Maniau, kad auka, kurią ruošiausi atnešti, suartins mane su vyru. Tačiau atsitiktinai išgirstas pokalbis atskleidė, kaip baisiai jis mane apgaudinėjo.

Vyras pirmą kartą užsiminė apie savo viršininką, kai pjausčiau jo gimtadienio tortą.
Mūsų septynerių metų dukra Sofi jau miegojo – prieš tai ji gausiai apibarstė tortą spalvotais pabarstukais.
– Grehemas nori tapti tėvu, – tarė Adamas, tiesdamasis dar vieno gabalėlio.
– Ir ką?
– Jis ieško surogatinės motinos. Papasakojau jam, kaip tau patiko lauktis Sofi.
Padėjau peilį.
– Kodėl jam tai pasakei?
Adamas trumpam nutilo.
– Jis paklausė, ar galėtum tai padaryti dėl jo.
Žiūrėjau į jį negalėdama patikėti tuo, ką girdžiu.
– Išnešioti jo vaiką? Ir tu pasakei, kad galbūt sutikčiau, net nepasitaręs su manimi?
– Aš nieko už tave nenusprendžiau. Tiesiog pasakiau, kad galbūt susidomėtum.
Jis apkabino mane per liemenį.
– Jis sakė, kad mums pasisekė. Kad turime Sofi. Kad turime vienas kitą.
Prisiglaudžiau prie jo, nesuprasdama, kur jis veda šį pokalbį.
Adamas ištisus mėnesius dirbo savaitgaliais, tačiau net ir būdamas namuose jis priversdavo mane jaustis dar vienišesne.
Vis dėlto, vėl pajusti jo glėbį buvo gera.
Po savaitės Grehemo tema vėl iškilo.
– Jis kviečia mus vakarienės. Jokio spaudimo. Tiesiog pasikalbėsim.
– Aš nesakiau, kad išnešiosiu jo vaiką, Adamai.
– Žinau. Bet jis svarsto mano kandidatūrą į regiono direktoriaus pareigas.
Susiraukiau.
– Kaip tai susiję?
Adamas paėmė mane už rankos.
– Nesakau, kad pagalba jam kažką garantuoja. Bet Grehemas žinotų, kad gali manimi pasikliauti. Mumis.
Jau kelis mėnesius dėl pinigų nuolat kildavo ginčų.
Išaugo būsto paskolos įmokos, o automobilis, kurio, kaip tvirtino Adamas, jam būtinai reikia darbui, kainavo beveik tiek pat, kiek visi mūsų maisto produktai.
Paaukštinimas galėtų palengvinti mūsų finansinę naštą.
Visgi, paties akivaizdžiausio sprendimo mes dar nebuvome išbandę. – Galbūt pirmiausia turėtume parduoti automobilį? – pasakiau.
Jis atitraukė ranką.
– Jaučiuosi taip, lyg nuvilčiau tave, Heizel. Ar tikrai turi priversti mane jaustis dar blogiau?
Sužinokite daugiau
Net pati nepajutau, kaip ėmiau jį raminti.
Matyt, Adomas suprato, kad vien Grahamo paminėjimas manęs neįtikins. Todėl jis pradėjo piešti ateitį, kokią galėtume turėti.
Savaitgaliai be darbo. Šeimos atostogos su Sofi. Netgi skalbimo mašina, kuri baigia skalbimo ciklą be būtinybės ją paleisti iš naujo.
– Nuolat kartoji, kad pasiilgsti savo vyro, – tarė jis. – Aš bandau rasti būdą, kaip sugrįžti namo.
Aš beprotiškai jo ilgėjausi.
Po kelių dienų, kai susitikome su Grahamu vakarienės, jau buvau pasirengusi išklausyti.
Grahamas buvo mandagus ir kalbėjo švelniai.
Jis buvo gėjus, regis, vienišas ir pakankamai pasiturintis, kad galėtų užtikrinti puikią medicininę priežiūrą bei visokeriopą pagalbą.
Jis paaiškino, kad jau kurį laiką domėjosi surogatine motinyste, o tada paklausė, ar sutikčiau išnešioti jo vaiką.
Man buvo sunku ką nors atsakyti.
Atgijo prisiminimai apie nėštumą laukiantis Sofi: vizitai pas gydytojus, nuolatinis nuovargis ir mėnesiai nešiojant kūdikį, kurį pamilau dar net jo nesutikusi.
Dabar Grahamas norėjo, kad pakartočiau tą patirtį dėl vaiko, kurio pati neauginsiu.
Pažvelgiau į Adomą.
Jis stebėjo mane su viltimi.
– Nieko negaliu pažadėti, – tariau. – Tai labai rimtas sprendimas.
– Žinoma, – atsakė Grahamas. – Nesitikiu atsakymo šį vakarą.
Jis kalbėjo apie savo norą tapti tėvu, nė žodžiu neužsimindamas apie Adomo karjerą.
Jo nuoširdumas atrodė tikras, ir tai padėjo šiek tiek išsklaidyti mano nerimą.
Važiuojant namo, Adomas ne kartą klausė mano nuomonės.
Priminiau jam, kad nėštumas – tai ne kokia nors smulkmena, pavyzdžiui, nuvežti ką nors į oro uostą.
– Žinau, – tarė Adomas. – Tu padarytum kažką nepaprasto.
– O jei nepadarysiu?
Jis nenuleido akių nuo kelio.
– Tada, matyt, tiesiog ir toliau bandysime viską sutvarkyti. Jo balse girdėjosi ne pyktis, o veikiau nusivylimas.
Ištiesiau ranką ir suėmiau jo delną.
Prieš priimdama sprendimą, pasikonsultavau su konsultantu ir nepriklausomu teisininku.
Susitarimas numatė surogatinę motinystę – embrionas buvo sukurtas naudojant Grahamo spermą ir donoro kiaušialąstę.
Konsultantas paklausė, ar jaučiu spaudimą.
„Ne“, – atsakiau.
Adamas buvo patikinęs, kad gerbs mano pasirinkimą.
Tikėjau šiuo pažadu, nors kiekviena diskusija apie atsisakymą baigdavosi tuo, kad jis tyliai sėdėdavo prie mūsų virtuvės stalo, apsuptas neapmokėtų sąskaitų.
Galiausiai sutikau.
Paaiškinome Sophie, kad bandysiu išnešioti vaiką kitam žmogui. Kūdikis nebus jos brolis ar sesuo, o augins jį kažkas kitas.
Ji pasiteiravo, ar kūdikiai gali girdėti juokelius.
„Su laiku – gali“, – atsakiau jai.
„Tada papasakosiu jam pačius geriausius“, – tarė ji.
Viskas atrodė stebėtinai įprasta ir saugu.
Pirmasis embriono perkėlimas buvo nesėkmingas.
Antrasis pavyko.
Kai sužinojome, kad laukiuosi, Adamas pravirko.
Po to jis tapo tokiu dėmesingu vyru, apie kokį visada svajojau.Jis parnešdavo maisto produktų, lydėdavo mane į vizitus pas gydytojus ir pastebėdavo, kada man reikia pailsėti.
Vieną vakarą, mums žiūrint televizorių, jis pajuto, kaip po jo delnu pasispardė kūdikis.
Jo veidą nušvietė šypsena – tokia, kokios nemačiau jau daugelį metų.
Uždėjau savo ranką ant jo rankos.
– Štai ir tu, – sušnibždėjau.
Maniau, kad mūsų santuoka taisosi.
Tą vakarą Sofi paprašė paskaityti dar vieną skyrių prieš miegą.
Paprastai Adamas būtų užsiminęs apie nebaigtus rašyti el. laiškus. Šįkart jis liko, kol ji užmigo.
Kai jam padėkojau, jis atsakė:
– Viskas keičiasi, – tarė jis.
Patikėjau juo.
Būdama 24-ą savaitę nėščia, pabudau jausdama troškulį ir pastebėjau, kad šalia manęs nėra Adamo.
Iš po virtuvės durų sklido šviesa.
Artėdama išgirdau jį juokiantis.
– Ji vis dar mano, kad daro tai dėl mano paaukštinimo.
Sustojau.
– Ne. Ji nieko neįtaria. Pastaruoju metu ji atrodo laimingesnė.
Tylą užpildė šaldytuvo dūzgimas, o aš, kad nenugriūčiau, įsikibau į durų staktą.
Adamas nuleido balsą.
– Aš irgi to noriu. Bet turime palaukti, kol gims kūdikis. Ji nieko nežino apie mus.
Kūdikis manyje krustelėjo.
Tada nuskambėjo žodžiai, kurie viską sugriovė.
– Grehamai, kai tik ji pagimdys, aš ją paliksiu. Pagaliau galėsime kartu auginti savo vaiką.
Akimirką pasirodė, kad nebegaliu įkvėpti oro.
Pasitraukiau atgal, kol grindlentės dar neišdavė manęs girgždesiu.
Apatiniame aukšte esančiame vonios kambaryje įsikibau į praustuvo stalviršį, kovodama su svaiguliu.
Adamas ir Grehamas buvo meilužiai.
Aš nešiojau savo vyro meilužio vaiką.
Prisiminiau Adamo delną ant savo pilvo ir jo džiaugsmingą šypseną.
Jis džiaugėsi ne mūsų atgimusiu ryšiu.
Jis įsivaizdavo savo ateities šeimą – be manęs.
Viršuje, už šiek tiek pravirų durų, miegojo Sofi.
Stovėjau prie tų durų nejudėdama.
Viena mano dalis norėjo nedelsiant stoti akistaton su Adamu arba paskambinti Grehamui. Tačiau nė vienas iš šių veiksmų nepaaiškintų, kas gali nutikti Sofi.
Iki numatytos gimdymo datos buvo likę šešiolika savaičių.
Adamas šios datos laukė dėl visiškai kitų priežasčių.
Galiausiai grįžau į mūsų miegamąjį ir atsiguliau prie pat čiužinio krašto.
Vėliau grįžo Adamas ir tiesė ranką į manąją.
Apsimečiau, kad miegu.
Kitą rytą jis pabučiavo man į kaktą ir paklausė, kaip išsimiegojau.
– Nelabai.
– Šį vakarą parvešiu vakarienę, – pasakė jis. – Tau nereikės gaminti.
Stebėjau, kaip jis pasiima automobilio raktelius.
Net ir šis įprastas judesys dabar kėlė nerimą.
Norėjau rėkti.
Vietoj to pasakiau: „Gerai“.
Prieš stodama į akistatą su jais, turėjau suprasti, kokio masto buvo jų apgaulė.
Nuvežusi Sofi į mokyklą, susisiekiau su nepriklausoma advokate, kuri buvo peržiūrėjusi mano surogatinės motinystės sutartį.
– Sužinojau kai ką apie būsimą tėvą, – pasakiau. – Ir apie savo vyrą. Tai, apie ką man nebuvo pasakyta.
Ji atidžiai klausėsi, manęs nenutraukdama.
Užuot žadėjusi, kad pavyks nutraukti sutartį, ji įspėjo neskubėti daryti išvadų dėl teisinių pasekmių ir rekomendavo nedelsiant kreiptis į nepriklausomą šeimos teisės specialistą.
– Sprendimai dėl medicininių dalykų lieka tavo rankose, – pasakė ji. – Visa kita išsiaiškinsime remdamosi dokumentais ir galiojančiais įstatymais.
Susitariau dėl konsultacijos.
Tada dar kartą perskaičiau surogatinės motinystės sutartį, atidžiau įsigilindama į tas nuostatas, kurias anksčiau buvau tik prabėgomis peržiūrėjusi.
Kiekvienas parašas dabar priminė pasirinkimą, padarytą bandant išsaugoti santuoką, kurios Adamas emociškai jau buvo atsisakęs.
Mano pyktis negalėjo panaikinti tų parašų.
Tačiau galėjau išsiaiškinti savo įsipareigojimus, prieš sutikdama su kuo nors toliau.
Taip pat susitariau dėl dar vieno susitikimo su klinikos konsultantu ir susisiekiau su nėštumą prižiūrinčia komanda, prašydama, kad informacija apie būsimus vizitus būtų siunčiama tiesiogiai man, o ne per Adamą.
Tada paskambinau savo seseriai Marai.
– Ar galėtum rytoj po pamokų pasiimti Sofi?
– Žinoma. Ar tau viskas gerai?
– Ne. Bet bus.
Kol kas nieko nesakiau Sofi. Tą vakarą, kol Adamas dalyvavo dar vienoje tariamoje verslo vakarienėje, peržiūrėjau mūsų bendras banko ataskaitas.
Galėjau prie jų prieiti, nes padengiau pusę mūsų namų ūkio išlaidų.
Keletas operacijų buvo atliktos restorane netoli Grahamo kaimynystės.
Jos buvo atliktos naktimis, kai Adamas teigė dirbantis iki vėlumos.
Nors vien kaltinimai negalėjo įrodyti romano, jie leido manyti, kad jis elgėsi nesąžiningai.
Seniausia operacija buvo atlikta prieš jo gimtadienį.
Prieš tortą. Prieš pirmąjį pokalbį apie surogatinę motinystę. „CheckFertility“.
Prisiminiau, kaip Adamas rodydavo mūsų sąskaitas, kai tik sudvejodavau, o paskui tylėdavo, kol atsiprašydavau.
Mūsų skolos ir finansiniai rūpesčiai buvo tikri.
Jis tiesiog pasinaudojo tomis baimėmis, kad paveiktų mano sprendimą.
Kitą rytą jį išbandžiau.
„Ar yra kokių nors naujienų apie regiono direktorių?“
Adamas vos atitraukė žvilgsnį nuo telefono.
„Dar ne. Kodėl?“
„Sakei, kad sprendimas bus priimtas netrukus.“
„Viskas užtrunka, Hazel.“
„Ar Grahamas kada nors tau pažadėjo pokalbį?“
Jo veidas suakmenėjo.
„Kodėl mane apklausinėji?“
Iš karto atpažinau dėsningumus.
Anksčiau būčiau pagiręs jo sunkų darbą……patikinau jį, kad esame su Sofi dėkingi, ir pažadėjau, jog gyvenimas pagerės.
Jis jaustųsi palaikomas, o aš – kalta, kad suabejojau juo.
Pagrindinė problema liktų neišspręsta.
Šįkart neatsiprašiau.
Kitą dieną, kol Mara pasiėmė Sofi iš mokyklos, susitikau su šeimos teisės advokatu.
Aptarėme laikinus finansinius susitarimus, tėvystės pareigas ir praktines išsiskyrimo pasekmes.
Situacija buvo sudėtinga, tačiau išėjau žinodama, kokių veiksmų imtis.
Tą vakarą sėdėjau prie mūsų virtuvės stalo; po telefonu gulėjo advokato užrašai.
Sofi viršuje jau miegojo.
Grįžo Adamas, atlaisvino kaklaraištį ir atidarė šaldytuvą.
– Labas, brangioji. Ar valgei?
Jis tiesė ranką į vandens butelį.
– Kiek laiko jau miegi su Grahamu?
Jo ranka sustingo ties šaldytuvo durelėmis.
– Apie ką tu kalbi?
– Kitą vakarą girdėjau tave kalbant telefonu. Girdėjau, kaip planavai mane palikti, kai gims kūdikis.
Jis lėtai uždarė šaldytuvą ir atsisėdo priešais mane.
– Nenorėjau, kad apie tai sužinotum šitaip.
– Kiek laiko?
Jis pasitrynė kaktą.
– Daugiau nei metus.
Įdėmiai pažvelgiau į jo veidą.
– Dar prieš tai, kai paprašei manęs išnešioti Grahamo kūdikį.
Jis tylėjo.
– Ar tas paaukštinimas apskritai buvo numatytas?
– Galbūt dar bus.
– Aš ne to klausiau.
– Grahamas niekada to nežadėjo, – prisipažino jis. – Maniau, jei patikėsi, kad tai gali padėti, – sutiksi.
Prisiminiau jo gimtadienio tortą, jo apkabinimus ir pažadus daugiau laiko praleisti namuose.
– Tu žinojai, kad nori mane palikti, – tariau. – Ir privertei mane manyti, kad būtent taip galiu tave išlaikyti.
– Aš to niekada nesakiau.
– Tau ir nereikėjo.
– Kaip manai, kas būtų nutikę, kai būtum išėjęs? – paklausiau. – Man? Sofi?
Adamas žvilgtelėjo į Sofi mokyklinę nuotrauką. „Neketinau jos apleisti. Grahamas turi kambarį, kurį galėtume skirti jai. Ji galėtų pas mus apsistoti savaitgaliais.“
Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
„Suplanavai Sofi kambarį?“
„Noriu būti jos gyvenimo dalimi.“
„Aš irgi. Bet negali planuoti jos gyvenimo man už nugaros.“
„Heizel, aš vis dar ją myliu.“
„Žinau. Todėl tai ir skaudina.“
„Ar Grahamas žino, kad planuoji atsivežti Sofi į jo namus?“ – paklausiau.
Adamas sudvejojo.
„Mes aptarėme, kaip galėtų atrodyti įprasta savaitė.“
„Tau. Jam. Sofi.“
„Stengėmės žiūrėti praktiškai.“
Mano žvilgsnis vėl nukrypo į Sofi nuotrauką.
Tą dieną ji šypsojosi plačiai, kiek tik galėjo, išdidžiai demonstruodama, kad jai trūksta priekinio danties.
Adamas buvo žadėjęs kartu su ja pasitreniruoti šypsotis, bet išvyko anksčiau, motyvuodamas tuo, kad turi susitikimą.
Tada nieko blogo neįtariau.
Dabar svarsčiau, kiek tokių paprastų šeimyninių akimirkų jis paaukojo, kurdamas kitokį gyvenimą.
Kai jis ėmė dėstyti galimą vaiko priežiūros grafiką, aš jį pertraukiau.
„Ne tau spręsti, kaip bus su mūsų dukra. Mes viską tinkamai susidėliosime patys.“
Buvo akivaizdu, kad jis jaučia didelį nepasitenkinimą.
Išėjau, nebeklausydama toliau.
Po kelių dienų mano advokatas suorganizavo susitikimą su Grahamu – be Adamo.
Grahamas sutiko; atrodė, jis buvo tikras, kad pavyks išspręsti susidariusią situaciją.
Kai jis atvyko – vilkėdamas elegantišką švarką ir kalbėdamas švelniu balsu, kuris niekaip negalėjo sušvelninti to, ką jis buvo padaręs, – mano advokatas sėdėjo šalia manęs.
„Suprantu, kad tai jus sukrėtė.“
„Ar žinojote, kad Adamas man sakė, jog paaukštinimas gali išgelbėti mūsų finansinę padėtį?“
Grahamas nejaukiai sukrutėjo.
„Adamas man sakė, kad jūs suprantate, kiek daug ši galimybė gali padėti jūsų šeimai.“
„Kuriai šeimai?“
Jis nuleido akis.
„Heizel, jūs pati laisva valia pasirašėte susitarimą. Juk lankėtės pas konsultantą.“ „Pasirašiau, nes tikėjau tuo, ką man sakė vyras. Ar žinojai, kad esame susituokę, kai pradėjai su juo susitikinėti?“
„Taip.“
„Ar žinojai, kad jis norėjo mane palikti?“
„Mes kalbėjomės apie tai, kad ateityje galėtume gyventi kartu.“
Pasilenkiau į jo pusę.
„Dar prieš jam pasiūlant man surogatinę motinystę?“
Iš pradžių jis nieko neatsakė.
Tada prisipažino:
„Manėme, kad bus humaniškiau palaukti, kol kūdikis gims. Adamas sakė, kad niekada nesutiktum, jei žinotum apie mus.“
Šis prisipažinimas patvirtino tai, ką man reikėjo sužinoti.
Jie suprato, kad tiesa galėjo pakeisti mano sprendimą.
Prisiminiau, kaip Grahamas klausė, kas mane palaikys nėštumo metu.
Atsakiau, kad Adamas.
Grahamas tada pasakė, kad man labai pasisekė.
Dabar negalėjau suprasti, kaip jis galėjo taip pasakyti, žinodamas tiesą.
Taip pat prisiminiau konsultanto klausimus apie prievartą.
Maniau, kad spaudimas reiškia atvirus grasinimus, o ne tai, kad vyras atsiriboja ir neberodo švelnumo, kol negauna norimo atsakymo.
Grahamas sąmoningai dalyvavo slepiant esminę informaciją.
„Jūs norėjote kūdikio“, – tariau.
Jis nuleido akis.
„O Adamas norėjo naujo gyvenimo.“
Uždėjau ranką ant pilvo.
„Jūs abu nusprendėte, kad aš esu būdas gauti viską, ko trokštate.“
„Mes į tai žiūrėjome kitaip“, – sumurmėjo Grahamas.
„Žinau. Būtent tame ir problema.“
Mėnesių mėnesius įsivaizdavau tą akimirką, kai Grahamas paima į rankas savo naujagimį ir jaučia dėkingumą man už tai, kad padėjau jam tapti tėvu.
Niekada neįsivaizdavau……svarstydama, ar mano dosnumu nebuvo pasinaudota tyčia.
Kai jis vėl bandė prabilti, pakėliau ranką.
Drebulys pagaliau liovėsi.
Pasakiau jam, kad nuo šiol visi su nėštumu susiję reikalai bus sprendžiami dalyvaujant man ir atitinkamiems specialistams.
Adamas daugiau nebekontroliuos mano vizitų pas gydytojus ir neperduos jokių asmeninių prašymų.
Jokių neoficialių pakeitimų per mano vyrą nebebus; taip pat nebevaidinsime, kad laimingai siekiame bendro šeimos tikslo.
„Laikysiuosi teisiškai galiojančio susitarimo, kai tik jį peržiūrės nepriklausomas ekspertas, – tariau. – Tačiau nė vienas iš jūsų manęs nevaldys.“
Grahamas paklausė, ar galėtume išlikti draugais.
Atsistojau.
„Ne.“
Vėlesni mėnesiai nebuvo kupini dramatiškų pergalių.
Jie buvo pilni vizitų pas gydytojus, skaudžių pokalbių ir derybų dėl skyrybų.
Kartais taip stipriai ilgėdavausi vyro, kurį, kaip maniau, pažinojau, kad net pati nustebdavau dėl to jausmo.
Vieną popietę radau seną Adamo sudarytą atostogų planą Sofi.
Jame buvo minimas miestelis prie jūros ir namelis prie ežero.
Viršuje jis buvo užrašęs: „tik mes trys“.
Įdėmiai apžiūrėjau lapelį, prieš jį padėdama į šalį.
Tai, kad supratau jo nesąžiningumą, dar nereiškė, jog esu pasirengusi ištrinti visus prisiminimus.
Mara padėdavo pasiimti Sofi iš mokyklos, kol aš tvarkiau finansinius ir teisinius reikalus.
Padedami specialistų, su Adamu pradėjome derinti Sofi globos ir auklėjimo tvarką.
Kartu paaiškinome jai, kad gyvensime atskirai.
Neapkrovėme savo septynerių metų dukros suaugusiųjų išdavystės detalėmis.
Ji paklausė, ar ir toliau matysis su tėčiu.
„Taip“, – atsakėme jai.
Visą likusį nėštumo laikotarpį priimdama sprendimus dėl sveikatos, neatsižvelgdavau į Adamo ar Grahamo planus.
Gimus kūdikiui, buvo įgyvendinti visi sutarti medicininiai ir teisiniai susitarimai, prieš tai juos patikrinus nepriklausomam ekspertui.
Pagal šiuos susitarimus Grahamas tapo kūdikio tėvu.
Adamas persikėlė į savo namus.
Aš grįžau į tylesnius namus, kur skalbimo mašina vis dar sustodavo pusiaukelėje per kiekvieną ciklą.
Už savo pačios sutaupytus pinigus galiausiai ją pakeičiau.
Tai nebuvo jokia didinga pergalė. Tai buvo tiesiog dalykas, kuris veikė nepriklausomai nuo Adamo pažadų.
Vieną vakarą Sofi užtiko mane ant sofos rūšiuojančią kojines.
– Mama?
– Taip, mažute?
– Ar tėtis išėjo todėl, kad mes padarėme ką nors ne taip?
Padėjau kojines į šalį.
– Ne. Suaugusieji kartais priima sprendimus, kurie pakeičia santuoką. Dėl nė vieno iš tų sprendimų tu nesi kalta.
Ji susimąstė apie mano atsakymą.
– Ar tu irgi išeisi?
Priglaudžiau ją prie savęs.
– Aš čia. Ir visada žinosi, kur mane rasti.
Ji atsirėmė į mano petį, o tada padėjo man ant kelių dėlionės dėžutę.
– Gerai. Nes žadėjai, kad ją užbaigsime.
Padariau vietos šalia mūsų.
– Vadinasi, metas pradėti.
Ji padavė man kampinę detalę.
Pirmą kartą per daugelį mėnesių nesitikėjau, kad kas nors grįš namo.
Jau buvau ten, kur ir turėjau būti.


