Vos 27 minutes buvau namuose po cezario pjūvio operacijos, kai uošvienė pareikalavo: „Padėk tą kūdikį ir gamink vakarienę!“

Interesting stories

1 skyrius: Dvidešimt septynių minučių slenkstis

Net ir išleidus, jaučiau jodo kvapą ir šviežius, sterilius paklodes po operacijos, besiliejančius ant mano kaklo odos, kai mūsų automobilis įvažiavo į mūsų namo Cedar Falls mieste, Ajovoje, žvyru. Po mano laisvu megztu megztiniu aštuonių colių horizontali pjūvis apatinėje pilvo dalyje dilgčiojo po chirurginiais klijais, kai mano kūnas sunkiai gyja. Kiekvienas guzas, į kurį atsitrenkėme kelyje, siųsdavo gilų, lėtą dubenį, po kurio sekė stiprus deginantis skausmas, privertęs sulaikyti kvėpavimą.

Šalia manęs galinėje sėdynėje Dobilė miegojo savo paminkštintoje automobilio sėdynėje. Jai buvo mažiau nei septyniasdešimt dvi valandos, ji kvėpavo švelniais, netolygiais protrūkiais, maži kumščiai buvo sukišti po pienu pažymėtu smakru. Niekas iš jos taikios išraiškos neleido manyti, kad ji turėjo supratimo, kad pirmos kelios jos gyvenimo dienos jau sujaukė trapią mūsų namų pusiausvyrą.

Mano vyras Ovenas išjungė degimą. Per visą keturiasdešimties minučių važiavimą nuo Waterloo General jis sugriebė vairą dešimtą valandą ir nuolat tikrino veidrodį. Dvi naktis ant sulankstomos vinilo ligoninės kėdės jį išbalo ir sulinko iš nuovargio ir naujos tėvystės.

„Mes namuose,

Viv, – sušnibždėjo jis, perdėtu spragtelėjimu atsisegdamas saugos diržą. «Tiesiog lėtai. Aš turiu nešiklį.»
Netgi atliekant įprastą užduotį išlipti iš automobilio reikėjo tiksliai išsiaiškinti, kur padėti rankas ir kaip perkelti svorį nesisukant. Prisiminiau paskutinius akušerės nurodymus: vengti staigių posūkių, nekelti nieko sunkesnio už kūdikį ir leisti nuo šešių iki aštuonių savaičių pilvo atsistatymui. Tą akimirką, kai mano pėdos palietė žvyrą, skausmas apėmė vietą, kurią chirurgai atidarė, atitraukė ir susiuvo mažiau nei prieš keturias dienas. ShopBaby Gear

Mūsų durys atsivėrė dar nepasiekus laiptų.

Figūroje tarpduryje nebuvo nieko svetingo. Ji stovėjo taip, lyg būtų laukusi, kol apžiūrės mūsų atvykimą ir suras kaltę. Mano uošvė Harieta Galaher buvo išvykusi iš Finikso dešimčiai dienų iki mano gimimo datos. Nuo tada, kai padėjo savo monogramą pažymėtą bagažą mūsų apatiniame svečių kambaryje, ji deklamavo savo tariamas aukas. Ji praleido du kartus per mėnesį vykstančius bridžo žaidimus, uždelsė šaknų kanalą ir ištvėrė drėgmę Ajovoje, tariamai norėdama „ganyti mūsų namus per audrą“.
Ji niekada nenulipo nuo laiptų padėti. Ji įsitaisė tiesiai prie kedru papuošto įėjimo, o virš fojė esanti atšiauri lemputė skleidė ryškią šviesą per jos griežtą laikyseną ir nesišypsantį veidą.

– Na, – pastebėjo Harieta, akimis nuo drebančių Oveno rankų nukrypusi į nešioklę, jos išmanusis telefonas tarsi dekoratyvinis skydas buvo prigludęs prie krūtinkaulio. «Pažiūrėkite, kas pagaliau nusprendė pasirodyti. Virtuvės laikrodis rodo ketvirtį trijų.» ShopBaby Gear

Įėjau į vidų suspaudęs žandikaulį nuo traukos pilve. Ore pakibo apdegusi kava ir riebalai.

Nešvarūs indai ir metalinės keptuvės stūksojo drumstame kriauklės vandenyje. Harieta ten išbuvo viena septynias dienas, tačiau vieta buvo akivaizdžiai apleista.
— Man reikia ją paguldyti, — sumurmėjau, mano balsas ūžęs nuo sauso ligoninės deguonies.

Atraskite daugiau
Skausmingai atsisėdau ant svetainės sofos. Dobilas išliko šiltas ir gležnas prie mano krūtinės. Dvidešimt septynias minutes nepertraukiamai leidau sau pamiršti viską už mažo rato, kurį sudaro mano rankos ir kūdikis, besiremiantis prie manęs. Stebėjau jos akių vokus ir gražią auksinę spalvą ant ausų, nustebęs, kad ji gyva ir sveika. Namų ruošos darbai man į galvą neatėjo. Labiau už viską stengiausi patirti kelias akimirkas be negailestingos ligoninės kasdienybės, kai kas keturiasdešimt penkias minutes aplink ranką veržiasi kraujospūdžio manžetė. ShopBaby Gear

Atraskite daugiau
Šešėlis kirto kilimėlį.

Harieta užpildė arką tarp virtuvės ir svetainės, sunėrusi rankas ir suspaudusi lūpas. Ji apžiūrėjo mane, lyg vertindama abejotiną pasiteisinimą.

– Tu pakankamai ilgai gulėjai horizontaliai, Vivien, – tvirtai pareiškė Harieta. Žodžiai nukrito į tylų kambarį kaip akmenys į cisterną. «Owenas keturias dienas naudojasi ligoninės automatų bilietais, o aš valdau šią sodybą be pagalbos. Mums reikia vakarienės ant stalo. Nepasiruošėte tinkamo valgio nuo tada, kai antradienio vakarą išėjote į gimdymą.» Užsisakyti išsinešti

Atraskite daugiau
Akimirką, atrodo, negalėjau pritraukti oro į plaučius. Nuo mano kaukolės pagrindo į kaklą pasklido šaltas, dygliavimo pojūtis.

— Harieta, — pasakiau, mano balsas vos aukščiau už šnabždesį, atsargiai, kad nesutrukdyčiau prie krūtinės gulinčio ryšulio. «Prieš mažiau nei valandą buvau išrašytas iš chirurginės priežiūros. Vos galiu stovėti be siūlių traukimo.»

„O, nustok dramatizuoti“, – atkirto ji, atmetusiu lanku mėtydama ranką. „Moterys turi vaikų nuo aušros, ir josKitą rytą vėl buvome laukuose. Tau buvo atlikta šiuolaikinė medicininė procedūra kondicionuojamoje operacinėje. Aš visą šią savaitę rūpinausi, kad namuose veiktų visi patogumai, ir saugojau jūsų slenkstį. Esu visiškai išsekusi, Vivjen. Juk gali paruošti paprastą vištienos troškinį, nepaversdama to graikų tragedija.“

Prieškambarį užgulė slogi tyla. Žvilgtelėjau į Oveną. Jis stoviniavo prie skėčių stovo, susigūžęs ir gniauždamas tuščią nešyklę.

„Prašau, įsikišk“, – tyliai maldavau jo žvilgsniu. „Būk toks vyras, kokiu žadėjai būti, kai chirurgas skaičiavo tvarsliavą, o tu laikei mano drebančią ranką.“

Ovenas atsikosėjo.

Jis persikėlė nuo vienos kojos ant kitos, bejėgiškai žvilgčiodamas tai į griežtą motinos veidą, tai į mane.
„Žinai, Viv…“ – sumikčiojo Ovenas, o jo balse suskambo taikomasis, diplomatiškas tonas, nuo kurio man akimirksniu sustingo kraujas. „Mama čia viena praleido labai įtemptą savaitę. Juk nebūtina ruošti puotos iš keturių patiekalų. Tiesiog… ką nors greitai sumeistrauk. Ką nors paprasto iš spintelės, kad visi galėtume ramiai atsikvėpti.“

Širdis nusirito į kulnus. Ši viena baisi akimirka priminė trejus metus trukusius smulkius išsisukinėjimus, nuolatinius kompromisus buityje ir akimirkas, kai nutylėdavau savo prieštaravimus, kad tik nesuerzinčiau Harietos. Staiga visi šie atskiri įvykiai susidėliojo į vieną akivaizdų paveikslą. Ovenas nebuvo priblokštas – jis tiesiog grįžo prie savo įprasto bailumo.

Neginčijau. Nepakėliau balso. Netikėtai tvirta ranka pasiekiau šalia sofos stovintį medžiaginį krepšį kūdikio daiktams,

praleidau pro šalį tepalus kūdikiams ir išsitraukiau telefoną.
Harieta paniekinamai prunkštelėjo – garsas priminė griežimą dantimis. „Neįtikėtina. Vos tik susidūrusi su pačiomis paprasčiausiomis buitinėmis pareigomis, ji jau griebiasi socialinių tinklų.“ „Baby Gear“

– Skambinu tėčiui, – pasakiau tiesiai šviesiai.

Pasinaudojau greitojo rinkimo funkcija. Deilas Simonsas atsiliepė dar net nespėjus nuskambėti antram signalui. Tėčiui buvo šešiasdešimt aštuoneri; jis – į pensiją išėjęs meistras santechnikas, kurio delnai sukietėjo per keturis dešimtmečius, praleistus ropojant po komercinių pastatų pamatais ir taisant neatsargių statybininkų klaidas. Jo supratimas apie tai, kas teisinga, o kas ne, buvo toks pat patikimas, kaip ir jo atliekamas darbas.

– Simonsas klauso, – per ragelį nuaidėjo jo kimus baritonas. – Kaip laikosi mūsų mergaitė, brangute?

– Tėti, – sušnibždėjau. Nors stengiausi suvaldyti kvėpavimą, balsas vis tiek virptelėjo ir išdavė mane. – Ar dar esi apygardoje?

Jis trumpam nutilo – taip elgdavosi tik tada, kai kildavo rimtas pavojus.

– Stiuartas, Feliksas ir aš ką tik kirtome apygardos ribą; vežamės vaikišką lovelę ir tris šaltkrepšius su maisto produktais, – tarė tėtis, o jo balsas tapo tvirtas ir susikaupęs – tarsi plienas. – Būsime už dvylikos minučių. Kas nutiko, Vivjen?
– Reikia, kad atvažiuotumėte dabar, – pasakiau. – Pasiimkite mus namo.

– Būk ten, kur esi, – ramiai, bet griežtai paliepė tėtis. – Jau apsukame sunkvežimį.

Baigiau pokalbį. Harieta stovėjo tarpduryje; jos išdidi veido išraiška virto paniekinama pašaipa.

– Tau trisdešimt aštuoneri, esi ištekėjusi moteris, – iškošė ji, balsui pakylant į aukštesnį registrą. – Ir šaukiesi tėvelio, nes anyta paprašė išvirti makaronų? Ar tu visiškai neturi gėdos jausmo?

Nieko neatsakiau. Sukandusi dantis lėtai atsitiesiau, nors kiekvienas judesys sukeldavo skausmą šviežioje operacinėje žaizdoje pilvo srityje. Tvirtai prilaikiau Klover kairės rankos alkūnės linkyje. Raumenys tiesiog rėkė iš skausmo, bet antplūdęs adrenalinas jį prislopino.
– Vivjen, palauk! – maldavo Ovenas. Jis su trenksmu numetė ant žemės automobilinę kėdutę ir žengė per kilimą link manęs. – Nedaryk to! Tu viską visiškai išpuči! Tai buvo tik nesusipratimas! Lėtai atsisukau ir pažvelgiau į jį taip, lyg jis būtų permatomas.

– Ar tu ką tik man pasakei – kiekvieną skiemenį ištariau itin aštriai ir tiksliai, – kad paruoščiau valgį tavo motinai, praėjus vos dvidešimt septynioms minutėms po to, kai peržengiau mūsų namų slenkstį su atvira chirurgine žaizda?

Owenas pravėrė lūpas, bet išleido tik spragtelėjimą.

Iš lauko pasigirdo duslus, niekuo nesupainiojamas galingo dyzelinio variklio gausmas – kažkas artėjo mūsų tylia akligatvio gatvele. Sunkios padangos traškėdamos traiškė žvyrą, kai transporto priemonė staigiai įsuko į mūsų tvarkingą įvažiavimą. Pro langą švystelėjo automobilio žibintai, mesdami ilgus šešėlius ant ką tik išbalusio Harriet veido.

2 skyrius: „Cedar Falls“ avangardas

Įėjimo durys buvo ryžtingai atvertos.

Harriet, kupina įsižeidusio pasipiktinimo, puolė prie durų ir ištiesė abi rankas – lyg vien tuo, kad pareikš turinti teisę neleisti, galėtų sustabdyti atvykėlius. „Tai privatus šeimos reikalas! – suriko ji į durų angą. – Jūs neturite jokios teisinės teisės veržtis į…“

Tėtis įžengė vidun; jo platūs pečiai užpildė visą durų angą. Džinsinė striukė buvo sutepta senais tepalais, o trumpai kirpti žili plaukai rėmino šviesias akis, kurios nužvelgė kambarį. Iš paskos įėjo Stuartas – vyriausiasis mano brolis ir trijų mažų mergaičių tėvas; jo žandikauliai buvo stipriai sučiaupti. Iškart už jo pasirodė jaunesnysis brolis Felixas – vienoje rankoje jis nešė milžinišką, šešiasdešimties kvortų (apie 57 litrų) talpos „Coleman“ šaltkrepšį, o kitoje……o kitoje – kelioninį lopšelį.

Jie nekreipė dėmesio nei į Harriet, nei į Oweną.

Visas dėmesys nukrypo į mane – stovinčią ant kilimo, išblyškusią, su į rožinį apklotą susuktu naujagimiu.

„Vivien, – tarė Stuartas, tyčia garsiai numesdamas automobilio raktelius ant prieškambario stalelio. – Po galais, kodėl tu stovi? Sėskis atgal.“

„Jau susikroviau daiktus“, – tyliai pasakiau,

rodydama į drobini krepšį, stovintį prie prieškambario kabyklos. – „Clover daiktai – vaiko kambario spintoje. Visa kita gali likti čia.“
Felixas nieko neklausinėjo. Jis praėjo pro Harriet, net jos nepastebėdamas, ir patraukė į vaiko kambarį.

Harriet veidas nusidažė ryškiai raudonai. „Owenai! Ar taip ir stovėsi kaip statula, kol šitie… šitie darbininkai verčiasi tavo namuose? Daryk ką nors! Parodyk charakterį!“

Tėtis sustojo maždaug metro atstumu nuo Oweno.

Nors nebuvo labai aukštas, Dale’as Simmonsas atrodė lyg nepajudinama uola. Jis įdėmiai žvelgė į Oweną – tikriausiai prisiminė tą jauną vaikiną, kurį kadaise mokė išdoroti ką tik pagautą upėtakį ir kurį penkerius metus sekmadieniais kviesdavo prie šeimos stalo.
„Owenai“, – tarė tėtis. Jo balsas nebuvo garsus, tačiau jame jautėsi ta bauginanti, santūri ramybė žmogaus, kuriam sausio viduryje tekdavo traukti užšalusius vamzdžius iš užlietų rūsių.

„Prieš devyniasdešimt šešias valandas tavo žmonai buvo atlikta operacija – perpjauti keturi audinių ir raumenų sluoksniai, kad į šį pasaulį ateitų tavo palikuonis. Žiūrėk man į akis ir pasakyk: kas čia ką tik įvyko?“
Owenas įbedė žvilgsnį į savo odinius batus. Nervingai nurijo seiles. „Pone Simmonsai… Dale’ai… tai buvo tiesiog buitinis ginčas. Pakėlėme balsus. Emocijos įkaito, nes visi neišsimiegoję.

Tiesiog bandžiau sutaikyti mamą ir Viv.“
„Sutaikyti?“ – pakartojo tėtis, lyg burnoje būtų pajutęs kažką sugedusio. – „Liepdamas sužeistai moteriai stoti prie viryklės?“

„Aš palikau visą savo gyvenimą Arizonoje, kad atvykčiau čia!“ Harriet įsiterpė, atsistodama tiesiai prieš tėtį, o jos pakeltas pirštas priminė teisėjo plaktuką. „Aš šveičiau grindjuostes! Aš prižiūrėjau šiuos namus! Visą savaitę aukojau savo asmeninį patogumą,

ir neleisiu, kad su manimi elgtųsi kaip su nepageidaujama įnive, žmonės, kurie neturi tiek mandagumo, kad bent padėkotų!“
Tėtis lėtai atsisuko. Jis pažvelgė į Harriet šaltai ir ramiai.

„Ponia, – tyliai tarė tėtis, – jei atvykote čia padėti šiai šeimai, dėkojame už jūsų ketinimus. Tačiau mano dukra kraujuoja – kraujas jau persisunkia per tvarsčius, – todėl ji išvyksta su manimi. Dabar pat.“

„Ji čia gyvena!“ – suriko Harriet, ir jos buržuazinio rafinuotumo kaukė visiškai nukrito. – „Tai jos ir vyro namai! Ji negali tiesiog palikti savo vyro vien todėl, kad iš jos buvo pareikalauta prisidėti prie darbų!“

Grįžo Feliksas, nešinas krepšiu kūdikiui ir aplanku su Clover ligoninės dokumentais. „Sunkvežimis užvestas, tėti. Kėdutės pagrindas pritvirtintas „Silverado“ automobilio viduryje.

Stiuartas jau neša krepšius.“
„Owenai“, – tariau, perrėkdama kilusį chaosą.

Owenas pakėlė akis – jos buvo paraudusios, o žvilgsnis maldavo išeities, kuri leistų išvengti konfrontacijos.

„Pasakyk savo motinai, kad ji peržengė ribas, – sušnibždėjau. – Pasakyk jai dabar pat, girdint visiems, kad tai, ko ji iš manęs reikalavo, buvo žiauru.“

Owenas pažvelgė į Harriet. Harriet įsmeigė į jį akis, tikėdamasi to paklusnumo, kurio visada reikalaudavo.

Owenas pravėrė burną: „Viv… prašau. Gal tiesiog pernakvokime ir viską apgalvokime? Rytoj ryte, prie kavos puodelio, kai visi bus nusiteikę racionaliai, galėsime ramiai pasikalbėti.“

Atrodė, lyg būtų nutrūkęs paskutinis plonas siūlas, tris metus laikęs mane šioje kompromisų pilnoje aplinkoje. Nebuvo jokio dramatiško garso – tik staigus, tvirtas suvokimas, kad nebegaliu toliau gyventi pagal tokias taisykles.

„Paimk ją, tėti“, – tariau, atsargiai perduodama į vystyklus susuktą Clover į didelius, nuospaudų nusėtus tėčio delnus.

Tėtis lengvai priglaudė Clover prie krūtinės – juk pats buvo užauginęs keturis vaikus. Stiuartas atsistojo iš kairės, kad galėčiau tvirtai atsiremti į jo stiprų dilbį. Feliksas ėjo keliais žingsniais už mūsų, užtikrindamas, kad garsūs Harietos protestai nesutrukdytų mums išeiti.

Ovenas išėjo paskui mus į verandą; vėsus vakaro oras plakė jo flanelinius marškinius prie paties kūno. – Vivjen! Negali tiesiog išeiti! Ką pagalvos kaimynai? Tik pažiūrėk, koks cirkas!

Sustojau prie pikapo keleivio pusės durelių; šaltas vėjas kando į kulkšnis. Atsisukau pažiūrėti į vyrą, už kurio buvau ištekėjusi. Už jo, šiltoje šviesoje, stovėjo Harieta – sukryžiavusi rankas, atrodydama kaip nugalėtoja tuščiame name.

– Kaimynai gali galvoti ką tik nori, Ovenai, – tariau, ir mano balsas nuskambėjo garsiau už dirbantį dyzelinį variklį. – Tu pasirinkai savo motinos patogumą, o ne žmonos sveikimą. Tai ir gyvenk su ja.

Devyniasdešimt minučių važiavome į pietus, link Des Moino. Važiavome tylomis – girdėjosi tik kelio garsai ir tylus Kloverės šniurkščiojimas. Kai atvykome prie kuklaus tėčio mūrinio namo pietinėje miesto dalyje, niekas manęs nieko neklausinėjo ir nereikalavo paaiškinimų.
Mano svainė svečių kambaryje buvo paruošusi lovą – paklojusi švarius flanelinius patalynės užvalkalus. Prie lovos galvūgalio gulėjo šildyklė, o šalia, termose – karštas kaulų sultinys. Feliksas įnešė……lopšį, o Stiuartas į šaldiklį sudėjo dvidešimt keturis folija apvyniotus troškinius.

Tėvas stovėjo virtuvės durų angoje ir stebėjo, kaip atsargiai ropščiuosi į lovą. „Užtenka tik kartą pasibelsti į duris, Viv, – tarė jis, užklodamas mano drebančius kelius vilnone antklode. – Prisimink tai.“

„Turėjau išvykti anksčiau“, – sušnibždėjau; iš nuovargio riedančios ašaros paliko takelius dulkėse ant mano skruostų.

„Nedidelis pratekėjimas nepraneša apie potvynį, kol galiausiai neįlūžta lubos“, – švelniai atsakė jis.

„Pamiegok. Mes budime.“
Iki vidurnakčio namuose įsivyravo tamsa. Šalia manęs, nešiojamame lopšyje, ramiai miegojo Klover.

Nepaisant didžiulio nuovargio, negalėjau nuslopinti mane užplūdusios nervinės energijos. Pasidėjau nešiojamąjį kompiuterį ant kelių ir peržiūrėjau banko operacijas – norėjau įsitikinti, ar buvo sumokėta būsto paskolos įmoka tuo metu, kai gulėjau gimdymo skyriuje. Prisijungiau prie mūsų bendros sąskaitos, į kurią kas antrą penktadienį gaudavau savo, kaip savivaldybės archyvarės, atlyginimą bei Oueno, inžinieriaus statybininko, uždarbį.

Peržvelgiau mokesčius už komunalines paslaugas ir ligoninės vaistinės išlaidas.

Rankos sustingo.

Prieš tris savaites – likus vienuolikai dienų iki gimdymo pradžios, tuo metu, kai Hariet tariamai planavo savo kelionę į Finiksą, – buvo atliktas pinigų pervedimas.

3 200,00 $.

Gavėja: Hariet Galager (Harriet Gallagher).

Paskirtis: „Namų ruoša ir avansinis mokestis už vaiko priežiūrą“.

Gniaužė kvapą. Niekada nesitarėme dėl jokio avansinio mokesčio ir nebuvome patvirtinę tokio didelio pervedimo. Įrašas vis dar buvo ekrane, kai į el. paštą atėjo dar vienas pranešimas. Tai buvo automatinis įspėjimas apie sąskaitos lėšų trūkumą: dėl šio mokėjimo mūsų kruopščiai kauptos nenumatytų atvejų santaupos buvo visiškai ištuštintos.

3 skyrius. Išdavystės kaina

Virš Des Moino išaušo pilkas, alyvinio atspalvio rytas.

Už tėvo svečių kambario lango raudonasis kardinolas snapu baksnojo apšalusias ąžuolo šakas. Vakarykštės ašaros virto sutelktu pykčiu.
7.15 val. ryto paskambinau Ouenui. Jis atsiliepė akimirksniu; balsas išdavė, kad po bemiegės nakties jis jaučiasi visiškai išsekęs. – Viv? Vivien, ačiū Dievui. Ar tau viskas gerai? Kaip Clover? Aš vos valandą pamiegojau.

Mama visiškai įsižeidusi – ji jau kraunasi daiktus ir sako, kad skris atgal į Finiksą, nes niekada gyvenime nėra buvusi taip įžeista.
– Kodėl spalio keturioliktąją pervedei tris tūkstančius du šimtus dolerių į asmeninę savo mamos sąskaitą?

Įsivyravo tokia staigi tyla, kad išgirdau svetainėje – ten, Cedar Falls mieste – stovinčio senovinio laikrodžio tiksėjimą. Owenas nustojo bandyti ką nors aiškinti. Girdėjau tą laikrodį tiksint Cedar Falls.

– Owenai, – tariau, nuleidusi balsą iki ledinio šalčio, – dabar žiūriu į operacijų išrašą. Tu paėmei visą ketvirčio rezervą iš mūsų „juodai dienai“ skirtų santaupų. Paaiškink man tai.

– Tai… tai nebuvo paslaptis, Viv, – prabilo jis, o balse vėl pasigirdo gynybiškas virpesys. – Mama apie tai užsiminė, kai aptarinėjome jos skrydžio planus. Ji sakė… na, ji pabrėžė, kad pasiėmė neapmokamų atostogų savo darbe – konsultante botanikos centre. Ji sakė, kad jei skaičiuotume generalinį valymą, maisto ruošimą šešioms savaitėms ir namų ūkio priežiūrą tuo metu, kai buvai nedarbinga, profesionali dula ar namų tvarkytoja būtų kainavusi dvigubai daugiau.

– Profesionali dula? – pakartojau, o iš gerklės išsiveržė kartus, be jokio džiaugsmo juokas. – Owenai, ji mūsų namuose praleido septynias dienas, kol aš gimdžiau. Kai vakar įžengiau pro duris, kriauklė buvo pilna dvokiančių nešvarių indų. Ant viryklės nebuvo nė puodo sriubos. Ji dar man liepė padėti naujagimę į šalį ir paruošti jai vakarienę.

– Ji ketino tai padaryti! – teisinosi jis, balse jaučiant paniką. – Ji sakė, kad jai tiesiog reikia šiek tiek laiko apsiprasti! Ją pribloškė šie pokyčiai…

– Ar ji davė tau čekius už maisto produktus?

Tyla.

– Ar pasitarei su žmogumi, kurio vardas taip pat įrašytas toje sąskaitoje, prieš pervesdamas keturženklę sumą iš mūsų bendrų santaupų? – Nemanau, kad dėl kiekvienos šeimyninės bėdos privalau gauti tavo raštišką leidimą! – staigiai atrėžė jis; susikaupęs nusivylimas pagaliau pramušė jo išorinę ramybės kaukę. – Mano tėvas mirė prieš dvejus metus, Vivjen! Ji negauna jokios solidžios pensijos! Ji vos suduria galą su galu savo bute, o čia atvažiavo mums padėti! Kodėl pas tave viskas turi virsti kažkokiu auditu?

– Todėl, kad auditas, – šaltai ir aiškiai tariau, – yra vienintelis būdas atskirti tiesą nuo tavo motinos surežisuoto teatro.

Padėjau ragelį, nelaukdama naujos pasiteisinimų lavinos.

Po dešimties minučių gavau žinutę nuo jaunesniosios Harietos sesers – tetos Glendos iš Skotsdeilo:

„Vivjen. Mūsų šeimoje nekeliami isteriški skandalai ir dėl buitinių nesutarimų per valstijų greitkelius netampomi kūdikiai. Harieta – gedinti našlė, kuri iš krikščioniško gailestingumo visiškai pakeitė savo planus. Įtraukti savo tėvą į asmeninius sutuoktinių santykius – emociškai nesubrendęs elgesys.“

„Privalai atsiprašyti uošvienės ir parvežti vaiką atgal pas tėvą.“

Nepaisiau to. Pasiėmiau juodą odinį sąsiuvinį iš……iš savo darbo krepšio ir užsirašiau datas, sumas, patvirtinimo numerius bei tikslias citatas – viską paeiliui. Tėtis mane mokė, kad dokumentai yra geriausias atsakas tam, kas bando užversti tave savo pasakojimais.

Apie dešimtą valandą suskambo telefonas – skambino nepažįstamas vietinis numeris.

– Ar čia Vivien? – paklausė šiltas, dvejojantis balsas, kai atsiliepiau. – Vivien Gallagher?

– Taip, aš. Kas skambina?

– Vivien, brangioji, čia Rosemary Vance iš „Prairie Meadow Drive“ kaimynystės bendrijos. Gyvenu už keturių namų nuo jūsų su Owenu. Aš… na, skambinu, nes vakar ryte palikau prie jūsų durų rankomis dygsniuotą kūdikio apklotėlį ir dėžutę ekologiškų arbatų žindančioms mamoms,

o Harriet užsiminė, kad vis dar nesijauti gerai. Tiesiog norėjau įsitikinti, kad siuntinys niekur nedingo nuo verandos.
Kilo įtarimas. – Rosemary… aš jokio siuntinio negavau. Bet labai ačiū už dėmesį. Tai be galo malonu iš tavo pusės.

Linijoje įsivyravo tyla – pakankamai ilga, kad įsivaizduočiau Rosemary svarstant, ar skambinti dėl svetimų šeimyninių bėdų nėra nederamas kišimasis į privatų gyvenimą – net ir tada, kai kaimynė tiesiog nori padėti.

– Vivien… atleisk, jei tai atrodo kaip smalsavimas, – tęsė Rosemary, jos balsui įgaunant nuoširdaus, motiniško rūpesčio atspalvį. – Kaip sekasi su vakarienėmis? Ar šaldiklis viską talpina?

Stipriau suspaudžiau telefoną. – Kokiomis vakarienėmis, Rosemary?

– Na… ta parapijos organizuota pagalba maistu? – tarė ji, vis labiau sutrikusi. – Kai Owenas užsiminė, kad rugsėjį tau numatyta cezario pjūvio operacija,

aštuonios iš mūsų, priklausančios Šv. Andriejaus parapijos bendruomenės grupei, užsirašėme padėti. Sudarėme keturiolikos dienų grafiką. Kiekvieną vakarą, pusę šešių, ant jūsų verandos atkeliaudavo karštos vakarienės: ponios Henderson troškinta mėsa, mano daržovių lazanija, Millerių šeimos vištienos pyragai. Dvi pilnos savaitės, kad tau nereikėtų nė piršto pajudinti.
Atrodė, kad kambarys ėmė suktis.

– Rosemary, – tariau, kruopščiai kontroliuodama kiekvieną įkvėpimą, kad balsas neišduotų krūtinėje kylančio virpesio. „Negavome nė vieno patiekalo.“
„Ką?“ – aiktelėjo Rouzmeri. – „Dieve brangus… Vivjen, Hariet man skambino prieš vienuolika dienų. Ji pasakė visam kaimynystės komitetui, kad tu pati paprašei nutraukti maisto pristatymo grafiką. Ji teigė, kad esi labai uždaro būdo, kad kaimynų pasirodymas prie namo sukeltų tau didžiulį nerimą po gimdymo, ir kad ji pati perima visus su maisto ruošimu susijusius rūpesčius, nes tu pasitiki tik jos gaminamu maistu.“
Tiesa mane tiesiog pribloškė.

Hariet ne tik apleido maisto ruošimą – ji sąmoningai sugriovė kaimynų teikiamą pagalbą. Ji atsisakė maždaug aštuoniasdešimties svarų maisto, kurį paruošė geranoriški kaimynai, įtikino juos, kad pati noriu izoliuotis, ir dar pasiėmė 3 200 dolerių iš mūsų nenumatytų išlaidų fondo. O tada dar reikalavo, kad įrodyčiau esanti pavyzdinga marti – stovėčiau prie viryklės, nors dar nebuvo sugijusi po operacijos likusi žaizda.

„Rouzmeri, – tariau, o balsas drebėjo nuo tokio stipraus pasipiktinimo, kad jis jautėsi lyg skystas azotas. – Niekada neprašiau nutraukti to maisto pristatymo. Net nežinojau, kad toks dalykas apskritai egzistavo.“

„Dieve šventasis…“ – sušnibždėjo Rouzmeri, praradusi visą savo mandagų, Vidurio Vakarams būdingą santūrumą. – „Ji mums sakė… ji viską pateikė taip, lyg tu atstumtum mūsų bendruomenę. Vivjen… ką ta moteris tau padarė?“

„Ji padarė lemtingą klaidą, – atsakiau, žvelgdama į priešais mane gulinčius ranka pildytus banko įrašus. – Ji manė, kad niekada nesugretinsiu turimos informacijos.“

4 skyrius. Pasala bendruomenės salėje

Septynias dienas praleidau tėčio namuose.

Tą savaitę Ovenas du kartus atvyko į pietus. Pirmąjį kartą atsivežė lelijų iš prekybos centro ir krūvą pasiteisinimų; tėtis dvi valandas sėdėjo su juo ant kedrinio suoliuko verandoje ir kalbėjosi apie santuokos įžadus. Kai Ovenas atvyko antrą kartą, gėlių neatsivežė ir net nebandė sušvelninti situacijos. Jis atsinešė aplanką su banko sąskaitų išrašais už pastaruosius tris mėnesius, o jo veido išraiška rodė, kad visi įsitikinimai apie motiną subyrėjo į šipulius.

Jis atsisėdo prie tėčio virtuvės stalo, o Stiuartas tuo metu išvedė Klover į rudeninę saulės šviesą. – Ji išleido tuos pinigus modulinei sofai, – tarė Owenas visiškai lūžinėjančiu balsu, įsmeigęs akis į druskinę. – Skambinau į baldų išparduotuvę Skotsdeile. Pinigų pervedimas jos sąskaitą pasiekė spalio penkioliktąją. Spalio šešioliktąją ji sumokėjo likusią sumą už itališkos odos modulinę sofą ir prie jos derančią komodą.

– O kaip dėl maisto kaimynams? – paklausiau, stumdamas per ąžuolinį stalą link jo ką tik atspausdintą bylą. – Ar klausei jos, kodėl ji liepė aštuonioms šeimoms nesiartinti prie mūsų namų, o pati paliko kriauklę, pilną nešvarių indų?

Owenas paslėpė veidą delnuose. Jo pečius sudrebino begarsis, gėdos kupinas kūkčiojimas. – Ji man sakė… sakė, kad saugo mūsų privatumą.

Ji tvirtino, kad kaimynystės moterys – tik plepės, ieškančios progos pakritikuoti mūsų interjerą. Viv… Dieve, Vivien… Aš ja tikėjau. Visą gyvenimą tikėjau: jei tik nurysiu jos melą, šeima nesubyrės.

– Šeima jau subyrėjo, Owenai, – pasakiau….aiškiai jam pasakiau: „Tu tiesiog nesupratai, kad būtent tu laikai rankoje detonatorių.“

Jis pakėlė į mane akis – jos buvo paraudusios.

– Rytoj ji rengia vakarėlį.
Pakreipiau galvą. – Kokį vakarėlį?

– Ji vadina tai „Sutikimo švente“ Klover, – tarė Owenas, o jo balse jautėsi didžiulis pasibjaurėjimas. – Ji išsinuomojo Šv. Andriejaus bažnyčios bendruomenės salę. Pakvietė keturiasdešimt žmonių – kaimynus, mano pusbrolius ir pusseseres; Glenda šįryt atskrido iš Arizonos. Mama visiems sakė, kad tai – palaiminimo pietūs prieš jai išvykstant atgal į Finiksą.

Tačiau vakar po pietų man paskambino Rosemary… ji sakė, kad mama repetavo kalbą. Viešą kalbą apie „nedėkingą marčią“, kuri sudaužė jos sūnaus širdį ir pabėgo nuo savo pareigų namuose.
Mano veide atsirado šalta, vos pastebima šypsena.

– Vadinasi, neturėtume versti tavo mamos laukti, – pasakiau. – Būtų labai nemandagu praleisti mūsų dukros viešą debiutą.

Kai šeštadienio popietę atvykome, Šv. Andriejaus bažnyčios bendruomenės salė jau buvo papuošta geltonomis staltiesėmis ir baltais balionais. Ant ryškiaspalvio plakato buvo užrašyta: „SVEIKA ATVYKUS, MAŽOJI KLOVER – MOČIUTĖS PALAIMINIMAS“. Ant vaišių stalo laukė trys skirtingi pyragai, o salėje šnekučiavosi apie šešiasdešimt giminaičių, parapijiečių ir kaimynų, gurkšnodami kavą be kofeino.
Harriet, vilkinti smaragdo spalvos šilkinę tuniką, šalia sakyklos bendravo su teta Glenda ir trimis parapijos moterimis. Kai įžengiau pro dvivėres duris, pokalbiai staiga nutrūko, tvyrojo nejauki tyla.

Neleidau sau atrodyti nugalėta.

Mano aptempta tamsiai mėlyna lininė suknelė švelniai dengė po ja esantį chirurginį tvarstį.

Klover laikiau prispaudusi prie krūtinės; ji buvo kruopščiai suvyniota į antklodėlę, kurią rankomis pasiuvo Rosemary Vance. Tai buvo ta pati apgalvota dovana, kurią Harriet man buvo nuslėpusi. Owenas stovėjo man iš dešinės, pasipuošęs išlygintu tamsiai pilku kostiumu; jis stovėjo tiesiau, nei buvau mačiusi per pastaruosius penkerius metus. Už trijų žingsnių ėjo mano tėvas – pasipuošęs geriausiu išeiginiu kostiumu, o jo batai buvo kruopščiai nupoliruoti. Jis nieko nesakė, tačiau jo buvimas už mūsų nugarų jautėsi taip tvirtai, lyg ten stovėtų sargybinis.
Hariet trumpam įsitempė, o tada veide vėl nušvito šeimininkės šypsena. Plačiai išskėstomis rankomis ir akinančia šypsena ji perėjo medines grindis.

– Vivjen! Brangioji! – garsiai, kad visi kambaryje esantys girdėtų, sušuko ji. – Vis dėlto atvykai! Taip bijojome, kad tavo… trapumas… neleis mūsų brangiajam angelui pasirodyti tarp artimųjų!

Ji bandė mane pabučiuoti, bet aš pasitraukiau į šalį. – Už nieką pasaulyje nebūtume praleidę tavo kalbos, Hariet.

Hariet metė man įspėjamą žvilgsnį, tačiau, stebima svečių, turėjo susivaldyti. Ji grįžo prie tribūnos, manikiūruotu nagu stuktelėjo į mikrofoną ir nusišypsojo.

– Draugai, šeima, brangūs kaimynai, – pradėjo Hariet, o jos balsas, kupinas teatrališkos vibracijos, atsimušė į akustines lubų plokštes. – Šiandien susirinkome pasidžiaugti nauja gyvybe, bet kartu ir pagerbti tylias, dažnai nepastebimas motinystės aukas. Kaip daugelis žinote, pastarasis mėnuo tapo tikru išbandymu mūsų šeimos tvirtybei. Kai mano anūkė atėjo į pasaulį prireikus skubios medicininės pagalbos, aš prisiėmiau visą naštą ant savo pečių. Dienų dienas tyliai triūsiau tuose namuose – rūpinausi buitimi, palaikiau namų židinį, aukojau savo dienotvarkę, sveikatą ir asmeninius išteklius, kad tik ši jauna mama galėtų ilsėtis visiškoje, niekieno netrukdomoje ramybėje.

Kelios vyresnės moterys linktelėjo; Glenda apsimetė, kad nubraukia ašarą.

– Tiems, kurie sulaukia tokio gerumo, – tęsė Hariet, o jos balsas įgavo klastingai pamaldų, melancholišką atspalvį, – lengva neteisingai suprasti šią naštą. Kartais jaunystės nuovargis pratrūksta ir nukreipia pyktį į brandžią išmintį. Pasipila kaltinimai. Išdidumas stato sienas ten, kur turėtų būti tiesiami tiltai. Tačiau aš, kaip močiutė, visiškai atleidžiu už nepagarbą, kurią patyriau šią savaitę, nes šeima…

– Hariet, – tariau aš.

Mano balsas nebuvo pakeltas, tačiau praleidusi dešimtmetį tvarkydama viešuosius archyvus didžiulėse, aido kupinose savivaldybės patalpose, puikiai žinojau, kaip valdyti balsą, kad jis nuskambėtų plačioje erdvėje. Tas žodis perskrodė jos kalbą tarsi skalpelis – drobę.

Įsivyravo tyla, kurią nutraukė šakutės garsas, atsitrenkusios į lėkštę šalia pyragų.

Harriet šypsena staigiai trūktelėjo. „Vivien, brangioji, gal galėtum savo pastabas pasilikti laikui po maldos…“

„Turiu tik vieną klausimą,

– tariau žengdama į centrinį praėjimą tarp apvalių stalų; mano aulinukai ritmiškai bildėjo į medines grindis. – Kokius konkrečiai patiekalus paruošei mums, kol gulėjau ligoninėje?“
Harriet giliai įkvėpė, lyg kažkas būtų užstrigę gerklėje. Jos raktikaulio srityje ėmė ryškėti nelygios rausvos dėmės. „Aš… aš pasirūpinau, kad namai būtų tvarkingi – kaip ir dera atsidavusiai šeimos galvai…“

„Ne, – pertraukiau ją, išlaikydama visiškai ramų, negailestingą toną.

– Šiai bendruomenei sakei, kad triūsei prie židinio. Tačiau kai po operacijos – po to, kai man buvo perpjauta pilvo siena – grįžau namo, kriauklė buvo pilna kelias dienas stovėjusių, sustingusių riebalų. O praėjus vos dvidešimt septynioms minutėms po to, kai peržengiau mūsų namų slenkstį, tu pareikalavai…“…kol aš stoviu prie karštos viryklės ir ruošiu tau vakarienę. Tad klausiu dar kartą: kokius patiekalus gaminai tu?“
Susirinkusieji aiktelėjo.

Glenda žiūrėjo išsižiojusi.
„Kaip drįsti!“ – užrėkė Harriet, paleisdama mikrofoną ant sakyklos; pasigirdo garsus, nemalonus elektroninis cyptelėjimas. – „Tu, nedėkinga šmeižike! Aš išleidau tūkstančius dolerių savo pačios…“
„Tu išleidai tris tūkstančius du šimtus dolerių iš mūsų nenumatytų atvejų santaupų“, – iš salės galo griausmingai prabilo Owenas.

Jis lėtai artinosi, tuo pat metu nusisegdamas švarką.

Iš švarko kišenės jis ištraukė storą pluoštą sulankstytų popierių ir padėjo ant stalo, šalia parapijos registracijos knygos.
„Owenai!“ – aiktelėjo Harriet, žiūrėdama į sūnų taip, lyg šis būtų trenkęs jai geležiniu vamzdžiu.

„Likus trims savaitėms iki Clover gimimo, tu paėmei tris tūkstančius du šimtus dolerių iš mūsų bendros sąskaitos“, – tarė Owenas. Jo balsas buvo tvirtas – jame nebebuvo to nuolankaus virpesio, kuris lydėjo jį visą gyvenimą.

„Sakei man, kad tai avansas už profesionalios dulos paslaugas ir pagalbą buityje. O tada pervedei tą pačią sumą įmonėje „Desert Horizon Furnishings“ Finikse – už odinį kampinį sofos komplektą.“
Salėje nuvilnijo šokiruoti pašnibždesiai; dvi diakonės, stovėjusios prie gėrimų stalo, susižvalgė.

„Juk tu – mano sūnus!“ – pro ašaras iškošė Harriet, drebančiomis rankomis įsikibusi į sakyklos kraštus. – „Ar tikrai žeminsi mane bažnyčioje? Savo paties kraują ir mėsą?“

„Tu suorganizavai šį susibūrimą, kad viešai pažemintum mano žmoną,

“ – atsakė Owenas, sustodamas tiesiai šalia manęs ir tvirtai apkabindamas mane per pečius. – „Norėjai auditorijos, mama? Na, apsidairyk. Štai ji.“
Dar nespėjus Harriet atsakyti, prie trečiojo stalo sujudėjo kėdė.

Rosemary Vance pakilo. Ji pasitaisė gėlėtą megztinį, atrodydama giliai nusivylusi. Užuot kreipusis į Harriet, ji prabilo į šešiasdešimt susirinkusių kaimynų ir parapijiečių.

„Prieš dvi savaites, – pranešė Rosemary balsu, kuriame jautėsi neginčijamas autoritetas moters, keturis dešimtmečius gyvenusios „Prairie Meadow Drive“ gatvėje, – Harriet Gallagher susisiekė su kaimynijos komitetu.“ Ji mums sakė, kad Vivjen gėdijasi savo namų, kad mūsų siūlomas maistas jai atrodo įkyrus, o mūsų parama – nepageidaujama. Remiantis šiuo melu, aštuonios šeimos atsisakė maisto pristatymų.“ Rozmari nukreipė savo skvarbų žvilgsnį tiesiai į tribūną. „Mes tavimi tikėjome, Hariet. Manėme, kad gerbiame motinos privatumą. Tačiau tu nenorėjai privatumo. Tu norėjai izoliacijos.“ Planuokite šeimos keliones

Harriet stovėjo nejudėdama, jos kruopščiai sukurta istorija buvo atvira. Jos žvilgsnis desperatiškai klajojo tarp Glendos, kuri dabar sutrikusi spoksojo į raštuotą staltiesę, bažnyčios narių, kurie atnešė maisto, ir Oweno, kuris nebesilenkė bijodamas įtikti savo motinai.

Netarusi nė žodžio, Harriet iš po skaityklos pagriebė odinę rankinę ir pro pamaldų duris pabėgo į virtuvę. Už jos užsidarė varstomos durys.

5 skyrius: Židinio susigrąžinimas

Pinigų atgavimas nebuvo nei greitas, nei malonus.

Po trijų registruotų laiškų iš tėčio rekomenduoto advokato, paskutinė 3200 dolerių dalis pasiekė mūsų banko sąskaitą praėjus keturiems mėnesiams po Šv. Andriejaus. Ją išleidome aštuoniasdešimčiai valandų licencijuotai pogimdyminei fizinei terapijai mano pilvo sričiai ir Clover koledžo taupymo obligacijai.

Harriet grįžo į Finiksą praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms po pietų. Ji neprašė Oweno pavežėti į oro uostą, o jis nepasisiūlė. Kai Glenda vėl paskambino, norėdamas apsimesti kaltu, Owenas atsiliepė į garsiakalbį, garsiai perskaitė banko operacijų numerius ir pareiškė, kad jų valstijos riba išliks tol, kol jo motina besąlygiškai atsiprašys. „TrackPregnancy“

Glendas padėjo ragelį ir daugiau niekada nepaskambino.

Dvi savaites po to, kai grįžau į Cedar Falls, kaimynai vis lankydavosi mūsų verandoje. Kiekvieną vakarą 5:15 kažkas tyliai pasibelsdavo. Rosemary, ponia Henderson ir netoliese gyvenanti jauna pora atnešdavo troškintos mėsos, laukinių ryžių troškinių stikliniuose induose ir ranka rašytus sveikinimo laiškus Clover.

Priėmiau kiekvieną valgį. Palaikoma Oweno, sulaukiau jų gerumo ir pagaliau supratau, kad priimti tikrą pagalbą yra stiprybė ir bendruomeniškumas, o ne silpnumas.

Owenas pradėjo lankyti savaitines konsultacijas Vaterlo mieste. Antradieniais jis susidūrė su trisdešimties metų sąlygojimo patirtimi ir išmoko skirtumą tarp taikos kūrimo ir emocinės prievartos toleravimo. Po vieno konsultacijos nebuvo stebuklingo pokyčio. Kai kuriais vakarais sugrįždavo seni refleksai, o Oweno pečiai vis dar įsitempdavo, kai tik jis jausdavo artėjantį nemalonų nesutarimą. Vis dėlto jis nustojo atsiriboti. Kai užeidavo audros, jis pasilikdavo šalia manęs verandoje stebėti žaibų.

Praėjus aštuoniems mėnesiams po tų siaubingų dvidešimt septynių minučių, Kedrų krioklys pasveikino gaivus spalio oras.

Klover sėdėjo medinėje vaikiškoje maitinimo kėdutėje, pasirišusi seilinuką su geltona saulėgrąža. Jai jau buvo išdygę aštuoni aštrūs dantukai, be to, ji turėjo dvi labai tvirtas nuomones apie trintų moliūgų skonį. Bananų griežinėlių mėtymas iš kėdutės tapo jos mėgstamiausiu būdu tirti, kaip greitai daiktai pasiekia grindis..

Galinės durys su tinkleliu girgždėdamos atsidarė.

Įėjo tėtis, nešinas sunkiu, gerai įkaitintu ketaus puodu, suvyniotu į mėlyną rankšluostį. Jo batai buvo švarūs; pakabinęs džinsinę striukę ant kabliuko, jis iškart ėmė ieškoti Clover.

– Sveiki, komanda, – griausmingai tarė tėtis, tvirtai ir garsiai pastatydamas sunkų puodą ant mūsų viryklės. – Jautienos troškinys. Šešias valandas troškintas su raudonosiomis bulvėmis ir saldžiomis morkomis.

Užteks iki pat ketvirtadienio.
– Tėti, – nusijuokiau, nuvalydama banano likučius nuo Clover ausies. – Ar tikrai sekmadienio popietę važiavai devyniasdešimt mylių vien tam, kad atvežtum troškinio?

– Reikėjo patikrinti vamzdyną, – nerūpestingai atsakė jis, nors abu žinojome, kad vamzdžiai buvo idealios būklės. Jis priėjo prie Clover, pasilenkė ir leido jai savo lipnia kumštele suimti jo storą, nuospaudomis nusėtą rodomąjį pirštą.

– Na, kaip laikosi mano darbų vadovė? Ar tramdo šituos du?
Clover džiaugsmingai cyptelėjo ir, su vaikišku, nuoširdžiu dosnumu, būdingu tik labai mylimam vaikui, ištiesė jam pusiau sukramtytą duonos plutelę. Dale’as Simmonsas priėmė šią „auką“ su visiškai rimta, nejudria veido išraiška. – Labai dėkoju, ponia. Įrašysiu tai į apskaitos knygą.

Iš rūsio pakilo Owenas, nešinas įrankių dėže ir dažais, kurių sudėtyje mažai lakiųjų organinių junginių.

Ant jo dilbių matėsi balti grunto taškeliai, plaukai buvo susivėlę, o nuo jo sklido darbu dvelkiantis kvapas. Stovėdamas virtuvės durų angoje, jis užtikrintai pažvelgė tėčiui į akis.
– Sveikas, Dale’ai, – tarė Owenas, ištiesdamas ranką – tvirtą, nuospaudotą ir ramią.

Tėtis sekundėlę žiūrėjo į Oweno ranką, tada tvirtai ją suėmė. – Ar pavyko užsandarinti grindjuostes apačioje?

– Baigiau tepti antrą sluoksnį, – atsakė Owenas, linktelėdamas į viryklės pusę. – Ar čia tas troškinys su lauro lapais?

– Kitaip ir negaminu, – tarė tėtis. – Eik nusiplauti rankų. Kol karštas – skaniausias.

Stovėdama prie virtuvės lango, stebėjau, kaip du man brangūs vyrai dengia stalą. Lauke rudeninis vėjas nuo mūsų sidabrinių klevų pūtė vystančius lapus gatve žemyn.

Vos prieš aštuonis mėnesius sėdėjau ant sofos, mažiau nei už šešių metrų nuo tos vietos – išsekusi po operacijos, glausdama naujagimį prie savo sužeisto kūno. Moteris, buvusi mano namuose, į mano kančią žiūrėjo kaip į nepatogumą, o mano vertę matavo vien tuo, ką galėjau dėl jos padaryti. Jaučiausi išsigandusi, sugniuždyta ir visiškai vieniša.

Tą popietę maniau, kad man reikia visos armijos. Tėčiui pilant garuojantį troškinį į keraminius dubenėlius, o Owenui šilta šluoste valant Clover rankytes, supratau, ko mane išmokė tos dvidešimt septynios minutės.

Man nereikėjo jokios armijos. Man reikėjo aiškaus suvokimo: mylėti žmogų – nereiškia reikalauti, kad jis kraujuotų ar kentėtų, taip įrodinėdamas savo vertę. Tikroji namų prasmė slypi ne tame, kas turi teisę spręsti, ką užsisakyti vakarienei, o tame, kas stovi prie durų ir užtikrina, kad viduje esantys žmonės galėtų saugiai atsigauti.

– Vakarienė paruošta, Viv, – tyliai tarė Owenas, atitraukdamas man kėdę.

Nusišypsojusi pakėliau Clover ir patraukiau šviesos link.

Visited 1 102 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий