai baigė ruošti stalą privačiai Sterlingų vakarienei. Patvirtintas aštuonių asmenų sąrašas, nors kol kas atvyko tik penki: jūsų tėvas Ričardas, motina Eleonora, sesuo Harper, jos vyras Konoras Vansas ir jos būsimasis sužadėtinis Prestonas Veleris.

– O kaip mūsų gerbiami garbės svečiai? – paklausiau pagaliau atsisukdama nuo lango; mano akyse atsispindėjo miesto šviesos.

– Arturas Kitingas ir jo vyriausiasis teisininkas Mailsas Sateris ką tik įžengė į VIP poilsio zoną šešiasdešimtajame aukšte, – atsakė Taša, jos veide atsispindėjo pasibjaurėjimas. – Jie šventai tiki, kad susitiks su pagrindiniais naujai įkurto milžiniško svetingumo paslaugų fondo savininkais. Jie nė nenutuokia, kad Eleonoros Sterling viešųjų ryšių agentūra šiuo metu veikia naudodamasi suklastotomis kredito linijomis.

Perėjau per storą kilimą prie savo darbo stalo ir paėmiau Tašos atneštą bylą.

Šešis sunkius mėnesius Prestonas Veleris – apsukrus aukštuomenės apgavikas, kurio „kilmė“ rėmėsi pasiskolintais turtais ir nuomotomis jachtomis Viduržemio jūroje, – meilinosi Harper. Tačiau šis romanas tebuvo priedanga desperatiškam ir chaotiškam finansiniam manevrui.

Harper prabangių paslaugų viešųjų ryšių agentūra faktiškai buvo bankrutavusi: ji skendo skolose už prabangių patalpų nuomą, o tiekėjai buvo užvertę ją ieškiniais dėl neapmokėtų sąskaitų. Konoro Vanso pasaulinė logistikos įmonė buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto – dėl dingusių krovinių dokumentų jai grėsė priverstinis administravimas ir baudžiamasis persekiojimas. Kartu su Eleonora šis ketvertas sukurpė savižudišką planą. Jie ketino apsimesti, kad yra tikrieji daugiamilijardinės nekilnojamojo turto imperijos savininkai, nors apie tai niekas nežinojo.

O kas turėjo būti jų užstatas?

Pastatas, kuriame aš dabar stoviu. Jie rezervavo „Skyline“ valgomąjį per Prestonui priklausančią fiktyvią įmonę. Jie ketino surengti įspūdingą apgaulę – pasitelkę mano kvalifikuotus darbuotojus, „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą virtuvę ir panoraminius vaizdus, ​​tikėjosi įtikinti Arthurą Keatingą suteikti 50 milijonų dolerių vertės neužtikrintą tarpinę paskolą.

Jie naudojosi mano viešbučiu savo finansiniams nuostoliams padengti, nė nenutuokdami, kad man priklauso – su geležiniu teisiniu pagrindu – pati žemė, ant kurios jie stovi.

Įkišau ranką į savo pagal individualų užsakymą pasiūto „Savile Row“ švarko krūtinės kišenę ir ištraukiau sunkų, kreminės spalvos voką su raudonu vaško antspaudu. Jame buvo du lemiami dokumentai.

Vienas jų – nuosavybės dokumentas, patvirtinantis visišką teisę į didžiulę, trijų akrų ploto valdą pakrantėje, Santa Barbaroje; ji buvo visiškai apmokėta grynaisiais pinigais ir įregistruota tik Richardo Sterlingo vardu.

Kitas dokumentas – pasirašytas skolos raštas ir patikėjimo raštas dėl „Oakridge Manor“ dvaro – vietos, kurioje man kadaise buvo pasakyta, kad esu nieko vertas.

– Ar Marcusas išdėstė savo žmones? – paklausiau, nykščiu perbraukdamas per vaško antspaudą.

– Visa taktinės apsaugos komanda yra visiškai parengta veiksmui, – patvirtino Tasha, akimis sekdama duomenis planšetiniame kompiuteryje. – Vadovas Marcusas asmeniškai stebi vaizdą iš kamerų valdymo kambaryje. Tačiau, Blairai… užfiksuota netikėta anomalija.

Sustingau, mano raumenys įsitempė. – Kokia anomalija?

Tasha bakstelėjo ekraną – jame pasirodė tiesioginis infraraudonųjų spindulių vaizdas iš 59-ojo aukšto administracinio koridoriaus, esančio žemiau privačių valgomųjų.

– Prieš penkias minutes Prestonas Welleris pasišalino iš prieš vakarienę vykusio kokteilių vakarėlio. Ketvirtoji koridoriaus kamera užfiksavo, kaip jis, naudodamasis klonuota administracine prieigos kortele, atidarė sustiprintas duris į mūsų įmonės archyvą. Šiuo metu jis nešasi didelį, odinį aplanką su įspaustais ženklais.

Mano lūpų kampučiuose sužaidė aštri, mirtinai pavojinga šypsena. – Jis siekia ne tik padaryti įspūdį Arthurui Keatingui nuostabiais uosto vaizdais. Jis bando pavogti mūsų įmonės antspaudus, kad galėtų jais patvirtinti savo suklastotas paskolos sutartis.

– Ar Marcusui jau veikti ir jį sulaikyti? – paklausė Tasha, laikydama pirštą virš ryšio mygtuko. – Ne, – tariau tyliai, įstumdama gelsvą voką į savo elegantišką odinę delninukę. – Tegul ta žiurkė susirenka visus iki vieno suklastotus įrodymus, kokius tik pajėgia panešti jos suprakaitavusios rankos. Tegul ji įžengia į tą valgomąjį su savo grobiu. Noriu, kad mano motina dar lygiai penkias minutes tikėtų, jog jos didinga, aristokratiška iliuzija pavyko.

Pasitaisiau senovines platinines, deimantais puoštas sąsagas – vėsus metalas palietė mano riešus.

– Pasakyk tarnui, kad privačiu liftu nekilsiu. Eisiu per pagrindinį įėjimą, – tariau tyliai; viduje, lyg pasiruošusi pulti angis, kilo įtampa. – Atėjo metas pagaliau sudalyvauti tėvo gimtadienyje.

2 SKYRIUS: PAŽEMINIMO ARCHITEKTŪRA

„The Opeli“ pirmojo aukšto vestibiulisTai buvo tikra psichologinio ir juslinio dominavimo pamoka. Lubos kilo į trisdešimties pėdų aukštį virš plačių plotų, išklotų atvežtiniu itališku „Calacatta“ marmuru; erdvę šiltai apšvietė kaskadomis krentantys sietynai, pagaminti iš neapdoroto, rankomis pūsto krištolo, kuris gaudė ir skaidė auksinę prieblandą. Ore tvyrojo mano firminis aromatas – sodri bergamotė, dūminė vanilė ir trintas vetiveris.

Tą vakarą milžiniška erdvė pulsavo subtilia, elektrizuojančia tarptautinių dinastinių turtų energija. Užsienio dignitoriai tyliai kalbėjosi gurkšnodami senovinį „Dom Pérignon“ iš aukštų taurių, rizikos fondų vadovai tarėsi giliose odinėse nišose, o baltomis pirštinėmis mūvintys darbuotojai tyliai judėjo nupoliruotomis grindimis.

Užuot pasinaudojęs privačiu liftu, skirtu vadovams, kuris jungė mano apartamentus viršutiniame aukšte su šešiasdešimtojo aukšto valgomuoju, nusileidau per pietinį bokštą, išėjau į gatvę, į žvarbų, kandų rudens vėją, o tada priėjau prie besisukančių durų iš viešojo įvažiavimo pusės.

Norėjau, kad jie matytų mane įeinantį iš lauko. Iš purvo.

Kai įžengiau pro besisukančias duris ir mane apgaubė pažįstama vestibiulio šiluma, iškart juos pamačiau.

Harper stovėjo prie virve atitvertos zonos, vedančios į greitaeigius liftus, skirtus tik „Skyline“ lygiui. Ji vilkėjo įspūdingą, besidriekiančią tamsiai raudoną šilkinę suknelę asimetrišku petimi; ją puošė prabangūs deimantai, kuriuos akimirksniu atpažinau – jie buvo iš „Oakridge“ šeimos seifo gelmių, antikvariniai papuošalai, priklausę mano velionei senelei.

Šalia jos stovėjo mūsų motina Eleanor. Ji vilkėjo griežtą, aukšta apykakle pasižyminčią anglies spalvos atlasinę suknelę. Jos laikysena buvo įsitempusi ir tiesi, galva iškelta su trapia, desperatiška, šiurpia arogancija – lyg monarchės, žinančios, kad jos imperija pastatyta ant pūvančių rąstų.

Harper žvilgtelėjo į deimantais nusėtą laikrodį; jos tobulos formos antakiai susiraukė iš nekantraus, bjauraus susierzinimo. Tada ji apžvelgė pilną žmonių vestibiulį.

Jos žvilgsnis sustojo ties manimi.

Akimirksniu jos veidą iškreipė grynas, instinktyvus pasibjaurėjimas – lyg ji būtų pamačiusi per marmurines grindis bėgančią ištinusią žiurkę.

– Mama, – sušnypštė Harper; jos balsas buvo tyčia pakankamai garsus, kad pro šalį einantis administratorius sustotų vietoje. – Žiūrėkite, kas ką tik išlindo iš kanalizacijos.

Eleonora atsisuko, prisimerkusi; smulkios, chirurginėmis procedūromis paslėptos raukšlelės aplink jos burną įsitempė tarsi užtraukiamo piniginės maišelio virvelės. Ji nedvejojo ​​– žengė link manęs, o jos dizainerių kurtų batelių su dešimties centimetrų kulniukais kaukšėjimas į marmurines grindis skambėjo aštriai ir agresyviai, lyg šūviai. Harper sekė iš paskos, o jos tamsiai raudonas šilkinis apdaras šiugždėjo jai už nugaros.

Aš ėjau toliau tolygiu žingsniu, odiniams batams kaukšint į akmenines grindis, ir sustojau maždaug metro atstumu nuo žalvarinės linijos, skiriančios vestibiulį nuo poilsio zonos.

– Bler, – išspjovė Eleonora, jos balsui akimirksniu nuslystant į tą gerai pažįstamą, nuodų kupiną pašnibždesį, nuo kurio paauglystėje mano skrandis susitraukdavo į skausmingą mazgą. – Ar staiga praradai gebėjimą skaityti paprasta anglų kalba? Šįryt tau parašiau žinutę. Aiškiai ir nedviprasmiškai liepiau laikytis atokiau nuo šio pastato.

– Labas vakaras, mama, – tariau tonu, kuris buvo toks pat lygus, šaltas ir tvirtas kaip upės ledas. – Harper. Šįvakar atrodai… labai ryškiai.

– Pasilik savo pigius, apgailėtinus meilikavimus, – pašaipiai tarė Harper, žengdama į priekį ir fiziškai užstodama man vaizdą į auksinius liftus. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nužvelgė mane su perdėta, teatrališkai demonstruojama panieka.

Vilkėjau nepriekaištingo kirpimo tamsiai pilką kelnių kostiumą, pasiūtą pagal užsakymą „Savile Row“ siuvėjo; jokių papuošalų, tik senovinės platininės sąsagos. Tačiau Harper, apsėstai matomų prekių ženklų, tai, kad nėra ryškių etikečių, reiškė tik viena – aš tikriausiai esu vargšė.

– Ar tą per didelį kostiumą išsinuomojai mėgėjų teatre, Bler? – pašiepė Harper, jos balsui tiesiog varvant nuodais. – O gal išknisai jį iš pamestų daiktų dėžės kokiame nors pakelės motelio vestibiulyje, kurį dabar, matyt, šveiti?

– Atėjau pasveikinti tėčio su šešiasdešimt penktuoju gimtadieniu, – ramiai atsakiau, visiškai ignoruodama seserį ir nenuleisdama akių nuo Eleonoros. – Jis – mano tėvas. Tai svarbi sukaktis. Aš čia turiu būti.

– Jis – prestižinės šeimos patriarchas, kurią tu savanaudiškai palikai! Eleanor suurzgė; jos manikiūruotas rodomasis pirštas pakilo ir subadė orą vos už kelių colių nuo mano raktikaulio. „Tą dieną, kai nusigręžei nuo mūsų susitarimų, visam laikui praradai teisę ištarti jo vardą! Šįvakar priimame Arthurą Keatingą. Ar bent įsivaizduoji, kas jis toks? Jis valdo tiek kapitalo, kiek tavo menkos, valstietiškos smegenys nepajėgtų suvokti net per dešimt gyvenimų!“

„Arthuras Keatingas – nepaprastai įžvalgus žmogus, – ramiai tariau, pakreipdamas galvą. – Labai abejoju, ar mano tylus buvimas galėtų jį atitraukti nuo tavo… išpuoselėto pristatymo.“

Eleanor veidas akimirkai išblyško. Jos gausiai padažytose akyse šmėstelėjo tikra, nervinga baimė, tačiau ji ją negailestingai užgniaužė po dirbtinio pasipiktinimo lavina. „Iš kur tu ką nors žinai apie mū……reikalas? Ar tu mus šnipinėjai? Dieve, tu visiškai nesveika. Esi tiesiog apgailėtina.“

„Nedelsdama išeik“, – garsiai įsakė Harper.

Dėl aštraus, skardaus jos balso keli aukštuomenės svečiai vestibiulyje atsisuko pažiūrėti. Turtinga europiečių pora, paliekanti poilsio zoną, padėjo šampano taures ant žalvarinio stalelio ir su akivaizdžiu smalsumu stebėjo besiklostantį reginį. Harper pastebėjo jų dėmesį. Užuot pritilusi, ji pasinaudojo proga pasirodyti prieš publiką – suvaidino perdėtą pasipiktinimą.

„Visi, pažiūrėkite į tai!“ – sušuko Harper, o jos balsas dramatiškai atsimušė į skliautuotas lubas. – „Ši moteris – persekiotoja! Tai nepatenkinta, atstumta namų darbuotoja, kuri bando jėga įsiveržti į uždarą, itin aukšto lygio renginį „Skyline“ aukšte!“

„Harper“, – tariau tyliai, į ramią intonaciją įpindama paskutinį įspėjimą. – „Tu keli visiškai nereikalingą sceną.“

„Aš keliu sceną? Tai tu čia įsibrovėlė!“ – rėkė Harper, deimantais nusagstyta ranka energingai rodydama į registratūrą. – „Apsauga! Kur, po velnių, apsauga? Kam mes mokame trisdešimt tūkstančių dolerių už privataus aukšto nuomą, jei nekompetentinga administracija leidžia valkatoms ir aptarnaujančiam personalui trintis prie privačių liftų?“

Eleanor priėjo prie Harper; jos veidas buvo sustingęs, o žvilgsnyje degė ledinis, grynas pyktis. „Manai, gali mus sugėdinti miesto elito akivaizdoje, Blair? Manai, gali nutempti mus į savo purviną lygį? Aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad būtum išmesta tiesiai ant šaligatvio, visų šių žmonių akivaizdoje. Tegul pamato, kas nutinka nedėkingoms, klastingoms dukroms.“

Tą akimirką dvivėrės raudonmedžio durys, vedančios į administracinį sparną, plačiai atsivėrė.

Pasirodė keturios įspūdingo sudėjimo figūros. Priekyje žengė vyriausiasis Markusas – randuotas buvęs karinės žvalgybos pareigūnas; jis buvo beveik dviejų metrų ūgio, o jo plačią, raumeningą krūtinę aptempė nepriekaištingas tamsiai pilkas trijų dalių kostiumas. Trys jo pavaldiniai žygiavo paskui jį, o jų ausinėse mirgėjo gintarinės švieselės.

Harper pergalingai, itin bjauriai nusijuokė. „O, puiku. Štai ir jie. Tau galas, Blair.“ – Atsisveikink su tuo savo apgailėtinu valytojos darbu už minimalų atlyginimą, nes pasirūpinsiu, kad būtum patraukta baudžiamojon atsakomybėn už persekiojimą!

Markusas su savo komanda perėjo marmurinį vestibiulį. Stebinti minia prasiskyrė, pajutusi iš vyrų sklindančią galingą, beveik fizinę agresiją. Harper pakėlė smakrą, pasitaisė močiutės papuošalus ir ruošėsi duoti savo imperatyvius nurodymus samdomam personalui.

Markusas sustojo lygiai per dvi pėdas nuo manęs.

Jis net nežvilgtelėjo į Harper. Ir visiškai ignoravo Eleanor.

Vietoj to, užgrūdintas apsaugos vadovas suglaudė kulnus, sunėrė rankas už nugaros ir staigiu, tiksliu devyniasdešimties laipsnių kampu nusilenkė – tai buvo visiškos, nepajudinamos pagarbos ženklas.

– Labas vakaras, Pirmininke, – Marko baritonas nuaidėjo skliautuotoje erdvėje; balsas buvo toks sodrus, kad net krištoliniai sietynai ėmė vibruoti. – Pastatas visiškai saugus. „Skyline“ lygis paruoštas jūsų atvykimui. O įsibrovėlis, kurį nurodėte penkiasdešimt devintame aukšte, izoliuotas tiksliai pagal jūsų instrukcijas.

Po šių žodžių įsivyravo staigi, visiška ir tiesiog dusinanti tyla.

Harper triumfuojanti, piktdžiugiška šypsena sustingo jos veide – dvi siaubingas sekundes, – o tada staiga išnyko, užleisdama vietą visiškam, paralyžiuojančiam sutrikimui.

3 SKYRIUS: GELEŽINĖ PAGARBA

Didingame vestibiulyje buvo taip tylu, kad tolumoje, poilsio zonoje, girdimas kavos aparato šnypštimas skambėjo lyg plėšomo metalo garsas.

Eleanor rankos, kurios ką tik savimi patenkintos ilsėjosi ant auksinės dizainerių rankinės sagties, bejėgiškai nusviro žemyn. Jos lūpos praviro ir ėmė nevaldomai virpėti – smegenys desperatiškai bandė suderinti du vaizdinius: dukrą, kurią ji buvo nurašiusi į paprastas tarnaites, ir galingiausią miesto privačios apsaugos būrį, dabar lenkiantį prieš ją galvas.

– P-pirmininke? – sulemeno Harper; šis titulas, praslydęs pro jos tobulus dantis, skambėjo lyg dužtų stiklas. Ji pažvelgė į Markusą – jos veidas staiga nusidažė ryškiomis, nelygiomis raudonomis dėmėmis. – Pareigūne, ką, po velnių, jūs darote? Ar esate aklas? Gal išprotėjote? Juk tai Blair Sterling! Ji – niekas! Ji dirba pigiame svetingumo sektoriaus priežiūros skyriuje! Ji – kliedesiais apsimetėlė, vilkinti netikrą kostiumą!

Markusas lėtai išsitiesė. Kai jis pažvelgė nuo manęs į Harper, jo pagarbi išraiška išnyko. Ją akimirksniu pakeitė bauginanti, šalta, profesionali abejingumo išraiška.

„Kreipiatės į Blairą Sterlingą“, – pareiškė Markusas, kiekvienas žodis lyg švino svoris krisdamas ant nepriekaištingų marmurinių grindų. „Ji yra „Opeline Hospitality Group“ įkūrėja, generalinė direktorė ir devyniasdešimt dviejų procentų daugumos akcininkė. Jai priklauso šis viešbutis. Jai priklauso žemė po juo. Jai priklauso kiekvienas įrenginys apartamentuose, kuriuos jūsų sužadėtinis nuomojosi įmonės kreditine kortele, kuri prieš keturiasdešimt minučių buvo pažymėta dėl sukčiavimo limitų.“ „BookHotels“

Eleonora svirduliavo atgal. Jos kulnas užkliuvo už žalvarinio grindų kanalizacijos,Ji būtų skaudžiai trenkusis į grindis, jei ne Connoras Vance’as – ką tik išėjęs iš kokteilių baro su puspilne martinio taure rankoje, – kuris staiga šoko į priekį ir sugriebė ją už alkūnės.

– Ką… ką jis ką tik pasakė? – sumurmėjo Connoras. Jo akys buvo plačiai atmerktos ir smarkiai paraudusios nuo kraujo; jis blaškėsi žvilgsniu, tai žiūrėdamas į Marcusą, tai į mane. – Eleanora, ką tas apsauginis ką tik pasakė Harper?

– Blair… ? – Eleanoros balsas dabar tebuvo vos girdimas šnabždesys, visiškai praradęs tą teatrališką pranašumo toną. Ji skambėjo pažeidžiamai, neįtikėtinai senai ir buvo apimta siaubo. – Tu… tu valdai šį viešbutį? Tai visiškai neįmanoma. Juk dirbdavai naktinėse pamainose moteliuose… gyvendavai drėgname rūsyje Ketvirtojoje gatvėje…

– Tas naktines pamainas dirbau tam, kad tiksliai sužinočiau, kaip išvedžioti inžineriniai tinklai, Eleanora, – tariau, grakščiai praeidama pro Harper. Mano petys kliudė jos tamsiai raudoną šilkinę suknelę; ji atšoko nuo mano prisilietimo, tarsi būčiau buvusi iš įkaitusio iki baltumo geležies. – Šveičiau tualetus, kad joks generalinis direktorius negalėtų man meluoti apie prabangaus viešbučio eksploatavimo kaštus. Stačiau šią įmonę plyta po plytos, doleris po dolerio – dolerių, aplaistytų krauju, – kol jūs su Harper švaistėte tėčio pensiją narystėms uždaruose klubuose ir prabangioms, pagal užsakymą siūtoms pokylių suknelėms, kurioms neturėjote lėšų.

Harper paniškai apžvelgė vestibiulį.

Aukštuomenės atstovai, kurie taip nekantriai susirinko stebėti reginio – mano, kaip „elgetos“, išvarymo, – dabar stebėjo ją su akivaizdžiu pasimėgavimu. Turtingos moterys, pasipuošusios brangakmeniais inkrustuotais akiniais, kilstelėjo šampano taures ir ėmė šnibždėtis, prisidengdamos pirštinėtomis rankomis. Vyrai smokingais purtė galvas – jų veiduose atsispindėjo šaltas, skaičiuojantis pašaipumas.

Vos per pusę minutės Harper iš visuomenės numylėtinės virto visišku miesto elito pajuokos objektu.

– Marcusai, – tariau, nenuleisdama akių nuo privataus greitaeigio lifto.

– Taip, ponia pirmininke?

– Mano motina ir sesuo atkeliavo iš taip toli, kad atšvęstų mano tėvo gimtadienį, – ištariau, ir mano balsas aiškiai nuskambėjo visame tyliame, stebinčiame vestibiulyje. – Pasirūpinkite, kad jie būtų nedelsiant palydėti į privatų valgomąjį „Skyline“ lygyje. Nenorėčiau, kad jie praleistų bent minutę vakarienės, dėl kurios surengimo taip desperatiškai stengėsi.

– Tuoj pat, ponia.

Markusas rankos mostu davė ženklą trims savo vyrams. Apsauginiai žengė į priekį su įgudusiu, kariniu tikslumu ir akimirksniu sudarė tvirtą, neišvengiamą ratą aplink Eleanorą, Harper ir visiškai sutrikusį Connorą.

– Blair, palauk! – maldavo Eleanora; jos balsas virto apgailėtinu cyptelėjimu, kai apsauginiai švelniai, bet tvirtai nukreipė ją link privataus lifto koridoriaus. – Blair, turime pasikalbėti privačiai! Įvyko baisus nesusipratimas! Harper tik juokavo, ji nežinojo… mes nežinojome, kas tu esi!

Nieko neatsakiau. Įžengiau į vadovams skirtą liftą; sunkios žalvarinės ir poliruoto raudonmedžio durys už manęs užsivėrė, atskirdamos mane nuo vestibiulio.

Liftui tyliai kylant į šešiasdešimtąjį aukštą, ant lifto sienos esantis skaitmeninis ekranas švelniai suskambo. Pasirodė užšifruotas vaizdo įrašas, kuriame matėsi penkiasdešimt devintojo aukšto archyvai.

Ekrane Prestonas Welleris skubėdamas grūdo į odinį portfelį įmonės įstatų aplankus, auksu įspaustus notaro patvirtinimus ir tuščius „Opeline“ akcininkų registrus. Jo standi apykaklė buvo permirkusi nuo prakaito, šilkinis kaklaraištis – pasislinkęs į šoną, o akys – plačiai atmerktos, kupinos desperatiško, chaotiško godumo.

Šalia manęs spragtelėjo vidaus ryšio įrenginys. Per saugų kanalą prabilo Tasha:

– Pirmininke, Keatingas ir Sutteris ką tik atsisėdo prie pagrindinio stalo. Richardas kitame gale sėdi visiškai vienas. Jis atrodo… sugniuždytas, Blair. Jis du kartus klausė padavėjo, ar atvyksite. Padavėjas, laikydamasis jūsų nustatyto protokolo, atsakė, kad jau esate pakeliui.

– O Prestonas? – paklausiau, taisydamasi rankogalius.

– Antroji Marko taktinė grupė sėkmingai užblokavo laiptines ir užrakino tarnybinį liftą penkiasdešimt devintajame aukšte, – su niūriu pasitenkinimu pranešė Tasha. – Jam nebėra kur dėtis – tik kilti aukštyn, į valgomąjį. „Gerai“, – sušnibždėjau, stebėdamas, kaip šviečiančiame indikatoriuje kyla aukštų skaičiai: 50… 55… 58… 60. – „Tegu pakyla uždanga.“

Liftas suskambo, o jo žalvarinės durys prasivėrė, įleisdamos švelnius, elegantiškus gyvai grojančio kamerinio kvarteto atliekamos Chopino muzikos garsus. Tačiau muziką staiga nustelbė koridoriumi atsklindantis isteriškas, aukšto tono riksmas.

4 SKYRIUS: PLĖŠRŪNŲ PUOTA

„Skyline“ lygis buvo tikroji „The Opeline“ puošmena. Aštuonių šimtų pėdų aukštyje virš gatvių įrengtame privačiame valgomajame buvo išlenkta stiklinė siena, pro kurią atsivėrė panoraminis, 360 laipsnių vaizdas į mirgančius uosto žiburius ir už jų plytintį begalinį juodą vandenyną.

Kambaryje tvyrojo šilta šviesa, sklindanti iš įleistų gintaro spalvos šviestuvų bei sietynų, padengtų 24 karatų aukso lakštais. Pačiame centre stovėjo trisdešimties pėdų ilgio stalas, pagamintas iš vienos vientisos, nepriekaištingos angliškojo riešutmedžio medienos plokštės.

Tolimajame stalo gale, atrodydamas visai mažas po aukštomis lubomis, sėdėjo mano tėvas.

Tą vakarą Richardui Sterlingui sukako šešiasdešimt penkeri, tačiau…Gintarinėje šviesoje jis atrodė aštuoniasdešimtmetis. Jo sidabriniai plaukai buvo netvarkingi. Pečiai buvo sukritę po anglies juodumo smokingo švarku, kuris laisvai kabojo ant jo džiūstančio, palūžusio kūno. Rankos drebėjo, jam sukant tuščią krištolinę viskio taurę.

Kitame kambario gale įsitaisė Arturas Kitingas ir Mailsas Sateris. Kitingas – sidabriniais plaukais pasipuošęs stambus investuotojas, kurio vien parašas galėjo pajudinti pasaulinius rinkos indeksus; Sateris – jo vyriausiasis teisininkas, gąsdinančiai tylus žmogus, kurio negyvos, skaičiuojančios akys priminė taksidermisto žvilgsnį. Abu gurkšnojo senovinį „Barolo“ vyną ir nekantriai žvilgčiojo į savo brangius laikrodžius.

Staiga dvivėrės ąžuolinės durys kitame kambario gale atsidarė su dusliu, sunkiu trenksmu.

Elenora, Harper ir Konoras įėjo svyruodami; juos tvirtai, bet be žodžių, lydėjo Marko sargybiniai. Tobulas Elenoros makiažas buvo pradėjęs bėgti – prakaitas paliko takus jos brangiame makiažo pagrinde. Harper taip stipriai įsikibo į Konoro ranką, kad jos krumpliai pabalo; jos akys isteriškai lakstė po prabangų kambarį – lyg į spąstus patekęs žvėris, ieškantis išėjimo, kurio tiesiog nebuvo.

Dar prieš Elenorai spėjant atverti burną ir sukurpti kokį nors desperatišką melą, Kitingas pakilo. Jo griežtas veidas nušvito nuoširdžia šypsena.

– Bler! – griausmingai ištarė Kitingas, visiškai ignoruodamas Elenorą ir žengdamas per persišką kilimą ištiesta ranka. – Dieve mano, brangioji! Kai mano padėjėja pasakė, kad šįvakar galite užsukti, pamaniau, jog ji tiesiog juokauja! Nuo pat gegužę vykusio Monako svetingumo viršūnių susitikimo bandžiau rasti bent trisdešimt minučių jūsų dienotvarkėje!

Mailsas Sateris taip pat pakilo, ištiesdamas ranką su didžiule pagarba. – Ponia Sterling. Tai nepaprasta garbė. Buvome įsitikinę, kad šis privatus salonas šįvakar visiškai rezervuotas vienos korporacijos, tačiau jūsų vadovaujanti darbuotoja mus informavo, kad rengiate privačią šeimos vakarienę.

Elenora sustingo kilimo viduryje. Jos keliai linko. Konoras šiurkščiai sukosėjo, sukrito į arčiausiai esantį odinį krėslą ir paslėpė paraudusį veidą delnuose. – Artur, Mailzai, – tariau, tvirtai ir užtikrintai paspausdamas abiejų rankas. – Ačiū, kad šįvakar atvykote į „The Opeline“. Kiek suprantu, jus čia pakvietė mano motina ir sesuo, norėdamos aptarti… gana ambicingą finansinę partnerystę.

Kitingas lengvai suraukė kaktą ir pasitaisė auksinius akinių rėmelius, pajutęs staigų atmosferos pasikeitimą. – Taip. Ponia Sterling ir ponas Veleris vakar popiet mums pateikė neeilinį susitarimo memorandumą. Jie teigė, kad jų butikinė įmonė valdo kontrolinį „Opeline“ pagrindinio turto akcijų paketą, ir prašė penkiasdešimties milijonų dolerių trumpalaikio finansavimo, skirto prekės ženklo plėtrai Azijos rinkoje.

Kitingas nukreipė žvilgsnį į Eleonorą; jo veido išraiška tapo aštri, kupina to negailestingo, plėšrūniško apskaičiavimo, kuris ir padarė jį milijardieriumi. – Nors turiu pripažinti, Eleonora, jūsų pateikti dokumentai mane kiek suglumino. Teigėte, kad jūsų dukra Bler tėra… eilinė administracinė koordinatorė jūsų valdose.

Dar nespėjus Eleonorai atsakyti, staiga atsidarė tarnybinės durys.

Įžengė Markusas; jo didžiulė kairė ranka, lyg geležiniai spaustuvai, tvirtai gniaužė Prestono Velerio sprandą. Prestonas buvo mirtinai išbalęs, jo kostiumas „Brioni“ – smarkiai suglamžytas, o plaukai nuo nervinio prakaito prilipę prie kaktos. Kitoje rankoje Markusas laikė sunkų, inicialais pažymėtą Prestono lagaminėlį.

– Paleisk mane! – suriko Prestonas, o jo balsas virto neoringu, spiegiančiu klyksmu. – Harper! Eleonora! Pasakykit šitam pamišėliui, kas aš toks! Esu „Weller & Sterling Capital“ valdantysis partneris! Turiu visišką teisinę teisę tikrinti turto dokumentus!

Markusas nieko nesakydamas pastūmė Prestoną į priekį. Prestonas užkliuvo už riešutmedžio valgomojo stalo krašto ir nerangiai griuvo ant poliruoto paviršiaus; lagaminėlis atsidarė.

Ant stalo pabiro stori pergamento lakštai, pasklisdami tarp prabangaus kaulinio porceliano indų ir krištolinių taurių.

Lėtai priėjau prie stalo ir paėmiau tris viršutinius dokumentus.

– Pažiūrėkime, ką mes čia turime, – tariau tyliu balsu, kuris, lyg chirurginis skalpelis, perskrodė didžiulę patalpą. „Vakar datuotas įmonės sprendimas, kuriuo Harper Sterling oficialiai skiriama „Opeline Hospitality Group“ vykdomąja viceprezidente. O apačioje – mano suklastotas parašas.“

Kitingas įsistebeilijo. Jis pasilenkė į priekį ir pakėlė antrąjį lapą. „Viešpatie…“

„O štai čia, – tęsiau, pakeldamas dar vieną dokumentą, – žalos atlyginimo įsipareigojimas, kuriuo visas „The Opeline Hotel“ materialusis turtas įkeičiamas kaip užstatas penkiasdešimties milijonų dolerių paskolai gauti – ja ketinama gelbėti Connoro Vance’o logistikos įmonę ir padengti Harper mados salono nuomos skolas.“

„Prestonai…“ – pravirko Harper, suklupdama ant kelių šalia valgomojo stalo; deimantai ant jos kaklo žvilgėjo tarsi tyčiodamiesi. – „Prestonai, ką tu padarei? Juk sakei, kad turi pažįstamų Nekilnojamojo turto registre! Sakei, kad viskas visiškai teisėta!“

„Užsičiaupk, Harper.“–! – suriko Prestonas, ropšdamasis ant kelių. Jo rafinuota, aukštuomenės klubo lankytojo kaukė visiškai nukrito, atidengdama laukinę, bjaurią į kampą įvaryto sukčiaus paniką. – Juk tu pati maldavai manęs viską sutvarkyti! Pati sakei, kad tavo sesuo – kvaila tarnaitė, kuri niekada nesupras skirtumo! Sakei, kad ji visiškai neišmano verslo teisės!

– Užteks.

Šis žodis nebuvo ištartas rėkiant, tačiau jis trenkė į kambarį su tokia jėga, lyg būtų nusileidę sunkūs tvirtovės vartai.

Atsigręžiau į Kitingą. – Artur, Mailsai. Nuoširdžiai atsiprašau už šį groteskišką spektaklį. Panašu, kad mano šeima laikinai pamiršo: negalima parduoti pastato, kai kambaryje stovi žmogus, kuris jį pastatė.

Kitingas pažvelgė į Eleonorą, tada – į ant grindų sėdintį Harperį; jo veidą iškreipė šaltas, aristokratiškas pasibjaurėjimas. – Jūs bandėte išvilioti iš mano fondo penkiasdešimt milijonų dolerių, pasinaudoję vogtais firminiais blankais ir suklastota tapatybe. Ir visa tai – jūsų pačių vyro gimtadienio vakarienės metu.

Kitingas pastatė taurę su „Barolo“ vynu ant stalo – pasigirdo aštrus, ryžtingas garsas.

– Mailsai, – tarė Kitingas, nenuleisdamas akių nuo drebančios Eleonoros. – Nedelsdamas susisiek su Federaline prekybos komisija ir mūsų teisininkų komanda iš „Sullivan & Cromwell“. Užblokuok visas sąskaitas, susijusias su „Weller Capital“ ir viešųjų ryšių agentūra „Sterling PR“. Jei pas juos yra bent centas mano firmos lėšų, skirtų išsamiam patikrinimui, noriu, kad dar iki pusryčių būtų pateikti kaltinimai baudžiamojoje byloje.

– Tuoj pat, Artur, – ramiai atsakė Sateris; jis jau rinko numerį, eidamas link išėjimo.

– Ne! Artur, prašau! – sušuko Eleonora, puldama prie milijardieriaus ir desperatiškai įsikibdama į jo prabangaus švarko rankovę. – Tai buvo klaida! Mes buvome beviltiškoje padėtyje! Konoro verslas žlugo, Harperiui grėsė buto konfiskavimas… mums pinigų reikėjo tik šešiems mėnesiams! Mes – gera šeima! Mes turime kilmę!

Kitingas staigiai, su visiška panieka ištraukė ranką iš jos gniaužtų. – Kilmę? Jūs – paprasčiausi vagys, pasipuošę nuomotais deimantais, Eleonora. „Daugiau niekada nebetark mano vardo.“

Kitingas išėjo; už jo užsidarė raudonmedžio durys, palikdamos tokią nuodingą tylą, kad atrodė, jog kvėpuoji nuodingomis dujomis.

Konoras slėpė veidą delnuose ir verkė. Prestonas susirietė ant kilimo, spoksodamas į išmėtytus klastotus dokumentus, dėl kurių galėjo atsidurti federaliniame kalėjime. Harper raudojo ant grindų; jos tamsiai raudona suknelė buvo suglamžyta po ja – lyg šviežio kraujo bala.

Tuomet, iš riešutmedžio stalo galo, balsas nutraukė raudojimą.

– Bler?

Tai prabilo Ričardas. Galiausiai jis pakilo. Įsikibęs į stalo kraštą – jo krumpliai pabalo, – jis sutrikusiu žvilgsniu stebėjo visišką savo šeimos žlugimą.

5 SKYRIUS: RAŠALO IR KRAUJO SVORIS

Tėvas lėtai ėjo išilgai devynių metrų stalo; jo batai braukė persišką kilimą. Jis nekreipė dėmesio į ant grindų verkiančią Harper. Nežiūrėjo ir į Prestoną Velerį, kurį du akmeniniais veidais apsaugininkai šiurkščiai kėlė ant kojų. Jis praėjo ir pro Eleonorą, kuri stovėjo sustingusi tarsi druskos stulpas, o jos krūtinė kilnojosi nuo nelygaus, trūkčiojančio kvėpavimo.

Jo žvilgsnis sustojo ties manimi.

– Bler, – sušnibždėjo Ričardas; jo balsas virpėjo lyg sausas rudens lapas skersvėjyje. – Apie ką… apie ką, po galais, kalba Arturas Kitingas? Kokie suklastoti parašai? Kokios paskolos?

Įdėmiai pažvelgiau į žmogų, kuris mane užaugino, o tada – į tą apgailėtiną šešėlį, kuriuo jis leido sau virsti.

Prieš dešimtmetį jis tylėdamas sėdėjo šešėlyje, kol Eleonora draskė mano orumą į skutus. Jis spoksojo į savo batus, kai jie, norėdami išsaugoti savo turtą, bandė mane ištekinti už pabaisos. Jis buvo bailys. Tačiau, skirtingai nei Eleonora ar Harper, jis niekada nejautė tikro piktavališkumo – tik išskirtinį, pražūtingą silpnumą.

– Sėskis, tėti, – švelniai tariau, rodydama į kėdę.

Ričardas įgriuvo į aukštą valgomojo kėdę, nelygiai kvėpuodamas. – Man sakė, kad gėdijiesi mane matyti. Eleanor man sakė, kad tu taip žemai puolei… kad dirbi purviname pakelės motelyje ir atsisakai priimti mano skambučius, nes nekenti manęs dėl to, kas nutiko.“

„Niekada negavau nė vieno tavo skambučio, tėti, – tariau visiškai lygiu balsu. – Nė vieno. Taša kasdien tikrina mano asmeninius skambučių žurnalus. Prieš dešimt metų mama pasirūpino, kad tavo asmeninė telefono linija būtų nukreipta per jos biuro telefonų stotelę. Kiekvienas mano tau siųstas laiškas buvo perimtas ir sudegintas dar prieš tau pamatant voką.“

Ričardas staiga atsisuko į Eleanor – jo akyse atsispindėjo siaubas. „Eleanor… ar tai tiesa?“

Eleanor tylėjo. Atrodė, kad ji tiesiog negali prabilti. Ji spoksojo į grindis, o jos rankos, priglaustos prie sijono, virpėjo.

Įkišau ranką į savo odinę rankinę, ištraukiau storą, gelsvai rudą voką su raudonu vaško antspaudu ir padėjau jį ant riešutmedžio stalo priešais tėvą; popierius tyliai šnarėdamas slydo mediniu paviršiumi.

„Su šešiasdešimt penktuoju gimtadieniu, tėti“, – tyliai pasakiau.

Ričardas įdėmiai apžiūrėjo vaško antspaudą. Jo drebantys pirštai tiesėsi į priekį, aštriai trakštelėdamas sulaužė raudoną vašką ir išėmė teisinius dokumentus. Tada jis išsitraukė akinius skaitymui ir užsidėjo juos……drebančiomis rankomis.

– Pirmasis dokumentas, – paaiškinau, leisdamas kiekvienam sugniuždytam žmogui kambaryje išgirsti kiekvieną skiemenį, – tai nuosavybės dokumentas, patvirtinantis teises į trijų šimtų akrų žirgyną Santa Ynez slėnyje, visai šalia Santa Barbaros. Jame yra privatus vynuogynas, veikiantis vaismedžių sodas, pagrindinis namas, pastatytas iš importuoto ispaniškojo kedro, bei visiškai finansuojamas fondas, skirtas padengti priežiūros išlaidas, nekilnojamojo turto mokesčius ir personalo atlyginimus ateinančius penkiasdešimt metų. Turtas registruotas tik jūsų vardu, Richardai Sterlingai. Jokių patikos fondų, jokių įmonių, jokių bendrų savininkų. Tai priklauso tik jums – visiškai ir be jokių apribojimų.

Tėvo šviesiai mėlynose akyse susikaupė ašaros; jos nuriedėjo raukšlėtais skruostais ir nukrito ant pergamento. – Blairai… aš… aš negaliu to priimti. Kaip tu galėjai… kaip tu tai padarei?

– Nors prieš dešimt metų tylėjai, būtent tu išmokei mane skaityti architektūrinius brėžinius, – atsakiau nuoširdžiai, jausdamas, kaip krūtinėje kyla senas, giliai palaidotas sielvartas. – Būtent tu, kai man buvo aštuoneri, vežiojaisi mane į statybvietes ir rodei, kaip liejami pamatai. Tu davei man vienintelį įrankį, kuris šiame pasaulyje iš tiesų svarbus: išmokei mane, kaip viskas statoma.

– Blairai… – pravirko jis, sunkiai nuleisdamas galvą į delnus.

– O dabar, – tariau, nuleisdamas balsą oktava žemiau – jis tapo šaltas tarsi grūdintas plienas, – pereik prie antrojo dokumento.

Richardas šniurkštelėjo nosimi, linine servetėle nusišluostė akis ir pervertė Santa Barbaros nuosavybės dokumentą.

Vos tik jo akys užkliuvo už paryškintos antrojo dokumento antraštės, visas kraujas akimirksniu nutekėjo nuo jo veido. Jis išsižiojo. Kvėpavimas nutrūko, virsdamas šiurkščiu, dusliu oro gaudymu.

– Patikos sutartis… – garsiai perskaitė Richardas, o jo balsas lūžo, virsdamas aukštu, siaubo kupinu cypsėjimu. – Pranešimas apie įsipareigojimų nevykdymą… Pranešimas apie turto pardavimą… „Oakridge Manor“?

Jis atsisuko į Eleanorą; jo akys degė netikėjimu.

– Eleanora! – suriko Richardas. Nuo tokio balso stiprumo ant stalo stovinčios krištolinės taurės suskambo tarsi įspėjamieji varpai. – Kas čia? Kas čia per pranešimas iš banko?

Harper nutilo ir pakėlė akis nuo grindų – jos buvo plačiai atmerktos, kupinos begalinio kaltės jausmo. Connoras dar giliau įsmuko į krėslą, tarsi norėdamas, kad šis jį prarytų.

– Pasakysiu, kas tai, tėti, – tariau, sklandžiai įsiterpdamas tarp Richardo ir mamos. – Prieš dvejus metus, kai Harper norėjo atidaryti prabangų viešųjų ryšių saloną Penktojoje aveniu, o Connorui prireikė penkių milijonų dolerių padengti nuostolius dėl suklastotų krovinių važtaraščių, jie neturėjo grynųjų. O Eleanor desperatiškai troško, kad jos brangioji, „auksinė“ dukra prieš savo draugus iš elitinio klubo atrodytų kaip sėkminga verslininkė.

Atsisukau ir tiesiai į Eleanor gerklę nukreipiau pirštą.

– Tad ji suklastojo tavo įgaliojimą, tėti. Ji paėmė dvylikos milijonų dolerių paskolą – itin grobuonišką antrąjį įkeitimą – „Oakridge“ valdai. Namui, kurį pastatė tavo senelis. Namui, kuriame tu gimei.

Richardui tapo sunku kvėpuoti. – Dvylikos milijonų dolerių paskola… mūsų namui?

– Prieš keturis mėnesius jie nustojo mokėti milžiniškas palūkanas, – negailestingai tęsiau. – Praėjusį pirmadienį bankas oficialiai pradėjo turto perėmimo procedūrą. Antradienio rytą, lygiai devintą valandą, prie „Oakridge“ dvaro vartų turėjo atvykti šerifo pareigūnai, sukrauti jūsų daiktus į pigias kartonines dėžes ir užrakinti pagrindines duris. Būtumėte atsidūrę gatvėje, tėti, o Harper ir Eleanor būtų pabėgusios į Karibuose esančią vilą, kurią nuomojosi Prestonas, ir ten pasislėpusios.

– Ne… ne, Richardai, paklausyk manęs! – sušuko Eleanor, krisdama ant kelių. Ji karštligiškai šliaužė persišku kilimu, kol pasiekė tėvo kelius, ir įsikibo į jo kelnes tarsi desperatiškas elgeta. – Mes ketinome viską grąžinti! Prestonas Ciuriche sudarė milžinišką sandorį! Būtume grąžinę pinigus anksčiau, nei būtum sužinojęs! Padariau tai dėl mūsų šeimos! Dėl Harper!

Richardas nuleido žvilgsnį į moterį, su kuria pragyveno keturiasdešimt metų. Jo veide nebeliko pykčio. Tik gilus, stingdantis pasibjaurėjimas. Jis atsargiai patraukė kojas, palikdamas Eleanor išsitiesusią ant kilimo; jos deimantai barškėjo atsitrenkdami į grindis.

– Tu atėmei iš manęs stogą virš galvos, – sušnibždėjo Richardas; jo balsas skambėjo tuščiai, persmelktas begalinio sielvarto. – Tu pardavei mano senelio namus… kad nusipirktum suknelių.

– Ji jų nepardavė, tėti, – tyliai tariau, bakstelėdamas į priešais jį gulinčius dokumentus. – Pažiūrėk į paskutinio puslapio apačią.

Richardas nuleido žvilgsnį. Pro ašaras jis įžiūrėjo lemiamą įrašą.

– Hipotekos perleidimas, – perskaitė Richardas drebančiu balsu. – Gavėjas: „Opeline Commercial Asset Trust“. Blairas Sterlingas – vienintelis patikėtinis.

Richardas pakėlė į mane akis – buvo toks priblokštas, kad negalėjo ištarti nė žodžio.

– Trečiadienio rytą iš privataus kreditoriaus perėmiau skolą, – pasakiau jam, žvelgdamas į Eleanor akimis, šaltomis it vandenynas ten, apačioje. – Sumokėjau dvylika milijonų dolerių grynaisiais. Panaikinau pranešimą apie įsipareigojimų nevykdymą. Perėmiau nuosavybės teisę į namą.

Pasilenkiau arčiau ir pažvelgiau į ašarų išvagotą Eleanor veidą.

– Dabar šis namas priklauso man, Eleanor. Šiuo metu tu……gyvena mano svečių kambaryje.“

Iš siaubo Eleanor išleido aštrų, tarsi žvėries riksmą. Ji griebėsi už galvos – nagai smigo į galvos odą, kai ją užgriuvo suvokimas, jog tai – galutinis jos visiškas žlugimas.

6 SKYRIUS: VALDOVO KNYGA

Girdėjosi tik nelygus, trūkčiojantis motinos kvėpavimas.

Du sargybiniai jau buvo išsivedę Prestoną Wellerį; jo brangūs batai braukė per grindis, kai jį tempė link tarnybinio lifto, kad perduotų uosto policijos nuovados detektyvams. Connoras Vance’as liko stovėti nejudėdamas ir žvelgė pro stiklinę sieną, puikiai suprasdamas, kad dėl Keatingo inicijuoto išsamaus finansinio audito jis taps bankrotu ir, tikėtina, sulauks rimtų federalinių kaltinimų.

Eleanor sunkiai pakilo – įsikibusi į masyvų valgomojo stalo kraštą, ji atsistojo ant drebančių kojų. Aristokratiškas pasipūtimas, kuris ją palaikė keturiasdešimt metų, visiškai išgaravo – jį pakeitė isteriška neviltis.

Ji svirduliuodama patraukė link manęs, ištiesė rankas ir įsikibo į mano švarko atlapą.

„Blair! Blair, brangioji, mano mažyte!“ – verkė Eleanor, o jos balsas pakilo iki ausis rėžiančio, dusinančio tono. Ašaros ištepliojo jos išblyškusius skruostus tirštu juodu tušu. – „Tu mus išgelbėjai! Išgelbėjai namus! Žinojau… visada žinojau, kad esi stipriausia ir protingiausia iš mano dukterų! Paveldėjai genialų senelio protą! Tu gali viską sutvarkyti, Blair. Pasikalbėk su Arthuru Keatingu! Pasakyk jam, kad tai tebuvo kvailas šeimyninis nesusipratimas! Suteik Harper nedidelę paskolą – vos dešimt milijonų – kad ji galėtų stabilizuoti savo verslą! Juk mes – vienas kraujas! Mes – Sterlingų šeima!“ Žiūrėjau į jos pirštus, gulinčius ant mano švarko atvarto.

Prisiminiau, kaip būdama septynerių netyčia išpyliau stiklinę vandens iš čiaupo ant valgomojo stalo, o Eleonora uždarė mane šaltame rūsyje šešioms valandoms – esą buvau „sugadinusi raudonmedžio paviršių“.

Prisiminiau, kaip būdama aštuoniolikos baigiau mokyklą geriausia klasėje, tačiau Eleonora išmetė mano diplomą vien todėl, kad negavau kvietimo į debiutančių pokylį.

Prisiminiau, kaip prieš dešimtmetį stovėjau tame pačiame kambaryje ir maldavau neparduoti manęs smurtaujančiam vyresniam vyrui, o ji tvirtino, kad be šeimos esu tik tarnaitė, kurios vieta – rūsyje.

Aš nerėkiau. Ir jos nesudaviau. Niekada nekeliau balso.

Dešine ranka suėmiau Eleonoros riešą – tvirtai, nepalaužiamai – ir po vieną atitraukiau jos pirštus nuo savo švarko.

Tada įkišau ranką į kišenę, ištraukiau švarią šilkinę nosinaitę ir ramiai, metodiškai nuvaliau tamsiai pilką vilnonį atvartą būtent toje vietoje, kur jį lietė jos pirštai.

Eleonora nejudėdama stebėjo šį veiksmą. Tai buvo toks visiškas, toks apčiuopiamas ir toks žeminantis atstūmimas, kokio negalėtų išreikšti joks riksmas.

„Prieš dešimt metų, – tariau, o mano balsas, aiškus ir skambus, atsimušė į panoraminius stiklus, – pasakei man, kad nesu verta net žengti tavo kilimais. Pasakei, kad vienintelė mano vertė šiame pasaulyje – būti parduotai tam, kas pasiūlys daugiausia, kad būtų galima apmokėti Harper užgaidas.“

Šilkinę nosinaitę numečiau ant riešutmedžio stalo vidurio, tiesiai ant Prestono suklastotų dokumentų.

„Buvai iš dalies teisi, Eleonora. Iš tiesų buvau skirta tarnauti. Tačiau netapau tarnaite. Tapau šeimininke.“

Žvilgtelėjau į Harper – ji vis dar gulėjo susirietusi ant grindų, drebėdama ir negalėdama pakelti akių į mane.

„Rytoj, lygiai aštuntą valandą ryto, – pranešiau, – į „Oakridge“ dvarą atvyks Marko apsaugos komandos. Spynos bus pakeistos.“ „Tėvui priklausantys baldai bus kruopščiai inventorizuoti ir išsiųsti į Santa Barbarą. Tavo dizainerių kurti drabužiai, papuošalai, sportiniai automobiliai ir meno kolekcijos bus konfiskuoti – remiantis teismo patvirtintu reikalavimu dėl skolos padengimo, kurį šiandien po pietų užregistravau apygardos teisme.“

Harper išleido duslų, isterišką kūkčiojimą. „Bler… prašau… kur man dėtis? Neturiu pinigų! Mano sąskaitos visiškai įšaldytos!“

„Turi rankas, Harper, – šaltai tariau. – Netoli pramoninio rajono yra daugybė pigių viešbučių. Jiems nuolat reikia kambarinių naktinei pamainai. Gali pradėti ten pat, kur pradėjau aš. Pažiūrėsim, ar tavo kilmė padės išvalyti keturiasdešimt kambarių iki aušros.“

Vėl atsisukau į tėvą.

Ričardas pakilo. Jis apėjo stalą ir sustojo priešais mane. Įdėmiai apžiūrėjo rankoje laikomą nuosavybės dokumentą, tada pažvelgė man į akis. Jo lūpos krutėjo, bet kelias sekundes jis negalėjo ištarti nė žodžio.

Galiausiai jis ištiesė ranką ir virpančiais pirštais švelniai palietė mano skruostą.

„Labai atsiprašau, Bler, – sušnibždėjo jis; balse jautėsi dešimtmetį slėpta gėda. – Buvau bailys. Leidau jiems tave sunaikinti… o tu sugrįžai, kad išgelbėtum man gyvybę.“

„Aš neišgelbėjau tavo gyvybės, tėti, – tariau, balsui sušvelnėjus tiek, kad jis galėtų išgirsti. – Aš nupirkau tau laisvę. Ką su ja darysi – priklauso tik nuo tavęs. Apačioje laukia automobilis, kuris dar šįvakar nuveš tave į pakrantę. Daugiau niekada nereikės matyti šių žmonių.“

Ričardas linktelėjo; gilus, išlaisvinantis įkvėpimas pirmą kartą per dešimtmetį išplėtė jo krūtinę.Jis pasisuko ir nuėjo prie privataus lifto – net neatsigręždamas į žmoną ar vyriausiąją dukrą – ir įžengė į vidų. Durys užsidarė, palikdamos anapus jo senąjį gyvenimą.

Stovėjau „Skyline“ lygio centre.

Eleonora susmuko ant stalo, paslėpusi veidą delnuose; jos pečius krėtė begarsiai, sausi, visišką pralaimėjimą liudijantys kūkčiojimai. Harper liko sėdėti ant grindų, įsmeigusi žvilgsnį į dokumentus, kurie ją pražudė. Konoras žiūrėjo pro langą, įsivaizduodamas save federaliniame kalėjime.

Pasitaisiau švarką, pasilygiavau platinines sąsagas ir patraukiau ąžuolinių durų link.

– Skanaus, Eleonora, – mečiau per petį. – Už degustacinį meniu jau sumokėta. Valgyk sočiai. Nes rytoj ryte pateksi į tikrąjį pasaulį.

Išėjau iš valgomojo.

Žalvarinės lifto durys prasivėrė; įžengiau į vidų ir vėl pakilau į tylią, niekieno nepasiekiamą šventovę – šešiasdešimt penktajame aukšte esantį „penthouse“ apartamentą. Liftui kylant aukštyn per patį dangoraižio centrą, apačioje tviskėjo miesto šviesos – tarsi didžiulis nukritusių žvaigždžių laukas.

Prieš dešimt metų jie išmetė mane į šaltį, įdavę keturiasdešimt aštuonis dolerius ir sudaužytą širdį. Jie manė, kad ištrėmė paprastą tarnaitę.

Tačiau patys to nežinodami, jie sukūrė karalienę.

Mano valdose valdovė susigrąžina tai, kas jai priklauso.

Visited 2 856 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий