203 cm ūgio moteris užsiregistravo pažinčių programėlėje – pirmasis jos porininkas paprašė apsiauti aukštakulnius, tačiau tai, kas nutiko vakarienės metu, ją labai išgąsdino.

Interesting stories

Būdama 78-erių maniau, kad pagaliau radau žmogų, kuris priima mano veido plaukelius be jokio pasmerkimo. Artūras gyrė mano ūsus ir nuolat prašė atsiųsti nuotraukų, kuriose veidas būtų be jokio retušavimo ar makiažo. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip švelnus dėmesys, galiausiai ėmė kelti nerimą. Vakarienės jo namuose pabaigoje namų tvarkytoja mane įspėjo: „Ponia, jums reikia eiti… kol jis negrįžo.“

Kai Artūras pirmą kartą paprašė neretušuotos nuotraukos, jaučiausi pamaloninta. Tačiau sulaukusi ketvirto prašymo, ėmiau įtarti kažką negera.

„Vėl nuotraukos?“ – paerzinau jį telefonu.

„Prašau, Holi. Man patinka matyti tave tokią, kokia esi iš tikrųjų.“

„Artūrai, juk jau matei mane tris kartus.“

„To visiškai nepakanka.“

Toks didelis dėmesys mano išvaizdai – ypač sričiai virš viršutinės lūpos – man buvo neįprastas. Ryškūs ūsai pasirodė dar man būnant dvidešimties. Daugiau nei penkiasdešimt metų stengiausi juos slėpti, tuo pat metu kęsdama praeivių žvilgsnius. Tai, kad žmonės pirmiausia pastebėdavo mano ūsus, o ne mane pačią, visada skaudindavo. Net kai žmonės stengdavosi būti mandagūs, vis tiek pastebėdavau tą akimirką, kai jų žvilgsnis sustodavo ties mano viršutine lūpa. Išmokau pati pirmoji nusukti akis – tarsi tai galėtų mus abu apsaugoti nuo nejaukios akimirkos.

Mano vyras Valteris niekada nedarė iš to problemos. Jis bučiuodavo mane kiekvieną rytą – nesvarbu, ar buvau nusiskutusi, ar ne. Kartą vos nepraleidau vestuvių, nes plaukeliai atrodė tamsesni nei įprastai. Tačiau Valteris tiesiog padavė man paltą.

„Holi, nuotaka pakvietė tave, nes tave myli. Juk niekas tavęs nesamdo lūpų dažams reklamuoti.“

Nuėjau, nors prieš tai šešis kartus tikrinau savo atvaizdą veidrodyje.

Valteris mirė prieš devynerius metus. Be jo kasdienybė tapo skaudžiai kitokia. Jo paprastą, nuoširdų meilumą jaučiau taip pat stipriai, kaip ir patį jo buvimą šalia; abejojau, ar kada nors dar galėsiu jaustis taip visiškai laisvai ir ramiai su kitu žmogumi. Išmokau susitaikyti su tuščiais namais, tačiau negalėjau pakęsti minties, kad kitas vyras tyrinės mano veido bruožus ir nuspręs, jog nesu pakankamai patraukli. O tada anūkė sukūrė man anketą pažinčių svetainėje.

„Močiute, tu nusipelnei draugijos.“

Ji įkėlė mano nuotrauką – ir nusijuokė. Po trijų dienų su manimi susisiekė aštuoniasdešimtmetis našlys, vardu Artūras. Pirmasis jo klausimas buvo, ar kryžiažodžius sprendžiu pieštuku, ar rašikliu.

– Rašikliu, – atsakiau. – Esu pakankamai brandaus amžiaus, kad galėčiau gyventi rizikingai.

– Vadinasi, mes sutartume, – atsakė jis.

Mūsų vakariniai pokalbiai netrukus tapo įprasti. Artūras prisiminė mano rožes ir pasiteiravo apie naujas anūkės pareigas. Galiausiai, jausdama didelį nerimą, užsiminiau apie savo ūsus – buvau pasiruošusi skaudžiai reakcijai. Tačiau jo atsakymas mane nustebino.

– Prašau, niekada jų nenuskusk. Manau, kad esi graži tokia, kokia esi.

Perskaičiau šią žinutę tris kartus ir pravirkau. Valteris visada mane priėmė tokią, kokia esu; tik dabar supratau, kaip ilgai atsisakiau tikėti jo nuoširdžiais patikinimais.

Į pirmąjį pasimatymą Artūras atvyko atsinešdamas mano mėgstamiausių citrininių sausainių. Kaskart, kai pastebėdavau jį atidžiai tyrinėjantį mano veidą, ranka instinktyviai kildavo prie viršutinės lūpos.

– Būdama su manimi, gali to nedaryti, brangioji Holi.

Nuleidau ranką. Antrojo susitikimo metu jis mane nufotografavo prie rožių krūmo. Vėliau paprašė dar vienos asmenukės be makiažo – sutikau. Trečiojo pasimatymo metu jis pasiteiravo, kur gyvenau vaikystėje.

– Ne visą laiką vienoje vietoje, – atsakiau. – Kai buvau maža, mano šeima dažnai kraustydavosi.

Atrodė, kad šis atsakymas jį neįprastai sudomino, nors aš nieko neklausinėjau.

Po kelių dienų jis pakvietė mane vakarienės į savo namus; valgį ruošė jo namų tvarkytoja Helen. Prieš baigiant pokalbį telefonu, jis vėl užsiminė apie tą patį prašymą.

– Gal galėtum atsiųsti dar vieną nuotrauką?

– Artūrai, tokiu tempu greitai turėsi tiek nuotraukų, kad galėsi atidaryti muziejų!

– Tik tavo veidą, brangioji. Be jokio makiažo.

– Kodėl tave tai taip domina?

– Nes man labai patinka tavo natūralus grožis.

Norėjau juo pasitikėti, tad nuotrauką išsiunčiau. Tačiau tą vakarą staiga supratau, kad jis niekada neprašė parodyti mano sodo ar namų. Jo susidomėjimas nuotraukomis apsiribojo vien tik mano veidu. Prisiminiau, kaip kruopščiai jis mane įkomponavo šalia rožių krūmo, ir kaip vėlesni jo prašymai vis labiau krypo link to, kad nuotraukose būčiau be makiažo. Sakiau sau, kad tiesiog per daug sureikšminu malonaus vyro dėmesį, nors abejonė niekur nedingo.

Jo namuose stovėjo senos knygų lentynos, kabėjo paveikslai, kuriuose, kaip maniau, pavaizduota jo mirusi žmona. Artūras pasitiko mane su rožinėmis rožėmis.

– Tai damai, kuri augina dar gražesnes.

– Su tokiais komplimentais toli nueisi.

Jis nusišypsojo ir taip ilgai tyrinėjo mano veidą, kad vėl pasijutau nejaukiai ir nevalingai krustelėjau.

– Užeik, Holi.

Viduje jis pristatė moterį, kuri artėjo nešina dviem krištolinėmis taurėmis.

– Čia – Helena, – tarė Artūras.

Helena tik žvilgtelėjo į mane – ir abi taurės iškrito jai iš rankų. Jos sudužo į šipulius, o ji pati liko stovėti nejudėdama, įsmeigusi žvilgsnį.

– O Dieve! – sušukau.

– Ar viskas gerai? – paklausiau.

– Holi? – aiktelėjo ji.

– Taip?

Artūras akimirksniu atsidūrė tarp mūsų.

– Helena, prašau, sutvarkyk tas taures.

– Artūrai…

– Dabar, prašau.

Netikėtas jo griežtumas privertė mane pasijusti nejaukiai. Kai Helena priklaupė rinkti šukių, pasilenkiau padėti.

– Ne, – greitai tarė ji. – Prašau, nereikia.

Artūras st……nukreipė mane vakarienės link.

– Jai buvo sunki savaitė.

Atsigręžusi pamačiau, kad Helen vis dar žiūri į mus. Atrodė, lyg ji būtų atpažinusi žmogų, kurio neturėjo sutikti. Bandžiau patikėti Arturo paaiškinimu, tačiau sudaužyti akiniai, išgąstingas Helen kreipimasis į mane vardu ir griežtas Arturo balso tonas neleido to tiesiog pamiršti. Visa tai nė iš tolo nepriminė tos lengvos šilumos, kuri lydėjo ankstesnius mūsų pasimatymus.

Valgant vištieną su bulvėmis, Arturas klausinėjo apie mano vaikystę, tėvus, teiravosi, ar turiu seserį.

– Ne, – atsakiau. – Kodėl klausiate?

– Šiaip, smalsu.

– Šįvakar užduodate daugybę klausimų apie šeimą.

– Norėčiau tave geriau pažinti, brangioji.

Bandžiau nekreipti dėmesio į kylantį nejaukumą, kol jis neuždavė stebėtinai tikslaus klausimo:

– Ar 1965-aisiais tavo mama gyveno Čikagoje?

– Iš kur tai žinote?

Jis paėmė taurę vyno.

– Tiesiog atspėjau.

– Artur, tai labai konkretus spėjimas.

– Pati minėjai, kad dažnai kraustydavotės.

– Niekada neminėjau Čikagos.

Jo veido išraiška pasikeitė. Pirmą kartą pagalvojau, kad mūsų susitikimas galėjo būti visai ne atsitiktinis.

Nespėjau nieko daugiau paklausti – suskambo jo telefonas.

– Atsiprašau, turiu atsiliepti.

Jis paliko mane prie nebaigto valgyti patiekalo. Koridoriuje užsidarė durys, pasigirdo greiti žingsniai. Pasirodė Helen – tuščiomis rankomis ir akivaizdžiai sunerimusi.

– Ponia, jums reikia eiti, – sušnibždėjo ji.

– Ką?

– Prašau. Kol jis negrįžo.

– Kas čia vyksta?

– Yra kai kas, ką turėtumėte žinoti.

Ji sugriebė mane už rankos ir nusivedė į koridorių.

– Arturas ieškojo jūsų daugybę metų, – tarė ji.

– Kodėl?

Mums sutrukdė jo balsas:

– Helen. Ką tu darai?

Ji nepaleido manęs.

– Aš jai viską pasakau, – atsakė ji.

– Tik ne taip.

– O kaip tada? Juk jau turėjote tris pasimatymus ir visą vakarienę. – Kas nors galėtų paaiškinti, kas čia vyksta.

Jis atsargiai priėjo.

– Holi, prašau, neišsigąsk.

– Tai ne itin ramina.

Helen palydėjo mane į jo darbo kambarį.

– Jo darbo kambaryje yra kai kas, ką tau reikia pamatyti.

– Holi… – Artūras sunerimo.

– Ne, – tariau. – Parodyk.

Darbo kambaryje tvyrojo baldų poliruoklio ir seno popieriaus kvapas. Ant rašomojo stalo stovėjo kartoninė dėžė; Artūras žvelgė į ją su akivaizdžia baime. Helen atidarė dėžę – joje gulėjo seni vokai, iškarpos ir nuotraukos. Ji išėmė vieną nuotrauką iš apsauginio įmautės.

Nuotraukoje matyti paauglė mergina, apšviesta ryškia salono lempa; jos plaukai atitraukti nuo veido, o rankos sudėtos ant kelių. Atpažinau save – septyniolikmetę, Čikagoje. Mama buvo nusivedusi mane į grožio konsultaciją didelėje universalinėje parduotuvėje. Kažkas žadėjo padaryti mane „moteriškesnę“. Prisiminiau pudrą, darbuotoją prie fotoaparato ir suaugusiuosius, aptarinėjančius plaukelius virš mano lūpos – lyg aš jų negirdėčiau.

– Tokį kiekį plaukelių bus sunku paslėpti.

– Jai reikės reguliarių procedūrų.

– Tokio amžiaus mergaitės būna labai jautrios.

Visos konsultacijos metu žiūrėjau į savo rankas, o vėliau tualete pravirkau. Dešimtmečius bandžiau užkasti tą prisiminimą giliai į atmintį. Tačiau dabar, laikydama nuotrauką rankose, vėl aiškiai prisiminiau tą aštrų apšvietimą, šalia buvusią mamą ir tą bejėgiškumo jausmą, kai svetimi žmonės svarstė, kaip pakeisti mano veidą. Vos galėjau patikėti, kad šis įrodymas sekė mane iki pat senatvės.

– Iš kur tai gavote?

Artūras atsisėdo priešais mane.

– Dirbau įmonėje, kuri darė tas konsultacijų nuotraukas.

– Jūs?

– Man buvo devyniolika, – tarė jis. – Tai buvo vienas pirmųjų mano darbų.

Prisiminiau jauną padėjėją prie fotoaparato, kuris vengė žiūrėti man tiesiai į akis.

– Jūs ten buvote.

– Taip.

– Pamenu, klausiau jūsų, ar atrodau baisiai.

– O aš neatsakiau.

– Ne.

Jo tyla liko su manimi. Tuo tarpu konsultantas nusijuokė.

– Na, juk tam mes čia ir esame.

Labai norėjau, kad kas nors paprieštarautų. Tačiau niekas to nepadarė.

– Kodėl vis dar saugote šią nuotrauką? – paklausiau.

Artūras sukruto, o tada paaiškino:

– Po daugelio metų su manimi susisiekė buvęs kolega – jis tvarkė seną sandėliuką. Rado dėžę nuotraukų ir konsultacijų kortelių, kurios jau seniai turėjo būti sunaikintos. Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas jūsų vardas. Perskaitęs jį, prisiminiau tą vizitą ir paprašiau leisti man ją pasilikti.

Apverčiau nuotrauką ir pamačiau savo vardą, užrašytą jau blunkančiu mėlynu rašalu. Jis saugojo įrodymą apie popietę, kurią visą gyvenimą stengiausi ištrinti iš atminties.

– Turėjau pasakyti, kad ją turiu, Holi. Ir turėjau paklausti, ar norite ją susigrąžinti.

Jis parodė į konsultacijos kortelę, kurioje buvo įrašytas mano motinos vardas ir senasis mūsų adresas Čikagoje.

– Atpažinau tą vizitą, – pridūrė jis. – Prisiminiau jus.

– Prisiminėte mane šešiasdešimt vienerius metus?

– Ne kasdien. Tačiau niekada nepamiršau to, kas įvyko.

– Tai kaip mane radote?

– Konsultacijos kortelėje buvo nurodytas jūsų ir jūsų motinos vardas bei pavardė. Kartkartėmis bandžiau jūsų ieškoti, bet niekada neradau nieko, dėl ko galėčiau būti tikras, kad tai – jūs.

Jis pažvelgė į nuotrauką ir tęsė:

– Kai mirė mano žmona, pabandžiau dar kartą. Internete, sename bendruomenės biuletenyje, aptikau jūsų vardą. Jame buvo minima jūsų anūkė……ir rožes, kurias auginai. O po kelių mėnesių pamačiau pažinčių anketą tuo pačiu vardu ir su tais pačiais duomenimis. Pagalvojau, kad tai gali būti tu. Todėl vis klausinėjau apie tavo vaikystę.“

Mano pirštai stipriau suspaudė nuotrauką.

„Vadinasi, su manimi susiejai ne atsitiktinai.“

„Ne.“

„Kodėl?“

„Mano žmona labai išgyveno dėl savo išvaizdos, – paaiškino jis. – Ji pasakojo, kokios žiaurios buvo grožio reklamos, kai ji buvo jauna.“

Jis išlygino užsilenkusį konsultacijos kortelės kraštelį.

„Jai mirus, pradėjau galvoti apie savo darbą. Apie tai, ką esu sakęs. Ir apie tai, ko nepasakiau.“

„Ir nusprendei mane surasti?“

„Norėjau atsiprašyti. Iš pradžių maniau, kad pasakysiu viską iškart, – tarė jis. – Tačiau man patiko su tavimi bendrauti. Bijojau, kad daugiau niekada su manimi nekalbėsi.“

„Tai vietoj to nusprendei su manimi susitikinėti?“

Jis paraudo.

„Nenorėjau tavęs įskaudinti.“

„Artūrai, tu prašei mano veido nuotraukų.“

„Maniau, kad pradedi jaustis vis labiau patenkinta savimi.“

„Ar tai buvo tavo sprendimas?“

Jis nuleido akis. Helena liko stovėti prie durų.

„Šią popietę mačiau, kaip jis išsitraukė tą dėžutę, – prabilo ji. – Jis repetavo, ką tau pasakys. Įspėjau jį, kad pateikti tokią staigmeną su tomis nuotraukomis – žiauru.“

„Ketinau viską paaiškinti.“

„Turėjai tam tris pasimatymus“, – atsakė Helena.

Vėl atsisukau į jį.

„Ar prašei tų nuotraukų norėdamas įsitikinti, kad aš – ta pati mergina iš šios nuotraukos?“

„Iš pradžių – taip, norėjau būti tikras.“

„O vėliau?“

„Man patiko matyti tave laimingą. Maniau, galbūt galėčiau bent iš dalies ištaisyti tai, kas nutiko.“

Palyginau išsigandusią septyniolikmetę nuotraukoje su septyniasdešimt aštuonerių metų moterimi, kurią jis skatino nieko nekeisti. Dabar jo komplimentai įgavo visai kitą prasmę – už jų slypėjo praeitis, kurią jis buvo nuslėpęs.

„Galėjai man pasakyti tiesą.“ – Žinau.

– Leidai man manyti, kad tau patinka tai, kaip atrodau – be jokios praeities šleifo.

– Tu tikrai esi graži, Holi.

Atsistojau.

– Vadinasi, turėjai manimi pasitikėti tiek, kad pasakytum, kodėl atpažinai mano veidą.

Jis taip pat atsistojo.

– Prašau. Tiesiog norėjau progos viską ištaisyti.

– Turėjai progą. Galėjai būti atviras per pirmąjį mūsų pasimatymą.

Kai jis tiesė ranką link nuotraukos, aš ją patraukiau.

– Nereikia.

Jis sustojo. Tyliai priėjo Helen.

– Ar iškviesti jums automobilį, ponia?

– Taip, prašau.

Artūras liko stovėti prie savo stalo, viena ranka prilaikydamas dėžutę.

– Holi, atsiprašau.

Negalėjau atsakyti. Nežinojau, ar jis gailisi savo tylėjimo jaunystėje, ar neseno apgaudinėjimo. Abu dalykai svarbūs, tačiau antrasis įvyko jau tada, kai jis mane pažinojo. Dėl šio skirtumo jo atsiprašymą suprasti buvo ne lengviau, o sunkiau. Palikau nuotrauką ant stalo ir išėjau kartu su Helen.

Po keturių dienų Artūras atsiuntė laišką, kuriame atsiprašė už incidentą salone, prašymus atnešti nuotraukas ir slaptumą. Atleidimo jis nereikalavo. Laiške buvo įdėta mano senoji nuotrauka ir konsultacijos kortelė, kurioje įrašytas mano motinos vardas.

Įsižiūrėjusi į atvaizdą, pastebėjau tai, ko anksčiau nebuvau mačiusi: mergina po lempa visai nebuvo negraži. Ji buvo išsigandusi, o niekas jos nepaguodė. Mane, verkiančią, užtiko anūkė.

– Močiute?

Parodžiau jai nuotrauką.

– Čia aš, būdama septyniolikos.

Ji atidžiai apžiūrėjo. – Turėjai gražias akis.

– Taip visada sakydavo Valteris.

Ji palietė mano petį. Šįkart nepaslėpiau nuotraukos, neapverčiau jos.

Po savaitės paskambinau Artūrui.

– Ar kada nors susimąstei, kas man nutiko po to vizito?

– Tik praėjus daugybei metų, – prisipažino jis.

– Dešimtmečius bandžiau taisyti tai, kas iš tiesų nebuvo blogai. – Atsiprašau, Holi.

– Tikiu tavimi. Tačiau nežinau, ar galiu vėl tavimi pasitikėti.

– Suprantu.

Sutarėme kol kas santykių toliau neplėtoti. Tą vakarą padėjau savo paauglystės nuotrauką iš kirpyklos šalia neseniai anūkės darytos nuotraukos. Naujesnėje – juokiausi, o mano ūsai buvo aiškiai matomi. Šiuos du veidus skyrė šešiasdešimt vieneri metai.

Užuot griebusis kosmetikos, sustačiau abu rėmelius vieną šalia kito ant lentynos ir nuėjau į virtuvę paruošti arbatos.

Visited 479 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий