Kiekvieną spalį aš ir du mano broliai kiekvienas siųsdavome seseriai po 250 dolerių, kad būtų sumokėta už mamai reikalingas suskystintas dujas. Tačiau sausį ją aplankęs pamačiau, kad mūsų 82-ejų metų mama miega apsirengusi žieminiu paltu.

Interesting stories

Pirma dalis: trisdešimt viena žemiau

Šalčio banga atkeliavo trečią sausio savaitę, antradienio vakarą iš Saskačevano kaip prekinis traukinys. Trečiadienio rytą Bismarko radijas pranešė apie trisdešimt vieną žemiau keliuose į rytus nuo Harvio, o žemiau – penkiasdešimt penkių laipsnių vėjas. Toks oras užsandarina šnerves ir peršti pirštus palietus automobilio durelių rankeną. Šioje Šiaurės Dakotos dalyje jis gali nužudyti.


Mama trečiadienio vakarą neatsiėmė. Iš pradžių aš nesijaudinau. Būdama aštuoniasdešimt dvejų, ji užmigo žiūrėdama Lawrence’o Welko kartojimą per visuomeninę televiziją. Kartais ji palikdavo telefoną miegamajame. Bandžiau devintą, tada vėl devintą trisdešimt. Vis tiek nieko. TrackNėštumas

Ketvirtadienio vakarą ji taip pat neatsakė. Aš skambinau šešis, o gal septynis kartus, prieš bandydamas Schmidts, artimiausi jos kaimynai už dviejų mylių žvyrkeliu. Jų telefonas buvo užimtas, net kai aš perskambinau. Bismarko virtuvėje, laikydamas telefoną rankoje, pajutau, kaip daužosi širdis.

Mano vyras Steve’as valdo Burleigh apygardos sniego valytuvą. Audros metu vairuotojai budi ištisas dienas. Nuo antradienio popietės jis valė kelius ir trumpai miegojo savo sunkvežimyje apskrities parduotuvėje tarp pamainų. Aš jam paskambinau. TrackSleep

„Eik“, – pasakė jis. «Negaliu pabėgti. Važiuokite priemiesčiu. Užpildykite baką Washburn. Paimkite avarinį rinkinį ir papildomą antklodę. Paskambinkite man, kai atvyksite.»

«Stivas…»

— Eik, Koni, — pasakė jis. „Aš melsiuosi visą kelią“.

Palikau Bismarką vieną 115 mylių kelio automobiliui, važiuodamas 83 greitkeliu į šiaurę, o po to pasukau į rytus į 200 per Vėžlių ežerą ir McClusky. Virš prerijos didžiulis juodas dangus spindėjo žvaigždėmis kaip stiklo šukės. Mano priekiniai žibintai skleidžia mėlyną sniegą, sukrautą šalia kelio. Visą naktį pravažiavau tik vieną transporto priemonę.

## Antra dalis: ūkis

Mamos ūkis yra už dvylikos mylių į rytus nuo Harvey, Šiaurės Dakotoje, įskaitant aštuonias mylias nuo asfaltuoto greitkelio palei žvyrkelį. Žiemą apskrityje kartais ariama, kuri tęsiasi tik kartą per savaitę. TrackNėštumas

1912 m. senelis sodyboje sutvarkė žemę: 320 hektarų kviečių, saulėgrąžų ir ganyklų. Dviejų aukštų balta troba su žaliomis langinėmis stovėjo šalia raudono tvarto, kurio šiaurinis stogas buvo įgriuvęs. Močiutė pasodino vėjavartą iš karaganų ir uosių. Šalia namo sėdėjo balta 500 galonų propano bakas ant betoninių blokų, suformuotas kaip didžiulė piliulė.

Gamtinės dujos šių fermų niekada nepasiekė. Wells County namuose naudojamas propanas, šildymo alyva arba malkos. Kooperatyvų sunkvežimiai visą žiemą važinėja žvyrkeliais, tiekdami degalus. Tuščias bakas reiškia negyvą krosnį; žemiau trisdešimties negyva krosnis reiškia užšalusius vamzdžius per kelias valandas. Netrukus po to viduje esantys žmonės taip pat gali sušalti.

Vienuoliktą dvidešimtį patraukiau į kiemą. Lauko šviesa švietė, bet virtuvės langas buvo juodas. Pastatęs automobilį šalia galinių durų, pasiėmiau antklodę, žibintuvėlį ir išlipau. Šaltis trenkė kaip tvirta siena. Ašaros susidarė ir sustingo ant mano blakstienų prieš žengiant tris žingsnius.

Virtuvės durys, kaip visada, stovėjo neužrakintos. Įėjau ir iškart pastebėjau dingusį krosnies triukšmą.

Ta krosnis ten buvo nuo 1987 m. Paprastai ji urzgdavo iš rūsio kaip miegantis padaras, kas kelias minutes spustelėdamas ir išsijungdamas visą žiemą. Šiąnakt buvo tylu. Užsakymų kalendoriai

Tik sieninis laikrodis tiksėjo. Tai buvo senas Westclox su gaidžiu ant veido, kurį tėtis įsigijo Harvey techninės įrangos parduotuvėje 1970 m. ir pakabintas virš virtuvės stalo. Jo tiksėjimas buvo vienintelis namo garsas. Virtuvėje mačiau savo kvėpavimą.

## Trečioji dalis: Gultas

Per virtuvę perėjau svetainės link, auliniais batais sekdamas sniegą ant linoleumo. Ten radau mamą miegančią sename rudame tėčio La-Z-Boy šalia paveikslo lango. Jo dešinėje rankoje buvo įtrūkęs vinilas, o atlošimo svirtis įstrigo. Tėtis beveik kiekvieną vakarą užimdavo tą kėdę trisdešimt ketverius metus; jam mirus, mama pradėjo ten sėdėti. TrackSleep

Ji vilkėjo savo ilgą rudą vilnonį žieminį paltą, su didelėmis sagomis ir kailio imitacijos apykakle. Ji nešiojo ją bažnyčioje kiekvieną žiemą nuo 1995 m. Dabar ji buvo užsegama užtrauktuku ir užsegta prie smakro. Raudonos ir žalios spalvos megzta kepurė, įskaitant pom-pom, dengė jos baltus plaukus. Mano dukterėčia padarė tai prieš dvejas Kalėdas.

Močiutės Heinz nertas afganistanas nuo 1974 m. gulėjo ant mamos kelių, jo oranžinės, rudos ir auksinės spalvos siūlės buvo pažįstamos iš vaikystės. Jos pirštinės rankos ilsėjosi kartu ant viršaus. TrackNėštumas

Šerkšnas apėmė langų vidų, o ne išorę. Ledo kristalai, stori kaip baltos plunksnos, slėpė kiemo šviesą už paveikslo lango.

Sustingau tarpduryje, vis dar vilkėdama savo raudoną parką. Ant mano pirštų kabojo automobilio rakteliai, ištirpęs sniegas drėkino pečius, o žibintuvėlis buvo nukreiptas į grindis. Akimirką bijojau, kad ji mirusi.

Tada afganų š…kilnojosi – vos pastebimai kilo ir leidosi jai kvėpuojant. Iškvėpiau.

Termostatas prie koridoriaus buvo senas, apvalus, smėlio spalvos „Honeywell“ prietaisas su nykščiu valdoma rodykle. Nustatyta temperatūra buvo 58 laipsniai, tačiau po juo esantis gyvsidabrinis termometras, rodantis tikrąją temperatūrą, fiksavo 51 laipsnį.

Mamai buvo aštuoniasdešimt dveji; ji gyveno viena nuo tada, kai prieš ketverius metus mirė tėtis. Ji kategoriškai atsisakė keltis į miestą ar gyventi pas ką nors iš mūsų. Jos argumentas visada buvo tas pats: ji gimė šiame sodybos name, čia ištekėjo, čia užaugino keturis vaikus ir čia pat ketino numirti.

Stovėdama svetainėje, kurioje tebuvo 51 laipsnis šilumos, supratau viena – taip būti negali. Tikrai ne šį vakarą.

## Ketvirta dalis: Kodėl nepaskambinau

Stovėdama tarpduryje, iškart nepaskambinau seseriai – tam buvo priežastis.

Esu Connie Weber, man penkiasdešimt ketveri, esu antroji iš keturių vaikų: Pam, aš, Robas ir Deanas. Vyriausioji Pam gyvena Harvėjuje, vos už dvylikos mylių nuo mamos. Ten ji praleido visą savo santuokinį gyvenimą, dirbdama registratore klinikoje. Jos vyras Markas vairuoja sunkvežimį grūdų elevatoriuje. Kadangi gyvena arčiausiai, Pam rūpinasi didžiąja dalimi mamos priežiūros darbų.

Aš dirbu mokyklų apygardos buhaltere Bismarke. Robas ūkininkauja netoli Ragbio, maždaug už valandos kelio į šiaurę, o Deanas Farge prekiauja žemės ūkio technika. Esame išsibarstę, kiekvienas sukamės tarp darbų, būsto paskolų, vaikų ir anūkų. Pam prisiima kasdienius rūpesčius, nes yra netoliese.

Kiekvieną spalį Robas, Deanas ir aš pervedame Pam po 250 dolerių propaninėms dujoms. Taip sutarėme po tėčio mirties, per laidotuvių pietus bažnyčios rūsyje. Pam pasisiūlė tvarkyti sąskaitą kooperatyve, o Robas pasiūlė, kad visi prisidėtų. Deanas paklausė: „Po du šimtus penkiasdešimt? Pam irgi tiek pat įneša?“ Ji linktelėjo.

Keturi įnašai sudarė 1 000 dolerių – to pakakdavo užpildyti talpyklą rudenį ir dar kartą po Kalėdų. Taip darėme ketverius metus. Niekada neprašiau parodyti jokių kvitų. Pam buvo mano sesuo – ji kiekvieną sekmadienį atvažiuodavo, veždavo mamą į vizitus Harvėjuje, pirkdavo maisto produktus ir vaistus. Ji būdavo šalia tada, kai mūsų nebūdavo.

Todėl tą vakarą jai nepaskambinau. Ne todėl, kad ja nepasitikėčiau. Jei būčiau paskambinęs apie vidurnaktį ir pasakęs, kad mama šąla, Pam būtų nedvejodama sėdusi į automobilį ir leidusis į pavojingą kelionę – nors lauke spaudė trisdešimt vieno laipsnio šaltis. Ji būtų atvykusi ašarodama ir atsiprašinėdama, būtų kilęs ginčas, o jam pasibaigus mama vis tiek būtų likusi sušalusi.

Buvo ir kita priežastis, nors supratau ją tik po dešimties minučių.

## Penkta dalis: Penki procentai

Palikau mamą miegoti ir, pasiėmęs žibintuvėlį, per virtuvę išėjau į lauką apžiūrėti propano dujų talpyklos. Sniegas siekė kelius, o nuo laukų pučiantis vėjas pjovė lyg peiliai. Netrukus nustojau jausti savo veidą.

Ant talpyklos viršaus, po metaliniu dangčiu, buvo įtaisyta matuoklė. Jos apvalus ciferblatas priminė spidometrą – skaičiai nuo nulio iki šimto rodė, kiek procentų talpyklos yra užpildyta. Viską dengė sniegas ir ledas. Nuvaliau sniegą pirštine, o nuo stiklelio automobilio rakteliu nukrapščiau ledą. Žibintuvėlio šviesoje pamačiau, kad rodyklė rodo penkis procentus – vos virš raudonosios pavojaus zonos.

500 galonų talpykloje tai reiškė dvidešimt penkis galonus. Esant tokiam dideliam šalčiui ir naudojant senstantį šildymo katilą, šio kiekio galėjo užtekti vienai dienai, o gal net mažiau. Kai dujų lygis toks žemas, slėgis krenta, katilui pritrūksta kuro ir liepsna galiausiai užgęsta. Tai paaiškino, kodėl namuose buvo taip šalta.

Žiūrėdamas į rodyklę drebėjau – ir ne vien nuo šalčio.

Grįžęs į virtuvę, apžiūrėjau šaldytuvą. Mama jį buvo nuklijavusi anūkų mokyklinėmis nuotraukomis, bažnytiniais skelbimais, „Harvey Farmers Elevator“ kalendoriumi ir nepanaudotais nuolaidų kuponais. Po magnetuku, vaizduojančiu kukurūzo burbuolę, radau rožinį pristatymo kvito egzempliorių iš Harvėjaus kooperatyvo.

Dokumentas buvo datuotas spalio 19-ąja. Jame nurodyta, kad pristatyta 200 galonų kuro; užsakovė – Pamela Ruff (Elsie Heinz vardu), o po užpildymo talpyklos rodmenys siekė 47 procentus.

Perskaičiau tai du kartus. Du šimtai galonų. Nors talpykla buvo 500 galonų (apie 1890 litrų) talpos, saugumo sumetimais ją pripildydavo tik iki aštuoniasdešimties procentų – kad propanas turėtų vietos plėstis. Jei talpykla būdavo visiškai tuščia, vieno užpildymo metu paprastai tilpdavo nuo 350 iki 400 galonų. Du šimtai galonų sudarė maždaug pusę.

Apskaičiavau kainą. Praėjusį spalį Velso apygardoje propanas kainavo apie du dolerius už galoną. Keturis šimtus galonų būtų galima įsigyti už 800 dolerių; dar 200 dolerių būtų užtekę papildymui po Kalėdų. Mūsų bendrai surinkti 1000 dolerių turėjo padengti abi išlaidas. Tačiau už 200 galonų buvo sumokėta tik 400 dolerių, o dokumentuose jokių vėlesnių pristatymų nebuvo.

Peržiūrėjau kalendorius, įvairius pranešimus ir kuponus, ieškodama dar vieno kvito ar sąskaitos iš gruodžio arba sausio mėnesio. Nieko neradau.

## Šeštoji dalis: Mama prabunda

Grįžau prie tėčio fotelio, atsiklaupiau priešais jį ir, uždėjusi ranką ant mamos kelio, palietinau ją per vilnonį apklotą.

– Mama, – tariau. – Mama, pabusk. Čia aš, Koni.

Jos akys lėtai atsivėrė. Atrodė sutrikusi, tada sumirksėjo žiūrėdama į mane.

– Koni? – ištarė ji. Balsas buvo silpnas ir užkimęs. – Ką tu čia veiki? Juk vidurnaktis.

– Tu neatsiliepei telefonu, – pasakiau. – Dvi naktis. Labai sunerimau.

Ji žvilgtelėjo į šerkšnu pasidengusius langus, tada – į ore matomą savo kvėpavimo garą. Galiausiai pažvelgė man į veidą. Nežinau……nežinau, ar ji pamatė baimę, pyktį, ar tą rožinį pristatymo kvitą mano rankoje. Jos veido išraiška pasikeitė. Pirštai su pirštine tvirtai sugniaužė mano riešą.

– Tik nepradėk kalbėti apie seserį, – tarė ji.

Įsistebeilijau į ją.

– Mama…

– Tik nepradėk apie Pem, – pakartojo ji. Jos gniaužtai ant mano riešo buvo stebėtinai stiprūs. – Jai ir taip užtenka rūpesčių.

– Mama, bake liko penki procentai kuro, – pasakiau. – Čia vos dešimt laipsnių šilumos. Tu miegi su paltu.

– Man viskas gerai, – atsakė ji.

– Nieko tau nėra gerai. Tavo rankos – kaip ledas.

Paėmiau ją už rankos. Net per megztą pirštinę ji jautėsi ledinė.

– Pem vyrui buvo atlikta nugaros operacija, – tarė mama. – Rugsėjį. Ar žinojai?

Žinojau. Markui išslydo du stuburo diskai, kai jis grūdų elevatoriuje kėlė sraigtinį transporterį. Chirurgai operavo „Trinity“ ligoninėje Minote; Pem apie tai užsiminė per Padėkos dieną.

– Nuo to laiko jis nedirba, – tęsė mama. – Nė dienos. Elevatoriuje nėra numatytų išmokų dėl nedarbingumo. Jie gyvena tik iš to, ką Pem uždirba klinikoje.

Ji įdėmiai žiūrėjo į mūsų rankas.

– Pem sakė, kad propanas šiemet brangus, – tyliai ištarė mama.

Tada ji pabandė nusišypsoti.

– Man netrukdo, kad vėsu, – tarė ji.

## Septinta dalis: Skambutis

Neginčijau. Buvo beveik vidurnaktis, propano matuoklis rodė penkis procentus, o šildymo katilas bet kurią akimirką galėjo visiškai sustoti.

Surinkau „Harvey“ kooperatyvo numerį, skirtą skambučiams ne darbo valandomis, bet atsiliepė tik automatinis atsakiklis. Galiausiai, 12.40 val., kažkas pakėlė ragelį. Balsas skambėjo mieguistai ir suirzusiai.

– „Harvey Farmers Co-op“, skubi pagalba.

– Čia Connie Weber, – pasakiau. – Mano mama – Elsie Heinz. Ji gyvena į rytus nuo miesto, 64-ojoje gatvėje. Jos dujų talpykloje likę penki procentai. Šildymo katilas gęsta. Jai aštuoniasdešimt dveji.

Įsivyravo tyla.

– Elsie Heinz? – paklausė vyras. – Arto Heinzo žmona?

– Taip.

– Ponia, čia Duane’as Kessleris, – tarė jis. – Jau dvidešimt dvejus metus vežioju ten propaną. Pažinojau jūsų tėvą.

Staiga jo mieguistumas išgaravo.

– Ar jai viskas gerai? – paklausė jis. – Ar jai šilta?

– Ji su paltu ir kepure, – atsakiau. – Namuose – 51 laipsnis pagal Farenheitą (apie 10,5 °C).

Jis trumpam nutilo.

– Šįvakar negaliu išvažiuoti sunkvežimiu, – pasakė jis. – Keliai užpustyti. Apygardos tarnybos 64-osios gatvės nevalys iki ryto. Būsiu ten anksti ryte. Vos tik galėsiu pravažiuoti.

– Ačiū, – tariau.

– Kol kas, – pasakė Duane’as, – nustatykite termostatą ties 55 laipsniais (apie 13 °C). Žinau, skamba beprotiškai, bet taip dujų užteks ilgesniam laikui. Perkelkite ją į šilčiausią kambarį. Uždarykite duris į kitus kambarius. Ar yra koks nors papildomas šildytuvas?

– Nežinau.

– Paieškokite rūsyje, – patarė Duane’as. – Artas ten visada laikydavo tokį. Nedidelį elektrinį. Skirtą vandens siurbliui.

Radau dulkėtą šildytuvą už vandens minkštinimo įrenginio. Jo kaitinimo elementas švytėjo oranžine spalva. Nunešiau jį į viršų, įjungiau šalia tėčio fotelio, o duris į virtuvę, valgomąjį ir koridorių uždariau, kad sulaikyčiau šilumą. Apklojau mamos kojas vilnoniu apklotu, o ant viršaus užmečiau savo raudoną striukę.

Tada atsisėdau ant grindų, atsirėmusi nugara į fotelio apmušalus, ir taip prabuvau nemiegojusi iki pat ryto.

## Aštuntoji dalis: Rytas

Septintą valandą išgirdau, kaip apygardos sniego valytuvas 64-ojoje gatvėje gremžia žvyrą. Prieš pasirodant transporto priemonei, jos mirksinti oranžinė šviesa nuslydo per apšalusius langus.

Dešimtą keturiasdešimt paskambinau į kooperatyvo centrinį biurą. Atsiliepė Marlene. Ji dirbo registratūroje dar tada, kai mokiausi vidurinėje mokykloje.

– Connie Heinz! – tarė ji. – Duane’as man sakė. Jis kaip tik dabar kraunasi. Kaip laikosi tavo mama?

– Šąla, – atsakiau.

– Marlene, noriu tavęs kai ko paklausti, – tariau. – Dėl sąskaitos. Mamos propano dujų sąskaitos. Kieno vardu ji registruota?

Ji sudvejojo.

– Pam vardu, – atsakė Marlene. – Pamela Ruff. Ji ją atidarė po tavo tėčio mirties. Ji nurodyta kaip kontaktinis asmuo sąskaitoms gauti.

– Ar galiu tai pakeisti?

Vėl pauzė.

– Na, – lėtai ištarė Marlene, – sąskaitai reikia vieno asmens vardo – to, kuris atsakingas už mokėjimus. Jei Pam sutiks, arba jei tiesiog nori atidaryti naują sąskaitą savo vardu, o senąją uždaryti – galime tai padaryti.

– Noriu atidaryti naują, – pasakiau. – Savo vardu. Šiandien.

Marlene nieko neklausinėjo. Per trisdešimt darbo metų ji tikriausiai buvo mačiusi daugybę šeimyninių dramų.

– Gerai, brangute, – tarė ji. – Viską sutvarkysiu.

Pam buvo mano sesuo; mama maldavo manęs nesivelti į konfliktus su ja. Tačiau kažkas privalėjo prisiimti atsakomybę už dujų sąskaitų apmokėjimą. Nusprendžiau, kad tai būsiu aš.

## Devinta dalis: Vairuotojas

Duane’as atvyko apie antrą valandą. Būdamas šešiasdešimt vienerių, jis turėjo žilą barzdą, dėvėjo „Harvey Hornets“ kepurę, o jo veidas buvo paraudęs nuo trisdešimties metų Šiaurės Dakotos vėjų. Jis privairavo didelį baltą sunkvežimį prie talpyklos, išlipo ir pasibeldė į duris, vedančias į virtuvę.

Mama atidarė duris vilkėdama rudą paltą ir užsidėjusi raudonai žalią kepurę. Ją pamatęs, Duane’as nusiėmė savąją.

– Ponia Heinz, – tarė jis. – Atsiprašau, kad negalėjau atvykti anksčiau. – O, Duane’ai, – tarė mama. – Nereikėjo tau eiti į lauką tokiu oru. Čia, viduje, juk nėra taip šalta.

Jis žvilgtelėjo pro ją į šerkšnu pasidengusius virtuvės langus. Linktelėjo ir grįžo prie sunkvežimio.

HPripildėme talpyklą iki aštuoniasdešimties procentų: 375 galonai po 2,09 dolerio už vienetą. Pristatymo kvite nurodyta bendra suma – 783,75 dolerio. Apie 784 dolerius sumokėjau kortele, stovėdama prie mamos virtuvės stalviršio, o Duane’as pasinaudojo kortelių skaitytuvu, kurį išsitraukė iš palto kišenės.

Tada paklausiau jo dar kai ko.

– Duane’ai, – tariau. – Ar galite nustatyti, kad talpykla būtų nuolat pildoma?

Jis pažvelgė į mane.

– Nuolat pildoma? – paklausė mama. – Ką tai reiškia?

– Tai tokia paslauga, – paaiškino Duane’as. – Automatinis pristatymas. Ant talpyklos sumontuojame nedidelį daviklį. Jis siunčia signalą į biurą. Kai kuro lygis nukrenta iki trisdešimties procentų, atvažiuojame ir pripildome. Jums nereikia skambinti. Niekam nereikia to prisiminti.

Jis atsisuko į mane.

– Sąskaita visada pateikiama jos turėtojui, – pasakė jis. – Kiekvieną kartą.

– Nustatykite, kad būtų nuolat pildoma, – pasakiau. – Mano vardu.

Jis linktelėjo.

– Gerai, – atsakė jis.

Nuo šiol kooperatyvas pats stebės kuro lygį. Niekam nebereikės rūpintis, kada užsakyti kitą pristatymą.

## Dešimta dalis: Septyniasdešimt

Kai Duane’as išvažiavo, priėjau prie apvalaus „Honeywell“ termostato ir nustačiau rodyklę ties septyniasdešimt.

Apačioje spragtelėjo šildymo katilas. Po akimirkos pasigirdo duslus užsidegančio kuro garsas. Per grindis iki pat mano batų nuvilnijo virpesys – atrodė, lyg pati sodyba vėl būtų pradėjusi kvėpuoti. Įsijungė ventiliatorius, pro grindyse įrengtas groteles pradėdamas pūsti šiltą orą. Pasklido dulkių, seno metalo ir mano vaikystės žiemų kvapas.

Mama liko sėdėti tėčio fotelyje, vis dar susisupusi į paltą ir kepurę. Išgirdusi, kad įsijungė šildymas, ji užsimerkė.

Po valandos namuose temperatūra pakilo iki šešiasdešimt aštuonių laipsnių. Nuo langų ėmė tirpti šerkšnas, o stiklais žemyn nutįso siauri vandens upeliai.

Mama atsargiai pakilo, dėl skaudamų kelių įsikibusi į fotelio porankį. Ji nusimovė megztas pirštines ir padėjo jas ant šalia stovinčio staliuko. Tada nusiėmė raudonai žalią kepurę. Jos prigludę balti plaukai buvo pasišiaušę nuo statinės elektros, tad ji perbraukė per juos delnu.

Tada ji atsegė rudą paltą – atidarė sagas ir užtrauktuką. Perėjusi svetainę į virtuvę, ji sustojo prie kabliukų šalia galinių durų ir pakabino paltą.

Ji uždėjo ant jo ranką.

– Buvau pamiršusi, – tyliai ištarė ji, – koks tai jausmas.

## Vienuolikta dalis: Žinutė

Tą vakarą mama nuėjo miegoti savo šiltame miegamajame, po dviem antklodėmis. Aš sėdėjau prie virtuvės stalo ir parašiau žinutes Robui bei Deanui, bet ne Pam. Pranešiau jiems, kad propano dujų talpykla pilna, ir nurodžiau kitų metų spalio mėnesio įnašus pervesti man. Viską paaiškinsiu per Velykas.

Deanas perskambino vos po minutės.

– Connie, kas nutiko? Ar mamai viskas gerai?

– Mamai viskas gerai, – atsakiau. – Jai šilta. Ji miega.

– Ką reiškia „jai šilta“? – paklausė Deanas. – Ar jai buvo šalta?

Aš patylėjau.

– Deanai, – tariau. – Viską papasakosiu per Velykas. Akis į akį. Nenoriu apie tai kalbėti telefonu.

Jis nutilo.

– Ar tai susiję su Pam? – paklausė jis.

– Per Velykas, – pakartojau.

Kai išsiunčiau žinutę, Robas kaip tik šėrė galvijus. Apie dešimtą vakaro jis paskambino – kaip dažnai ir darydavo.

– Gavau tavo žinutę, – tarė jis. – Kas vyksta?

– Mamai šilta, – pasakiau. – Talpykla pilna. Dabar viskas veikia automatiniu režimu. Mano vardu.

Jis tylėjo. Robas retai daug kalba; jis labiausiai panašus į tėtį.

– Ar jai buvo šalta? – galiausiai paklausė jis.

– Taip, – atsakiau.

– Kaip šalta?

– Namuose buvo penkiasdešimt viena laipsnis pagal Farenheitą, – pasakiau. – Ji miegojo su paltu.

Per telefoną išgirdau jo ilgą atodūsį.

– Gerai, – tarė Robas. – Per Velykas.

Jis baigė pokalbį. Abu broliai dabar žinojo, kad mamai šilta. Visa kita turėjo palaukti, kol susitiksime.

## Dvylikta dalis: Pem

Pem paskambino ketvirtadienį – praėjus penkioms dienoms. Sėdėjau prie savo darbo stalo Bismarko mokyklų apygardos biure ir tvarkiau atlyginimų išmokėjimo dokumentus. Pamačiusi jos vardą ekrane, vos neignoravau skambučio, bet vis dėlto atsiliepiau.

„Man skambino iš kooperatyvo, – tarė Pem. Jokių pasisveikinimų. – Pasakė, kad mamos dujų talpykla buvo perregistruota iš mano sąskaitos.“

„Taip, – atsakiau.

„Į tavo vardą.“

„Taip.“

Tarp mūsų įsivyravo tyla.

„Tu viską padarei už mano nugaros“, – pasakė Pem.

Jos balsas virpėjo – nors ne vien iš pykčio.

„Aš nuėjau į kooperatyvą“, – paaiškinau.

Ji tylėjo. Girdėjau jos kvėpavimą, klinikų telefonų skambesį ir kažką, šaukiantį jos vardą.

„Pem, – tariau. – Radau mamą su paltu. Ji sėdėjo tėčio krėsle. Dujų talpykloje buvo likę penki procentai. Namuose tebuvo penkiasdešimt viena laipsnis pagal Farenheitą.“

Jokio atsako.

„Pem.“

Ji padėjo ragelį. Vienuolika savaičių daugiau nesikalbėjome.

## Trylikta dalis: Vienuolika savaičių

Tos vienuolika savaičių buvo kankinančios. Kiekvieną vakarą skambindavau mamai. Ji buvo saugi ir jai nieko netrūko – automatinė stebėjimo sistema veikė. Vasarį Duane’as, niekieno neprašomas, pripildė talpyklą.

„Pem vis dar atvažiuoja sekmadieniais, – vasarį pasakojo mama. – Atveža man maisto produktų. Nuveža į bažnyčią.“

„Ar ji kalba apie mane?“ – paklausiau.

Mama sudvejojo.

„Ne“, – atsakė ji.

Kai Steve’as grįžo po šalčių, gulėjau šalia jo ir žiūrėjau į lubas. Mintyse vis grįždavau prie to rožinio pristatymo kvito, kuriame buvo nurodyta 200 galonų. Robas, Deanas ir aš kiekvieną spalį pervesdavome po 250 dolerių – jautėmės šauniai, kad atliekame savo pareigą.

Skaičiavau: iš mūsų trijų – 750 dolerių, o propanas kainavo tik 400 dolerių. Kur dingo likę 350 dolerių? Ir ar Pem kada nors sumokėjo tuos 250 dolerių, kuriuos buvo pažadėjusi?– Aš, – tarė ji. – Ne tu. Ne kooperatyvas. Aš.

## Septyniolikta dalis: Dėžė

Tada Pam atidarė kartoninę dėžę. Ji buvo pilna prigrūsta kvitų – šimtų popieriaus lapelių, kurie buvo sulankstyti, sudėti į krūveles ir susegti sąvaržėlėmis bei guminukais. Šalia gulėjo rožiniai kopijavimo popieriaus lapeliai, vaistinės kvitai, kuriuose terminis spaudas jau beveik išbluko, bei ranka daryti įrašai. Viršuje gulėjo pigus žalias sąsiuvinis spirale – pirktas kokioje nors „viskas po dolerį“ tipo parduotuvėje.

Ji atvertė jį ir padėjo priešais Robą. Tai buvo apskaitos knygelė, prirašyta tvarkingu jos rašraštu; duomenys buvo suskirstyti pagal datas ir sumas, apimantys ketverius metus – pradedant mėnesiu po tėčio laidotuvių.

2022 m. kovas: vaistai pagal receptus iš „Harvey Drug“ – 86 doleriai; maisto produktai mamai – 112 dolerių.

2022 m. balandis: šiaurinės stogo dalies remontas (darbus atliko Šmitų sūnūs) – 340 dolerių.

2022 m. gegužė: kuras kelionei į Minotą (mama vyko pas akių gydytoją) – 45 doleriai.

2022 m. birželis: baterijos klausos aparatui – 28 doleriai.

2022 m. liepa: vandens siurblio remontas – 610 dolerių.

Įrašai užėmė daugybę puslapių. Robas juos atsargiai vartė, o Dinas žiūrėjo per petį.

2023 m. spalis: nauji akiniai mamai – 290 dolerių.

2023 m. gruodis: maisto produktai Kalėdoms – 180 dolerių.

2024 m. vasaris: naujas šildymo katilo uždegiklis – 415 dolerių.

2024 m. rugpjūtis: dantų gydymas – 1100 dolerių.

Paskutiniame puslapyje Pam buvo suskaičiavusi bendrą sumą ir ją du kartus apibrėžusi: 14 860 dolerių.

Niekas nepratarė nė žodžio. Robas pavartė lapus atgal į pradžią, tada į pabaigą ir vėl atgal.

– Pam, – galiausiai ištarė jis. Balsas skambėjo šiurkščiai. – Kas čia?

– Tai, ką išleidau mamai, – atsakė Pam. – Nuo tada, kai mirė tėtis. Iš savo kišenės. Neskaičiuojant propano dujų. TrackPregnancy

Ji mus nužvelgė.

– Neprašau, kad grąžintumėte pinigus, – greitai tarė ji. – Tikrai ne. Ne dėl to juos atsinešiau.

– Tai kodėl? – paklausė Dinas.

Prieš atsakydama, ji jį įdėmiai apžiūrėjo.

– Todėl, kad kiekvienas iš jūsų man siųsdavote po du šimtus penkiasdešimt dolerių per metus, – pasakė ji. – Kiekvieną spalį. Ir manėte, kad taip pasirūpinate mama. TrackPregnancy

Pam palietė užrašų knygelę.

– Štai kas yra rūpinimasis mama, – tarė ji.

## Aštuoniolikta dalis: Tiesa

– Nenoriu, kad kas nors pasijustų blogai, – pasakė Pam. – Tikrai ne. Tiesiog norėjau tai padaryti. Juk ji – mano mama. Gyvenu vos už dvylikos mylių. Kas gi kitas, jei ne aš?

Ji atsisuko į mane.

– Tačiau rugsėjį Markas susižeidė, – tęsė ji. – Jam atliko operaciją. O „Elevator“ bendrovė nemoka pašalpų dėl nedarbingumo. Nuo to laiko gyvename tik iš mano atlyginimo klinikoje.

Jos savitvarda ėmė byrėti.

– Spalį jau vėlavome sumokėti būsto paskolos įmoką už du mėnesius, – pasakė ji. – Niekada gyvenime nesu vėlavusi nieko sumokėti.

– Kai atėjo jūsų pinigai, – kalbėjo ji, – sėdėjau prie virtuvės stalo ir žiūrėjau į tuos septynis šimtus penkiasdešimt dolerių. Žiūrėjau į laišką dėl paskolos. Žiūrėjau į Marko vaistus nuo skausmo – net ir pritaikius draudimą, jie kainavo tris šimtus dolerių.

Ji užsimerkė.

– Tada paskambinau į kooperatyvą ir užsakiau du šimtus galonų, – tarė ji. – Užuot užsakiusi keturis šimtus.

– Maniau, kad to užteks iki sausio, – sakė ji. – Tikėjausi, kad iki to laiko ką nors sugalvosiu. Maniau, galbūt Markas jau grįš į darbą. Tikėjausi, kad klinikoje pavyks padirbėti viršvalandžius.

Ji atsimerkė.

– O tada užklupo šalčiai, – tarė ji. – Ir kuras ištirpo dvigubai greičiau, nei tikėjausi.

Dinas prabilo.

– Kodėl mums nepaskambinai? – paklausė Dinas. – Pam, kodėl tiesiog mums nepasakei? Pam trumpai nusijuokė – tai buvo skausmingas, nutrūkstantis garsas.

– Ir ką turėjau pasakyti? – tarė ji. – Kad mamos pinigus, skirtus propanui, išleidau būsto paskolai? Kad nebegaliu pasirūpinti mama? Kad esu vyriausia, gyvenu arčiausiai, bet man nepavyksta susitvarkyti?

Ji papurtė galvą.

– Man buvo gėda, Dinai, – pasakė ji.

– Ketinau skambinti į kooperatyvą, – tęsė Pam. – Sausį. Kai prasidėjo šalčiai. Norėjau užsisakyti dujų papildymą ir sumokėti kreditine kortele. Jau laikiau telefoną rankoje.

Tada ji pažvelgė į mamą, sėdinčią tėčio fotelyje prie lango; virš vilnonio apkloto matėsi jos mėlynas megztinis.

– Ir tada mama man paskambino, – tyliai tarė Pam.

## Devyniolikta dalis: Mama

Visi atsisuko į mamą. Ji sėdėjo nejudėdama, rankas sudėjusi ant apkloto, ir žvelgė pro langą į laukus.

– Mama? – paklausiau.

Ji šiek tiek palaukė, kol atsakė.

– Aš jai liepiau to nedaryti, – galiausiai ištarė mama.

Jos balsas buvo švelnus, bet tvirtas.

– Žinojau apie Marko operaciją, – pasakė mama. – Žinojau apie būsto paskolą. Pam bandė tai nuslėpti, bet juk aš – jos mama. Žinojau.

Ji atsisuko į savo vaikus.

– Kai užėjo šalčiai, – kalbėjo ji, – Pam man paskambino. Pirmadienį. Dar prieš viskam pablogėjant. Ji pasakė: „Mama, užsakysiu tau dujų papildymą. Sumokėsiu savo kortele.“

Mama žvilgtelėjo į Pam.

– O aš pasakiau „ne“, – tarė mama.

Pam tyliai verkė prie stalo, stipriai apsikabinusi save.

– Pasakiau: „Pasilik pinigus savo namams“, – tęsė mama. – „Turiu daugybę apklotų. Turiu paltą. Esu išgyvenusi ir baisesnių žiemų. Juk gimiau 1943-iaisiais, name, kuris buvo šildomas anglimi kūrenama krosnimi.“ „TrackPregnancy“

Ji papurtė galvą.

– Priverčiau ją pažadėti, – tarė mama. – Priverčiau ją pažadėti, kad to neužsisakys. Ir kad niekam iš jūsų nepasakys.

Negalėjau tuo patikėti.

– Tu taip pasielgei? – paklausiau. – Leidai sau sušalti?

Mama įdėmiai pažvelgė į mane.

– Aš nesušalau, Koni, – pasakė ji. – Man tiesiog buvo vėsu. Tai – du skirtingi dalykai.– Buvo penkiasdešimt viena laipsnis pagal Farenheitą, – pasakiau. – Iš vidinės langų pusės buvo susidaręs šerkšnas.

Po ilgos pauzės ji atsakė.

– Man aštuoniasdešimt dveji, – galiausiai tarė ji. – Mano dukra vos neprarado namų. Jos vyras negalėjo vaikščioti. O ji sėdėjo prie virtuvės stalo ir verkė dėl mano propaninių dujų.

Ji pažvelgė į Pam.

– Verčiau savaitę vaikščiosiu su paltu, – pasakė mama, – nei žiūrėsiu, kaip mano mergaitė praranda viską, ką turi.

Pagaliau supratau, kodėl mama tą sausio vakarą – sėdėdama tėčio kėdėje, su paltu ir kepure – maldavo manęs nekonfrontuoti su Pam. Ne Pam slėpė viską nuo mamos. Mama pati reikalavo, kad viskas liktų paslaptyje.

## Dvidešimta dalis: Virtuvės stalas

Ilgą laiką niekas nepratarė nė žodžio. Ant stalviršio gulėjo kumpis, o po rankšluosčiu kilo bandelės. Svetainėje, niekieno nežiūrimas, vis dar vyko „Twins“ komandos žaidimas. Stivas su vaikais susibūrė virtuvės durų angoje. Virš mūsų tiksėjo „Westclox“ laikrodis, kurio ciferblatas priminė gaidžio veidą.

Pirmasis pajudėjo Robas. Jis paėmė Pam žaliąją apskaitos knygelę ir lėtai pervertė ketverių metų išlaidas, kol pasiekė paskutinį skaičių, apvestą dviem apskritimais: 14 860 dolerių. Jis padėjo užrašinę ir atsisuko į ją.

– Keturiolika tūkstančių dolerių, – tyliai pasakė jis. – Per ketverius metus. O mes tau atsiuntėme tris tūkstančius.

Pam tylėjo.

Robas iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukė senamadišką čekių knygelę su kopijavimo lapeliais. Už viską jis vis dar mokėdavo čekiais. Spragtelėjo rašikliu.

– Robai, – tarė Pam. – Ne. Tai ne tai, ką…

– Tylėk, Pam, – pasakė Robas.

Jis išrašė čekį, atplėšė jį ir padėjo ant užrašinės. Sėdėdamas kitoje stalo pusėje, įžiūrėjau sumą: 3 715 dolerių.

– Čia mano dalis, – pasakė Robas. – Ketvirtadalis to, ką išleidai. Plius tie du šimtai penkiasdešimt dolerių per metus, kurių tau neturėjo tekti mokėti. Jis atsisuko į Diną, kuris jau tiesė ranką link savo telefono.

– Neturiu čekių, – tarė jis. – Duok savo „Venmo“, Pam.

– Liaukitės, – pasakė Pam. – Jūs abu. Liaukitės.

Ji pravirko dar garsiau.

– Atsinešiau tai ne tam, kad man sumokėtumėte, – ištarė ji. – Atsinešiau, kad suprastumėte.

– Mes suprantame, – atsakė Robas.

Jis atsistojo ir priėjo prie sesers. Robas – 190 cm ūgio, platus lyg grūdų bokštas. Nuo tėčio laidotuvių niekada nemačiau jo viešumoje ką nors apkabinant. Dabar jis apkabino Pam.

– Atsiprašau, Pami, – tyliai tarė jis. – Atsiprašau, kad palikome tave su tuo vieną.

## Dvidešimt pirma dalis: Aš

Tada aš atsistojau ir apėjau virtuvės stalą. Sustojau priešais Pam, nežinodamas, nuo ko pradėti. Vienuolika savaičių buvau įsiutęs – nemiegojau naktimis skaičiuodamas dingusius pinigus, įtikinėdamas save, kad ji pasiėmė mūsų įneštas lėšas, o mamą paliko šaltyje. Buvau visiškai tuo įsitikinęs.

– Pam, – tariau.

Ji pakėlė akis – jos buvo paraudusios, o skruostai – šlapi.

– Atsiprašau, kad veikiau už tavo nugaros, – pasakiau.

Ji papurtė galvą.

– Neveikei už mano nugaros, – atsakė ji. – Nuėjai į kooperatyvą. Pati sakei telefonu.

Jos veide šmėstelėjo silpna šypsena.

– Buvai teisus, – tarė ji. – Padėjau ragelį, nes buvai teisus.

– Turėjau tau paskambinti, – pasakiau. – Tą vakarą. Stovėdamas prie durų. Turėjau paskambinti tau pirmiausia.

– Kodėl to nepadarei? – paklausė Pam.

Prisiminiau, kaip stovėjau šaltoje mamos svetainėje, vilkėdamas raudoną striukę, gniauždamas rankose raktus, o langai buvo padengti šerkšnu.

– Nes bijojau, – atsakiau. – Kad jei tau paskambinčiau, kiltų ginčas. O jam pasibaigus, mama vis tiek liktų šalta.

Įkvėpiau oro.

– Ir todėl, kad jau buvau nusprendusi, jog tai tavo kaltė, – tariau. – Dar net nežinodama, kas nutiko.

Ji tyliai mane stebėjo.

– Suprantama, – tarė ji.

Tada ji stipriai mane apkabino – visai taip pat, kaip darydavo vaikystėje. Kai tik nukrisdavau nuo šieno vežimo ar įgeldavo vapsva, Pam parnešdavo mane atgal į šią pačią virtuvę. Nuo jos drabužių dvelkė klinika – rankų dezinfekcinio skysčio ir kavos kvapų mišiniu.

– Ačiū, – sušnibždėjo ji man į ausį. – Ačiū, kad nuvykai ten.

## Dvidešimt antroji dalis: Planas

Velykinius pietus galiausiai valgėme trečią valandą. Kumpis jau buvo sausas, o per daug pakilusios bandelės – sukritusios, bet niekam tai nerūpėjo.

Susėdome prie virtuvės stalo; priešais mus gulėjo Pam žalias užrašų knygelė, Robo čekių knygelė ir popieriaus bloknotas, kurį Dinas aptiko stalčiuje su visokiomis smulkmenomis. Kartu sudarėme konkretų planą.

Propano tiekimas liks automatinio papildymo režimu mano vardu. Tačiau už kiekvieną pristatymą mokėsime keturiese – sumą dalysime į keturias dalis. Duane’as sąskaitą siųs man; aš apskaičiuosiu kiekvieno dalį ir pranešiu broliams bei seseriai žinutėmis. Pam vėl pradės mokėti savo dalį, kai Markas grįš į darbą. Iki tol likę trys padengsime išlaidas.

Robas sutiko atvykti pirmąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį – atvažiuos iš Ragbio, atveš maisto produktų ir atliks būtinus remonto darbus. Dinas prisiėmė trečiąjį sekmadienį; jis atveš savo vaikus iš Fargo – kelionė į vieną pusę trunka pusketvirtos valandos. Jis manė, kad jo paaugliams reikia pasimokyti bendrauti su močiute, užuot spoksavus į telefonus.

Aš atvyksiu antrąjį ir ketvirtąjį sekmadienį (važiuosiu 115 mylių iš Bismarko), o Steve’as prisijungs, kai tik galės. Pam gali atvykti, kada tik panorėjusi.

– Arba visai neatvykti, – tarė Robas. – Tu jau ir taip pakankamai……dienos mums visiems.“

Taip pat atidarėme bendrą sąskaitą „Harvey“ banke, skirtą mamos poreikiams: vaistams, vizitams pas akių gydytoją, baterijoms klausos aparatams, stogo remontui ar vandens siurbliams. Visi keturi vaikai sutarė kas mėnesį įnešti po 100 dolerių.

Sąskaitą tvarkė Pam, nes ji geriausiai žinojo mamos poreikius, tačiau visi kiti kas mėnesį el. paštu gaudavo ataskaitą.

„Ne todėl, kad tavimi nepasitikime, – pasakė jai Deanas. – Tiesiog neturėtum viena nešti visos naštos.“

## Dvidešimt trečia dalis: Mamos taisyklė

Prieš vakarienę mama iškėlė vieną sąlygą. Ji klausėsi sėdėdama tėčio krėsle ir stebėjo, kaip keturi suaugę jos vaikai diskutuoja, pasidėję priešais užrašų bloknotą. Kai baigėme, ji atsikosėjo.

„Noriu kai ką pasakyti“, – tarė ji.

Mes atsisukome.

„Tai aš priverčiau Pam duoti pažadą, – prabilo mama. – Aš jai liepiau neužsakyti papildymo. Tai aš pati, būdama savo namuose, vilkėjau paltą ir įtikinėjau save, kad viskas gerai.“

Ji pažvelgė į kiekvieną iš vaikų.

„Tai buvo neteisinga, – pasakė ji. – Maniau, kad saugau Pam. Bet iš tiesų tiesiog slėpiausi. Lygiai taip pat, kaip ir ji.“

„Taigi, štai mano taisyklė, – tarė mama. – Nuo šiol niekas šioje šeimoje neslepia nieko, kas susiję su pinigais. Nei dėl propano dujų, nei dėl būsto paskolų, nei dėl nugaros operacijos.“

Ji atsisuko į Pam.

„Jei kas nors skęsta, – tarė ji, – privalo apie tai pasakyti. Garsiai. Čia, prie šio stalo.“

Tada jos žvilgsnis susitiko su maniškiu.

„O jei kas nors pamato, kad kitas skęsta, – pridūrė ji, – privalo pranešti kitiems. Prieš skambindamas į kooperatyvą.“ Aš nusijuokiau.

– Gerai, – tariau.

Mama lėtai pakilo nuo krėslo, įsikibusi į jo porankį, ir nuėjo prie galinių durų. Jos senas rudas vilnonis paltas vis dar kabojo ant savo sausio mėnesio kabliuko. Ji nukabino jį, akimirką palaikė rankose, o tada padavė Pam.

– Nunešk šitą į bažnytinį labdaros išpardavimą, – pasakė mama. – Spintoje turiu naujesnį. Šito man daugiau nebereikia.

Pam pažvelgė į paltą.

– Mama, – tarė ji. – Juk su šiuo paltu trisdešimt metų ėjai į bažnyčią.

– Žinau, – atsakė mama. – O sausį dvi savaites vilkėjau jį net svetainėje.

Ji švelniai patapšnojo Pam per skruostą.

– Nenoriu į jį žiūrėti kaskart, kai tik išeinu pro duris, – pridūrė ji.

## Dvidešimt ketvirta dalis: Siuvimo mašina

Tais metais Velykos buvo balandį. Gegužę Markas grįžo į grūdų elevatorių, kur jam buvo skirtos lengvesnės užduotys. Jis negalėjo kilnoti sunkesnių nei dvidešimties svarų (apie 9 kg) svorių, tačiau galėjo sėdėti svarstyklių būdelėje ir sverti sunkvežimius. Birželį Pam nustojo dirbti šeštadieninėse pamainose „Harvey’s Cenex“.

O liepą kurjerių tarnyba „UPS“ į Pam namus Harvyje pristatė didelę kartoninę dėžę. Ant jos nebuvo nurodytas siuntėjo adresas. Tą vakarą ji man paskambino – jos balsas skambėjo neįprastai.

– Koni, – tarė ji. Balsas buvo keistas. – Ar tu man ką nors atsiuntei?

– Ne, – atsakiau. – Kodėl klausi?

– Tai močiutės siuvimo mašina, – pasakė Pam. – „Bernina“. Ta pati, kurią vasarį pardaviau.

Ji verkė.

– Kažkas ją atpirko, – pasakė ji. – Iš tos moters Minote, kuriai buvau pardavusi. Ir atsiuntė man. Su rašteliu.

– Kas parašyta raštelyje? – paklausiau.

Po akimirkos ji atsakė:

– Parašyta: „Keep-full“ (liet. „Laikyk pilną“).

– Ir viskas?

– Taip, – tarė Pam. – Tik du žodžiai. Rašysena, kurios neatpažįstu. Atskirai paskambinau Robui ir Deanui. Nė vienas iš jų to nebuvo siuntęs. Steve’as taip pat tvirtino nieko nežinantis. Kai paklausiau mamos, ji nutilo.

– Nežinau, apie ką kalbi, – tarė ji.

Ir tuoj pat pakeitė temą – pradėjo kalbėti apie orus.

Tiesą sužinojau rugsėjį. Vieną ketvirtadienio rytą, man lankantis ūkyje, atvyko Duane’as pripildyti propano talpyklos. Jis atsirėmė į savo sunkvežimį, užsirūkė cigaretę ir prabilo:

– Tai buvo tavo mama, – pasakė jis. – Dėl siuvimo mašinos.

Aš sustingau.

– Ji paskambino man birželį, – tęsė Duane’as. – Klausė, ar nepažįstu moters iš Mainoto, kuri praėjusią žiemą nusipirko seną „Bernina“ siuvimo mašiną. Pasirodo, tai mano žmonos pusseserė. Pasaulis visgi mažas.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Tavo mama sumokėjo jai keturis šimtus dolerių, – pasakė jis. – Iš tų pinigų, kuriuos gaudavo parduodama kiaušinius. Ir paprašė manęs nuvežti ją į „UPS“ skyrių Harvėjuje.

Duane’as giliai įtraukė dūmą.

– Ji sakė norinti, kad jos dukra vėl ją turėtų, – tarė Duane’as. – Sakė, kad principas „visada pilna“ turėtų veikti į abi puses.

## Dvidešimt penktoji dalis: Spalis

Vėl atėjo spalis. Kviečiai ir saulėgrąžos jau buvo nuimti, o apsauginė medžių juosta nusidažė auksine spalva ir liko plika. Dangumi į pietus traukė žąsys – jų ilgos virtinės visą dieną keitė savo formas.

Propano talpykla buvo užpildyta 78 procentais, o jos nedideliame ekrane mirksėjo žalia švieselė.

Praėjusią savaitę, sėdėdamas prie savo darbo stalo Bismarke, pažvelgiau į telefoną ir pamačiau tris „Venmo“ perlaidas. Robas Heinzas atsiuntė 250 dolerių su prierašu „Propanas“. Deanas Heinzas atsiuntė tokią pat sumą, parašęs: „Propanas – kad mamai būtų šilta“.

Trečioji perlaida buvo nuo Pam Ruff – 250 dolerių su prierašu: „Mano dalis. Pagaliau“.

Ilgai žiūrėjau į jos žinutę. Tada susiradau jos profilį „Venmo“ programėlėje ir išsiunčiau tuos 250 dolerių atgal, pridėdamas prierašą: „Už tavo sekmadienius. Už ketverius metus. Po truputį“. Ji paskambino po dviejų minučių.

– Koni, – tarė ji. – Kas čia?

– „Keep-full“, – atsakiau. – Veikia į abi puses.

Ji tylėjo. Paskui nuoširdžiai nusijuokė – tuo pačiu, iš vaikystės pažįstamu juoku…Ūkio name dalijomės miegamuoju antrame aukšte ir, užgesinus šviesą, dar šnibždėdavomės.

– Su tavimi tiesiog neįmanoma, – tarė ji.

– Iš mamos išmokau, – atsakiau.

## Dvidešimt šeštoji dalis: Padėkos diena

Per Padėkos dieną, laikydamiesi tradicijos, vėl susirinkome ūkyje. Orkaitėje kepė kalakutas, o ant stalviršio vėso mamos iškepti pyragai su moliūgais ir persikais. Lauke spaudė aštuonių laipsnių šaltis, o vėjas smarkiai švilpė virš ražienų laukų.

Iš rūsio sklido šildymo katilo dūzgimas – kas kelias minutes jis sugaudavo lyg koks miegantis padaras. Viduje termometras rodė dvidešimt vieną laipsnį šilumos.

Pam atvyko paskutinė, šįkart – su Marku. Jis ėjo lėtai, pasiramsčiuodamas lazdele, bet vis dėlto ėjo. Pam atsinešė siuvimo mašinos dėklą ir padėjo jį ant virtuvės stalviršio krašto.

– Numegsiu mamai naują pledą, – pasakė ji. – Šią žiemą. Močiutės siuvimo mašina.

Mama sėdėjo tėčio fotelyje prie lango; ji vilkėjo mėlyną megztinį, be palto ar kepurės. Ji žvilgtelėjo į siuvimo mašiną, paskui į Pam, bet nieko nesakė. To ir nereikėjo.

Po vakarienės, kai indai jau buvo sutvarkyti, vaikai – svetainėje, o vyrai – užmigę žiūrėdami „Lions“ komandos rungtynes, radau mamą prie galinių virtuvės durų. Ji žiūrėjo į drabužių kabliukus.

Ten kabėjo jos naujesnis žieminis paltas – tamsiai mėlynas, su pūkų užpildu. Praėjusiais metais per Kalėdas visi keturi jai jį padovanojome, tačiau ji pradėjo jį nešioti tik šį rudenį.

Senojo rudo palto nebebuvo. Gegužę, per liuteronų bažnyčios labdaros mugę, jį už penkis dolerius nusipirko viena jauna ūkininko žmona iš Fesendeno.

– Mama? – paklausiau. – Ar viskas gerai?

Ji atsisuko.

– Man šilta, – pasakė ji.

Jos balse nuskambėjo beveik nuostaba, tarsi ji pati būtų ką tik tai supratusi.

Tada ji pažvelgė pro mane į virtuvės langą. Lauke, po kiemo žibintu, stovėjo didelė balta propano dujų talpykla, o aplink ją sūkuriavo vėjo blaškomas sniegas. Nedidelis indikatorius mirksėjo žaliai.

– Niekam nebereikia nieko prisiminti, – tyliai tarė ji.

Ji buvo teisi. Kooperatyvas stebi kuro lygį, Duane’as jį atveža, kai atsargos senka, o sąskaitą gaunu aš – tuomet ją padalijame keturiese, visiems broliams ir seserims. Niekam nereikia sukti galvos dėl užsakymo pateikimo.

Tačiau ne tai iš tiesų palaiko šilumą mamos namuose. Tai – mūsų bendra sąskaita Harvey banke, kurios judėjimą gali matyti visi keturi vaikai. Tai – ant šaldytuvo, po magnetuku su sėklinių kukurūzų reklama, pritvirtintas sekmadienių grafikas. Tai – žalias užrašų knygelė, kurios Pam dabar nebenešioja viena.

O svarbiausia – mamos taisyklė, skirta Velykoms ir ištarta jai sėdint tėčio krėsle prie lango: jei kas nors skęsta, privalo garsiai apie tai pranešti prie šeimos stalo.

Vėliau tą vakarą, visiems jau sumigus, likau viena prie virtuvės stalo. Girdėjosi tik du garsai: virš galvos tiksintis senas „Westclox“ laikrodis su gaidžio atvaizdu ir po grindimis dundantis šildymo katilas.

Ilgai klausiausi: švelnus bumptelėjimas užsidegus degikliui, o tada – per groteles plūstantis šiltas oras. Tai skambėjo taip, lyg kažkas pagaliau būtų pasirūpinęs, kad šie namai išliktų pilni.

Visited 318 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий