Praėjus trims mėnesiams po skyrybų su mylima žmona, Detroito nusikalstamo pasaulio autoritetas, kurio visi bijojo, vėlų vakarą sulaukė skambučio – pranešta, kad ji rasta be sąmonės su sunkia galvos trauma.

Interesting stories

I DALIS

Praėjus trims mėnesiams po skyrybų su vienintele moterimi, kurią kada nors iš tikrųjų mylėjau, dešimtą valandą vakaro sulaukiau skambučio iš ligoninės – pranešė, kad ji rasta be sąmonės, patyrusi sunkią galvos traumą.

Mano vardas – Lukas Moretis; buvau neginčijamas nusikalstamo pasaulio bosas, valdęs Detroitą, o mano kiekvienam įsakymui pakluso daugiau nei aštuoni šimtai ginkluotų vyrų.

– Pone Moreti, kalba slaugytoja Amanda Foster iš Veino apygardos bendrosios ligoninės, – pasigirdo moters balsas per garsiakalbį, aiškiai nuaidėjęs mano tyliuose apartamentuose.

– Jūs nurodytas kaip pagrindinis kontaktinis asmuo skubiais atvejais, susijusiais su Hana Kembel.

Mano ranka sustingo pusiaukelėje prie lūpų; krištolinė taurė pakibo ore, o Kentukio burbono aromatas susimaišė su poliruoto raudonmedžio kvapu, sklindančiu nuo mano asmeninio darbo stalo.

– Hana Moreti, – nedelsdamas pataisiau ją, žvelgdamas pro masyvius stiklus į sniegą, krintantį ant Vudvardo aveniu.

– Pone, jos asmens tapatybės dokumente nurodyta „Hana Kembel“, – ramiai atsakė slaugytoja, nė nemanydama nusileisti.

– Prieš maždaug keturiasdešimt minučių ji buvo atvežta į mūsų traumų skyrių, praradusi sąmonę.

Šaltas siaubas suspaudė krūtinę – mano įprasta ramybės kaukė sudužo, o kitoje kambario pusėje garsiai ginčijęsi mano pavaldiniai staiga nutilo.

– Ar ji gyva? – paklausiau, taip stipriai suspaudęs telefoną, kad jo korpusas vos nesutrupėjo.

– Taip, ji kvėpuoja, tačiau patyrė sunkią kaukolės traumą, – atsakė slaugytoja Foster.

– Pone Moreti, yra dar vienas dalykas, kurį mūsų medikų komanda turi su jumis aptarti, kol pacientės neperėmė gydantis gydytojas.

– Sakykite, kas nutiko, – įsakiau, laisva ranka pamojuodamas savo pavaldiniams, kad šie išeitų į koridorių.

– Kad ir kokios pagalbos jai prireiktų, sąskaitą išrašykite tiesiai man, o į palatą nedelsiant pakvieskite geriausius Mičigano neurochirurgus.

– Turime sužinoti, ar žinojote, kad ponia Kembel šiuo metu laukiasi, – tyliai ištarė ji.

Sunki krištolinė taurė išsprūdo man iš pirštų, su trenksmu atsitrenkė į medines grindis, o gintarinis gėrimas aptaškė kilimą. Šeši mano vyrai, apstulbę ir tylėdami, spoksojo į mane – jie buvo visiškai šokiruoti, nes niekada anksčiau nebuvo matę savo boso viešumoje prarandant savitvardą.

– Koks jos nėštumo laikas? – paklausiau; mano balsas tapo šiurkštus, kupinas nevilties – vos galėjau atpažinti, kad tai aš.

– Mūsų atliktas ultragarso tyrimas rodo, kad nėštumas siekia maždaug šešiolika savaičių, pone, – klinikinio tikslumo kupinu tonu pranešė slaugytoja.

Šešiolika savaičių reiškė, kad mūsų kūdikis buvo pradėtas gerokai anksčiau, nei skyrybų dokumentai atsidūrė ant teismo posėdžių salės stalo.

Mūsų dar negimęs vaikas augo po jos širdimi tuo metu, kai ji sėdėjo priešais mane tame šaltame kambaryje ir verkė taip isteriškai, kad jos sidabrinis rašiklis dukart nukrito ant grindų.

– Ar mūsų kūdikis gyvas? – paklausiau, visu svoriu atsiremdamas į tamsaus medžio stalą; jaučiau, kad kojos tuoj links.

– Vaisiaus širdies ritmas šiuo metu stabilus, pone Moretti, tačiau dėl sunkių galvos traumų abiejų gyvybėms gresia pavojus, todėl jos yra atidžiai stebimos, – atsargiai paaiškino slaugytoja Foster.

– Gydytojas primygtinai rekomenduoja jums nedelsiant atvykti į medicinos centrą.

– Jau išvykstu, – pasakiau, nutraukiau ryšį ir nuo netoliese stovinčio stovo griebiau sunkų vilnonį paltą.

Mano jaunesnioji sesuo Peidž stovėjo prie akmeninio židinio ir plačiai atmerktomis, iš baimės sustingusiomis akimis žiūrėjo į ant grindų telkšantį išlieto gėrimo balą.

– Lukai, kas, po galais, ką tik nutiko per tą pokalbį telefonu? – sušnibždėjo ji ir skubiai perėjo kambarį, užstodama man kelią link durų.

– Hana buvo atvežta į skubios pagalbos skyrių be sąmonės, patyrusi baisią galvos traumą, – pasakiau jai, o rankos, velkantis tamsias odines pirštines, ėmė drebėti.

– Be to, medikai pranešė, kad ji laukiasi – nėštumas siekia šešiolika savaičių, o vaikas – mano.

Peidž abiem rankomis užsidengė pravirą burną; ji akimirksniu atliko tą patį skaičiavimą, kuris ką tik persmelkė mano krūtinę.

– Palauk, šešiolika savaičių reiškia, kad ji jau laukėsi tavo kūdikio dar prieš oficialiai užbaigiant skyrybas… Bet ar esi visiškai tikras, kad vaikas – tavo?

– Per tuos šešerius metus, kuriuos praleido šalia manęs, Hana niekada net nepažvelgė į kitą vyrą, Peidž, – atsakiau, įdėmiai žvelgdamas į ašarų pilnas sesers akis. „Visas mūsų santuokos dienas ji buvo man visiškai ištikima, o aš jai atsidėkojau žiauriu melu.“

Ryškiai prisiminiau paskutinį mūsų vakarą kartu, ramiuose namuose priemiestyje – ji užmigo priglaudusi ausį prie mano plakančios širdies.

Nemiegojau visą naktį, kol pro žaliuzes ėmė skverbtis žiemiška aušra; nusprendžiau nuslėpti tikruosius savo jausmus, nes tikėjau, kad atstūmimas – vienintelis būdas apsaugoti ją nuo negailestingų kartelių karų, kurie jau artinosi prie mūsų slenksčio.

„Turėjai pasakyti jai tiesą apie kartelių grasinimus, o ne draskyti jai širdį“, – sušnibždėjo Peidž, sekdama paskui mane į privatų liftų koridorių.

„Žiūrėjai jai tiesiai į akis ir pasakei, kad visa jūsų santuoka buvo tik tuščias farsas.“

„Žinau, ką padariau, Peidž, ir gyve…“– Tas kaltės jausmas mane dusina kiekvieną valandą nuo tada, kai ji pasirašė tuos dokumentus, – prisipažinau, stebėdamas, kaip lifto aukštų indikatorius sparčiai leidžiasi požeminio garažo link.

– Maniau, kad visiškai išlaisvindamas ją nuo savo pavojingos pavardės, apsaugosiu ją nuo konkuruojančių grupuočių.

Vos po dviejų minučių keturi juodi šarvuoti visureigiai išlėkė į aklą Detroito pūgą; jų padangos rausėsi per šviežią sniegą, padengusį bulvarą.

Mano apsaugos komanda važiavo iš paskos, tačiau vos tik kolona su cypimu sustojo po ryškiai raudonais skubios pagalbos skyriaus žibintais, aš staigiai atstūmiau dureles ir vienas pasileidau per automatines stiklines duris.

– Pone Moretti? – sušuko registratūros darbuotoja, pakildama nuo stalo. Jos žvilgsnis blaškėsi tarp mano įsitempusios laikysenos ir stambaus sudėjimo sargybinių, žengiančių į vestibiulį man iš paskos.

– Kur mano žmona? – paklausiau, net nesustodamas atsikvėpti, kol nuo mano palto pečių lašėjo vanduo.

– Jūsų buvusiai žmonai šiuo metu atliekami skubūs diagnostiniai tyrimai, – atsargiu tonu atsakė darbuotoja.

– Traumatologijos skyriuje jai atliekama išsami kompiuterinė tomografija, siekiant įvertinti kaukolės lūžio mastą.

– Nedelsiant nuveskite mane pas ją, – reikalavau, žengdamas arčiau stiklinės pertvaros, kol moteris šiek tiek atsitraukė.

– Man nerūpi jūsų lankymo valandos ar standartiniai protokolai, kai už tų durų guli sužeista mano šeimos narė.

– Pone Moretti, rėkimas ant mūsų slaugos personalo tikrai nepagreitins diagnostinių tyrimų, – iš netoliese esančių varstomų durų pasigirdo tvirtas, ramus balsas.

Į laukiamąjį įėjo aukšta gydytoja, vilkinti tamsiai mėlyną medicininę aprangą ir baltą chalatą; rankose ji laikė planšetę bei storą aplanką su paciento priėmimo dokumentais.

Ji ramiai nužvelgė mano ginkluotus vyrus, žvilgtelėjo į Peidžą – mano seserį, ką tik įžengusią pro pagrindinį įėjimą – ir sustojo per du žingsnius nuo manęs.

– Esu daktarė Reičel Miler, vyriausioji traumatologė, šiąnakt atsakinga už Hanos gydymą, – prisistatė ji ir ištiesė ranką, kurią aš suėmiau su nereikalinga jėga.

– Turiu su jumis tiesiogiai pasikalbėti apie aplinkybes, kuriomis ji čia pateko. – Ar Hana jau atgavusi sąmonę, daktare Miler? – paklausiau, praleisdamas visas mandagumo frazes, nes tuštumos jausmas skrandyje stiprėjo su kiekviena akimirka.

– Ar pavyko sustabdyti kraujavimą jos galvoje?

– Ji vis dar gilioje komoje, o mes labai atidžiai stebime smegenų tinimą, – atsakė daktarė Miler, taisydamasi akinius plonais rėmeliais.

– Vis dėlto, prieš pereinant prie detalių apie jos patirtus fizinius sužalojimus, privalome aptarti esminius neatitikimus jos dokumentuose.

Peidž priėjo prie manęs ir stipriai suėmė mano dešinę ranką, kai daktarė atidarė storą popierinį aplanką.

– Kokius neatitikimus, daktare? – tyliai paklausė Peidž.

– Ar kažkas negerai su jos pateiktais medicininiais įrašais?

Daktarė Miler pakėlė akis nuo dokumentų; jos rudose akyse atsispindėjo toks slogus sunkumas, kad per nugarą perbėgo nauja baimės banga.

– Kai greitosios pagalbos medikai rado Haną šalikelėje, ji turėjo daiktą, kuris visiškai prieštarauja tam, ką tikėjomės rasti, – tarė daktarė, padarydama tokią pauzę, kad man net kvėpavimas sustojo.

– Ir kol neatsakysite į mano klausimus apie pastarąjį jos gyvenimo laikotarpį, negalime atmesti nusikaltimo tikimybės.

Praėjus trims mėnesiams po to, kai teisiškai nutraukiau santuoką, stovėjau steriliame Veino apygardos ligoninės koridoriuje ir supratau, kad net ir visi mano turimi turtai negali nupirkti nė sekundės ramybės.

Ryškios dienos šviesos lempos atsispindėjo nuo baltų grindų plytelių – ligoninė priminė šiurpų narvą, kuriame mano praeities nuodėmės buvo ištrauktos į dienos šviesą po akinančiomis apžiūros lempomis.

– Daktare Miler, prašau, pasakykite, ką radote pas ją, – reikalavau žengdamas į priekį – taip arti, kad daktarei teko pakelti galvą, norint susitikti su mano desperatišku žvilgsniu.

– Jei kas nors pakėlė ranką prieš Haną, aš išversiu visą apygardą aukštyn kojomis, kol rasiu kaltininką.

– Kalbėkite tyliau, pone Moreti. Tai – intensyviosios terapijos skyrius, čia mūsų komanda gydo kelis kritinės būklės pacientus, – įspėjo daktarė Miler, išlaikydama visišką savitvardą.

– Hana buvo rasta ant nevalyto privažiavimo kelio, prie apleisto pramoninio sandėlio netoli upės krantinės. Užuomina apie pramoninę upės pakrantę smogė man tarsi fizinis smūgis, mat ši apleista teritorija priklausė tiesioginei mano aršiausių priešų – Raselo sindikato – kontrolei.

– Ką, po velnių, ji veikė prie senųjų dokų, siaučiant pūgai? – paklausiau atsisukęs į Peidžę; jos veidas buvo visiškai išbalęs.

– Neįsivaizduoju, Lukai, – mikčiojo Peidžė, energingai purtydama galvą, o jos skruostais riedėjo ašaros.

– Prieš dvi savaites Hana man sakė, kad įsidarbino ramų darbą – mokyti dailės pradinėje mokykloje An Arbore, toli nuo tavo senųjų veiklos teritorijų.

– Šįvakar ji nebuvo An Arbore, – tvirtai pareiškė daktaras Mileris, bakstelėdamas į skaitmeninį……planšetės ekraną, kad atidarytų policijos pranešimą apie įvykį.

„Pro šalį važiavęs miesto komunalinių tarnybų automobilis pastebėjo moterį, sukniubusią prie betoninės atraminės sienelės; ją pusiau dengė sūkurio nešamas sniegas, o aplink nebuvo matyti jokios transporto priemonės.“

„Ar kas nors trenkė jai per galvą buku daiktu?“ – paklausiau, kišenėse suspaudęs rankas į kumščius.

„Pasakykite, daktare, ar kaukolės trauma atsirado dėl užpuolimo? Turiu žinoti, su kuo susiduriu.“

„Pirminiai radiologiniai tyrimai rodo, kad sužalojimas galėjo atsirasti stipriai nukritus iš didelio aukščio arba smarkiai trenkus į betoną“, – ramiai atsakė gydytoja.

„Ant jos dilbių matyti mėlynės – tai rodo, kad ji bandė gintis prieš atsitrenkdama į žemę.“

„Kažkas ją užpuolė“, – sušnibždėjau, o žiauri tikrovė užgulė pečius nepakeliamu svoriu.

„Kažkas žinojo, kuo ji man buvo, ir pasinaudojo mano silpnybe, kad jai pakenktų.“

„Štai čia ir prieiname prie neatitikimo, apie kurį užsiminiau anksčiau“, – tarė daktarė Miler, ištraukdama skaidrų plastikinį maišelį įkalčiams iš odinės aplanko kišenės.

„Kai skubiosios pagalbos komanda perkirpo jos žieminę striukę, norėdama įvesti intraveninius kateterius, rado šį voką – jis buvo tvirtai priklijuotas po megztiniu, tiesiai prie pilvo.“

Skaidriame maišelyje gulėjo storas kreminės spalvos vokas su mano asmeniniu vaško antspaudu – tokiu, kurį laikiau tik savo privačiame, miesto centre esančiame „penthouse“ tipo bute, seife.

2 DALIS

Krūtinę staiga suspaudė, o akyse viskas susiliejo – atpažinau savo paties ranka rašytus žodžius. Tai buvo laiškas, skirtas mūsų vestuvių metinėms prieš dvejus metus.

„Kodėl ji nešiojosi seną, prie kūno priklijuotą laišką, skirtą vestuvių metinėms, būdama apleistoje pramoninėje teritorijoje?“ – paklausė Peidž; jos balsas virpėjo, kai ji spoksojo į pažįstamą vaško antspaudą.

„Lukasai, ar ji bandė su tavimi susisiekti prieš tai įvykstant?“

„Ji man niekada neskambino, Peidž“, – prisipažinau užsimerkdamas, kai mane vėl užplūdo kartūs prisiminimai apie mūsų išsiskyrimą teisme.

„Kai pasakiau jai, kad mūsų meilė buvo tik iliuzija, ji išėjo iš teismo pastato nė karto neatsigręžusi.“ – Na, šio voko viduje esančio laiško rašėte ne jūs, pone Moretti, – pranešė daktarė Miller, numesdama skaidrų plastikinį maišelį ant dokumentų segtuvo – pasigirdo aštrus plastiko spragtelėjimas.

– Voke buvo trys ranka užpildyti apskaitos knygos lapai su automatinių šaunamųjų ginklų pristatymo grafikais, taip pat Hanos ranka parašytas, kupinas nevilties prašymas, skirtas tiesiogiai jūsų seseriai.

Peidž aiktelėjo ir staiga žengė atgal, kol jos pečiai atsirėmė į koridoriaus sieną.

– Skirtas man? Kodėl Hana rašytų man apie nelegalius ginklų krovinius?

– Todėl, kad ji suprato, kodėl aš iš tikrųjų ją atstūmiau, – sumurmėjau, o kankinanti tiesa galvoje galutinai susidėliojo į vieną visumą – tarsi baisaus galvosūkio detalės.

– Hana nebuvo kvaila; ji pažinojo mano pasaulį geriau nei bet kas kitas, tad tikriausiai suprato, kad mano staigus reikalavimas skirtis buvo tik desperatiška priedanga.

– Pone Moretti, ligoninės taisyklės įpareigoja mus pranešti teisėsaugai, kai atvežama be sąmonės esanti auka, ant kurios randama šaunamojo ginklo pėdsakų arba nusikalstamų grupuočių konfliktų įrodymų, – pasakė daktarė Miller, sunėrusi rankas ant krūtinės.

– Vis dėlto šiuo metu mano chirurgų komandai svarbiausia – suvaldyti intrakranijinį spaudimą, kol neatsirado negrįžtamų smegenų pažeidimų.

– Ar spaudimą galima sumažinti vaistais, ar jai būtina skubi galvos operacija? – paklausiau, stengdamasis, kad balsas išliktų visiškai ramus, nors viduje viską draskė siaubas.

– Pasakykite, kokius specialistus reikia atsivežti – kad ir iš „Johns Hopkins“ ar „Mayo“ klinikos – ir mano privatus lėktuvas atskraidins juos dar iki saulėtekio.

– Neturime laiko kviesti chirurgų iš kitų valstijų, – tiesiai šviesiai atsakė daktarė Miller.

– Jei per artimiausias dvi valandas smilkininės skilties tinimas padidės, mūsų neurochirurgijos skyriaus vedėjui teks atlikti dekompresinę kraniotomiją – čia pat, mūsų pagrindinėje operacinėje.

– O kas nutiks mūsų šešiolikos savaičių kūdikiui, jei jai bus atliekama sudėtinga galvos operacija taikant bendrąją nejautrą? – paklausiau spausdamas ir žengdamas arčiau – taip arti, kad gydytoja galėjo išgirsti nelygų mano kvėpavimą.

– Pasakykite visą tiesą: kokie mūsų vaiko šansai išgyventi? „Sudėtinga neurochirurginė operacija kelia didelę riziką bet kurioje ankstyvojo nėštumo stadijoje“, – tarė daktarė Miler, pirmą kartą nuo mūsų pažinties pradžios sušvelninusi savo dalykišką toną.

„Ilgalaikis motinos kraujospūdžio kritimas kartu su didelėmis anestetikų dozėmis daugiau nei keturiasdešimčiai procentų vaisių gali sukelti širdies sustojimą.“

Šie skaičiai persmelkė mano krūtinę tarsi išlydytas švinas; pasijutau menkesnis ir bejėgiškesnis nei kada nors per visus trisdešimt devynerius savo gyvenimo metus.

Visą suaugusiojo gyvenimą tikėjau, kad absoliuti galia, ginkluota ištikimybė ir šaltas emocinis atsiribojimas gali apsaugoti mane nuo bet kokio pažeidžiamumo.

„Daktare, man būtina pamatyti jos veidą – dabar pat“, – maldavau, atmesdamas kiekvieną išdidumo trupinėlį, kuris kadaise formavo mano reputaciją šiame…miestas.

„Net jei ji manęs negirdi, net jei vis dar klaidžioja tamsoje, privalau būti tame kambaryje, šalia jos.“

Daktarė Miler ilgą, tylią akimirką tyrinėjo mano veidą – tikriausiai pastebėjo tamsius ratilus po mano akimis ir auksinį vestuvinį žiedą, kurį galiausiai išsitraukiau iš kišenės.

„Į skubios pagalbos skyrių įleidžiami tik artimiausi šeimos nariai“, – tarė ji, reikšmingai žvilgtelėjusi į mano žiedą, o tada vėl atsisukusi į Peidž.

„Dievo akyse aš esu jos vyras ir daugiau niekada nenusiimsiu šio žiedo“, – pasakiau ir, visiems matant, užmoviau sunkų auksinį žiedą ant kairės rankos bevardžio piršto.

„Prašau, leiskite man pasėdėti šalia jos.“

„Turite dešimt minučių, kol išvešime ją pakartotiniam magnetinio rezonanso tyrimui“, – sutiko daktarė Miler, rodydama į dvivėres duris koridoriaus gale.

„Prieš įeidamas į ketvirtą palatą, kruopščiai nusiplaukite rankas dezinfekcijos stotelėje ir apsivilkite apsauginį chalatą.“

Atsisukau į Peidž ir švelniai uždėjau abi rankas jai ant virpančių pečių; tuo tarpu mano kapitonai tyliai laukė prie kėdžių laukiamajame.

„Lik čia, su apsaugos komanda, Peidž. Ir pasirūpink, kad niekas iš pašalinių nepatektų į šį aukštą be mano asmeninio leidimo.“

„Eik pasikalbėti su ja, Lukai“, – sušnibždėjo Peidž, palto rankove nusišluostydama nuo skruosto naują ašarą.

„Pasakyk jai, kad teismo salėje melavai, ir pasakyk, kad apsaugosi ją bei jūsų kūdikį, kad ir kas nutiktų.“

Linktelėjau, apsisukau ir, atvėręs sunkias dvivėres duris, įėjau į silpnai apšviestą intensyviosios terapijos skyrių.

Tyliame koridoriuje aidėjo ritmiški, mechaniniai gyvybinių funkcijų monitorių pyptelėjimai, kuriuos pertraukdavo tolygus deguonies aparatų šnypštimas – jie padėjo trapioms gyvybėms išlikti šiame pasaulyje.

Kai įžengiau į ketvirtą palatą, vaizdas, kurį išvydau, privertė mane vos neatsiklaupti tiesiai ant šaltos linoleumu dengtos grindų dangos.

Hana gulėjo nejudėdama po plona balta ligoninės antklode; jos auksiniai rudi plaukai kairiajame smilkinyje buvo nuskusti – ten, po keliomis steriliomis siūlėmis, pūtėsi tamsiai violetinė sumušimo žymė. Į abi jos blyškias dilbių venas buvo įvesti lašelinės vamzdeliai, o ant švelniai iškilusio apatinės pilvo dalies linkio stabiliai gulėjo vaisiaus širdies tonų monitoriaus daviklis.

Tas nedidelis, po ligoninės chalatu matomas iškilimas patvirtino viską, ką telefonu man sakė slaugytoja – įrodė, kad mūsų meilė paliko gyvą stebuklą, kol aš pats skendau karčioje vienatvėje.

– Hana, – sušnibždėjau, pritraukdamas plastikinę kėdę prie metalinės lovos ir sunkiai į ją atsisėsdamas.

– Ar girdi mano balsą, brangioji?

Širdies monitorius toliau skleidė tolygų, dirbtinį ritmą – jo dažnis nesikeitė, o ilgos moters blakstienos ant blyškių skruostų išliko visiškai nejudrios.

Drebančia ranka palietiau ją, švelniai suimdamas vėsią, bejėgę plaštaką; rieše silpnai plakė pulsas.

– Labai atsiprašau už tai, ką pasakiau teismo salėje, – sumurmėjau, priglausdamas jos ranką prie lūpų, o karštos ašaros pagaliau ėmė riedėti skruostais.

– Sakiau, kad visa mūsų santuoka buvo tuščias melas, nes siaubingai bijojau – bijojau, kad mano priešai supras, jog šiame mieste tu esi vienintelė tikroji mano silpnybė.

Iš šalia lovos stovinčio ultragarso aparato pasigirdo silpnas metalinis spragtelėjimas, o garsiakalbis ėmė transliuoti spartų, tarsi risnojantį mūsų dar negimusio vaiko širdies plakimą.

Šis garsas užpildė mažą, sterilų kambarį it griaustinis; jis perskrodė tylą, ir staiga visos mano imperijos, visi sandėliai, visi turimi doleriai – viskas tapo visiškai beprasmiška.

– Paklausyk, Hana, – tyliai tariau, pasilenkdamas prie pat jos ausies, nykščiu glostydamas jos plaštakos viršų.

– Mūsų mažylis kovoja už mus, tad ir tu privalai kovoti – privalai sugrįžti pas mane.

Jos oda po mano lūpomis buvo šalta, tačiau, kai priglaudžiau jos plaštaką prie savo skruosto, pastebėjau neryškias violetines dėmes – mėlynes, apjuosusias trapų riešą. Jos priminė aiškų, masyvių vyriškų pirštų įspaudą.

Tas, kas užspeitė ją į kampą prie apleisto sandėlio upės pakrantėje, griebė ją šiurkščiai – dar prieš jai pargriūvant ant sušalusio betoninio atitvaro. – Prisiekiu mūsų vaiko gyvybe – tas, kuris tau tai padarė, atsakys už kiekvieną mėlynę ant tavo kūno, – sušnibždėjau, o šaltas įniršis mirtinu aiškumu vėl užplūdo krūtinę.

– Išardysiu kiekvieną gaują Detroite – tol, kol mūsų šeima galės be baimės vaikščioti dienos šviesoje.

Durys už manęs tyliai atsivėrė, ir į kambarį įėjo daktaras Mileris, lydimas dviejų radiologijos technikų, stumiančių neštuvus.

– Pone Moreti, pasiruošimo komanda jau pasirengusi perkelti Haną į tyrimų skyrių pakartotiniam skenavimui.

Lėtai atsistojau; nesinorėjo paleisti jos rankos, tačiau supratau, kad kiekviena medicininė procedūra gyvybiškai svarbi jai ir mūsų kūdikiui.

– Palydėsiu neštuvus iki lifto durų, daktare, – pasakiau, tvirtai laikydamas Hanos pirštus, kol technikai atleido lovos stabdžius.

– Pone Moreti…– Kol buvote čia, į pagrindinį vestibiulį atvyko Detroito policijos departamento pareigūnas; jis nori paimti oficialius parodymus, – tyliai pridūrė daktaras Mileris, mums išeinant į koridorių.

– Jis teigia, kad gautas anoniminis pranešimas: kažkas matė, kaip moterį, atitinkančią Hanos apibūdinimą, šį vakarą jėga įsodino į pilką krovininį furgoną be skiriamųjų ženklų.

Iš laukiamojo link mūsų skubėjo Peidž; ji laikė mobilųjį telefoną prispaudusi prie krūtinės, o jos veide atsispindėjo visiškas siaubas.

– Lukai, ką tik gavau žinutę iš nežinomo, užšifruoto numerio, – pridususi ištarė ji, rodydama man šviečiantį ekraną.

Žinutėje buvo viena šiurpi mūsų namo priemiestyje nuotrauka ir keturi trumpi žodžiai, nuo kurių kraujas gyslose sustingo: „Grąžink apskaitos knygas.“

– Tai Raselo gaujos darbas, – pasakiau, grąžindamas telefoną Peidž, o mano žandikauliai suspausti iš geležinio ryžto.

– Jie žinojo, kad ji paėmė krovinių gabenimo dokumentus, ir manė, jog sužeidę ją privers mane atiduoti savo krovinių terminalus.

– Ką darysi, Lukai? – paklausė Peidž virpančiu balsu, tuo metu, kai medikai stūmė neštuvus su Hana link tarnybinių liftų.

– Negali kariauti, kai Hana ir tavo kūdikis operacinėje kovoja dėl gyvybės.

– Šį vakarą aš nepradedu karo, Peidž, aš jį užbaigsiu, – atsakiau, stebėdamas, kaip lėtai užsidaro lifto durys, paslėpdamos ramybės kupiną, sužeistą Hanos veidą.

– Būk šalia jos kartu su daktaru Mileriu. Jei smegenų tinimas pakis bent milimetru, nedelsdama susisiek su manimi mano asmeniniu radijo ryšio kanalu.

Pasukau atgal link ligoninės įėjimo. Ten, sningant, stovėjo aštuoni mano patikimiausi kapitonai – jie laukė įsakymo, kuris nulems mūsų miesto likimą.

Visus tris mėnesius slėpiausi už bailumo ir melo, tačiau dabar, pataisydamas vestuvinį žiedą ant kairės rankos, supratau: vyras, mylintis Haną Kembel, pagaliau pasirengęs kovoti dėl savo išpirkimo.

PABAIGA.

Visited 250 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий