1 skyrius: Du miegmaišiai
Sekmadienį, 4.37 val. ryto, į mūsų virtuvę įėjo devynerių metų sūnus, nešinas dviem purvinais miegmaišiais ir „Walmart“ įspėjimu dėl neleistino stovėjimo naktį.

Penktadienio vakarą buvau palikusi Finą pas jo geriausią draugą – maniau, kad ten jis praleis visą savaitgalį.
Tačiau dabar jis stovėjo priešais mane: keliai dulkėti, akys pavargusios, o ant vieno bato – užvyniotas plastikinis pirkinių maišelis.
– Finai?
Išgirdęs savo vardą, jis krūptelėjo.
– Mama, prašau, nesupyk.
Apžiūrėjau miegmaišius. Vienas buvo Fino tamsiai mėlynas turistinis miegmaišis, o kitas – raudonas; jo apačioje buvo užrašyta „OWEN“.
– Kur Ovenas?
Finas nuleido akis.
– Jis vis dar ten.
– Kur?
– Automobilyje.
Man buvo sunku suprasti.
– Kokiame automobilyje, branguti?
– Sename Veido „Buick“ automobilyje. Už jo garažo.
Veidas Parkeris buvo Oveno patėvis. Prieš šešis mėnesius jis vedė Oveno mamą Betę.
Buvau su juo susitikusi jų vestuvėse – pasirodė visai draugiškas.
Du mėnesius kiekvieną penktadienį veždavau Finą į jų namus, matydavau, kaip duris atidaro Veidas, ir išvažiuodavau rami, manydama, kad viskas gerai.
– Finai, kodėl miegojai Veido automobilyje?
Jo smakras sudrebėjo.
– Nes Ovenui nebeleidžiama miegoti namo viduje.
Įdėmiai į jį pažiūrėjau.
– Ką turi omenyje?
– Kai jo mama dirba, Veidas verčia jį miegoti lauke.
Gerklę suspaudė gumulas.
Betė dirbo naktinėse pamainose slaugytoja – dažniausiai penktadieniais ir šeštadieniais.
– Ir tu likai su juo?
Finas linktelėjo.
– Kiek savaitgalių?
Jis patrėjo akis.
– Gal aštuonis.
Aštuoni savaitgaliai.
Beveik du mėnesius mano sūnus miegojo lauke, o aš stebėjausi, kodėl kiekvieną šeštadienį jis grįžta namo visiškai išsekęs.
Pastebėjau oranžinį popieriaus lapelį.
– Kas čia? – Kažkas paliko tai ant priekinio stiklo.
Išlanksčiau įspėjamąjį raštelį. „Buick“ negalėjo likti „Walmart“ automobilių stovėjimo aikštelėje per naktį – automobilis galėjo būti nutemptas.
– Kodėl automobilis buvo prie „Walmart“?
Finnas nuryjo seiles.
– Veidas jį ten pervežė vakar vakare.
– Kol tu buvai viduje?
Jis linktelėjo.
– Ir paliko tave ten?
Vėl linktelėjo.
Mane nukrėtė šiurpas.
– Kur dabar Owenas?
– Ant galinės sėdynės.
– Kodėl jis neatėjo kartu su tavimi?
– Jis mano, kad Veidas supyks.
Griebiau raktelius.
– Susitvarkyk batus. Einame jo pasiimti.
Finnas sugriebė mane už riešo.
– Mama, palauk.
– Kas nutiko?
– Prašau, nešauk ant Oweno.
Pritūpiau šalia jo.
– Kodėl turėčiau?
– Nes aš likau dėl jo.
– Finnai…
– Pirmą vakarą jis liepė man eiti namo. Bet aš negalėjau palikti jo vieno.
Jo veidas persikreipė.
– Jam buvo baisu, mama.
Stipriai jį apkabinau.
Visus aštuonis savaitgalius įsivaizdavau, kad Finnas nemiega ir žaidžia kompiuterinius žaidimus.
O iš tiesų jis visą tą laiką palaikė kompaniją kitam devynmečiui stovinčiame automobilyje, nes negalėjo pakęsti minties palikti draugą išsigandusį ir vieną.
Norėjau verkti. Norėjau gauti atsakymus.
Vietoj to nuėmiau nuo jo bato pirkinių maišelį ir paėmiau striukę.
– Eime. Pakeliui viską papasakosi.
„Walmart“ buvo vos už mylios.
Finnas paaiškino, kad namo grįžo vienas, nes Owenas atsisakė išeiti.
Jis pasiėmė abu miegmaišius, nes Owenas bijojo, kad niekas nepatikės, jog jie nakvojo lauke.
Vos nesustabdžiau automobilio.
Degant raudonam šviesoforo signalui, per laisvų rankų įrangą paskambinau Beth.
Atsiliepė balso paštas.
Bandžiau dar kartą.
Trečiuoju bandymu ji atsiliepė.
– April? Ar viskas gerai?
Fone girdėjosi ligoninei būdingi garsai. – Ne, Bet. Prašau, klausykis atidžiai.
– Kas nutiko?
– Finas grįžo namo. Sako, kad savaitgaliais Ovenas miegodavo Veido automobilyje.
Tyla.
Tada – nervingas juokas.
– Ką?
– Važiuoju prie „Walmart“. Finas sako, kad Veidas paliko juos ten nakčiai.
– Eipril, tai negali būti tiesa.
– Norėčiau, kad taip nebūtų.
– Kur Ovenas?
– Vis dar automobilyje.
Išgirdau, kaip ji nueina į tylesnę vietą.
– Kodėl Ovenas turėtų būti Veido automobilyje?
– Dar nežinau visų atsakymų.
– Bet juk šį savaitgalį Ovenas neturėjo būti namuose.
Stipriau suspaudžiau vairą.
– Ką?
– Veidas man sakė, kad abu berniukai liks pas tave.
Vos nepraleidau posūkio.
– Bet, aš kiekvieną penktadienį atveždavau Finą į tavo namus.
Vėl įsivyravo tyla.
Tada jos balsas tapo vos girdimas.
– Eipril, Veidas man sakė, kad Ovenas miega pas tave.
Įvažiavau į beveik tuščią „Walmart“ automobilių stovėjimo aikštelę.
Tolimajame aikštelės pakraštyje, po gelsvais žibintais, stovėjo senstelėjęs sidabrinis „Buick“.
Pro galinį langą žiūrėjo mažas veidelis.
– Bet, – sušnibždėjau, – aš matau tavo sūnų.
2 skyrius. Berniukas ant galinės sėdynės
„Buick“ stovėjo atokiau nuo pagrindinių automobilių eilių, šalia žolės ruožo, skiriančio aikštelę nuo aptarnavimo kelio.
Aplink nebuvo jokių kitų transporto priemonių.
Finas parodė į jį.
– Čia Veidas liepė mums likti.
Pastačiau automobilį šalia „Buick“.
Dar nespėjus išjungti variklio, Finas jau tiesė ranką prie durelių.
– Palauk manęs.
Priėjome vienas prie kito.
Pro galinį langą pamačiau Oveną – jis gulėjo susirietęs ant šono, kelius pritraukęs prie krūtinės.
Rankas jis buvo paslėpęs po džemperiu.
Kai švelniai pabeldžiau, jis krūptelėjo.
– Ovenai? Saulute, čia Eipril.
Jis spoksojo į……mane, tada žvilgtelėjo į automobilių stovėjimo aikštelės įvažiavimą.
– Ar tave atsiuntė Veidas?
– Ne. Mane pasiėmė Finas.
Jis pažvelgė į Finą.
– Juk sakei niekam nesakyti.
Finas žengė į priekį.
– Sakiau, kad einu pasiimti mamos.
– Veidas supyks.
– Aš susitvarkysiu su Veidu, – atsakiau. – Ar gali atrakinti duris?
Ovenas sudvejojo, prieš pakeldamas užraktą.
Kai atidariau duris, pajutau tvankų, seną orą.
Ant grindų gulėjo du tušti vandens buteliukai, suplokštas sausainių pakelis ir sulankstytas džemperis.
Sėdynės buvo nusėtos trupiniais ir žole.
Ovenas sėdėjo ant plono paplūdimio rankšluosčio.
– Ar buvai čia visą naktį?
Jis linktelėjo.
– Ar vakarieniavai?
– Veidas davė mums sumuštinių.
– Ar jis grįžo pažiūrėti, kaip laikotės?
– Ne.
Nusivilkau striukę ir apgaubiau ja berniuką.
– Važiuosi su mumis namo.
Jo akys prisipildė ašarų.
– Prašau, neversk manęs grįžti į vidų.
Aš stabtelėjau.
– Į kokį vidų?
– Į savo namus.
Jis akimirksniu pasijuto nejaukiai.
– Kvailai skamba.
– Ne, branguti. Visiškai ne.
Jis įdėmiai apžiūrinėjo savo rankas.
– Veidas sako, kad aš keliu problemų. Jis pasakė: jei nemoku elgtis namuose, turiu likti lauke.
Finas prisiartino prie manęs.
– Kada tai prasidėjo?
Ovenas gūžtelėjo pečiais.
– Kai prasidėjo vasara.
Man kilo daugybė klausimų, bet šiam išsekusiam berniukui reikėjo paguodos, o ne tardymo.
– Eime, pasėdėk mano automobilyje. Su manimi būsi saugus.
Ovenas žvilgtelėjo į tuščią „Buick“ automobilio vairuotojo sėdynę.
– O jei atvažiuos Veidas?
– Jis galės pasikalbėti su manimi.
Galiausiai Ovenas išlipo.
Jo kojinės buvo skirtingos, o ant vieno sportinio batelio nutrūkęs raištelis buvo apsivyniojęs aplink kulkšnį.
Prie pat mano automobilio jis sustojo.
– Ar pasakysi mamai?
– Taip.
Jis įsitempė. – Prašau, nereikia.
– Ji turi žinoti, Ovenai.
– Bet ji išeis iš darbo.
– Nieko tokio.
– Ne! – jo balsas sudrebėjo. – Veidas sako, kad jei mama ir toliau dėl manęs išeidinės iš darbo, ją atleis. Tada nebegalėsime išlaikyti namo.
Finnas neramiai į mane pažvelgė.
Atsiklaupiau prieš Oveną.
– Tavo mama nepraras darbo vien todėl, kad tau prireikė pagalbos.
– Taip man sakė Veidas.
– Jis klydo.
Ovenas nuleido akis.
– O kas, jei mama juo patikės?
Negalėjau keliais raminančiais žodžiais ištrinti dviejų mėnesių baimės.
Tačiau galėjau pasiūlyti kai ką tikro.
– Jai nereikės spėlioti. Aš paaiškinsiu, ką radau, o Finnas irgi galės jai papasakoti.
Susodinau abu berniukus į savo automobilį, patikrinau saugos diržus ir paskambinau pagalbos telefonu.
Paaiškinau, kad du devynmečiai buvo palikti nakčiai stovinčiame automobilyje be suaugusiųjų priežiūros.
Dispečeris palaikė ryšį, kol atvyko pareigūnas.
Tuo tarpu Finnas užmigo, atsirėmęs į langą.
Ovenas liko budrus.
Kaskart, kai į aikštelę įvažiuodavo kitas automobilis, jis pakeldavo akis.
– Ar čia Veidas?
– Ne, branguti.
Po kelių minučių atvyko policijos automobilis.
Pareigūnas maloniai pasikalbėjo su abiem vaikais ir išklausė mano pasakojimą.
Įteikiau jam įspėjimą dėl netinkamo parkavimo.
Jis nufotografavo „Buick“ automobilį, užsirašė mūsų duomenis ir paklausė, ar susisiekta su Oveno mama.
– Ji jau važiuoja, – atsakiau.
Beth jau buvo skambinusi du kartus.
Jos vadovas ieškojo, kas galėtų ją pavaduoti, kad ji galėtų palikti savo pamainą.
Po dvidešimt penkių minučių į aikštelę įvažiavo mėlynas „Honda“ automobilis.
Išlipo Beth, vilkinti tamsiai mėlyną ligoninės aprangą.
Ji skubėjo link mūsų, net neuždariusi automobilio durelių.
– Ovenai!
Berniukas atsisuko, bet liko stovėti vietoje.
Beth pribėgo ir atsiklaupė.
– O, branguti.
Ji tiesė rankas į jį.
Ovenas žengė žingsnį atgal.
– Atsiprašau.
Beth sustingo. – Ką?
– Atsiprašau, mama.
– Kodėl?
– Stengiausi elgtis tinkamai.
Jos veido išraiška pasikeitė.
– Ovenai, ką turi omenyje?
Jam skruostais nuriedėjo ašaros.
– Nenorėjau nuliūdinti Veido.
Betė apkabino jį.
Pažinojau ją daugelį metų. Ji visada išlikdavo rami, net kai nutikdavo nelaimės žaidimų aikštelėje ar kildavo kitokių bėdų kaimynystėje.
Tačiau dabar, laikydama sūnų tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje, ji atrodė visiškai palūžusi.
– Kur tu miegojai? – sušnibždėjo ji.
Ovenas parodė į „Buick“ automobilį.
Betė pasekė jo žvilgsnį.
Kelias akimirkas ji tiesiog žiūrėjo.
Tada atsisuko į mane.
– Eipril, juk tai Veido automobilis.
– Žinau.
– Jis man sakė, kad automobilis laukia remonto.
Pareigūnas žengė į priekį, norėdamas su ja pasikalbėti.
Aš pasitraukiau į šalį su Finu, kuris prabudo, kai atvyko Betė.
Jis stebėjo Oveną ir jo mamą.
– Ar ji pyksta ant jo?
– Ne, branguti.
– Bet ji verkia.
– Ji nusiminusi dėl to, kas nutiko, o ne pyksta ant Oveno.
Finas nutilo.
Tada paklausė kai ko dar skaudesnio:
– Ar tu pyksti ant manęs?
Pritūpiau šalia jo.
– Aš labai išsigandau, Finai, ir man labai gaila, kad buvote nesaugūs. Bet aš nepykstu, nes tu bandei padėti savo draugui.
Jo veide atsispindėjo palengvėjimas.
– Nežinojau, ką dar daryti, – sušnibždėjo jis.
Stipriai jį apkabinau.
Ovenas irgi nežinojo.
O vienintelis suaugęs žmogus, žinojęs, kur jie yra, tiesiog paliko juos ten.
3 skyrius: Aštuoni savaitgaliai
Tą rytą, septintą valandą, abu berniukai jau sėdėjo prie mano virtuvės stalo ir valgė kiaušinienę.
Niekada nebuvau mačiusi vaikų, valgančių taip tyliai.
Finas buvo nusiprausęs po dušu ir persirengęs. Ovenas vilkėjo vienus iš Fino atsarginių marškinėlių.ir sportines kelnes.
Betė sėdėjo priešais jį, laikydama nepaliestą kavos puodelį.
Policija surašė pirminį protokolą ir pažadėjo imtis tolesnių veiksmų. Betė sutiko, kad kol valdžios institucijos viską aiškinasi, Ovenas neturėtų grįžti pas Veidą.
Dabar mums reikėjo atsakymų.
Kaip tai galėjo tęstis aštuonis savaitgalius, nė vienai iš motinų to nepastebėjus?
– Kiekvieną penktadienį atveždavau Finą, – pasakiau Betei. – Apie šeštą valandą.
Ji pasitrynė kaktą.
– Aš tuo metu dažniausiai ruošdavausi pamainai ligoninėje.
– Duris visada atidarydavo Veidas.
– Jis man sakė, kad tau patinka priimti berniukus, nes savaitgaliais būni namuose.
Aš nustėrau.
– Man jis sakė visai ką kita.
– Ką?
– Kad jie mieliau renkasi tavo namus dėl kiemo ir vaizdo žaidimų.
Betė užsimerkė.
– Jis sakė, kad tu patenkinta tokiu susitarimu.
– Aš nieko apie tai nežinojau.
Ji išsitraukė telefoną.
– Pažiūrėk čia.
Ji parodė man žinutę, gautą prieš tris penktadienius.
Veidas: Berniukai vėl pas Eipril. Dėl Oveno nesijaudink. Viskas sutvarkyta.
Kitą šeštadienį atėjo dar viena žinutė.
Veidas: Rytoj grįš. Pailsėk.
Patikrinau savo žinutes.
Veidas buvo parašęs man praėjusį penktadienį.
Veidas: Finas atvyko. Berniukai valgo picą. Gali pasiimti jį sekmadienį, kada tik nori.
Visus aštuonis savaitgalius jis ramino abi motinas.
Tačiau mums abiem pasakojo skirtingas versijas.
– Turėjau tau paskambinti, – sušnibždėjo Betė.
– Aš irgi turėjau paskambinti.
Abi spoksojome į savo telefonus.
Su Bete pažinojome viena kitą nuo tada, kai mūsų sūnūs pradėjo lankyti darželį.
Kartu lankydavomės mokyklos renginiuose, vežiodavome vaikus į gimtadienius, stebėdavome beisbolo rungtynes.
Kol ji dar nebuvo ištekėjusi antrą kartą, dėl nakvynių visada susitardavome tiesiogiai.
Tačiau dėl įtempto darbo grafiko ligoninėje Betė vis dažniau leisdavo Veidui planuoti savaitgalius.
Atrodė, kad taip patogiau.
Penktadieniais jis būdavo namuose.
Atidarydavo duris. Greitai atsakydavo į žinutes. Nė vienas iš mūsų neuždavė paties svarbiausio klausimo.
Kur iš tikrųjų miegojo mūsų vaikai?
Finnas pastumdė savo kiaušinius lėkštėje.
– Mama?
– Taip?
– Ar mes bėdoje?
– Tikrai ne.
– Ar Owenas gali pasilikti čia?
Beth pasilenkė ir paėmė Oweną už rankos.
– Tu liksi su manimi, branguti. Rasime saugią vietą.
Owenas nedrąsiai linktelėjo.
Švelniai paprašiau berniukų papasakoti, kaip paprastai praeidavo jų savaitgaliai.
Finnas žvilgtelėjo į Oweną.
Šis menkas gestas išdavė, kaip stipriai jie buvo įpratę patys priimti sunkius sprendimus, be suaugusiųjų pagalbos.
Galiausiai Owenas prabilo.
– Penktadieniais, prieš ateinant draugams, Wade’as paruošia vakarienę.
– Kokiems draugams? – paklausė Beth.
– Pokerio draugams.
Beth suraukė kaktą.
– Jis man sakė, kad tie susibūrimai baigėsi.
Owenas gūžtelėjo pečiais.
– Jie ateina, kai tu išeini.
Wade’as paprastai leisdavo berniukams žaisti kompiuterinius žaidimus iki devintos valandos.
Tada jo draugai užimdavo svetainę.
Kartais berniukams liepdavo likti viršuje. Kitais vakarais Wade’as skųsdavosi, kad Owenas kelia triukšmą arba elgiasi nepagarbiai.
Galiausiai jis išsiųsdavo juos į lauką.
Iš pradžių jie laukdavo ant laiptelių prie galinio įėjimo.
Vėliau Wade’as nurodydavo eiti į „Buick“ automobilį.
– Ar jis leisdavo jums grįžti į vidų? – paklausė Beth.
– Ryte.
– Kada?
– Kai tu grįždavai namo ir nueidavai miegoti.
Beth sustingo.
Staiga tai, ką ji pastebėdavo jau kelias savaites, įgavo prasmę.
Kai ji grįždavo namo apie pusę aštuonių, Oweno dažniausiai nebūdavo.
Wade’as tvirtindavo, kad jis – pas Finną.
Išsekusi Beth eidavo į dušą ir krisdavo miegoti.
Popiet Owenas jau būdavo namuose – žiūrėdavo televizorių arba žaisdavo su Finnu.
Ji manė, kad jie tiesiog grįžo po nakvynės pas draugą.
Ji nė neįtarė, kad Wade’as laukdavo, kol ji užmigs, ir tik tada įleisdavo vaikus į vidų.
– Ar gaudavote pusryčius? – paklausė ji.
– Dažniausiai.
– O vandens?
– Taip.
– Ar galėdavote pasinaudoti tualetu?
Owenas sudvejojo.
Atsakė Finnas. „Naktį – ne viduje.“
Beth išbalo.
Nusprendėme daugiau nieko neklausinėti.
Tinkami specialistai galės kruopščiai užfiksuoti tai, ką berniukai patyrė.
Kol kas jiems reikėjo maisto, poilsio ir nusiraminimo.
Jiems valgant, prisiminiau smulkias detales.
Kaip Finnas liepos mėnesį paprašė dar vieno džemperio.
Kaip savaitgaliui įsidėjo tris javainių batonėlius.
Kaip sekmadienį grįžo dulkėtomis kojinėmis.
Kartą jis užmigo pietų metu.
Juokais pasakiau jam, kad nebegalima visą naktį nemiegoti kartu su Owenu.
Jis nenusišypsojo.
Pažvelgiau į jį.
– Finai, kodėl man nepasakei?
Jo akys sudrėko.
– Owenas prašė to nedaryti.
– Kodėl?
– Nes Wade’as sakė, kad Beth gali prarasti darbą, jei Owenas ir toliau kels bėdas.
Owenas nuleido galvą.
– Nenorėjau, kad mama prarastų mūsų namus.
Beth stengėsi sulaikyti ašaras.
Ji desperatiškai bandė išlikti rami dėl savo sūnaus.
– Owenai, pažiūrėk į mane.
Jis lėtai pakėlė akis.
– Tu nesi atsakingas nei už mano darbą, nei už mūsų namus, nei už mano santuoką.
– Bet Wade’as sakė…
– Žinau.
Jos balsas sudrebėjo.
– Jis klydo.
Owenas žvilgtelėjo į koridorių.
– Kur mes šiąnakt miegosime?
Beth švelniai atitraukė plaukus nuo jo kaktos.
– Ten, kur yra patogi lovą.
Jis linktelėjo.
Tada Finnas kai ką atskleidė…netikėta.
– Automobilis ne visada stovėjo prie „Walmart“.
Aš atsisukau.
– Ką turi omenyje?
– Pirmus septynis savaitgalius jis stovėjo už Oweno garažo.
Beth suraukė kaktą.
– Kodėl Wade’as vakar vakare jį perstatė?
Berniukai neramiai susižvalgė.
Galiausiai atsakė Owenas.
– Nes kaimynas mus pamatė.
4 skyrius: Pirmasis penktadienis
– Koks kaimynas? – paklausė Beth.
– Ponas Kelleris, – atsakė Owenas. – Iš kaimyninio namo.
Beth suraukė kaktą.
– Praeitą savaitę jis klausinėjo apie „Buick“. Domėjosi, ar Wade’as neketina jo parduoti.
Owenas papurtė galvą.
– Jis pamatė mus viduje.
Finnas linktelėjo.
– Vieną rytą jis išėjo į lauką ir paklausė, kodėl mes taip anksti atsikėlėme.
– Ką atsakėte?
– Kad stovyklaujame.
– Kas tai sugalvojo?
– Wade’as.
Beth atitraukė kėdę.
Kelias sekundes ji stovėjo, viena ranka prisidengusi burną.
Tada atsisėdo šalia Oweno.
– Mielasis, ar Wade’as tau pasakė, kad negali miegoti savo kambaryje?
Owenas linktelėjo.
– Kodėl?
– Nes aš neklausau.
– Tai nieko nepateisina.
Jis atrodė sutrikęs.
– Wade’as sako, kad pateisina.
Beth švelniai paklausė apie tą pirmąjį penktadienį.
Owenas žvilgtelėjo į Finną, o tas padrąsinamai linktelėjo.
Tada Owenas pradėjo pasakoti.
Tai buvo pirmasis vasaros atostogų savaitgalis.
Beth išvyko į ligoninę šiek tiek po šešių.
Finnas jau buvo atėjęs.
Wade’as užsakė picą ir leido berniukams viršuje žiūrėti filmą.
Apie devintą valandą atėjo trys draugai.
Jie atsinešė gėrimų ir kortų pokeriui.
Wade’as liepė berniukams nelipti į svetainę.
Vėliau Owenas nusileido žemyn atsigerti vandens.
Vienas iš svečių garsiai juokėsi.
Owenas paprašė kalbėti tyliau, nes prieš miegą norėjo paskambinti mamai.
Wade’as liepė jam eiti atgal į viršų.
Owenas atsakė: „Tai ir mano namai.“
Tie žodžiai viską pakeitė. Veidas liepė jam palaukti lauke, kol išmoks pagarbiai kreiptis į suaugusiuosius.
Finnas pasekė paskui.
Jie atsisėdo ant galinių laiptelių; pro virtuvės langą sklido juokas.
Po keturiasdešimties minučių Owenas pasibeldė.
Veidas pravėrė duris ir pasakė, kad Owenas neatsiprašė.
Owenas tarė, kad atsiprašo.
Veidas pareiškė, kad atsiprašymas nėra nuoširdus.
Tada uždarė duris.
– Kas buvo toliau? – sušnibždėjo Beth.
Owenas nervingai sukiojo pirštus.
– Mes laukėme.
Finnas tyliai pridūrė:
– Jam buvo šalta.
Birželio vakaras tapo vėsus.
Abu berniukai vilkėjo šortus ir marškinėlius.
Galiausiai pasirodė Veidas, nešinas dviem senais apklotais.
Jis parodė į sidabrinį „Buick“ automobilį, stovėjusį už garažo.
– Jei taip norite elgtis lyg priklausytumėte laukui, tai ten ir liksite.
Owenas paklausė, ar Finnas galėtų grįžti į vidų.
Veidas atsakė, kad Finnas gali eiti namo, kada tik nori.
– Bet aš negalėjau išeiti, – sušnibždėjo Finnas.
Atsisukau į jį.
– Kodėl, branguti?
Jis atrodė nuoširdžiai nustebęs.
– Nes Owenas negalėjo eiti kartu.
Nusukau žvilgsnį, tramdydama ašaras.
Tą pirmąją naktį berniukai įlipo į „Buick“ automobilį, tikėdamiesi, kad Veidas persigalvos.
Tačiau jis nepersigalvojo.
Galiausiai, jau po vidurnakčio, jie užmigo.
Kai Owenas prabudo, langai buvo aprasoję.
Jis pabandė atidaryti galines duris, bet jos buvo užrakintos.
Kiek po aštuntos valandos Veidas jas pagaliau atidarė.
Beth jau buvo grįžusi iš darbo ir nuėjusi į viršų pailsėti.
Veidas liepė berniukams nusiprausti, persirengti ir elgtis tyliai.
Tada patiekė dribsnius.
– Jis pažadėjo, kad kitą penktadienį galėsiu miegoti viduje, jei gražiai elgsiuosi, – paaiškino Owenas.
– Ar jis ištesėjo pažadą? – paklausė Beth.
Owenas papurtė galvą.
Kitą penktadienį Veidas priekaištavo Owenui, kad šis paliko sportbačius koridoriuje.
Kitą savaitgalį Owenas pertraukė pokalbį.
Dar vėliau pamiršo įnešti šiukšlių dėžes į vidų.
Kiekvieną savaitgalį atsirasdavo vis nauja priežastis.
Ir kiekvieną savaitgalį Finnas likdavo šalia savo draugo. – Ar kada nors prašei, kad įleistų atgal į vidų? – paklausiau.
– Kartais, – atsakė Owenas.
– Kas nutikdavo?
– Wade’as sakė, kad tik pabloginu padėtį.
Beth atrodė visiškai sugniuždyta.
– Bet juk galėjai man paskambinti.
Owenas iškart papurtė galvą.
– Jis liepė to nedaryti.
– Kodėl?
– Sakė, kad ligoninė gali tave atleisti, jei nuolat trukdysiu tau dirbti.
Beth nuleido akis.
– Jis sakė, kad esi per daug užsiėmusi smulkiomis problemomis, – pridūrė Owenas.
Norėjau kaltinti save, kad nepastebėjau ženklų.
Tačiau čia kalba ėjo ne apie mano kaltę. Owenas pagaliau ėmė atsiverti.
Uždaviau dar vieną klausimą.
– Kaip įlipai į „Buick“? Ar Wade’as paliko jį neužrakintą?
Owenas papurtė galvą.
– Jis davė man atsarginį raktelį.
Beth pakėlė akis.
– Kada?
– Antrąjį savaitgalį.
– Kodėl?
– Kad nereikėtų nuolat belstis.
Virtuvėje įsivyravo tyla.
Wade’as davė devynmečiui automobilio raktelį, kad šis galėtų naktis praleisti mašinoje.
Tai nebuvo paties Oweno sprendimas.
Tai tapo suplanuota rutina.
– Ar Wade’as žinojo, kad Finnas buvo pas jus? – paklausiau.
Owenas sutriko.
– Žinoma.
– Iš kur jis žinojo?
– Jis kalbėjosi su mumis abiem.
Finnas linktelėjo.
– Jis liepė mums neišjungti automobilio šviesų.
Beth liko nejudri.
Owenas tęsė:
– Jis sakė, kad galime užeiti į vidų, kai tu nueisi į viršų miegoti.
– Kiekvieną savaitgalį? – paklausė Beth.
– Taip.
– O jei aš dar būdavau nemiegojusi?
– Mes pa……“
Stebėjau, kaip Beth suvokia tiesą.
Wade’as kiekvieną savaitgalį žinojo, kur yra berniukai.
Jis sąmoningai slėpė juos nuo aplinkinių akių.
Be to, jis suplanavo jų sugrįžimą taip, kad tai sutaptų su Beth pamainomis ligoninėje.
Owenas žvilgtelėjo į mano virtuvės laikrodį.
Beveik pusė devynių.
Staiga jo veide atsirado nerimas.
– Mama?
Beth atsisuko.
– Taip, branguti?
– Juk dabar turėtum miegoti.
Ji įdėmiai pažvelgė į jį.
Tada priėjo arčiau ir paėmė jį už rankos.
– Tik ne šiandien.
– Bet Wade’as sakė, kad negalime užeiti į vidų, kol tu neužmigsi.
Beth apkabino Oweną.
Kurį laiką jis išliko įsitempęs, o paskui galiausiai pravirko, priglaudęs galvą prie jos peties.
Stebėdamas juos, negalėjau nustoti galvoti apie vieną klausimą.
5 skyrius. Žinutės Oweno telefone
Tą rytą, iki dešimtos valandos, abu berniukai jau miegojo.
Finnas ilsėjosi savo kambaryje.
Owenas gulėjo ant išskleidžiamos sofos mano darbo kambaryje, vilkėdamas pasiskolintus Finno drabužius. Beth pasiūlė prigulti šalia jo, bet jis pasirinko sofą, iš kurios matėsi durys.
Tai mane sunerimino. Beth taip pat tai pastebėjo.
Sėdėjome prie mano virtuvės stalo, o tarp mūsų gulėjo telefonai.
– Turiu paskambinti Wade’ui, – tarė ji.
– Nori tai padaryti dabar?
– Ne. – Ji žvilgtelėjo į darbo kambarį. – Bet privalau išgirsti jo paaiškinimą.
Dar nespėjus jai surinkti numerio, pasirodė Owenas.
– Mama?
Beth atsistojo.
– Kas nutiko, branguti?
Jis ištiesė senesnio modelio telefoną.
– Ar gali jį įkrauti?
– Žinoma.
Jis padavė telefoną, bet tada sudvejojo.
– Wade’as gali man parašyti.
Beth apžiūrėjo telefoną.
– Dėl ko?
Owenas gūžtelėjo pečiais.
– Jis praneša, kada mums leidžiama užeiti į vidų.
Man suspaudė skrandį.
– Ar jis dažniausiai rašo tada, kai jūs būnate automobilyje?
Owenas linktelėjo.
Beth įjungė įkroviklį prie stalviršio.
– Branguti, ar galiu perskaityti tas žinutes? Jis sudvejojo.
– Turbūt.
Betė atrakino telefoną kodu, kurį padėjo išsirinkti Ovenui.
Viršuje matėsi du susirašinėjimai.
Vienas – su Bete. Kitas – su Veidu.
Ji atidarė Veido žinutes.
Pirmasis matomas susirašinėjimas buvo iš praėjusio savaitgalio.
Veidas: Tavo mama namuose. Palauk, kol ji užmigs.
Ovenas: Ar jau galime užeiti į vidų?
Veidas: Dar ne.
Beveik po keturiasdešimties minučių:
Veidas: Galinės durys atidarytos. Būkite tyliai.
Betė prisidengė burną.
Aš priėjau arčiau.
Ji slinko ekranu aukštyn.
Žinutės apėmė keletą savaitgalių.
Kai kurios atrodė visiškai įprastos.
Nepamiršk kuprinės.
Vakarienė – šaldytuve.
Pasidėk batus į vietą.
Tačiau kitos atskleidė kai ką nerimą keliančio.
Veidas: Žinai, kur šiąnakt miegosi.
Ovenas: Ar galime, prašau, miegoti mano kambaryje?
Veidas: Tik ne tada, jei vėl ginčysiesi.
Kitas savaitgalis:
Ovenas: Lyja.
Veidas: Laikyk langus uždarytus.
Betė sunkiai tramdė emocijas.
Mes skaitėme toliau.
Viena žinutė iš trečiojo savaitgalio privertė krūtinę susispausti.
Veidas: Mačiau Finą automobilyje. Jo mama mano, kad jis apsistojo čia. Neprisidaryk problemų.
Tai buvo patvirtinimas.
Tai nebuvo joks nesusipratimas.
Tai nebuvo tiesiog nesutarimas dėl namų taisyklių.
Veidas žinojo, kad mano sūnus miega tame automobilyje.
Jis žinojo, kuo aš tikiu.
Ir jis sąmoningai slėpė tai nuo manęs.
Betė pažvelgė į mane.
– Atsiprašau.
Aš papurčiau galvą.
– Juk ne tu siuntei tas žinutes.
– Aš įvedžiau jį į Oveno gyvenimą.
Ji žvilgtelėjo į kambarį.
– Pasitikėjau juo viskuo, nes maniau, kad jis padeda. Man buvo sunku ką nors atsakyti.
Beth dirbo viršvalandžius, kad grąžintų skolas, susidariusias jai vienai auginant Oweną po skyrybų.
Atrodė, kad Wade’as padės palengvinti šią naštą.
Jis pirkdavo maisto produktus.
Atsiimdavo vaistus pagal receptus.
Rūpindavosi savaitgalio planais, kad Beth galėtų pailsėti tarp pamainų.
Ji ištekėjo už žmogaus, kuris žadėjo, kad jai nebereikės visko daryti vienai.
Tačiau jis pasinaudojo jos darbo laiku, kad blogai elgtųsi su jos sūnumi.
Beth slinko ekranu toliau.
Pasirodė žinutė, gauta prieš keturis penktadienius.
Owenas: Finnas nori namo.
Wade’as: Tegul eina. Juk tu būsi ta, kuriai teks prisiimti pasekmes.
Po minutės:
Owenas: Ar galiu paskambinti jo mamai?
Wade’as: Ji mano, kad jis lieka čia. Nustok viską komplikuoti.
Spoksojau į ekraną.
Finnas norėjo grįžti namo.
Žinoma, kad norėjo.
Jam buvo vos devyneri.
Jis mylėjo savo lovą ir šalia jos stovintį beisbolo kamuoliuko formos šviestuvą. Jam patiko šeštadieniniai blynai. Jam patiko būti namuose.
Tačiau Owenas liko lauke, o Finnas manė, kad išvykimas reikštų geriausio draugo palikimą likimo valiai.
Beth padėjo telefoną.
– Turime tai parodyti pareigūnui.
– Paskambinsiu tuo numeriu, kurį jis mums davė.
Nufotografavome žinutes ir išsaugojome visą susirašinėjimą.
Tada Beth paėmė telefoną.
– Pirmiausia turiu paskambinti Wade’ui.
Ji įjungė garsiakalbį.
Jis atsiliepė po kelių signalų.
– Labas, brangioji. Kur tu? Pabudau, o tavęs nebėra.
Beth spoksojo į ekraną.
– Kur Owenas?
Pauzė.
– Jis juk su Finnu, ar ne?
– Kur?
– Pas April.
– Ar tikrai?
– Kodėl tiek daug klausimų?
– Wade’ai, kur Owenas miegojo praėjusią naktį?
Sekė ilgesnė tyla.
– Beth, nežinau, kas tau pasidarė, bet aš net kavos dar negėriau.
– Atsakyk į mano klausimą.
– Pas savo draugą.
– Ne.
Jis atsiduso.
DSužinokite daugiau
– Ką turi omenyje?
– Eipril rado jį „Buick“ automobilyje prie „Walmart“.
Tyla.
Tada prabilo Veidas.
– Ką?
– Jis miegojo tavo automobilyje.
– Tai nesąmonė.
– O kur, tavo manymu, jis buvo?
– Juk jau sakiau.
– Tai kodėl tavo automobilis stovėjo prie „Walmart“?
Dar viena pauzė.
– Tie berniukai visą vasarą su tuo automobiliu žaidė.
Mes su Bete susižvalgėme.
– Ką tai tiksliai reiškia? – paklausė ji.
– Ovenas į viską žiūri kaip į žaidimą. Bandžiau jį išmokyti atsakomybės.
– Ar privertei jį miegoti lauke?
– Pasakiau jam, kad bus pasekmių, jei ir toliau manęs negerbs.
– Veidai.
– Ką?
– Ar privertei mano devynmetį sūnų naktis leisti automobilyje?
Jo balsas pakilo.
– Elgiesi taip, lyg būtų nutikę kažkas baisaus. Juk vasara, Bete. Jie norėjo stovyklauti lauke. Liepiau jiems eiti į vidų, bet jie neklausė.
Betė visiškai sustingo.
– Liepei jiems eiti į vidų?
– Žinoma.
– Tai kodėl rašei Ovenui, kad palauktų, kol aš užmigsiu?
Jis staiga nutilo.
– Ką?
– Aš skaitau tavo žinutes.
– Bete, tu viską neteisingai supranti.
– Žinau, kad liepei jam likti lauke.
– Tu neatsižvelgi į kontekstą.
– Ir tu žinojai, kad su juo buvo Finas.
– Tas vaikas visur sekioja Oveną. Ką turėjau daryti?
– Paskambinti jo mamai!
Veidas nutilo.
Betės rankos drebėjo.
– Eipril patikėjo tau savo sūnų. Aš patikėjau tau savąjį.
– Tu viską perdedi.
Ji pažvelgė į kambarį.
– Ne, – tyliai atsakė ji. – Pagaliau matau, kas nutiko.
– Bete, nedaryk to, dėl ko vėliau gailėsiesi.
Ji nutraukė pokalbį. Kurį laiką nė vienas iš mūsų nepratarė nė žodžio.
Tada suskambo jos telefonas.
Vėl Veidas.
Ji į tai nereagavo.
Atėjo žinutė.
Veidas: Sugriausi šią šeimą, nes Ovenas nesugeba susitaikyti su žodžiu „ne“.
Betė tyliai perskaitė žinutę.
Tada padėjo telefoną ekranu žemyn.
– Eipril, ar padėtum mums rasti kitą vietą apsistoti?
– Žinoma.
– Nenoriu, kad Veidas būtų kur nors netoli Oveno.
– Pasirūpinsime, kad abu būtumėte saugūs.
Tiesiau ranką į savo telefoną, norėdama susisiekti su seserimi.
Tačiau Betė mane sustabdė.
– Palauk.
Ji vėl paėmė Oveno telefoną.
– Yra dar viena žinutė.
– Kokia žinutė?
– Paskutinė, kurią jam atsiuntė Veidas.
Ji buvo gauta praėjusią naktį.
23.18 val.
Veidas: Lik galinėje sėdynėje. Šviesų neįjunk. Pasiimsiu automobilį, kol tavo mama dar nebaigė darbo.
Betė pažvelgė į mane.
– Eipril.
Aš jau supratau.
– Jis tiksliai žinojo, kur jie yra.
6 skyrius. Naktis, kai jis perstatė automobilį
Mes nebuvome paklausę Oveno, kaip „Buick“ atsidūrė prie „Walmart“.
Maniau, kad Veidas jį ten pastatė anksčiau ir liepė berniukams ten su juo susitikti.
Tiesa buvo kur kas labiau nerimą kelianti.
Kai Ovenas pabudo po pogulio, šalia jo sėdėjo Betė.
Jis atrodė ramesnis, nors vis žvilgčiojo į laikrodį.
– Mielasis, gal gali paaiškinti, kas praeitą naktį nutiko su automobiliu?
Ovenas užsitraukė antklodę ant kelių.
– Veidas buvo piktas.
– Kodėl?
– Dėl pono Kelerio.
Jų kaimyno.
Ovenas paaiškino, kad šeštadienio popietę, kai Veidas plovė savo pikapą, prie jo priėjo ponas Keleris.
Jis paklausė, kodėl du vaikai dar prieš aušrą sėdi „Buick“ automobilyje.
Veidas atsakė, kad jiems patinka stovyklauti.
Ponas Keleris išreiškė susirūpinimą, kad vaikai nakvoja pastatytame automobilyje.
Po to Veidas pasišaukė Oveną į virtuvę. – Jis pasakė, kad aš jį sugėdinau.
– Ar ponas Kelleris žinojo, kad jūs ten miegate? – paklausė Beth.
– Galbūt.
– Kas nutiko toliau?
– Wade’as pasakė, kad mums reikia kitos vietos.
Aš stipriai suspaudžiau kavos puodelį.
– Kitos vietos?
Owenas linktelėjo.
Šeštadienio vakarą, Beth išvykus į darbą, Wade’as liepė berniukams susirinkti antklodes.
Jis privertė juos įlipti į „Buick“ automobilį.
Tada nuvažiavo prie „Walmart“.
– Jis sakė, kad automobilių stovėjimo aikštelėje yra apšvietimas ir kameros, tad būsime saugūs.
– Ar jis liko? – paklausė Beth.
– Ne.
– Kur jis išvyko?
– Jis paskambino kažkam, kad jį pasiimtų.
Duryse pasirodė Finnas.
– Tai buvo automobilis, kurį jis išsikvietė telefonu, – paaiškino jis. – Jis laukė prie prekių vežimėlių.
Tada Wade’as išvyko.
Berniukai liko vieni.
Apie dešimtą valandą Owenas paprašė leidimo paskambinti Beth.
Wade’as neleido.
11:18 val. jis atsiuntė Owenui žinutę, liepdamas neįjungti salono apšvietimo.
Owenas parodė mums dar vieną žinutę, išsiųstą po vidurnakčio.
Owenas: Finnas išsigandęs. Ar galime, prašau, grįžti namo?
Atsakymo nebuvo.
Kiek po ketvirtos valandos aikštelės prižiūrėtojas ant „Buick“ automobilio paliko įspėjimą.
Finnas prabudo išgirdęs žingsnius.
Pamatęs oranžinį lapelį, jis sunerimo, kad automobilis gali būti nutemptas, kol jie dar viduje.
Jis maldavo Oweno išvykti kartu.
Owenas atsisakė.
– Wade’as žadėjo grįžti, kol mama dar negrįžo namo, – paaiškino jis.
Finnas bandė jį įtikinti.
Galiausiai jis nusprendė pats mane surasti.
– Jis būtų likęs, – pasakė mums Finnas, žvelgdamas į Oweną. – Net jei kas nors būtų atvažiavęs nutempti automobilio.
Owenas spoksojo į savo rankas.
– Maniau, kad jei išeisiu, Wade’as nebegrįš.
Beth tiesė rankas į jį.
– O, Owenai…
Jo akys prisipildė ašarų.
– Jis labai supyksta, kai aš neklausau.
Ji jį apkabino.– Tau nebereikia laikytis tų nurodymų.
– Bet juk jis – tavo vyras.
– Dėl to jo sprendimai netampa teisingi.
Ovenas staiga sunerimo.
– Ar jūs skiriatės?
Betė trumpam nutilo.
– Tiksliai nežinau, kas bus toliau. Bet su Veidu tu nebegyvensi.
– O kaip mūsų namai?
– Kažkaip sugalvosime.
– Ar tu ir toliau dirbsi?
– Taip.
Jis sudvejojo.
– Tai kas tada manimi rūpinsis?
Betė pabučiavo jam į kaktą.
– Žmogus, kuriuo pasitikiu. Be to, visada žinosi, koks yra planas.
Ovenas prisiglaudė prie jos.
– Gerai.
Tada jis sušnibždėjo kai ką, nuo ko plyšo širdis:
– Maniau, kad kai ištekėsi už jo, jis taps geras.
Betė užsimerkė.
– Aš irgi taip maniau.
Išėjau iš kambario, vos tramdydama ašaras.
Finas nusekė paskui mane į virtuvę.
– Mama?
– Taip, mažyli?
– Ar Ovenui viskas bus gerai?
– Manau, kad taip. Bet jam reikės palaikymo.
– Ar Veidas pateks į kalėjimą?
– Nežinau.
Finas suraukė kaktą.
– Turėtų.
Apkabinau jį.
– Tai, kas nutiko, yra labai rimta. Policija ir vaiko teisių apsaugos specialistai viską ištirs.
Finas tylėjo.
Paskui prabilo:
– Anksčiau Veidas su manimi elgdavosi gražiai.
Nuleidau akis.
– Kai mane atveždavai, jis visada paklausdavo apie mokyklą. Kartais duodavo saldainių.
– Pamenu.
– Maniau, kad jis geras žmogus.
– Tai suprantama.
– Bet jis toks nebuvo.
Pritūpiau šalia jo.
– Kartais suaugusieji elgiasi kitaip, kai niekas kitas jų nemato.
Finas žvilgtelėjo į kambarį, kuriame buvo Ovenas.
– Jis sakė Ovenui, kad jei mama sužinotų, ji pagalvotų, jog Ovenas yra blogas.
Gerklę suspaudė gumulas.
– Ar tu tuo patikėjai?
Finas susimąstė.
– Šiek tiek.
– Kodėl?
– Nes Ovenas tuo tikėjo.
Apkabinau jį. Aštuonis savaitgalius du berniukai bandė suprasti, kodėl suaugęs žmogus su jais elgiasi neteisingai.
Vienas manė, kad yra to nusipelnęs.
Kitas manė, kad negali palikti draugo vieno.
Nė vienas nesuprato, kad gali paprašyti pagalbos.
Kai grįžau, Beth kalbėjosi su savo vyresniąja seserimi Robin.
Robin gyveno už dvidešimties minučių kelio ir turėjo laisvą kambarį.
Ji pakvietė Beth ir Oweną tą popietę atvykti pas ją.
Jokių dvejonių. Jokių nuogąstavimų dėl nepatogumų.
Tiesiog: „Atsivesk jį čia.“
Beth baigė pokalbį.
– Turime kur apsistoti.
– Gerai.
– Susisiekiau ir su policijos pareigūnu. Jam reikia tų žinučių.
– Nusiųsiu jam kopijas.
Ji pažvelgė į Oweną.
Jis sėdėjo ant grindų su Finnu ir rūšiavo senas beisbolo korteles.
Pirmą kartą nuo tada, kai jį radome, Owenas šypsojosi.
Tik vos vos.
Bet tai buvo pradžia.
Beth stebėjo jį.
– April, aš kiekvieną penktadienį dėkodavau Wade’ui.
Atsisukau.
– Ką?
– Prieš išeidama į darbą, padėkodavau jam, kad rūpinasi Owenu.
Jos akys prisipildė ašarų.
– Kiekvieną penktadienį.
Uždėjau savo ranką ant jos rankos.
– Jis tave apgavo.
– Žinau.
– Nė viena iš mūsų nesitikėjome nieko panašaus.
Ji žiūrėjo į berniukus.
– Štai kas mane gąsdina.
Tada Owenas pakėlė akis.
– Mama?
– Taip, branguti?
– Ar mes važiuojame namo?
Beth atsitūpė šalia jo.
– Ne, branguti. Mes važiuojame pas tetą Robin.
Owenas pažvelgė į Finną.
– Ar Finnas gali važiuoti kartu?
– Šiandien ne, bet netrukus vėl pasimatysite.
Jis nuleido akis.
Tada nuskambėjo klausimas, kurio bijojau.
– Ar tai reiškia, kad Wade’as daugiau neleis mums gyventi mūsų namuose?
Beth švelniai suėmė jį už pečių.
– Ne, Owenai.
Ji palaukė, kol jis pažvelgė jai į akis.
– Wade’as nesprendžia, ar tu nusipelnei namų. Oweno lūpa virpėjo.
– O kas, jei jis supyks?
Beth jį apkabino.
– Tada jam teks tvarkytis su tais jausmais kur nors kitur, ne šalia tavęs.
Ji pažvelgė į mane.
Jos balsas buvo tvirtas.
– Tu niekada daugiau negrįši ten su juo.
7 skyrius: Pagaliau kažkas juo patikėjo
Per kitas dvi dienas Wade’as skambino septyniolika kartų.
Aš į nė vieną skambutį neatsakiau.
Viename balso pranešime jis tvirtino, kad aš viską neteisingai supratau.
Kitame – tikino, kad berniukai tik „žaidė stovyklavimą“, ir kaltino mane, esą aš skatinu Finną viską sutirštinti.
Antradienio rytą jis atsiuntė žinutę.
Wade’as: „April, juk žinai, kokie būna vaikai. Jie pasakys bet ką, kad tik išvengtų pasekmių. Nustok tai skatinti.“
Išsaugojau šią žinutę kartu su kitomis.
Pasikonsultavusi su tyrimą atliekančiu pareigūnu, kaip išsaugoti tolesnį susirašinėjimą, užblokavau Wade’o numerį.
Tuo tarpu Beth ir Owenas apsistojo pas Robin.
Tą sekmadienio popietę Robin pamatė, kad Owenas vilki Finno paskolintas sportines kelnes, ir nedelsdama paruošė svečių kambarį.
Ji pakeitė patalynę. Surado švarią pižamą. Pastatė vandens prie lovos.
Tada paklausė, ar jis norėtų, kad koridoriuje liktų įjungta šviesa.
Owenas atsakė, kad taip.
Jis taip pat paprašė leidimo uždaryti savo kambario duris.
Kai Beth man tai papasakojo, sėdėjau prie maisto prekių parduotuvės ir verkiau.
Tyrimas užtruko.
Pareigūnas vėl susisiekė su Beth dėl gautų žinučių ir paprašė papildomų detalių apie savaitgalio planus.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas suorganizavo pokalbius su Owenu ir Beth.
Ponas Kelleris patvirtino, kad vieną rytą matė berniukus automobilyje „Buick“ ir kalbėjosi su Wade’u.
Wade’as tai įvardijo kaip „stovyklavimą kieme“.
Tada ponas Kelleris juo patikėjo.
Dabar jis buvo labai sunerimęs.
Beth pasikonsultavo su šeimos teisės advokatu ir pradėjo atskirti savo finansus nuo Wade’o finansų.„Ar Owenas galėtų kitą penktadienį čia pernakvoti?“
Dar prieš mėnesį būčiau nedvejodama sutikusi.
Dabar supratau, kad nakvynė pas kitą žmogų kiekvienam iš berniukų reiškė visai ką kita.
– Paklausiu Beth.
Finnas linktelėjo.
– Gerai.
Tada jis pakėlė akis.
– Jei ji sutiks, ar galėtume miegoti svetainėje?
– Žinoma.
– Su įjungta šviesa?
– Jei tik norite.
Jis nusišypsojo.
– Puiku.
Pirmą kartą per kelias savaites ėmiau laukti penktadienio vakaro.
8 skyrius. Tikra nakvynė
Praėjo dar trys savaitės, kol Owenas pasijuto pasiruošęs.
Ketvirtadienio popietę paskambino Beth.
– Jis vėl klausinėja apie penktadienį.
Nusišypsojau.
– Finnas irgi nuolat klausinėja.
– Manau, turėtume pabandyti.
– Ar tikrai?
– Taip. Viską aptarėme. Jis žino, kad galiu jį pasiimti bet kuriuo metu, jei tik jis panorės grįžti namo.
Sutarėme dėl aiškaus plano.
Beth atveš Oweną penktadienį, šeštą valandą.
Po vakarienės susisieksiu su ja – kad Owenas, jei norės, galėtų pasikalbėti.
Šeštadienį, dešimtą valandą, ji jį pasiims.
Wade’as į tai nebuvo įtrauktas.
Jokių nesutampančių planų ar neatsakytų klausimų.
Penktadienį Finnas pradėjo ruoštis jau trečią valandą.
Jis sunešė pagalves iš viršutinio aukšto į svetainę.
Ant sofos patiesė antklodes.
Kelis kartus patikrino televizoriaus pultelį.
Tada paklausė apie spragėsius.
– Turime jų sočiai.
– O pica?
– Jau užsakyta.
– O papildomų kojinių?
Pažvelgiau į jį.
– Papildomų kojinių?
– Na, tiesiog dėl viso pikto.
Krūtinę suspaudė.
Pritūpiau šalia jo.
– Finnai, Owenas šiąnakt miegos namuose, viduje.
– Žinau.
– Jam nereikia daiktų miegojimui lauke.
– Žinau, mama.
Jis pasijuto nejaukiai.
– Tiesiog noriu, kad viskas būtų tobula.
Apkabinau jį.
– Tai bus puikus vakaras. Šeštą valandą atvyko Beth.
Owenas išlipo nešinas maža mėlyna kuprine.
Jis vilkėjo džinsus, žalią džemperį ir avėjo švarius baltus sportinius batelius.
Atrodė kaip bet kuris kitas devynmetis, atėjęs aplankyti draugo.
Tačiau prie pat durų jis sustojo.
– Labas, April.
– Labas, Owenai. Eikš į vidų.
Jis žvilgtelėjo į Beth.
– Ar tikrai?
Ji nusišypsojo.
– Žinoma.
– Ar rytoj atvažiuosi?
– Dešimtą valandą, kaip ir sutarėme.
– Ir žinai, kad aš čia pasiliksiu?
Beth trumpam nutilo.
Tada pritūpė šalia jo.
– Taip, branguti. Mes su April viską kartu suplanavome.
Jis linktelėjo.
– Gerai.
Ji jį apkabino.
– Smagiai praleisk laiką.
Owenas įėjo į vidų.
Iš svetainės pasirodė Finnas.
– OWENAI!
– Labas!
– Eik pažiūrėti, ką aš sukonstravau!
Jie nuskubėjo prie pagalvių krūvos.
Beth juos stebėjo.
– Viskas praėjo geriau, nei tikėjausi.
Aš nusišypsojau.
– Tikiuosi, jam vis dar patinka pica.
Ji tyliai nusijuokė.
Atrodė, kad tai – pažanga.
Prieš išvykdama Beth davė man savo telefono numerį, Robino kontaktinius duomenis ir pasakė, kada atvažiuos jo pasiimti.
Parodžiau jai lapelį, pritvirtintą prie šaldytuvo.
Tada ji išvažiavo.
Viduje berniukai tarėsi, kokį filmą žiūrėti.
Vienas norėjo apie superherojus.
Kitas labiau mėgo dinozaurus.
Galiausiai jie pasirinko filmą apie robotus.
Vakarienė buvo kupina linksmo chaoso.
Jie išliejo limonadą.
Finnas numetė picą ant virtuvės grindų.
Owenas juokėsi taip smarkiai, kad jam prireikė akimirkos atgauti kvapą ir tęsti valgymą.
Tai buvo tas paprastas vakaras, kokį įsivaizdavau juos leidžiant visą vasarą.
Pusę devynių patiekiau spragėsių.
Devintą valandą paskambino Beth.
Owenas papasakojo jai apie vakarienę, filmą ir tvirtovę, kurią Finnas pastatė iš sofos pagalvių.
Tada jis padavė man telefoną.
– Jis atrodo laimingas, – pasakė Beth.
– Tikrai taip.
– Ačiū, April.
– Nėra už ką. Ji sudvejojo.
– Paskambinkite, jei jam manęs prireiks.
– Pažadu.
Sužinokite daugiau
Vėliau radau Oweną šalia jo kuprinės.
– Viskas gerai?
Jis linktelėjo.
– Kur man padėti batus?
– Kur tik nori. Prie durų yra batų lentyna.
Jis žvilgtelėjo įėjimo link.
– Ar jie gali likti šalia mano miegmaišio?
– Žinoma.
Jis nunešė juos į svetainę ir tvarkingai padėjo šalia pagalvės.
Finnas to beveik nepastebėjo.
Jis statė dar vieną sieną iš pagalvių.
Iki dešimtos valandos filmas ėjo į pabaigą.
Atnešiau dvi stiklines vandens.
– Na ką, džentelmenai. Pasibaigus titrams – metas miegoti.
Finnas atsiduso.
– Mama!
– Jokių ginčų. Apie robotus galėsite padiskutuoti rytoj.
Owenas nusišypsojo.
Kai baigėsi titrai, išjungiau televizorių.
Finnas tiesė ranką link lempos.
– Ar galime palikti ją įjungtą?
– Žinoma.
Įjungiau mažą lempą šalia sofos.
Kambarį užliejo švelni geltona šviesa.
Owenas žvilgtelėjo į lauko duris.
– Ar jos užrakintos?
– Taip.
Jis suraukė kaktą.
– Kodėl?
– Nes jau metas miegoti, branguti. Naktimis mes visada užrakiname duris.
Owenas atrodė sunerimęs.
Atsisėdau ant sofos.
– Kas tave neramina?
Po akimirkos jis paklausė: „O kas, jei man reikės išeiti į lauką?“
– Nereikės.
– Bet kas, jei…
– Owenai.
Jis pažvelgė į mane.
– Esi svečias mano namuose. Šiąnakt miegosi čia. Jei prireiks vandens, į tualetą ar dar ko nors – gali mane pažadinti.
Jis įdėmiai pažiūrėjo.
– Net jei bus labai vėlu?
– Net ir tada.
Jis žvilgtelėjo į Finną.
– Ir jūs nesupyksite?
– Niekada nesupykstu, kai kas nors paprašo pagalbos.
Jo žvilgsnis vėl nukrypo į duris.
– Kada turime išeiti?
Gerklę suspaudė gumulas.
– Nereikia. Jis atrodė sutrikęs.
– Visai ne?
– Ne, kol rytoj tavęs nepasiims mama…– O kas, jei septintą valandą dar miegosiu?
– Tada paruošiu pusryčius, kol tu miegosi.
Jis susimąstė.
– Gerai.
Finnas pasilenkė nuo savo pagalvės.
– Ji keps blynus.
Owenas nusišypsojo.
– Su šokolado gabalėliais?
– Žinoma, – atsakiau.
– Super.
Atsistojau.
– Labos nakties, berniukai.
– Labos, mama, – atsakė Finnas.
– Labos nakties, April, – sušnibždėjo Owenas.
Patraukiau koridoriaus link.
Už nugaros Finnas kažką sušnibždėjo.
Owenas atsakė.
Tada jie abu nusijuokė.
Užlipau į viršų.
Dar dvidešimt minučių po namus sklido jų balsai.
Jie kalbėjosi apie mokyklą.
Apie beisbolą.
Apie klasės draugą, kuris tvirtino galįs suvalgyti dvylika dešrainių.
Jie vėl skambėjo kaip paprasti devynmečiai.
Ne kaip vaikai, nerimaujantys, kur teks miegoti.
Tiesiog du geriausi draugai, besidžiaugiantys nakvyne vienas pas kitą.
Dešimtą valandą keturiasdešimt minučių viskas nutilo.
Nusileidau žemyn patikrinti, kaip jie laikosi.
Finnas miegojo pasisukęs ant šono; viena jo ranka kabojo nuo sofos pagalvėlės, kurią jis buvo pasidėjęs ant grindų.
Owenas gulėjo šalia, vis dar ant savo miegmaišio viršaus.
Sportbačiai buvo tvarkingai sustatyti prie pat pėdų.
Antklode jis nebuvo užsiklojęs.
Švelniai ją ant jo užtraukiau.
Jis atmerkė akis.
– April?
– Taip, branguti?
– Ar jau rytas?
– Dar ne.
Jis sumirksėjo.
– Ar man reikia persikelti?
Nuryjau seiles.
– Ne.
Jis trumpam įdėmiai pažvelgė į mano veidą.
Tada užmerkė akis.
– Gerai. Pastovėjau ten dar šiek tiek.
Įėjimo durys buvo užrakintos.
Verandos šviesa vis dar degė.
Abu berniukai vilkėjo švarias pižamas, buvo pavalgę vakarienę, o prireikus pagalbos – šalia buvo suaugęs žmogus.
Viskas atrodė visiškai įprasta.
Ir dėl to visa tai tapo dar jautriau.
Aštuonis savaitgalius iš eilės Finas ir Ovenas miegojo automobilyje, nes vienas suaugęs asmuo neleido jiems likti namuose, o kitas net nežinojo, kas vyksta.
Šešiolika naktų.
Du maži berniukai, tikėję, kad tik būdami kartu gali jaustis saugūs.
Šiąnakt jie vėl buvo kartu.
Tačiau nė vienam nebereikėjo budėti ir saugoti kito.
Pasukau laiptų link.
Dar nespėjus prie jų prieiti, išgirdau Oveną šnabždant:
– Finai?
Atsakė mieguistas balsas:
– Ką?
– Tavo mama labai gera.
– Taip.
Po pauzės Ovenas paklausė:
– Kaip manai, ar ji leis man vėl atvažiuoti?
Fino balse nuskambėjo beveik įsižeidimas:
– Žinoma.
Ovenas trumpam nutilo.
Tada sušnabždėjo:
– Gerai. Puiku.
Nusišypsojau ir užlipau į viršų.
Kitą rytą nusileidau žemyn kepti blynų.
Abu berniukai vis dar ramiai miegojo.
Oveno sportbačiai gulėjo tiksliai ten, kur jis juos buvo palikęs.
Pirmą kartą per du mėnesius jam nereikėjo jų autis naktį.


