Vyras pavaizdavo mane kaip psichiškai nestabilią, kad pasisavintų mano velionio tėvo milijardinės vertės technologijų imperiją, o atvykus policijai – ėmė vaidinti auką.

Interesting stories

1 DALIS

Paskutinis dalykas, kurį prisimenu – Colino ranka, suspaudusi man gerklę.

Tada uošvienė pašnibždėjo jam į ausį:

– Tik ne į veidą, šįkart.

Po to viskas aptemo.

Kai atsigavau, gulėjau lediniame lietuje, lauke, prie Šv. Mato ligoninės skubios pagalbos skyriaus. Vanduo sruveno man į akis, maišydamasis su krauju ant veido.

Mano vyras stovėjo už poros žingsnių ir ramiai aiškino policininkams, kad tai aš pirma jį užpuoliau.

Šalia jo stovėjo jo motina Gwendolyn – jos veide atsispindėjo apsimestinė užuojauta.

– Kai jai prasideda psichikos krizė, ji tampa smurtinga, – sakė ji pareigūnams. – O tos mėlynės aplink kaklą? Ji pati jas pasidarė.

Norėjau rėkti.

Norėjau pasakyti jiems, kad nieko blogo nepadariau.

Tačiau kiekvienas bandymas įkvėpti sukeldavo aštrų skausmą krūtinėje. Buvo lūžę šonkauliai. Viena akis taip ištinusi, kad negalėjau jos atmerkti. Aplink kaklą matėsi pirštų formos mėlynės.

Colinas žiūrėjo į mane su ta tobula susirūpinimo išraiška, kurią repetavo daugelį metų.

– Maldavau jos gydytis, – sakė jis policininkams. – Bet ji neklausė.

Žiūrėjau į vyrą, kuris mūsų vestuvių dieną buvo pažadėjęs mane saugoti.

Ir pirmą kartą supratau, kad baisiausi melai ne visada būna patys sudėtingiausi.

Kartais juos sako žmonės, kurie puikiai žino, ką reikia apgauti, kad šie patikėtų.

Tada daktarė Rena Morris ėmė apžiūrinėti mano sužalojimus.

Ji atsargiai pakėlė medicininį pleistrą, paslėptą po marškinių apykakle.

Staiga ji sustingo.

– Palaukite… kas čia?

Po pleistru buvo mažytis įrašymo įrenginys.

Colino veido išraiška pasikeitė.

Tik akimirkai.

Bet aš tai pamačiau.

Daktarė Morris nedelsdama įdėjo įrenginį į sandarų maišelį įkalčiams.

Su didelėmis pastangomis pakėliau galvą; gerklę taip degino, kad kiekvienas ištartas žodis jautėsi lyg stiklo šukės.

– Aš… aš jį ten įdėjau. Prieš tris savaites sužinojau, ką planavo Kolinas ir Gvendolina.

Jie suklastojo psichiatrines išvadas, surašė duomenis apie vaistus, kuriuos neva vartojau, ir paruošė dokumentus, reikalingus tam, kad būčiau pripažinta neveiksnia dėl psichikos sutrikimų.

Jų tikslas buvo ne vien tik valdyti mano gyvenimą.

Jie norėjo perimti programinės įrangos įmonę, kurią paveldėjau iš tėvo.

Įmonę, vertą šimtų milijonų.

Jie manė, kad sunaikino visus savo plano pėdsakus.

Jie tikėjo, kad kai visi patikės, jog esu psichiškai nestabili, niekam nekils abejonių dėl jų pateiktų dokumentų.

Tačiau jie padarė lemtingą klaidą.

Prieš dešimt metų būtent toje įmonėje aš sukūriau kibernetinio saugumo skyrių.

Puikiai išmaniau, kaip vagiami duomenys.

Kaip sukčiai slepia savo pėdsakus.

Ir, svarbiausia, žinojau, kaip sukurti atsarginę sistemą, kurios slapta negalėtų ištrinti net asmuo, turintis aukščiausio lygio prieigos teises.

Kiekvienas failas, kurį atidarė Kolinas ir Gvendolina, jau buvo nukopijuotas į užšifruotą serverį, kurį valdė mano advokatas.

O diktofonas, kurį slėpiau po palaidine?

Jis įrašinėjo dar nuo vakarienės.

Pareigūnė Rejes stebėjo, kaip Kolinas lėtai traukiasi išėjimo link.

– Pone, likite vietoje.

Gvendolina tuoj pat pakėlė balsą:

– Juk auka čia – mano sūnus!

Daktarė Moris apžiūrėjo mėlynes ant mano kaklo.

Tada pažvelgė į užplombuotą maišelį su įkalčiais.

– Kas čia auka – tegul sprendžia įkalčiai.

Pirmą kartą tą vakarą…

Kolinas nustojo vaidinti, kad verkia.

Iš jo veido dingo kančios išraiška, atidengdama įniršį, su kuriuo jis gyveno daugelį metų. Mat kažkur tame mažame įrenginyje buvo įrašas, kurio, kaip jis manė, niekas niekada neišgirs.

Jo paties balsas.

„Aš neneigiu, kad užpuoliau. Juk manęs nekaltini.“ O toliau – ramiai – išdėstytas planas, kurį jis su Gvendolina ketino įgyvendinti, kai tik įtikins visus, jog sergu psichikos liga.

Aš pažvelgiau į jį.

Jis pažvelgė į mane.

Ir pirmą kartą per daugelį metų tarp mūsų nebeliko melo, kuris galėtų jį apsaugoti. Tačiau būtent tada, kai pareigūnas Reyesas ruošėsi paleisti įrašą, daktarė Morris staiga paprašė jo sustoti.

Ji pastebėjo nedidelę teksto eilutę įrenginio ekrane.

Eilutę, rodančią, kad įrašas nebuvo vien tik išsaugotas vidinėje atmintyje.

Jis taip pat buvo perduotas kitu adresu.

Kai pareigūnas patikrino tą adresą, jo veido išraiška akimirksniu pasikeitė.

Mat asmuo, gaunantis viską, ką sakė Kolinas…

Nebuvo mano advokatas.

Ir tai nebuvo policija.

Tai buvo žmogus, kurio vardas figūravo tuose pačiuose suklastotuose dokumentuose, kuriuos paruošė Kolinas ir Gvendolina.

Žmogus, kuris, remiantis jo paties dokumentais…

Buvo miręs jau šešerius metus.

2 DALIS

Iki aušros lietus liovėsi, o Šv. Mato ligoninės langus padengė blankus, pilkas sluoksnis.

Gulėdamas lovoje, pro sustiprinto stiklo langą stebėjau, kaip Kolinas ligoninės koridorių paverčia scena. Jis kalbėjosi su dviem žmogžudysčių skyriaus detektyvais ir rodė tris nedidelius, paviršinius įbrėžimus ant kairiojo riešo. Šalia stovėjo Gvendolina – ji šluostėsi ašaras ir padavė pareigūnams voką.

Negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi, bet scenarijų žinojau mintinai. Jie perdavinėjo suklastotas psichiatrines išvadas.Mano advokatė Priya Raman 6.15 val. ryto įėjo į mano palatą, atsinešdama šalto ryto oro ir brangaus espreso kavos kvapą. Ji padėjo savo odinį portfelį ant naktinio stalelio, pritraukė kėdę ir, žvelgdama į mano kaklo įtvarą, jos veide atsispindėjo apsauginis įniršis.

– Išorinis serveris viską užfiksavo, Fiona, – sušnibždėjo Priya, pasilenkdama arčiau, kad už durų budintis pareigūnas neišgirstų. – Suklastotus vertinimus, turto perleidimo dokumentus ir net susirašinėjimą el. paštu tarp Colino bei vieno korumpuoto gydytojo iš Vestbruko – jie aptarė, kaip prieš teismo posėdį tave užmigdyti.

– O diktofonas? – paklausiau; mano balsas skambėjo šiurkščiai, lyg girgždėtų žvyras.

– Reyesas jį pristatė tiesiai į Valstijos policijos skaitmeninių tyrimų skyrių, – šaltai šypsodamasi pasakė Priya. – Įrodymų grandinė – nepriekaištinga. Colino itin brangiai apmokami advokatai nieko negalės padaryti.

Užmerkiau vienintelę matančią akį ir atlošiau galvą į pagalvę. – Tegul tik kalba. Tegul ir toliau laikosi savo melo.

Koridoriuje Colinas jau traukėsi telefoną. Manydamas, kad esu visiškai bejėgė ir man gresia neišvengiamas suėmimas, jis žengė paskutinį savo plano žingsnį.

Jis sušaukė skubų „Aegis Software“ direktorių tarybos posėdį.

Būdamas ligoninės koridoriuje, Colinas planšetiniu kompiuteriu prisijungė prie saugios tarybos portalo – jo veidas pasirodė ekrane, esančiame aukštomis lubomis pasižyminčioje posėdžių salėje mūsų būstinėje miesto centre. Jis pristatė aštuoniems tarybos nariams suklastotą prašymą dėl psichiatrinio vertinimo, tvirtindamas, kad man ištiko visiškas psichikos griuvimas ir kad namuose bandžiau jį nužudyti.

– Mano žmona dėl sveikatos būklės negali vadovauti šiai įmonei, – pareiškė Colinas per ekraną; jo balsas virpėjo nuo perspausto dramatiškumo. – Būdamas jos sutuoktinis ir įgaliotinis sveikatos priežiūros klausimais, reikalauju laikinai perimti balsavimo teisę, susijusią su jos valdoma penkiasdešimt vieno procento akcijų dalimi – taip apsaugosiu įmonę nuo rinkos nestabilumo.

Priya padėjo savo telefoną ant antklodės ir įjungė tarybos posėdžio garsą per garsiakalbį.

Ilgą akimirką direktoriai sėdėjo visiškoje tyloje. Colinas palaikė šį tylėjimą paklusnumu. Tuomet mūsų valdybos pirmininkas Samuelis Praisas pasitaisė akinius plonais rėmeliais ir pasilenkė prie kameros.

– Pone Veilai, – tarė Samuelis visiškai bejausmiu balsu. – Ar žinote, kad prieš šešis mėnesius, per kasmetinį veiklos atitikties auditą, Fiona pakeitė įmonės įstatus?

Kolinas susiraukęs žiūrėjo į ekraną. – Ji nieko neužsiminė apie jokius pakeitimus.

– Ji ir neprivalėjo to daryti, – ramiai atsakė Samuelis. – Devinto straipsnio ketvirtoje dalyje nurodyta: jei artimas šeimos narys, teigdamas, kad asmuo yra psichiškai nepakaltinamas, bando perimti balsavimo teisę suteikiančių akcijų valdymą, automatiškai pradedamas skubus, nepriklausomas finansinis tyrimas – tikrinami tiek paties asmens, tiek įmonės finansai. Be to, sutuoktiniui nedelsiant užkertamas priėjimas prie viso įmonės turto.

Iš ligoninės koridoriaus per planšetės mikrofoną pasigirdo aštrus Gvendolinos balsas: – Tai absurdas! Ji išprotėjusi! Ji užpuolė mano sūnų!

Samuelis į ją visiškai nekreipė dėmesio. – Kolinai, tavo leidimas patekti į pastatą anuliuotas. Valstijos policijos pareigūnai jau yra būstinėje ir konfiskuoja tavo darbo kompiuterį.

Kolinas nutraukė ryšį, ir ekranas užgeso.

Po dešimties minučių mano palatos durys staiga atsidarė. Įsiveržė Kolinas – jo veide neliko nė pėdsako anksčiau rodyto sielvarto; jį pakeitė laukinis, desperatiškas įniršis, būdingas į kampą įvarytam žvėriui. Gvendolina nustūmė už jo ėjusią slaugytoją ir su trenksmu uždarė sunkias duris.

– Manai, kad vienas menkas įrašas tave išgelbės, Fiona? – sušnypštė Kolinas, pasilenkęs virš mano lovos taip, kad jo veidas atsidūrė vos už kelių centimetrų nuo manojo. – Kai atvyko greitoji, buvai be sąmonės! Niekas negali įrodyti, kad aš tave sužalojau! Pasakysiu teismui, kad nukritai nuo laiptų ištikta psichozės priepuolio!

Gvendolina pasilenkė iš kitos lovos pusės; nuo jos sklido įkyrus, dusinantis kvepalų kvapas. – Nedelsdama pasirašyk laikino valdymo perdavimo dokumentus, Fiona. Atšauk kaltinimus, kitaip dar šią savaitę atsidursi psichiatrijos ligoninėje.

Pakėliau akis į mažą juodą kupolą – palatos lubose tyliai mirksėjo stebėjimo kamera.

Priverčiau savo ištinusias lūpas suformuoti šaltą, pergalingą šypseną.

– Turėjote pasidomėti, ar šioje palatoje įrašomas garsas, – sušnibždėjau. Colino galva staigiai pasisuko į lubose esančią kamerą.

Už jo vėl atsidarė sunkios durys. Durelių angoje stovėjo pareigūnas Reyesas, o iš abiejų jo pusių – du civiliais drabužiais vilkintys detektyvai, laikantys atsegtus antrankius.

„Tiesą sakant, pone Vale, – tarė pareigūnas Reyesas, žengdamas į kambarį, – ji turėtų jums padėkoti, kad prieš kamerą pakartojote grasinimą reikalauti pinigų.“

3 DALIS

Colinas nepabėgo. Tai buvo keisčiausia. Visas tris sekundes jis tiesiog stovėjo pravira burna – lyg reikiamas sakinys jau būtų buvęs ant liežuvio galo ir, jei tik palauktų, galiausiai išsprūstų.

„Tai šeimos reikalas, – galiausiai prabilo Gwendolyn, jos balsui kylant. – Jūs neturite teisės čia būti. Mano sūnus – šios moters ligos auka!“

„Ponia, atsitraukite“, – tarė vienas iš detektyvų.

„Niekur aš neatsitrauksiu! Ar žinote, kas buvo mano vyras? Ar žinote, kas mes…“

„Ponia Vale, – beveik švelniai ištarė pareigūnas Reyesas, – jūs ką tik pasakėte…“…moterį su kaklo įtvaru – ir pagrasinai uždaryti ją į psichiatrijos ligoninę, nebent ji perleistų tau savo įmonę. Viskas, ką sakei, buvo įrašyta ligoninės apsaugos sistemoje – patalpoje, į kurią įžengei be kvietimo.“ Jis linktelėjo detektyvams. „Abu įrašai.“

Ant rieškų užsitrenkė antrankiai – pasigirdo du paprasti, tylūs spragtelėjimai. Gvendolina kalbėjo visą kelią koridoriumi; su kiekviena praeinama durimi jos balsas darėsi vis silpnesnis. Kolinas tylėjo. Kartą jis atsigręžė per petį ir pažvelgė į mane – supratau, kad jis pagaliau suskaičiavo, kiek laiko aš visa tai planavau.

Atsakymas buvo – dešimt metų. Tik jis pats nekreipė į tai dėmesio.

Prijė giliai atsiduso ir prispaudė delno pagrindą prie kaktos. „Gerai, – tarė ji. – Gerai. O dabar papasakosiu apie mirusįjį.“

Ji išsitraukė iš portfelio planšetę ir padėjo ją ant lovos šalia manęs.

„Daktaras Alisteris Kreinas, – pasakė ji. – Sertifikuotas psichiatras. Trisdešimt metų praktikavo Vestbruke. Prieš šešerius metus mirė nuo insulto. Jo licencija niekada nebuvo oficialiai grąžinta, o duomenys vis dar saugomi valstybinėje duomenų bazėje, kurios niekas netikrina. Nuo to laiko kažkas naudojasi jo vardu ir licencijos numeriu, klastodamas psichiatrines išvadas. Būtent jo parašas puikuojasi ir tavo dokumentuose.“

„Žinau, – atsakiau. Mano balsas dabar skambėjo tvirčiau. – Todėl ir paspendžiau spąstus.“

Prijė sumirksėjo. „Tu juos paspendi?“

„Prieš tris savaites pirmojoje suklastotoje išvadoje aptikau Kreino vardą, – paaiškinau. – Atsekiau parašą iki el. pašto paskyros, susietos su prieglobos paslaugų teikėju, kuris neužduoda daug klausimų. Paskyra priklausė vyrui, prekiaujančiam suklastotais kvalifikacijos dokumentais. Kolinas jį rado internete. Tik aš jį aplenkiau.“ Likusį pasakojimą išdėsčiau lėtai, nes kalbėjimas vis dar brangiai kainavo.

Neturėjau įgaliojimų uždaryti paskyros, be to, to ir nenorėjau. Uždaryta paskyra būtų juos įspėjusi. Tad pasielgiau tyliau. Pasinaudojęs spraga, kurią atpažinau iš savo paties seno kodo, įsilaužiau į pašto dėžutę ir nustačiau, kad visi įeinantys bei išeinantys laiškai būtų realiuoju laiku persiunčiami į federalinį serverį. Tada susisiekiau su sena pažįstama iš FTB kibernetinio saugumo skyriaus – agente Tores – ir pasakiau, kad netrukus perduosiu jai klastotoją, tačiau paprašiau nieko nesiimti, kol neduosiu ženklo.

Diktofonas po mano apykakle turėjo dar vieną funkciją. Jei failo dydis sumažėtų iki tam tikros ribos (tai nutiktų, jei kas nors fiziškai sunaikintų įrenginį), jis per mobiliojo ryšio tinklą automatiškai išsiųstų visą savo turinį pirmuoju sąraše nurodytu adresu.

Tas pirmasis adresas buvo mirusio gydytojo pašto dėžutė.

– Nes ten Kolinas niekada neieškotų, – paaiškinau. – Be to, klastotojas pamatytų, kad failas gautas, išsigąstų ir bandytų perkelti paskyrą kitur. O tam jam tektų prisijungti iš tikro kompiuterio.

Prija ilgai į mane žiūrėjo. Tada pratrūko juoku – tai buvo trumpas, netikėtas garsas, kurį ji bandė nuslopinti. – Tai pats paranojiškiausias dalykas, kokį esu girdėjusi.

– Kadaise vadovavau kibernetinio saugumo skyriui, – atsakiau. – Paranoja buvo tiesiog darbo aprašymo dalis.

Agentė Tores paskambino vidurdienį.

– Pagavome jį, – pranešė ji; net per garsiakalbį girdėjau jos balse pasitenkinimą. – Leonardas Pruitas. Keturiasdešimt ketveri metai, gyvena dviejų kambarių bute Deitone. Šįryt, 8.41 val., jis prisijungė iš savo nešiojamojo kompiuterio, būdamas savo virtuvėje, ir bandė ištrinti Kreino paskyrą, kai tik į ją atkeliavo garso įrašas. Mūsų komanda įsiveržė tuo metu, kai kursorius dar tebežybčiojo. Jis vykdė sukčiavimą, susijusį su prisijungimo duomenimis, mažiausiai devyniems kitiems klientams; tarp jų – dvi draudimo aferos ir vienas palikimo bylos klastojimo atvejis kitoje valstijoje. „Poniai Veil priklausantis sūnus buvo tik naujausias jo klientas.“

„O daktaras Kreinas?“

„Vis dar negyvas, – tarė Toresas. – Tačiau pomirtiniame gyvenime jo laukia labai prasta savaitė.“

Aš nusijuokiau – nors skaudėjo, vis tiek tai padariau.

Pats įrašas pirmą kartą buvo paleistas po dviejų dienų, nedidelėje pasitarimų salėje Valstijos policijos būstinėje; dalyvavo Prija, Samuelis Praisas ir du prokurorai. Kriminalistinės ekspertizės specialistai pagerino garso kokybę, nors to beveik nereikėjo. Vakarienės stalas. Stalo įrankių skambesys. Rami Gvendolinos balso intonacija – ji dėliojo įvykių eigą taip, lyg planuotų atostogų grafiką.

„Kai taryba pamatys vertinimus, niekam nekils abejonių. Iki penktadienio pateiksime prašymą dėl globos nustatymo.“

Kolinas: „Ji priešinsis.“

„Tada pasirūpinsime, kad ji tam nebeturėtų jėgų.“

Ilgai tvyrojo tyla. Tada vėl prabilo Kolinas – labai tyliai: „Neneigiu to, ką ketinu daryti šįvakar. Jūs manęs nekaltinate. Tiesiog reikia, kad ji nustotų domėtis serveriais.“

Tada pasigirdo garsas, kurio niekas iš mūsų nepamirš: atitraukiamos kėdės girgždesys, trumpa grumtynės, duslus šauksmas – prireikė akimirkos, kol supratau, kad tai mano pačios balsas.

Viena iš prokurorių – moteris, tikriausiai perklausiusi tūkstančius įrašų, – ištiesė ranką ir sustabdė įrašą. Ji sėdėjo visiškai nejudėdama. Tada prabilo balsu, kurio, kaip maniau, prokurorams neturėtų būti leidžiama naudoti: „Atsiprašau, ponia Veil.“

„Nereikia, – atsakiau. – Leiskite toliau. Tegul atsiprašo tokia tvarka, kokia priklauso.“

Ji paleido likusią įrašo dalį.

Jos buvo daug. Planas apsvaiginti……prieš posėdį dėl veiksnumo nustatymo. Buvo minimos korumpuoto gydytojo iš Vestbruko bei notaro, kuris turėjo patvirtinti perleidimo sandorį, pavardės. Taip pat konkrečiai aptarta, kiek laiko palauks, prieš parduodami įmonę konkurentui – su kuriuo, kaip paaiškėjo, jau buvo susisiekta neoficialiais kanalais. Kolinas derėjosi dėl mano tėvo viso gyvenimo darbo pardavimo dar net nebuvo uždėjęs rankų man ant kaklo.

Per savaitę valstija pateikė kaltinimus: pasikėsinimas nužudyti, sunkus kūno sužalojimas, pagrobimas, susitarimas nusikalstamai veikai vykdyti, dokumentų klastojimas ir sukčiavimas. Federalinė valdžia pridėjo kaltinimus dėl sukčiavimo naudojantis ryšio priemonėmis, tapatybės vagystės bei susitarimo vykdyti turto prievartavimą. Kolino advokatai, kurie skaičiavo honorarą už valandas ir anksčiau buvo tokie užtikrinti savo pozicija, išgirdę įrašą, vienas po kito pasitraukė iš bylos. Naujasis jo valstybės paskirtas gynėjas dar prieš pirmąjį posėdį pasiūlė sudaryti susitarimą dėl kaltės pripažinimo.

Jam skirta dvidešimt šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Gvendolina reikalavo teismo proceso. Ašarodama ji prisiekusiesiems pasakojo esanti gedinti motina, kuria manipuliavo nestabilios psichikos moteris; kurį laiką – gal kokią valandą – keli prisiekusieji žvelgė į ją su tam tikra užuojauta. Tačiau prokurorams paleidus vakarienės metu darytą įrašą, užuojauta išgaravo akimirksniu – tarsi vanduo, ištekėjęs iš praustuvės. Prisiekusieji grįžo po devyniasdešimties minučių. Ji buvo pripažinta kalta pagal visus kaltinimo punktus ir nuteista devyniolikai metų kalėjimo. Skelbiant nuosprendį ji atsisuko ieškodama sūnaus, tačiau jis buvo laikomas kitoje įstaigoje, tad vieta šalia jos liko tuščia.

Gydytojas iš Vestbruko prarado licenciją ir pripažino savo kaltę. Notaras sutiko bendradarbiauti. Leonardas Pruitas – žmogus, stovėjęs už daktaro Kreino, – gavo penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. O mirusio gydytojo šeima, su siaubu sužinojusi, kad jų tėvo vardas buvo panaudotas pavogti šešerius kitų žmonių gyvenimo metus, atsiuntė man padėkos laišką – jį aš išsaugojau.

Samuelio Praiso atliktas Kolino finansų auditas atskleidė tai, ko visiškai nesitikėjau. Trejus metus Kolinas tyliai pervedinėjo pinigus iš mūsų bendrų sąskaitų į privačią fiktyvią įmonę. Tai nebuvo milijonai, tačiau iš viso susidarė beveik šeši šimtai tūkstančių dolerių. Teismas įpareigojo grąžinti kiekvieną centą.

Atsigavimo procesas užtruko ilgiau nei bet kuris teismo procesas. Mano šonkauliai gijo aštuonias savaites. Mėlynės ant kaklo keitė spalvą – iš violetinių tapo geltonomis, kol galiausiai visai išnyko, tačiau balsas dar kelis mėnesius išliko prikimęs, o kartais, tamsoje, nubusdavau ranka griebusi už kaklo. Mano terapeutė, kantri moteris, vardu daktarė Abernathy, sakė, kad tai normalu – kūnas turi savo atmintį. Atsakiau, kad suprantu tai geriau nei dauguma žmonių.

Pavasarį grįžau į „Aegis“.

Valdyba vienbalsiai nusprendė palikti mane generaline direktore, tad pirmąją dieną žengdama į pasitarimų kambarį nežinojau, ko tikėtis. Pirmasis atsistojo Samuelis Price’as. Paskui – ir visi kiti. Niekas nesakė kalbų. Samuelis tik pasitaisė akinius plonais rėmeliais ir tarė: „Sveika sugrįžusi, Fiona. Įstatai atlaikė.“

„Aš juos tokius ir parašiau“, – atsakiau.

„Taip, – tarė Samuelis, lūpų kampučiuose sužibo silpna šypsena. – Mes tai pastebėjome.“

Tą vasarą skyriau viskam atkurti. Užsakiau nepriklausomą auditą visoms sistemoms, prie kurių buvo prisilietęs Colinas. Pasamdžiau naują saugumo vadovą. Įmonės viduje pradėjau nedidelę programą – finansuojamą iš mano asmeninių lėšų, – kurios metu smurtą patyrusių moterų prieglaudoms buvo teikiamos nemokamos kibernetinio saugumo konsultacijos. Padėjome joms apsaugoti duomenis, kad smurtautojai negalėtų susekti moterų, kurias patys ir privertė bėgti. Pirmoji prieglauda, ​​kuriai padėjome, buvo Deitone – maždaug už dešimties minučių kelio nuo senosios Leonardo Pruitto virtuvės.

Rugsėjį gavau atviruką be siuntėjo adreso. Viduje buvo viena eilutė, parašyta man nepažįstamu raštu.

Mačiau tave per žinias. Turėjau tokį patį valgomojo stalą. Ačiū, kad netylėjai.

Įdėjau jį į stalčių, šalia senojo tėvo plunksnakočio.

Vieną rudens vakarą stovėjau savo naujojo buto balkone, kai pradėjo lyti. Tai nebuvo audra – tik švelnus, tolygus lietus, kvepiantis asfaltu ir drėgnais lapais. Akimirką įsitempiau, laukdama to senojo siaubo.

Jis neatėjo. Prisiminiau tą naktį, kai pabudau ant šaltos žemės prie skubiosios pagalbos skyriaus – kruvina, klausydamasi, kaip du žmonės, kuriais labiausiai pasitikėjau, ramiai vadina mane pamišėle. Pagalvojau, kaip nedaug trūko, kad jiems būtų pavykę. Daugybė dalykų galėjo susiklostyti kitaip. Įrašas galėjo būti rastas anksčiau. Taryba galėjo juo patikėti. Įrašas galėjo tiesiog dingti.

Tačiau dešimt metų kūriau sistemas, skirtas išlikti net tada, kai jas norima sunaikinti. Ir kažkuriuo metu, pačiai to nepastebėjus, tokią sistemą sukūriau ir sau.

Lietus vis lijo, tyliai barškindamas į stogus.

Kolinas tikėjosi pasaulio, kuriame laimi garsiausiai meluojantis. Jis pamiršo, kad kai kurie iš mūsų yra išmokyti viską fiksuoti.

Grįžau į vidų, uždariau balkono duris ir išjungiau šviesą.

Visited 146 times, 143 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий