Moteris numetė kruizinio laivo keleivio rankšluostį ir knygą ant šlapio denio, norėdama užsiimti gultą, – tačiau sumanus keleivio atsakas privertė visus juoktis.

Interesting stories

Per kruizą Karibų jūroje viena moteris užėmė mano gultą, numetė mano knygą ant šlapio denio ir liepė ieškoti kitos vietos atsisėsti.


Nesiginčijau. Tiesiog susirinkau daiktus ir nuėjau. Po dešimties minučių pasigirdo muzika, aplink ją susibūrė penkiolika keleivių, ir ji suprato padariusi labai gėdingą klaidą.

„Dabar tai mano gultas, moterie! Ieškok kito!“

Jaunesnė moteris patogiai išsitiesė mano gulte ir nuleido akinius nuo saulės.

Mano rankšluostis gulėjo ant šlapio denio.

Šalia – minkšto viršelio knyga; jos puslapiai jau buvo permirkę.

Įdėmiai į ją pažiūrėjau.

„Atsiprašau? Aš čia sėdėjau.“

Ji gūžtelėjo pečiais.

„Na, juk pasitraukei. Vadinasi, vieta laisva.“

„Buvau nuėjusi paplaukioti – vos dešimčiai minučių.“

„Ne mano bėda.“

Pajutau, kaip veidas įkaito.

Tačiau užuot ginčijusis, pastebėjau kažką smulkaus, pritvirtinto prie gulto apačios.

Kažką, ko ji akivaizdžiai nebuvo mačiusi.

Ir staiga atsirado puiki priežastis nusišypsoti.

Mano vardas Mardžori. Man ką tik suėjo penkiasdešimt šešeri.

Gimtadienio proga du mano vaikai, Hana ir Lukasas, padovanojo man staigmeną – septynių dienų kruizą po Karibų jūrą ir Meksiką.

„Mama, visą gyvenimą rūpinaisi kitais, – pasakė Hana. – Atėjo laikas pasimėgauti gyvenimu pačiai.“

Ji buvo teisi.

Po daugelio metų darbo mokyklos administracijoje ir vaikų auginimo buvau beveik pamiršusi, ką reiškia tikros atostogos.

Todėl pažadėjau sau mėgautis kiekviena akimirka.

Visada mėgau aktyvų gyvenimo būdą.

Daugumą rytų nužingsniuoju keturias mylias, reguliariai plaukioju, o du kartus per savaitę lankau vandens aerobikos užsiėmimus.

Sužinokite daugiau
Kruizo metu išbandžiau viską.

Šokius.

Nardymą su vamzdeliu.

Sporto užsiėmimus.

Netgi susidraugavau su nuostabia pensininkų pora – Valteriu ir Amelija.

Valteris garsėjo savo baisiai prastais juokeliais.

O Amelija garsėjo tuo, kad kaskart, jam pasakius tokį juokelį, apsimesdavo, jog jo nepažįsta. Penktadienio popietę jaučiausi tiesiog nuostabiai.

Tačiau tada susidūriau su moterimi, kuri nusprendė, kad mano gultas turėtų priklausyti jai.

Aplink baseiną buvo pilna žmonių.

Beveik visos vietos buvo užimtos.

Laimei, Valteris ir Amelija pastebėjo laisvą gultą šalia savojo.

– Mardžori! – šūktelėjo Valteris. – Čia!

Įsitaisiau gulte, šalia pasidėjau rankšluostį bei knygą ir mėgavausi saulės spinduliais.

Po kurio laiko nusprendžiau trumpam išsimaudyti.

– Ar galėtumėte prižiūrėti mano daiktus? – paprašiau Amelijos.

– Žinoma, brangute.

Po dešimties minučių grįžau.

Ir sustojau.

Mano gulte gulėjo moteris, kuriai galėjo būti kiek daugiau nei trisdešimt.

Mano daiktai buvo numesti ant šlapio grindinio.

– Atsiprašau, – mandagiai tariau. – Aš čia sėdėjau.

Ji vos žvilgtelėjo į mane.

– Jau nebe.

– Ant gulto buvo mano rankšluostis ir knyga.

Ji nusišypsojo.

– Vadinasi, nereikėjo jų palikti be priežiūros.

Parodžiau į apgadintą knygą.

– Jūs numetėte mano daiktus ant šlapio grindinio?

– Galbūt nereikėtų palikinėti savo daiktų kur papuola.

Keli aplinkiniai keleiviai atsisuko pažiūrėti.

Tuo metu nuo baseino grįžo Valteris.

– Ponia, – tarė jis, – ji buvo pasitraukusi vos kelioms minutėms.

Moteris į jį net nekreipė dėmesio.

Bandžiau dar kartą.

– Ar galėtumėte, prašau, pasitraukti?

Ji nusijuokė.

– Moterie, tai nėra jūsų asmeninis turtas. Susiraskite kitą gultą.

Buvau įsiutusi.

Tačiau lenkdamasi pasiimti daiktų, pastebėjau nedidelę laminuotą etiketę gulto apačioje.

Žvilgtelėjau į aplinkinius gultus.

Ant jų buvo tokios pat etiketės.

Staiga prisiminiau kai ką svarbaus.

Išsitiesiau.

– Žinote ką? Jūs visiškai teisi.

Ji nustebo.

– Tikrai?

– Mėgaukitės gultu.

Jos šypsena tapo dar platesnė.

– Džiaugiuosi, kad susitarėme.

Pasiėmiau drėgną knygą ir rankšluostį.

Ir nuėjau.

Ji manė, kad laimėjo. Tačiau aš žinojau tai, ko ji nežinojo.

Sustojau prie baseino baro ir užsisakiau limonado.

Tada žvilgtelėjau į laikrodį.

Dešimt minučių.

Puiku.

Netoli įėjimo į baseino zoną pamačiau Vanesą – vieną iš laivo laisvalaikio ir sporto užsiėmimų instruktorių.

Buvau su ja susipažinusi anksčiau tą savaitę, per vieną mankštą.

– Mardžori! – pasisveikino ji. – Pasiruošusi dar vienai treniruotei?

– Tiesą sakant, norėjau kai ko pasiteirauti. Ar popietinė vandens aerobikos pamoka vis dar numatyta?

– Žinoma! Greitai pradedame.

– Puiku.

Ji žvilgtelėjo į baseino pusę.

– Ar radai savo vietą – tą gultą, kuris tau buvo skirtas?

Lengvai nusišypsojau.

– Panašu, kad kažkas kitas jį rado už mane.

Vanesa sutriko.

Paaiškinau, kas nutiko.

Kai paminėjau šlapią knygą, jos veido išraiška pasikeitė.

– Tai labai nemandagu. Nori, pakviesiu darbuotoją?

– Nereikia, kam gi trukdyti tavo pamoką.

Ji peržvelgė dalyvių sąrašą.

Tada pažvelgė į moterį, užėmusią mano vietą.

– O, varge…

– Būtent.

Vanesa nusišypsojo.

– Ką gi, prisijungti gali visi norintys, bet dalyvauti niekas neprivalo.

– Žinoma.

Padėkojau jai ir su limonadu rankoje pasitraukiau į šalį.

Kitoje denio pusėje mano žvilgsnis susitiko su Volterio žvilgsniu.

Jis žvilgtelėjo į tą moterį.

Tada – į mane.

Ir plačiai nusišypsojo.

Jis suprato….tai.

Lygiai po dešimties minučių pasigirdo linksma muzika.

Moteris, sėdėjusi mano kėdėje, toliau mėgavosi saulės voniomis.

Tada per garsiakalbius nuskambėjo Vanesos balsas:

„LABA DIENA, VISIEMS! AR ESATE PASIRUOŠĘ SMAGIAI PASPORTUOTI?“

Penkiolika keleivių džiugiai sureagavo.

Moteris pakėlė galvą.

„Ką?“

Vanesa žengė į demonstracinę zoną.

„Sveiki atvykę į mūsų popietinę vandens mankštą! Pradėsime nuo pratimų sėdint, o vėliau persikelsime į sekliąją baseino dalį!“

Valteris akimirksniu atsisėdo tiesiai.

Amelija pasekė jo pavyzdžiu.

Taip pat pasielgė ir visi aplinkiniai.

„Pėdas – tvirtai ant žemės!“ – nurodė Vanesa.

Penkiolika porų pėdų užėmė reikiamą padėtį.

„Pečius – atgal!“

Visi išsitiesino.

„Rankas – į viršų!“

Keleiviai pakėlė rankas.

Išskyrus vieną.

Moterį, sėdėjusią mano kėdėje.

Ji visiškai sutrikusi apsidairė aplink.

„KAS ČIA VYKSTA?“

Valteris nusišypsojo.

„Sportuojame!“

„Kodėl?“

„Nes mes atostogaujame!“

Vanesa ją pastebėjo.

„O! Naujas veidas! Gal norėtumėte prisijungti?“

„Ne!“

„Viskas gerai. Galite tiesiog stebėti.“

Tada ji vėl atsisuko į grupę.

„Visi, pradedame žygiuoti sėdėdami!“

Penkiolika keleivių pradėjo judinti kojas.

Valteris kiekvieną judesį atliko itin ryškiai ir energingai.

Amelija negalėjo nustoti juoktis.

Tada Vanesa sušuko:

„O dabar įtraukime ir rankas!“

Valteris ėmė energingai judinti alkūnes.

„Ruošiuosi olimpinėms žaidynėms!“ – pareiškė jis.

Grupė prapliupo juoku.

Gurkštelėjau limonado, kad paslėpčiau šypseną.

Jaunesnioji moteris atrodė visiškai pasimetusi.

Ji tikėjosi ramios popietės besimėgaujant saule.

Vietoj to ji atsidūrė pačiame organizuotos mankštos sūkuryje.

Vanesa linksmai tęsė toliau:

„Visi, parodykite man savo plačiausias atostogų šypsenas!“

Valteris plačiai ir teatrališkai nusišypsojo.

Amelija vėl prapliupo juoku.

Tada Vanesa atsisuko į naujai atvykusią moterį:

„Gal norėtumėte kartu su mumis pasukti pečius?“ – NE! AŠ TIESIOG NORIU PABŪTI RAMYBĖJE!

– Viskas gerai! – atsakė Vanesa. – Tiesiog stebėti – irgi visiškai tinka!

Moteris apsidairė po denį.

Mūsų žvilgsniai susitiko.

Ir staiga ji suprato, kad aš žinojau, jog taip nutiks.

Ji staigiai atsisėdo tiesiai.

– KĄ TU PADAREI?!

Aš pakėliau savo limonado stiklinę.

– Aš? Nieko! Tiesiog leidau tau pasimėgauti kėde.

Keli netoliese buvę keleiviai pradėjo juoktis.

Moteris parodė į mane pirštu.

– Tu tai suplanavai!

Aš papurčiau galvą.

– Ne aš sudariau užsiėmimų tvarkaraštį.

– Bet tu žinojai!

Aš gūžtelėjau pečiais.

Ji atrodė įsiutusi.

Valteris pasilenkė į priekį.

– Ponia, Mardžorė juk mandagiai paprašė jūsų pasitraukti.

Amelija linktelėjo.

– Ir mes visi matėme, kaip jūs numetėte jos daiktus ant šlapio denio.

Tik dabar moteris, regis, pastebėjo, kiek daug žmonių matė jos elgesį.

Tuo metu priėjo denio darbuotojas, vardu Samuelis.

– Ar čia viskas gerai?

Moteris tuoj pat ėmė skųstis.

– Šita moteris mane apgavo!

Samuelis pažvelgė į jos kėdę.

Tada parodė į jos pagrindą.

– Ponia, ar prieš atsisėsdama nepastebėjote šio užrašo?

Ji pasilenkė arčiau.

Jos veido išraiška pasikeitė.

Ant laminuoto lapelio buvo parašyta:

VIETOS VANDENS FIZINIO LAVINIMO (AQUA FITNESS) DEMONSTRACIJAI – UŽIMTOS REGISTRUOTŲ DALYVIŲ UŽSIĖMIMO METU.

Ji sumirksėjo.

– Ką?

Samuelis mostelėjo į aplinkines kėdes.

– Visos jos rezervuotos šiai veiklai.

Moteris apsidairė.

Ant kiekvieno netoliese stovėjusio gulto buvo toks pat užrašas.

Samuelis tęsė:

– Ponia Mardžorė užsiregistravo dar šiandien. Tai buvo jai paskirta vieta.

Moteris įsmeigė žvilgsnį į mane.

Tada – į užrašą.

Tada – į besišypsančių dalyvių grupę.

Priėjo Vanesa.

– Kviečiame prisijungti prie mūsų užsiėmimo! Tuoj pradėsime daryti lengvus pasilenkimus į šonus.

Valteris demonstratyviai pasviro į vieną pusę.

– Su kiekvienais metais vis labiau artėju prie grindų!

Visi nusijuokė.

Moteris užsidengė veidą. – Prašau! Tiesiog noriu rasti ramią vietą!

Samuelis mandagiai linktelėjo.

– Galiu padėti jums rasti kitą laisvą kėdę.

Ji atsistojo, susirinko savo krepšį ir basutes.

Tada sustojo.

Jos veido išraiška šiek tiek sušvelnėjo.

Ji atsisuko į mane.

– Žinote, atsiprašau dėl jūsų knygos.

Linktelėjau.

– Ačiū.

– Neturėjau mesti jūsų daiktų ant grindų.

– Ne, neturėjote.

Ji atrodė sutrikusi.

Tada nusekė paskui Samuelį į kitą denio dalį.

Vanesa šūktelėjo jai:

– Kitą kartą visada laukiame jūsų prisijungiant!

Valteris pasilenkė prie Amelijos.

– Jei kas nors per mankštą pasiima kėdę, ar tai skaitosi kaip jėgos treniruotė?

Amelija garsiai nusijuokė.

Vos neišliejau savo limonado.

Moteris išėjo, o Vanesa pakvietė mane grįžti į man skirtą vietą.

Prisijungiau prie apšilimo.

Ir, tiesą sakant, tai tapo viena juokingiausių mankštų, kokiose tik esu dalyvavęs.

Kaskart, kai Vanesa primindavo gerbti asmeninę erdvę, Valteris plačiai nusišypsodavo.

Net Vanesai buvo sunku išlaikyti rimtą veidą.

Vėliau Samuelis apžiūrėjo apgadintą knygą ir pasiūlė pasirūpinti, kad per svečių aptarnavimo skyrių būtų gauta kita.

Laimei, nukentėjo tik keli puslapiai.

Tą vakarą Valteris ir Amelija pakvietė mane vakarienės.

– Norime tinkamai atšvęsti tavo gimtadienį, – pasakė Amelija.

– Bet mano gimtadienis buvo prieš kelias dienas!

– Vadinasi, švenčiame pavėluotai!

Vakarienės metu Valteris……primygtinai reikalavo užsisakyti desertą.

Kai padavėjas atnešė nedidelį gimtadienio tortą, vos nesusigraudinau.

Ir ne iš gėdos.

O iš laimės.

Sužinokite daugiau
Vaikai išsiuntė mane į šį kruizą tikėdamiesi, kad sukaupsiu nuostabių prisiminimų.

Ir štai aš čia – apsupta naujų draugų, juokiuosi taip garsiai, kaip nebuvau juokusis jau daugelį metų.

Valteris pakėlė taurę.

– Už Mardžori! Moterį, kuri moka laimėti ginčą net nepakėlusi balso!

Aš nusijuokiau.

– Ir už tai, kad prieš sėdantis į kėdę reikia atkreipti dėmesį į ženklus!

Tą vakarą nusiunčiau Hanai ir Lukui mūsų mažos šventės nuotrauką.

Hana tuoj pat paskambino.

– Mama! Atrodai tokia laiminga!

– Taip ir yra, brangute.

– Ar diena praėjo gerai?

Prisiminiau šlapią knygą.

Pasisavintą kėdę.

Linksmuolį instruktorių.

Ir penkiolika keleivių, entuziastingai mankštinančiųsi aplink vieną labai sutrikusią moterį.

Ir vėl prapliupau juoktis.

– Sakykim taip – ​​išmokau kai ką svarbaus.

– Ką?

Nusišypsojau.

– Kartais visai nebūtina ginčytis su nemandagiu žmogumi. Užtenka tiesiog leisti jam pačiam suprasti, ką jis pražiūrėjo.

Ta moteris galbūt kuriam laikui ir užėmė mano kėdę.

Tačiau sugadinti mano atostogų jai nepavyko.

O savo gimtadienio kruizą užbaigiau turėdama kai ką kur kas geriau nei tobulą vietą degintis.

Du nuostabius draugus.

Juokingą istoriją.

Ir priminimą, kad norint apginti save, ne visada reikia veltis į konfliktą.

Kartais visiškai pakanka kantrybės, šiek tiek pasitikėjimo savimi ir vieno labai entuziastingo sporto instruktoriaus.

PABAIGA. ❤️

Visited 23 times, 19 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий