Keturiolika dienų įtakingiausias Čikagos milijardierius niekaip negalėjo nuraminti savo anksčiau laiko gimusio naujagimio, kuris verkdavo, vos tik kas nors jį paliesdavo. Net ir geriausi gydytojai negalėjo padėti.

Interesting stories

2 DALIS. Žinutė, kurią paliko Kamilė

Sužinokite daugiau
– Jis sumokėjo kažkam už informaciją.

– Kokią informaciją? – paklausiau.

Danielio žandikaulis įsitempė.

– Kol kas nežinau.

– Tai neturi prasmės.

– Dauguma dalykų, susijusių su tavo broliu, neturi prasmės.

– Turiu su juo pasikalbėti, – pasakiau.

– Nepasikalbėsi.

Danielis vėl tiesė ranką į telefoną.

– Negali man uždrausti skambinti savo broliui.

– Galiu uždrausti tau jį įspėti.

– Aš jo neįspėju.

– Tai ką tada darai?

– Bandau suprasti, kodėl jis išleido penkiasdešimt tūkstančių dolerių tirdamas tavo žmonos mirtį.

Jo žvilgsnis nukrypo į Leo.

– Noriu gauti tą atsakymą labiau už bet ką kitą.

– Tu žinojai, kaip jį nuraminti, – atsakė jis.

– Šešerius metus dirbau su neišnešiotais kūdikiais.

– Tu žinojai, kaip nuraminti būtent jį.

– Kūdikiai – ne mašinos, pone Russo.

– Danielis.

– Danieli, – pakartojau.

– Nuo tada, kai atvyko čia, Leo nė karto nemiegojo ilgiau nei dvidešimt minučių.

– Vadinasi, pradėsime nuo dvidešimt vienos.

– Noriu, kad pradėtum dirbti privačiai mano šeimoje.

– Esu ligoninės slaugytoja.

– Išsaugotum licenciją ir toliau atliktum savo medicinines pareigas, tačiau pagrindinis tavo rūpestis būtų Leo.

– Negaliu palikti „Šv. Judo“ ligoninės.

– Kodėl?

– Nes ten gydoma mano mama.

Danielis įdėmiai mane apžiūrėjo.

– Ji serga vėžiu?

– Autoimunine liga, kuri pažeidė jos inkstus.

– Labai gaila.

Sužinokite daugiau
– Kitą mėnesį jai reikalinga procedūra, – tęsiau.

– Mano draudimas padengia dalį išlaidų, bet ne viską.

– Tada likusią dalį padengsiu aš.

– Ne.

– Juk pati sakei, kad negali prarasti darbo ligoninėje.

– Sakiau, kad man reikia šio darbo. – O aš jums siūlau geresnį variantą.

– Siūlote apmokėti mano medicinines sąskaitas mainais už galimybę patekti į mano šeimą.

– Ne, aš to nedarau.

– Nejaugi?

– Mano žmona mirė prieš keturiolika dienų, – atsakė jis.

– Žinau.

– Ne, jūs žinote tik tai, kas buvo parašyta laikraščiuose.

– Jūs nežinote, ką reiškia matyti, kaip mylimas žmogus ryte išeina iš namų ir niekada nebegrįžta.

– Jūs nežinote, ką reiškia sėdėti šalia kūdikio, kuris negali suprasti, kodėl jo mama dingo.

– Ne, – švelniai tariau.

– Nežinau.

– Visi specialistai man sakė, kad Leo būklė stabili.

– Tai turėjo būti gera žinia.

– Taip, bet jis vis verkė.

– Nes ilgėjosi jos?

– Galbūt.

– Negaliu suteikti jam saugumo jausmo, – atsakė jis.

– Jums nereikia to daryti vienam.

– Sutinku užimti šias pareigas laikinai, – pasakiau.

– Iki kada?

– Kol Leo sustiprės.

– Sutarta.

– Ir noriu, kad viskas būtų įforminta raštu.

– Žinoma.

– Mano darbo grafikas ligoninėje turi likti nepaliestas.

– Sutarta.

– Mano motinos gydymas negali būti naudojamas man valdyti.

– Reičel, prisiekiu viskuo, ką turiu – niekada nenaudočiau sergančios moters tam, kad jus valdyčiau.

– Danieliau, – atsakė ji.

– Klara.

– Ar čia ta slaugytoja?

– Reičel Dženkins, – pristačiau save.

– Klara Bel.

– Klara yra šeimos patarėja, – paaiškino Danielius.

– Teisiniais ir finansiniais klausimais, – pridūrė ji.

– Dženkins?

– Taip.

– Ar esate kaip nors susijusi su Maiklu Dženkinsu?

– Tai mano brolis.

Danielius tai pastebėjo.

– Kas nutiko? – paklausė jis.

– Nieko.

– Klara.

– Tiesiog norėjau pasitikslinti, nes pavardė pasirodė pažįstama.

– Jūs pažinojote Maiklą? – Ne asmeniškai.

– Ką sužinojote? – paklausė jis.

Klaros lūpos suspaudė.

– Paaiškėjo du nauji dalykai.

– Sakyk.

– Vidinis transporto sąskaitų patikrinimas dar nebaigtas.

– O antrasis?

– Šią popietę kažkas prisijungė prie konfidencialios Kamilės asmens bylos.

– Kas?

– Tikslinamės.

– Kas prie jos prisijungė?

– Turime tik laikiną identifikavimo kodą.

– Tai išsiaiškinkite, kas už to stovi.

– Jau dirbu ties tuo.

Klara atsisuko į mane.

– Galbūt šį pokalbį reikėtų atidėti?

– Ne, – tarė Danielis.

– Dabar į tai įsitraukusi ir Reičelė.

– Aš juk čia, – pasakiau.

Danielis atsisuko į mane.

– Praėjus trims dienoms po Kamilės mirties, Maiklas paėmė pinigų iš vienos mano transporto dukterinių įmonių.

– Tą aš žinau.

– Už tuos pinigus jis nusipirko informacijos iš buvusio darbuotojo.

– Apie pasalą?

– Gali būti.

– Kas tas buvęs darbuotojas?

– Žinutėje vardo nėra.

– Tai kas tada ten yra?

Danielis pažvelgė į telefoną.

– Žinutės autorius teigia, kad Maiklas tyrė suklastotus transporto įrašus.

Klaros veido išraiška pasikeitė.

– Danieli, – atsakė ji.

– Juk sakei, kad auditas dar nebaigtas.

– Taip ir yra.

– Ar tie suklastoti įrašai galėjo būti susiję su Kamilės maršrutu?

– Nežinau.

– Išsiaiškink.

– Neturėdami įrodymų, negalime daryti prielaidų…

– Kamilė žuvo transporto priemonėje, kuri susijusi su mano įmone.

– Kiek laiko įtariate ką nors iš „Russo Holdings“ vidaus? – paklausiau.

– Nuo tos nakties, kai ji žuvo.

– Kodėl nepranešėte policijai?

– Nes policija……jau turėjau teoriją.“

„Kokią teoriją?“

„Kad Kamilės vairuotojas padarė klaidą.“

„Jie sakė, kad užpuolikai laukė, kol automobilis pasuks į tarnybinį kelią.“

„Ar vairuotojas irgi žuvo?“

„Ne.“

„Vadinasi, jis turėtų žinoti, kas nutiko.“

„Jis prisimena smūgį, dužusius stiklus ir tai, kaip Kamilė liepė jam važiuoti toliau.“

„Kodėl jis nepasakė, kas ją užpuolė?“

„Nes jis jų gerai nematė.“

„Kamilė kažką žinojo“, – atsakė jis.

„Kodėl taip manai?“

„Likus trims dienoms iki mirties, ji manęs paklausė, ar kas nors nėra keitęs mūsų transportavimo įrašų.“

„Ar klausei kodėl?“

„Ji sakė, kad nėra tikra.“

„Kodėl nesiėmei aiškintis?“

„Nes maniau, kad ji nerimauja dėl kokios nors įprastos apskaitos problemos.“

„O dabar?“

„Dabar prisimenu, kad ji atrodė išsigandusi.“

Klaros balsas tapo atsargus.

„Ji taip pat prašė suteikti prieigą prie archyvuotų krovinių važtaraščių.“

Danielis atsisuko į ją.

„Tu man to niekada nesakei.“

„Tu buvai užsiėmęs laidotuvių organizavimu, Leo operacija ir bendravimu su žiniasklaida.“

„Vis tiek turėjai man pasakyti.“

„Pirmiausia turėjau gauti patvirtinimą, o tik tada kreiptis į tave.“

„Ar dabar jau turime patvirtinimą?“

Klara sudvejojo.

„Na, ne visai.“

Danielis sukluso.

„Ką tai reiškia?“

„Radau apsaugos kameros užfiksuotą nuotrauką.“

„Ką joje matyti?“

„Kamilė įeina į transportavimo skyriaus biurą – tą popietę prieš pat užpuolimą.“

„Tai nieko neįprasto.“

„Ji buvo ne viena.“

Danielis žengė žingsnį jos link.

„Kas buvo kartu su ja?“

„Vaizdas neryškus.“

„Juk sakei, kad yra nuotrauka.“

„Yra.“

„Tai parodyk.“

Klara palietė planšetės ekraną ir pasuko ją į Danielį.

„Kas tai?“ – paklausė jis.

„Nežinome.“

„Tai vienas iš mūsų darbuotojų.“ „Ženklelis matomas, bet veidas – uždengtas.“

„Kodėl apsaugos sistema jo neatpažino?“

„Kamerą iš dalies uždengė techninės priežiūros darbų skelbimas.“

„Patogu.“

Klara nieko neatsakė.

Ant tamsios įmonės striukės puikavosi sidabrinė „Russo Holdings“ emblema.

„Galbūt tai buvo apsaugos darbuotojas?“ – paklausiau.

„Gali būti“, – atsakė Klara.

„Arba kas nors iš transporto skyriaus.“

„Kamila su kažkuo susitiko.“

„Galbūt“, – tariau.

„Kodėl taip manai?“

„Ji neina link įėjimo.“

„Ką?“

„Ji tiesiog stovi.“

„Tas žmogus pasisukęs į ją, o ji – ta pačia kryptimi.“

Klara padidino vaizdą.

„Ar gali atpažinti striukę?“

„Tokio stiliaus striukės buvo išduotos keliems skyriams“, – pasakė Klara.

„Išsiaiškink, kam tą dieną buvo išduota tokia striukė.“

„Man reikės laiko.“

„Tai ir skirk jį tam.“

Klara linktelėjo ir nieko daugiau nesakiusi išėjo.

„Tau reikėtų atsisėsti“, – pasakiau.

„Viskas gerai.“

„Esi visiškai išsekusi.“

„Viskas gerai.“

„Paprastai toks atsakymas reiškia priešingą dalyką.“

„Esi tiesmukas.“

„Man jau yra taip sakę.“

„Maiklas?“

„Beveik visi.“

„Ar Maiklas visada buvo neatsargus?“

„Jis nuolat bandė įrodyti, kad gali apsaugoti žmones.“

„Vogdamas pinigus?“

„Slėpdamas problemas, kol manydavo, kad gali jas išspręsti.“

„Tai skamba kaip neatsargumas.“

„Taip ir yra.“

„Bet jis nėra pavojingas.“

„Net ir nepavojingi žmonės gali sukelti baisių pasekmių.“

„Žinau.“

Danielis tai pastebėjo.

„Ar žinai, kur jis?“

„Ne.“

„Ar jis su tavimi susisiekė?“

„Nuo vakar – ne.“

„Kodėl?“

„Nes liepiau jam nustoti dingti kaskart, kai tik jis išsigąsta.“

„Ar tavo mama žino apie jį?“

„Ji žino, kad jis pateko į bėdą.“ – Ar ji žino apie pinigus?

– Ne.

– Kodėl jį dengi?

– Nes jis – mano brolis.

– Tai nėra atsakymas.

– Man – yra.

Danielius spoksojo į miegantį kūdikį.

– Mano žmona manė, kad šeima reiškia niekada neužduoti nepatogių klausimų.

– Ar taip ir buvo?

– Kartais.

– O kitais atvejais?

– Kartais tai reiškė, kad reikia juos užduoti, kol dar nevėlu.

– Kas nutiko tarp tavęs ir Kamilės?

– Kodėl klausi?

– Nes kaskart, kai ištari jos vardą, skambi taip, lyg atsiprašinėtum.

– Mes susiginčijome tą vakarą, prieš jai mirštant.

– Dėl dokumentų?

– Ne visai.

– Tai dėl ko?

– Ji norėjo kuriam laikui išvykti iš Čikagos.

– Kodėl?

– Sakė, kad jai reikia erdvės.

– Nuo tavęs?

– Taip maniau.

– Ji manė, kad mane visiškai įtraukė įmonė.

– Ar taip ir buvo?

– Taip.

– Sakiau jai, kad viską sutvarkysiu, jei tik daugiau dirbsiu, – tęsė jis.

– Įmonės, teisminiai ginčai, konkurentai, saugumo problemos.

– O ji tau pasakė, kad sielvarto darbu neišspręsi?

– Ji pasakė, kad bandau suvaldyti kiekvieną pavojų, išskyrus tą, kuris slypi mūsų namuose.

– Ką ji turėjo omenyje?

– Nežinau.

– Ji tapo labai uždara.

– Ar manei, kad ji turi meilužį?

– Ne.

– Maniau, kad ji kažko bijo.

– Ar pasakė, ko būtent?

– Ji pasakė: „Jei kas nors nutiks, nepasitikėk pirmuoju paaiškinimu.“

– Kada ji tai pasakė?

– Tą vakarą, prieš pat pasalą.

– Ar pranešei policijai?

– Taip.

– Ir?

– Jie pasakė, kad sielvartas veikia mano atmintį.

– O kas, jei ji bandė tave įspėti?

– Vadinasi, aš neišgirdau.

– Ne.

– Tu to nežinai.

– Žinau, kad tu stengeisi išsaugoti savo sūnaus gyvybę. „Aš irgi turėjau ją apsaugoti.“

„Tu negali.“…apsaugoti ką nors nuo pavojaus, apie kurio egzistavimą net nežinai.“

Leo ėmė nerimauti.

– Tau reikėtų pailsėti, – pasakiau.

– Tau – taip pat.

– Esu įpratęs prie ilgų pamainų.

– Neturėtum būti.

– Ne, – atsakiau.

– Neturėčiau.

– Mano motinos procedūra brangi, – paaiškinau.

– Tavo brolis dingęs, o aš stoviu namuose žmogaus, kurio įmonę jis apvogė.

– Nemanau, kad galiu tikėtis, jog kas nors bus lengva.

– Gali tikėtis pagalbos.

– Pagalba dažniausiai turi sąlygų.

– Tik ne iš manęs.

– Juk ką tik mane pasamdėte, nors sužinojote, kad mano brolis gali būti susijęs su jūsų žmonos nužudymu.

– Pasamdžiau tave, nes padėjai mano sūnui.

– Ir todėl, kad galiu padėti jums rasti tiesą?

– Gali būti ir viena, ir kita.

– Alio?

– Kas čia?

– Reičel?

– Maiklai?

Danielis atsistojo.

– Kur tu?

– Nesakyk mano vardo garsiai.

– Juk tu man paskambinai.

– Turėjau.

– Ar esi saugus?

– Kol kas.

– Kas nutiko?

– Kai ką radau.

Maiklas tęsė:

– Pinigai buvo pavogti ne man.

– Žinau.

– Tu nieko nežinai.

– Danielis man pasakė.

– Danielis Ruso su tavimi?

– Taip.

– Tada klausykis atidžiai.

– Kamilė Ruso buvo išsiaiškinusi, kad kažkas įmonėje klastoja transportavimo įrašus, – pasakė Maiklas.

– Danielis tai įtaria.

– Jis neturėtų vien tik įtarti.

– Kas tai darė?

– Nežinau.

– Tai ką tada žinai?

– Žinau, kad suklastoti įrašai buvo susiję su kroviniu, kuris dingo likus dviem savaitėms iki pasalos.

– Koks krovinys?

– Negaliu paaiškinti telefonu.

– Maiklai, privalai grįžti. – Negaliu.

– Kodėl?

– Nes žmogus, kuris man suteikė informaciją, dingo.

– Kas tai buvo?

– Buvęs „Russo“ vairuotojas, vardu Viktoras Heilas.

Išgirdęs šį vardą, Danielis pasikeitė veidu.

– Maiklai, – sušnibždėjau.

– Ką?

– Danielis jį pažįsta.

– Tada niekuo iš jo aplinkos nepasitikėk.

Maiklo balsas tapo tylesnis.

– Reičel, aš neėmiau pinigų tirti Kamilės nužudymo vien todėl, kad norėjau pažaisti detektyvą.

– Tai kodėl ėmeisi?

– Nes Kamilė pati su manimi susisiekė.

– Ką?

– Ji mane susirado likus trims dienoms iki savo mirties.

– Kodėl ji kreipėsi į tave?

– Ji sakė žinanti, kad mūsų šeima buvo apkaltinta tuo, ko nepadarė.

Danielis žengė link manęs.

– Kamilė susisiekė su Maiklu, – pasakiau.

– Įjunk garsiakalbį.

Maiklo kvėpavimas tapo neramus.

– Kas ten?

– Danielis.

Tada Maiklas tarė: „Užuojauta dėl jūsų žmonos.“

– Ko Kamilė prašė tavęs imtis?

– Ji norėjo, kad išsiaiškinčiau, kas klastojo įrašus.

– Kodėl būtent tavęs?

– Nes anksčiau dirbau įmonės pristatymų tinkle.

– Tu pavogei penkiasdešimt tūkstančių dolerių iš mano dukterinės įmonės.

– Aš juos pasiskolinau.

– Neturėjai tam įgaliojimų.

– Žinau.

– Ką Kamilė tau pažadėjo?

– Nieko.

– Tai kodėl jai padėjai?

Maiklas atsakė nedvejodamas:

– Nes ji bandė apsaugoti jūsų sūnų.

Danielis įdėmiai pažvelgė į Leo.

– Ką tai reiškia?

– Kol kas nežinau.

– Geriau jau pradėk aiškinti.

– Negaliu.

– Maiklai, – tariau.

– Reičel, Kamilė man sakė, kad kažkas bando suversti Danieliui kaltę už nusikaltimą, kurio jis nebuvo užsakęs.

– Kas?

– Ji nežinojo.

– Kur su ja susitikai?

– Užkandinėje prie upės.

– Ar kas nors jus matė? – Nežinau.

– Kas nutiko po to?

– Ji pasakė man vardą ir paprašė surasti Viktorą Heilą.

– Kokį vardą?

Maiklas nutilo.

– Maiklai?

– Atsiprašau.

– Ką?

– Maniau, kad turiu daugiau laiko.

– Reičel, jei Danielis klausinės apie žinutę, sakyk jam, kad Kamilė ją įsigijo pati.

– Kokią žinutę?

– Sužinosi, kai jis tau ją parodys.

– Ką jis turėjo omenyje?

– Nežinau.

– Jis sakė, kad Kamilė įsigijo žinutę.

– Girdėjau.

– Kokią žinutę?

– Nežinau.

– Reičel, jei tavo brolis turi įrodymų…

– Gali būti, kad jis jų jau nebeturi.

– Kur jis?

– Nežinau.

Durys vėl atsidarė.

– Radau darbuotojų paskyrimo įrašus, – atsakė ji.

Danielis atsisuko.

– Ką radai?

– Nuotraukoje matomas švarkas priklausė asmeniui, priskirtam transporto skyriui.

– Kam?

Klara pirmiausia pažvelgė į mane.

– Darbuotojo vardas – Maiklas Dženkinsas.

Leo pravirko.

Nuotraukoje matyti Maiklas, stovintis šalia Kamilės likus dienai iki jos mirties.

Kamilė rankoje laikė nedidelį voką, skirtą Danieliui.

3 dalis – Balsas papuošalų dėžutėje

Kamilė laikė nedidelį kreminės spalvos voką.

– Kodėl mano brolis buvo su ja? – paklausiau Klaros.

– Maiklas aštuonis mėnesius dirbo įmonėje „Russo Logistics“, – atsakė ji.

– Žinau, kad jis ten dirbo.

– Sakei mums, kad jis buvo tik laikinas vairuotojas.

– Taip ir buvo.

– Jo darbuotojo pažymėjimo duomenys rodo, kad jis turėjo prieigą prie transporto skyriaus.

– Prieiga prie pastato – dar nereiškia prieigos prie Kamilės.

Klara pažvelgė į jį.

– Pasirodo, ji pati suteikė jam tokią galimybę. Leo verksmas, jam prigludus prie mano peties, pritilo.

– Padidink voką, – atsakė jis.

Klara palietė ekraną.

Ant voko buvo tik vienas žodis.

Danielis.

Jokio įmonės antspaudo.

– Ar žinojai apie tai? – paklausė jis Klaros.

– Ne.

– Juk peržiūrėjai Kamilės bylas.

– Peržiūrėjau bylas, kurios man buvo prieinamos…e.“

„Ta nuotrauka buvo saugumo įrašuose.“

„Ji buvo rasta šį vakarą.“

„Kas ją rado?“

„Aš.“

„Tai kodėl atnešei ją čia, užuot paskambinusi policijai?“

Klaros ramybė kiek susvyravo.

„Nes ta nuotrauka gali būti susijusi su vidaus auditu.“

„Ir todėl, kad norėjai pamatyti, kaip sureaguosiu?“

„Norėjau įsitikinti, ar esi pasirengusi išgirsti tiesą.“

„Kokią tiesą?“

„Kad Kamilė, tau nežinant, tyrė „Russo Holdings“ veiklą.“

„Tau reikia eiti“, – pasakė Danielis Klarai.

„Danieli…“

„Pasiimk nuotrauką ir padaryk jos kopiją.“

„Kodėl?“

„Nes jei joje yra Maiklas, gali nuspręsti, kad originalas turi atsidurti įkalčių saugykloje, dar nespėjus man suprasti, kas nutiko.“

„Tu manimi nepasitiki.“

„Nežinau, kuo pasitikėti.“

„Tai nėra tas pats.“

„Šį vakarą atrodo, kad tas pats.“

Klara žvilgtelėjo į mane.

„Reičel, jei Maiklas vėl su tavimi susisieks, nesusitik su juo viena.“

„Galiu pati nuspręsti.“

„Neabejoju.“

„Klara.“

„Surask Viktorą Heilą.“

„Stengiuosi.“

„Stenkis labiau.“

„Jau nusiunčiau žmogų į paskutinį žinomą jo adresą.“

„Žmogų, kuriuo pasitiki?“

„Žmogų, kuris moka laikyti liežuvį už dantų.“

„Ne to klausiau.“

„Ne“, – atsakė ji tyliu balsu.

„Ne to.“

Tada ji išėjo.

„Ar manai, kad Maiklas nužudė Kamilę?“ – paklausiau.

„Ne.“

„Kodėl ne?“

„Nes jei būtų nužudęs, nebūtų tau skambinęs.“

„Žmonės meluoja.“

„Jo balsas skambėjo išsigandusiai.“

„Tai dar neįrodo nekaltumo.“

„Ne.“

„Bet aš žinau, kaip skamba baimė.“

„Bijai prarasti Leo.“

„Kamilę jau praradau.“

„Bijai prarasti dar ką nors.“

„Bijau patikėti netinkamam žmogui.“ FindPeople

– Suprantu.

– Tikrai?

– Taip.

– Tavo brolis nuo manęs slapstosi, Reičel.

– Galbūt jis slapstosi nuo to, kas stovi už tų suklastotų įrašų.

– O gal slapstosi, nes žino, ką padarė.

– Mano brolis nėra žudikas.

– Aš to ir nesakiau.

– Tau to ir nereikėjo sakyti.

Danielis nusisuko nuo manęs.

Anksčiau jis įtarė Maiklą, nes visi įkalčiai rodė į vieną pusę.

Maiklas stovėjo šalia Kamilės.

Kamilė jam buvo davusi voką, skirtą Danieliui.

– Ar Kamilė kada nors minėjo mano brolį? – paklausiau.

– Ne.

– Ar ji minėjo ką nors iš transporto skyriaus?

– Ne.

– Ar ji turėjo priežastį jį pažinoti?

– Galbūt susipažino per darbą įmonėje.

– Danieli.

– Ar Kamilė kada nors klausinėjo tavęs apie mano šeimą?

– Taip.

– Ko ji klausė?

– Norėjo sužinoti, ar Maiklas dirbo netoli upių terminalo.

– Kodėl?

– Ji nesakė.

– Kada tai buvo?

– Likus savaitei iki pasalos.

– Tu žinojai, kad ji apie jį klausinėjo, ir man nieko nesakei?

– Nežinojau, kad tai svarbu.

– Dabar atrodo, kad viskas svarbu.

– Po jos mirties radau raštelį.

– Kokį raštelį?

– Jos rašysena.

– Kur jis?

– Nežinau.

Stipriau apkabinau Leo.

– Nežinai?

– Perskaičiau jį jos darbo kabinete, tą vakarą po laidotuvių.

– Kas ten buvo parašyta?

– Tik trys žodžiai.

– Kokie?

– „Paklausk Dženkinsų sūnaus.“

– Kodėl manęs nepaklausei? – tariau.

– Nes nežinojau, ar pasakysi man tiesą.

– Nežinojau, kad yra ką pasakoti.

– Dabar jau žinau.

– Tikrai?

– Taip.

– Todėl tau ir sakau. – Ko Camille bandė ieškoti? – paklausiau.

Danielis grįžo prie stalo.

– Dokumentų, susijusių su kroviniais, gabenamais per mūsų upių terminalus.

– Ar Michaelas galėjo juos pasiekti?

– Būdamas vairuotojas, jis galėjo matyti pristatymo grafikus ir krovinių važtaraščius.

– Ar jis galėjo juos pakeisti?

– Ne be pagalbos.

– Vadinasi, kažkas iš įmonės vidaus jam padėjo.

– Arba juo pasinaudojo.

– Tavo brolis sakė, kad Camille pirmiausia susisiekė su juo, – tarė Danielis.

– Taip.

– Ar jis pasakė, kada?

– Likus trims dienoms iki jos mirties.

– Kur jie susitiko?

– Užeigoje prie upės.

– Ar jis minėjo, kodėl ji pasirinko būtent jį?

– Ji manė, kad mūsų šeima buvo apkaltinta tuo, ko nepadarė.

Danielis suraukė kaktą.

– Ką tai reiškia?

– Nežinau.

– Reičel, kuo jūsų šeima buvo apkaltinta?

– Prieš kelis mėnesius Michaelas buvo apkaltintas padėjęs kažkam pasisavinti medicininę įrangą iš sandėlio.

Danielio veido išraiška pasikeitė.

– Medicininę įrangą?

– Jis dirbo rangovų įmonėje, kuri rūpinosi prekių pristatymu į ligonines.

– Ar jis buvo į tai įsitraukęs?

– Ne.

– Ar jis buvo suimtas?

– Ne, bet jo vardas figūravo tyrime.

– Kas nutiko?

– Įranga buvo rasta kitame sandėlyje, ir įmonė atsiėmė kaltinimus.

– Kodėl man nepasakei?

– Nes tai neturėjo reikšmės.

– Galbūt turėjo.

– Sakiau, kad Michaelas buvo apkaltintas, o ne nuteistas.

– Kas buvo ta rangovų įmonė?

– „Northstar Medical Transport“.

– Pernai ši įmonė aptarnavo dvi „Russo“ labdaros siuntas.

– Ar nori pasakyti, kad Michaelas jau buvo susijęs su jūsų įmone?

– Netiesiogiai.

– Jis tavęs nepažinojo.

– Galbūt jis pažinojo žmonių, kurie pas mus dirbo.

– Tada galbūt todėl Camille ir kreipėsi į jį.

Danielis pažvelgė į miegantį kūdikį.

– Galbūt.

Nespėjus man atsakyti, įėjo jaunas apsaugos darbuotojas, nešinas siauru voku įkalčiams.

– Pone Russo, – tarė jis…– atsakė jis.

– Man liepė tai atnešti tiesiai tau.

Danielis paėmė daiktą.

– Kas atsiuntė?

– Ponia Bel.

– Ar ji sakė, kas tai?

– Ne, pone.

Danielis atsargiai atplėšė voką.

214.

– Ką šis raktas atrakina?

Danielis pavartė raktą delne.

– Nežinau.

Apsaugos darbuotojas laukė.

– Dar kas nors? – paklausė Danielis.

– Buvo ir raštelis.

– Kas jame parašyta? – paklausiau.

– „Danieli“.

Žinutėje buvo vienas sakinys: „Nustatyk el. paštą“.

– Ką tai reiškia?

– Nežinau.

– Gal Klara žino?

– Turėtų žinoti.

Jis ištiesė ranką link telefono.

Ekrane pasirodė pranešimas iš nežinomo numerio: „Nustatyk el. paštą“.

Danielis atidarė žinutę.

– Kas ten?

Jis pasuko telefoną į mane.

„Paklausk, ką Kamilė paliko.“

Žinutė buvo gauta mažiau nei prieš minutę.

– Kur tai? – paklausiau.

– Senajame „Russo Holdings“ upių terminale.

– Ar jis vis dar veikia?

– Oficialiai – ne.

– Tai kodėl Kamilė turėjo raktą?

– Nežinau.

– Gal tai atsiuntė Maiklas?

– Gali būti.

– Gal galime jam paskambinti?

Danielis surinko Maiklo numerį.

– Maiklai? – tariau.

– Reičel.

– Kur tu esi?

– Juk sakiau – niekuo nepasitikėk, kas sukasi aplink Danielį.

– Gali būti, kad jis turi raktą nuo kambario senajame terminale.

– Maiklai, kas yra 214-ame kambaryje?

– Iš kur gavote tą raktą?

– Jį atsiuntė Danieliui.

– Kas atsiuntė?

– Nežinome.

Maiklas giliai atsiduso.

– Tada privalote kuo greičiau palikti ligoninę.

– Kodėl?

– Nes jei jie žino apie raktą, vadinasi, žino ir tai, kad esate įsipainioję.

– Mes niekur neįsipainioję.

– Juk pas jus – Leo.

Danielis žengė arčiau. Maiklas jį išgirdo.

– Duok ragelį Danieliui, – atsakė jis.

Danielis paėmė telefoną.

– Maiklai.

– Pone Ruso.

– Ar Kamilė davė tau tą raktą?

– Ne.

– Ar ji sakė ką nors apie 214-ąjį kambarį?

– Taip.

– Kas ten viduje?

– Aš jo niekada neatidariau.

– Kodėl?

– Nes ji sakė, kad raktas skirtas tau.

– Tai kodėl man jo neatnešei?

– Bandžiau.

– Kada?

– Kitą rytą po jos mirties.

– Kur buvai?

– Prie tavo namų.

– Atėjai prie mano namų?

– Likau lauke.

– Kodėl neužėjai į vidų?

– Nes pamačiau Arturą Belą.

Danielio veidas pasikeitė.

– Arturas buvo ten?

– Jis stovėjo su Klara prie garažo.

– Kodėl prie jų nepriėjai?

– Nes Kamilė liepė man nepasitikėti žmonėmis, kurie vadovauja tavo įmonei.

– Arturas yra mano vyriausiasis teisės patarėjas.

– Žinau, kas jis toks.

– Manai, kad jis prie to prisidėjęs?

– Manau, kad Kamilė jo bijojo.

– Maiklai, – atsakė jis, – ką tiksliai tau sakė Kamilė?

– Ji sakė, kad jei jai nepavyks su tavimi susisiekti, privalau perduoti tau raktą.

– Visą tą laiką raktas buvo pas tave?

– Ne.

– Tai iš kur jis atsirado?

– Atidaviau jį Viktorui.

– Viktorui Heilui?

– Taip.

– Kodėl?

– Nes jis sakė, kad gali gauti likusią informaciją.

– O kur dabar Viktoras?

– Nežinau.

– Maiklai.

– Juk sakiau – jis dingo.

– Ar jis atsiuntė raktą?

– Maniau, kad atsiuntė.

Tada Maiklas tarė: „Reičel, paklausyk manęs.“

Priėjau arčiau.

– Ką?

– Neik į 214-ąjį kambarį.

Danielio žvilgsnis tapo aštrus.

– Kodėl? – Nes Kamilė niekada nenorėjo, kad kas nors tai atidarytų vienas.

– Ką tai reiškia?

– Ji sakė, kad kambaryje yra įrodymų, bet tie įrodymai bus svarbūs tik tuo atveju, jei Danielis bus pasirengęs išgirsti tiesą apie ją.

Danielio pirštai stipriai suspaudė telefoną.

– Kokią tiesą?

Maiklo balsas sudrebėjo.

– Nežinau.

– Tu jai padėjai.

– Ji niekada man visko nesakė.

– Tikėjaisi, kad tuo patikėsiu?

– Ne.

– Tai sakyk, ką žinai.

– Žinau, kad ji susitikinėjo su žmogumi iš įmonės vidaus.

– Su kuo?

– Kartą jį mačiau.

– Kas tai buvo?

– Jis mūvėjo patarėjo žiedą.

Danielis suraukė kaktą.

– Kokį patarėjo žiedą?

– Sidabrinį žiedą su juodu akmeniu.

– Artūras nešioja tokį žiedą, – atsakė jis.

Maiklas staigiai įkvėpė oro.

– Todėl ir pabėgau.

– Kur dabar esi?

– Negaliu pasakyti.

– Maiklai, – tariau.

– Atsiprašau, Reičel.

Tada prabilo Leo.

– Artūras dirba mano šeimai jau dvylika metų, – tarė jis.

– Galbūt Maiklas klysta.

– Gali būti.

– Ar Artūras turi sidabrinį žiedą?

– Taip.

– Kodėl?

– Jis priklausė jo tėvui.

– Ar Kamilė apie tai žinojo?

– Ji žinojo viską apie Artūro šeimą.

– Ar ji juo pasitikėjo?

– Maniau, kad taip.

– Ką Maiklas turėjo omenyje sakydamas, kad kambarys bus svarbus tik tada, jei būsi pasirengęs išgirsti tiesą apie Kamilę? – paklausiau.

Danielis atsisėdo.

– Nežinau.

– Galbūt jis turėjo omenyje, kad ji kažką nuo tavęs slėpė?

– Gali būti.

– Romaną?

– Ne.

– Vėl per greitai atsakei.

– Nes Kamilė buvo visokia, bet tikrai ne neištikima.

– Tai kas tada?

– Nežinau.

– Ji turėjo paslapčių. – Tu irgi.

– Taip.

– Camille daugelį metų manė, kad man labiau rūpi apsaugoti „Russo“ vardą nei žmones, kurie su juo susiję.

– Ar ji klydo?

– Kartais.

– O dabar?

– Dabar manau, kad ji galbūt buvo teisi.

– Galbūt ji suprato, kad įmonė naudojama kažkam pavojingam, o aš atsisakiau tai pamatyti.

– Tu nežinojai.

– Turėjau žinoti.

– Niekas negali tikrinti kiekvieno žmogaus, kurį myli.

– Kalbi taip, lyg žinotum, kaip meilė veikia gebėjimą blaiviai mąstyti.

– Žinau, k…štai ką daro ištikimybė.“

„Koks skirtumas?“

„Dėl meilės nori tikėti, kad žmogus yra geras.“

„O ištikimybė?“

„Dėl ištikimybės lieki net tada, kai jau žinai, kad jis nėra geras.“

Danielis susimąstė.

„Ką jauti Maiklui?“

„Ir viena, ir kita.“

„Suprantu.“

Mano telefonas suvibravo.

Gauta žinutė iš nežinomo numerio.

Žinutėje buvo garso įrašas.

„Jei tai girdite, vadinasi, man nepavyko susisiekti su Danieliu.“

„Kamilė“, – sušnibždėjo jis.

Įrašas tęsėsi.

„Radau dingusius transportavimo įrašus, tačiau asmuo, kuris juos klastojo, turi pagalbininką „Russo Holdings“ viduje.“

„Nebežinau, kuo Danielis dar gali pasitikėti.“

„Yra vienas žmogus, kuris galbūt vis dar gali apsaugoti Leo.“

Kamilės kvėpavimas tapo nelygus.

„Tai ne Danielio patarėjas.“

Įraše pasigirdo traškėjimas.

„Ir ne policija.“

„Reičel Dženkins.“

Kamilė sušnibždėjo: „Pasakyk jai, kad palikimas – tai ne pinigai.“

Leo ramiai miegojo tarp mūsų, nė nenutuokdamas, kad prieš mirtį jo motina paliko žinutę, kurioje paminėjo mane.

Ant stalo, ligoninės šviesų apšviestas, žvilgėjo žalvarinis raktas.

4 dalis – Kamilės sukurtas pasitikėjimas

Įrašas baigėsi, tačiau Kamilės balsas liko kambaryje – tarsi būtų buvęs kažkas, ko niekas iš mūsų negalėjo tiesiog ignoruoti.

„Kodėl ji ištarė tavo vardą?“ – paklausė jis.

„Nežinau.“

„Tu niekada nebuvai susitikusi su Kamile.“

„Kiek žinau – ne.“

„Tai nėra atsakymas.“

„Tai vienintelis atsakymas, kurį turiu.“

Leo reikėjo ko nors ramaus.

Durys tyliai prasivėrė.

„Kas nutiko?“

Danielis paėmė telefoną ir paleido įrašą.

Klara klausėsi nieko nesakydama.

Kai Kamilės balsas ištarė mano vardą, Klaros veido išraiška pasikeitė.

Danielis tai pastebėjo.

„Tu žinojai“, – tarė jis.

Klara pažvelgė į jį.

„Žinojau, kad Kamilė minėjo Reičelę.“

„Minėjo mane?“ – Ne vardu.

– Tai ką ji pasakė?

– Ji klausė, ar Dženkinsų šeima vis dar gyvena Pietinėje dalyje.

– Kada?

– Likus dviem savaitėms iki pasalos.

– Kodėl ji klausinėjo apie mus?

– Nežinau.

– Žinojai tai keturiolika dienų ir man nieko nesakei?

– Maniau, kad tai nesvarbu.

– Manai, tai, kad mano žmona domėjosi Reičelės šeima, yra nesvarbu?

– Maniau, ji tiesiog bando kai ką patikrinti.

– Ką?

Klara atvertė aplanką.

Straipsnyje buvo paminėtas Maiklo vardas.

– Koks ryšys su Kamila? – paklausiau.

Klara atvertė kitą puslapį.

– Vėliau ši siunta buvo rasta klinikoje, kurioje gydomi neišnešioti kūdikiai.

– Vadinasi, ji niekada nebuvo pavogta, – sumurmėjau.

– Ką? – paklausė Danielis.

– Įranga buvo nukreipta kitur.

Klara linktelėjo.

– Tai padarė kažkas, kas norėjo, kad ji pasiektų pacientus, kuriems jos reikėjo.

– Kas ją nukreipė?

– Nežinome.

– Kodėl buvo apklausiamas mano brolis?

– Jis buvo vairuotojas, paskirtas tam maršrutui.

– Jis sakė, kad nieko nėra paėmęs.

– Ar patikėjai juo?

– Taip.

Danielis įdėmiai į mane žiūrėjo.

Klara nuleido akis.

– Kamila irgi juo tikėjo.

– Iš kur žinai?

– Nes ji atnaujino vidinį tyrimą.

Danielis atsisuko į ją.

– Sakei, kad tyrimas susijęs su pervežimo dokumentais.

– Ne tik su jais.

– Kodėl nuslėpei tai nuo manęs?

– Nes pirminė ataskaita buvo pakeista.

– Kieno?

Klara sudvejojo.

– Radome įrodymų, kad kažkas pakeitė pristatymo laiką, ištrynė gavėjo parašą ir sudarė įspūdį, jog siunta buvo pasisavinta asmeninės naudos tikslais.

– Kas iš to gavo naudos?

– Niekas tiesiogiai.

– Tai neturi prasmės.

– Turi, jei tikslas buvo sukurti tam tikrą schemą.

– Kokią schemą? „Nusikalstama veikla, susijusi su žmonėmis, kurie turi ryšių su jūsų įmone.“

– Kamilė manė, kad senoji siunta susijusi su pastarojo meto įrašais, – tarė Klara.

– Kaip? – paklausiau.

– Abiejuose dokumentuose aptiktas tas pats suklastotas autorizacijos kodas.

Danielis įdėmiai žiūrėjo į dokumentus.

– Kas turėjo prieigą prie to kodo?

– Transporto vadybininkai, vidaus auditoriai, teisinio administravimo skyrius ir vadovybės apsaugos tarnyba.

– Artūras, – ištarė Danielis.

– Be kitų.

– Kodėl man nepasakei apie tą kodą?

– Nes įrodymai buvo neišsamūs.

– Tu nuolat tai kartoji.

– Nes tai tiesa.

– Arba todėl, kad kažką dengi.

Klaros žvilgsnis susitiko su jo žvilgsniu.

– Aš saugau tyrimą.

– Mano žmona mirusi, svainis slapstosi, o kažkas naudojasi mano įmone, kad kurtų suklastotus įrašus.

– Suprantu, koks tai rimtas reikalas.

– Tikrai supranti?

Klara nieko neatsakė.

– Iš kur Kamilė tai gavo?

– Ji paprašė archyvinio bylos egzemplioriaus per privatų prieigos kanalą.

– Ar ji galėjo jį nukopijuoti?

– Taip.

– Ar ji tai padarė?

Klara plačiau atvertė aplanką.

– Oficialiame archyve trūko kelių puslapių, – atsakė ji.

– Kamilė manė, kad spėjo juos nukopijuoti dar prieš jiems dingstant.

– Kur tos kopijos?

– Nežinome.

Žalvarinis raktas.

214-as kambarys.

Vokas, skirtas Danieliui.

– O kas, jei tos kopijos yra senajame terminale? – paklausiau.

– 214-ame kambaryje.

Sužinokite daugiau
Klaros veidas įsitempė.

– Ar atidarei jį?

– Ne.

– Gerai.

– Kodėl?

– Nes jei Kamilė ten paslėpė įrodymus, privalome užtikrinti įrodymų vientisumą ir grandinę.

Danielis ištiesė ranką link rakto….apie jį.“

„Kaip?“

„Tomas dirbo medicinos prekių platinimo įmonėje, kuri gabeno labdaros siuntas tarp Čikagos ligoninių.“

„Ar jis buvo apkaltintas įrangos vagyste?“

„Ne.“

„Tai kas tada?“

„Jis pranešė apie pažeidimus įmonės apskaitoje.“

Danielis pažvelgė į Klarą.

„Kokie tai buvo pažeidimai?“

„Siuntos buvo nukreipiamos kitur, o dokumentuose pažymimos kaip sugadintos arba nepristatytos.“

„Tas pats scenarijus“, – sumurmėjau.

Klara linktelėjo.

„Tomas manė, kad kažkas naudojasi keliomis įmonėmis, norėdamas nuslėpti prekių ir pinigų judėjimą.“

„Kas jam nutiko?“

„Jis mirė nespėjęs užbaigti savo ataskaitos.“

„Mano motina sakė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas darbe.“

„Taip teigiama oficialiuose dokumentuose.“

„O kuo tiki tu?“

„Manau, Kamilė tuo netikėjo.“

Danielis žengė arčiau.

„Kodėl Kamilė turėtų apmokėti Reičelės gimdymo išlaidas, jei Tomas mirė praėjus keleriems metams?“

„Nes Tomo našlė buvo nėščia ir atsidūrusi sunkioje padėtyje.“

„Tai nepaaiškina, kodėl Kamilė ir toliau globojo tą šeimą.“

„Ne.“

Klara nuleido akis.

„Prieš pat mirtį Tomas buvo išsiuntęs laišką Kamilės tėvui.“

“Kas jame buvo rašoma?“

„Kad jis rado įrodymų, jog kažkas iš „Russo Holdings“ darbuotojų naudojosi labdaros krovinių gabenimo maršrutais asmeninėms finansinėms machinacijoms.“

„Vadinasi, „Russo Holdings“ jau egzistavo?“

„Buvo mažesnė, bet taip.“

„Ar mano tėvas buvo į tai įsivėlęs?“

„Nežinau.“

„Ar Kamilė žinojo?“

„Ji manė, kad tavo tėvas nėra davęs nurodymų daryti ką nors neteisėto.“

„Manė?“

„Ji manė, kad jis tiesiog pasitikėjo netinkamu patarėju.“

Arturas Belas tarnavo Danielio tėvui, o vėliau – ir pačiam Danieliui.

„Kodėl motina man niekada apie tai nepasakė?“ – paklausiau.

„Galbūt ji nežinojo visos istorijos“, – atsakė Klara.

„Ji žinojo, kad Kamilė mums padėjo.“

„Ji žinojo, kad kažkas apmokėjo ligoninės sąskaitas.“

„Ji nusipelnė žinoti tiesą.“

„Kaip ir tu.“ – Atsiprašau, – atsakė jis.

– Už ką?

– Už kiekvieną kartą, kai žiūrėdamas į tavo brolį mačiau tik grėsmę.

– Tam turėjai priežasčių.

– Jaučiau baimę.

– Tai ne visada tas pats.

– Ne, – atsakė jis.

– Tikrai ne.

– Yra būdas patikrinti archyvą.

– 214-as kabinetas, – pasakiau.

– Tačiau negalime ten tiesiog įeiti, lyg ieškotume įkalčių.

– Kodėl gi ne?

– Nes Artūras jau bandė viską pakreipti taip, kad įkalčiai rodytų į Maiklą.

– Ką turi omenyje?

Klara atidarė saugumo ataskaitą.

– Prieš tris naktis kažkas prisijungė prie seno terminalo, pasinaudojęs Maiklo darbuotojo duomenimis.

– Maiklas „Russo Logistics“ nedirba jau beveik dvejus metus.

– Jo prisijungimo duomenys turėjo būti neaktyvūs, – tarė Danielis.

– Taip ir buvo.

– Tai kaip jais buvo pasinaudota?

– Kažkas juos laikinai atkūrė.

– Kas?

– Leidimas buvo gautas per teisinį skyrių.

– Artūras.

– To mes nežinome.

– Bet žinote, kad tai atėjo iš jo skyriaus.

– Taip.

– Kodėl man nepasakėte?

– Nes prisijungimų žurnalas vėliau buvo pakeistas.

– Kas tai padarė?

– Vis dar aiškinuosi.

– Einame prie terminalo, – atsakė jis.

Klara iškart papurtė galvą.

– Ne.

– Kodėl?

– Nes būtent to ir tikisi tas, kas atsiuntė raktą.

– Vadinasi, neisime vieni.

– Negalima paimti įkalčių iš saugomos teritorijos be leidimo.

– Aš esu šios teritorijos savininkas.

– Tai nesuteikia teisės išsinešti įrašų, susijusių su vykstančiu tyrimu.

– Tai ką siūlai?

– Kviesti policiją.

Danielio žandikaulis įsitempė.

– Kamilė įspėjo nepasitikėti policija.

– Ji įspėjo nepasitikėti pirmuoju paaiškinimu.

– Šis skirtumas gali mūsų neišgelbėti.

– Tačiau gali išgelbėti įkalčius. Supratau, ką sako Klara.

– O kas, jei nedarysime nei vieno, nei kito? – paklausiau.

– Užfiksuosime viską, ką žinome, nusiųsime kopijas nepriklausomam advokatui ir pranešime valstybinei finansinių nusikaltimų tarnybai.

Klara įdėmiai mane apžiūrėjo.

– Taip gali būti įklampintas tavo brolis.

– Maiklas ir taip jau tapo šios istorijos epicentru.

– Jei tyrėjai patikės, kad jis pavogė pinigus ir prisijungė prie terminalo, jį gali suimti.

– Jį gali suimti bet kuriuo atveju.

Danielis žengė link manęs.

– Reičel, jei apie tai pranešime, tavo brolis gali prarasti laisvę.

– O jei nepranešime, už tai atsakingas asmuo gali ir toliau valdyti Leo patikos fondą.

– Ką tu darytum? – paklausė jis.

– Pasakyčiau tiesą.

– Net jei dėl to nukentėtų tavo brolis?

– Būtent tada – ypač.

– Maiklas slapstosi, nes mano, kad gali mus apsaugoti, visą naštą prisiimdamas vienas.

– Tai skamba pažįstamai.

– Taip.

– Manai, kad aš darau tą patį.

– Manau, kad pastarąsias keturiolika dienų gyvenai įsitikinusi, jog apsauga įmanoma tik per visišką kontrolę.

– O tu manai, kad ne?

– Apsauga gali reikšti ir tai, kad tiesa pasiekia žmones, galinčius imtis veiksmų.

Klara giliai įkvėpė.

– Galiu susisiekti su nepriklausomu tyrėju.

– Ne, – tarė Danielis.

– Darysime tai kartu.

– Danieli, jei Artūras sužinos, ką planuojate…

– Jis jau žino, kad kažkas ne taip.

– Tuomet jis gali imtis veiksmų prieš Maiklą.

– Negalime priimti sprendimų vien galvodami apie tai, kaip jis gali sureaguoti.

Klara pažvelgė į mane.

– Reičel, jei įsitrauksi į šį reikalą, tu……reikia suprasti, kokia gali būti asmeninė kaina.“

„Suprantu.“

„Galite prarasti savo pareigas ligoninėje.“

„Kodėl?“

„Jei pirminiai finansiniai dokumentai yra ligoninės archyve, prieiga prie jų be leidimo gali būti laikoma darbo sutarties pažeidimu.“

„Kodėl jie turėtų būti ligoninėje?“

„Nes Russo labdaros fondų lėšos buvo tvarkomos per „St. Jude’s“ ligoninę.“

Danielis atsisuko į Klarą.

„Kokius dokumentus?“

„Mokėjimo pavedimus, įrangos pirkimo kvitus, lėšas gydymui ir išmokas iš patikos fondų.“

„Kodėl apie tai neužsiminėte anksčiau?“

„Nes archyvą valdo ligoninės administracija.“

„Kas yra administratorius?“

Klara sudvejojo.

„Daktaras Simonas Veleris.“

„Ar jis su tuo susijęs?“ – paklausiau.

„Nežinome.“

„Bet Kamilė tyrė labdaros fondų veiklą.“

„O pirminiuose dokumentuose gali būti matyti, kur nukeliavo pinigai.“

„Ar galiu juos pasiekti?“

„Teisiškai – ne, be leidimo.“

„Ne“, – atsakė jis.

„Dar neišklausėte, ką norėjau pasakyti.“

„Žinau, ką galvojate.“

„Tikrai?“

„Svarstote galimybę patekti į archyvą.“

„Jei dokumentai ten…“

„Galite prarasti licenciją.“

„Galbūt.“

„Ne „galbūt“.“

„Jei ligoninė apkaltins jus neteisėta prieiga prie konfidencialių dokumentų, jūsų karjerai gali ateiti galas.“

„Mano karjera nėra svarbesnė už Leo apsaugojimą.“

„Tai nėra sprendimas, kurį turėtumėte priimti viena.“

„Tai mano gyvenimas.“

„Ir aš prašau jūsų jo neaukoti dėl šeimos, kuri iš jūsų jau ir taip atėmė per daug.“

„Darau tai ne todėl, kad mane pasamdėte“, – pasakiau.

„Žinau.“

„Darau tai ne dėl jūsų pinigų.“

„Žinau.“

„Darau tai, nes Kamilė manimi pasitikėjo dar tada, kai pati nesupratau kodėl.“

„Ir todėl, kad Leo reikia žmogaus, pasirengusio stoti tarp jo ir tų, kurie norėtų juo pasinaudoti.“

„Taip.“ – Galiu nusiųsti įrodymus išoriniam tyrėjui, – atsakė ji.

– Siųsk, – tarė Danielis.

– Viską?

– Viską.

– Dokumentą dėl patikos fondo?

– Taip.

– Maiklo nuotrauką?

– Taip.

– Garso įrašą?

– Taip.

– Tavo tėvo archyvinius dokumentus?

– Taip.

Klara pradėjo kelti dokumentus.

Russo pavardė gali būti sutepta.

Maiklui gali būti pareikšti kaltinimai.

Artūras gali būti įspėtas.

Failų kėlimas prasidėjo.

– Neturėtum siųsti tų failų.

Danielis pažvelgė į Klarą.

– Kas čia?

– Puikiai žinai, kas aš.

– Artūrai.

Tuomet Artūras tarė: – Darai klaidą.

– Paaiškink.

– Tavo žmonos surinkti duomenys yra neišsamūs ir klaidinantys.

– Tai tyrėjai galės patys nustatyti.

– Kai ši istorija pasieks viešumą, tiesa jiems neberūpės.

– Čia grasinimas?

– Tai įspėjimas.

– Kur mano svainis?

– Niekada nesu sutikęs Maiklo Dženkinso.

– Pasinaudojai jo prisijungimo duomenimis, kad patektum į mano terminalą.

– Ne.

– Tu žinai apie tuos failus.

– Žinau, kas nutiks, jei juos paviešinsi.

– Kas nutiks?

– Maiklui bus pareikšti kaltinimai vagyste, sukčiavimu ir trukdymu vykdyti teisingumą.

Artūras tęsė:

– Be to, Leo patikos fondas bus įšaldytas, kol teismas spręs, ar esi pajėgus tvarkyti jo reikalus.

– Kodėl patikos fondas turėtų būti įšaldytas? – paklausė Danielis.

– Nes įrodymai rodys, kad nuslėpei finansinius pažeidimus savo paties įmonėje.

– Bandai mane išgąsdinti.

– Bandau neleisti tau sugriauti savo sūnaus ateities.

– Tu valdei tą patikos fondą nuo pat tada, kai Kamilė jį įsteigė.

– Valdžiau jį laikydamasis įstatymų.

– Ar pasisavinai labdarai skirtas lėšas?

– Net neįsivaizduoji, kiek visko tavo žmona buvo neteisingai supratusi.

– Tai papasakok man.

– Ji manė, kad tave saugo.

– Ar tikrai saugojo? „Ji saugojo istoriją, kurią buvo susikūrusi iš neišsamių faktų.“

„Ar tu ją nužudei?“

Artūras atsakė ne iš karto.

Galiausiai tarė: „Kamilės mirtis buvo tragedija.“

„Tai nėra atsakymas.“

„Tai vienintelis atsakymas, kurį tau duosiu.“

Danielis nuleido telefoną.

Klaros vykdomas duomenų įkėlimas nutrūko.

„Ar gali jį paleisti iš naujo?“ – paklausė jis.

„Bandau.“

„Kažkas blokuoja ryšį“, – atsakė ji.

„Iš kur?“

„Iš ligoninės tinklo vidaus.“

Danielis atsisuko į mane.

„Kas turi teisę taip pasielgti?“

„Ligoninės administracija“, – atsakė Klara.

Ligoninės archyvas.

Artūro įspėjimas.

„Atskirk failus nuo tinklo“, – pasakiau.

Klara pažvelgė į mane.

„Nukopijuok juos į užšifruotą laikmeną.“

„Nėra garantijos, kad laikmena išliks saugi.“

„Tinklas – taip pat ne.“

„Einame į archyvą.“

„Neteksiu darbo.“

„Ne, jei gausime leidimą.“

„Iš ko?“

„Jei reikės – iš teisėjo, nepriklausančio ligoninei.“

„Neturime laiko.“

Klara uždarė nešiojamąjį kompiuterį.

„Archyvas yra administraciniame korpuse.“

„Žinau, kur jis“, – pasakiau.

„Reičel.“

„Dirbau ten šešerius metus.“

„Viena ten neįeisi.“

„Neisiu viena.“

„Eisiu kartu su tavimi.“

„Tu irgi neturi leidimo.“

„Esu donorė, kurios lėšos galėjo būti pasisavintos.“

„Tai tau nepadės.“

„Galbūt padės jiems suprasti, kodėl mes ten esame.“

„Arba paskatins juos paslėpti failus.“

Klara atsistojo.

„Yra kitas būdas.“

„Koks?“

„Reičel gali paprašyti dokumentų, motyvuodama tuo, kad jie reikalingi tęstiniam Leo gydymui.“

„Kuo Leo gydymas susijęs su labdaros lėšomis?“

„Patikėtinio dokumentai…“…susiję su naujagimių pagalbos programomis.“

„Jei dokumentai susiję su jo saugomu fondu, ji gali turėti pagrįstą medicininę ir administracinę priežastį juos peržiūrėti.“

„To nepakanka“, – pasakiau.

„Gali pakakti, kad būtų suteikta laikina prieiga.“

„Ar tai būtų teisėta?“

„Jei laikysitės nustatytos tvarkos.“

„Tai kodėl sakėte, kad galiu prarasti licenciją?“

„Nes jei ką nors paimsite neužfiksavusi prašymo – taip, galite.“

„Nerizikuokite savo karjera.“

„Nerizikuosiu.“

„Paprašysiu dokumentų oficialiai.“

„O jei atsisakys?“

„Tuomet užfiksuosime atsisakymą.“

Klara linktelėjo.

„Gali būti, kad to mums ir pakaks.“

Danielis ėjo šalia manęs, laikydamas užklijuotą voką su Leo fondo dokumentais.

Durys atsidarė.

„Reičel?“

„Man reikia prieigos prie labdaros ir globos programų archyvo.“

„Kokiu tikslu?“

„Dėl Leo Russo priežiūros tęstinumo dokumentacijos.“

„Pono Russo?“

„Taip“, – atsakė jis.

„Reikės daktaro Velerio leidimo.“

„Paskambinkite jam“, – atsakiau.

„Jis sako, kad archyvas uždarytas.“

„Paprašykite, kad tai patvirtintų raštu.“

„Negaliu…“

„Paprašykite.“

„Jis sako, kad dokumentai šiuo metu nagrinėjami teisiniu požiūriu.“

„Kokiu teisiniu nagrinėjimu?“

„Nepatikslino.“

Klara žengė į priekį.

„Pasakykite jam, kad reikalaujame išsaugoti dokumentus, susijusius su saugomu naujagimių fondu.“

„Jis sako, kad niekam neleidžiama įeiti į archyvą.“

„Tuomet fiksuojame, kad ligoninė atsisakė suteikti prieigą, nors buvo informuota, jog dokumentuose gali būti finansinių lėšų pasisavinimo įrodymų.“

Klara planšetiniame kompiuteryje pradėjo įrašinėti pokalbį.

Spynoje pasisuko raktas.

Durys atsidarė.

Jo žvilgsnis nukrypo nuo Danielio į Klarą, o tada sustojo ties manimi.

„Reičel“, – tarė jis.

„Jums nederėtų į tai veltis.“

„Kas tame aplanke?“

„Konfidencialūs ligoninės dokumentai.“

„Dokumentai, susiję su Russo labdaros fondais?“

„Aš atsakinga už pacientų konfidencialumo apsaugą.“ – Tuomet peržiūrėkime, ar yra tinkamas leidimas.

– Aš neprivalau jums aiškinti administracinių sprendimų.

Danielis žengė į priekį.

– Jūs privalote paaiškinti, kodėl mano įmonės labdaros lėšos buvo pervestos per šią ligoninę.

– Siūlau pasikalbėti su savo advokatais.

– Taip ir darome.

– Tai leiskite jiems tuo pasirūpinti.

Klara užstojo jam kelią.

– Daktare Veleri, prašau, padėkite lagaminėlį ant stalo.

– Jūs neturite įgaliojimų manęs sulaikyti.

– Mes jūsų nesulaikome.

– Tai pasitraukite.

Atrodė, kad mano karjera, mamos gydymas, Leo ateitis ir Maiklo laisvė priklauso nuo šios vienintelės akimirkos.

– Padėkite lagaminėlį ten, – pasakiau.

– Jūs esate slaugytoja, Reičel.

– Taip.

– Ne tyrėja.

– Ne.

– Tai nevaidinkite, kad suprantate dalykus, kurie išeina už jūsų kompetencijos ribų.

– Suprantu tiek, kad pacientų dokumentų negalima išnešti, kai gautas oficialus reikalavimas juos išsaugoti.

– Kas jums tai pasakė?

– Aš tai žinau.

Danielis tiesė ranką link voko.

Veleris sureagavo greičiau.

– Tai ne jūsų.

Danielis sustojo.

– Kodėl?

– Tai konfidencialu.

– Kam konfidencialu?

Klara atsargiai pakėlė voką.

Ant antspaudo matėsi Kamilės inicialai.

– Kur tai gavote? – paklausė Danielis.

Klara apvertė voką.

Tada pažvelgė į užklijuotą voką.

Klara jį paėmė.

– Kas tai? – paklausiau.

Lėšos iš „Russo“ labdaros fondo naujagimiams buvo pervestos į privačią sąskaitą.

Sprendimą patvirtinęs parašas priklausė Artūrui Belui.

Tomui Dženkinsui.

Staiga užklijuotas vokas ėmė skambėti.

Tai buvo telefonas.

O kai Danielis galiausiai atplėšė voką, įraše nuskambėjęs balsas priklausė ne Kamilei.

Tai buvo Maiklo balsas.

– Reičel, jei girdi šį įrašą, vadinasi, aš jau suimtas. Tada jis pridūrė: „Tačiau ne Artūras davė nurodymą pervesti pinigus.“

6 dalis – Kamilės pažadas

„Ne Artūras davė nurodymą pervesti pinigus.“

Danielius nejudėdamas stovėjo prie darbo stalo; viena jo ranka gulėjo ant užklijuoto voko, o kitoje jis laikė telefoną.

Klara iš dėklo išėmė atmintuką.

– Paleisk likusią dalį, – tarė ji.

Maiklas kalbėjo toliau:

– Artūras padėjo nuslėpti pervedimą, bet ne jis jį inicijavo.

– Senajame terminale radau pradinį leidimą.

– Parašas po mano tėvo vardu buvo nukopijuotas iš dokumento, kurį Tomas Dženkinsas pateikė prieš daugelį metų.

– Kažkas pasinaudojo Tomo ataskaita, kad po jo mirties visa kaltė kristų ant jo.

– Žinau, kas davė nurodymą pervesti pinigus.

– Jo vardas – Saimonas Veleris.

Maiklas tęsė:

– Veleris veikė kartu su Artūru.

– Jie pervedinėjo labdaros lėšas per ligoninę, o tada klastojo gabenimo įrašus, kad atrodytų, jog pinigai dingo transportavimo metu.

– Tomas perprato šią schemą.

– Jis bandė apie tai pranešti.

– Artūras perėmė pranešimą ir įtikino visus, kad pervedimus patvirtino Tomas.

– Po daugelio metų Kamilė rado pirminius failus.

– Ji padėjo mano šeimai, nes žinojo, kad Tomas buvo įklampintas.

– Ji niekada nenustojo ieškoti žmonių, kurie tai padarė.

Įraše pasigirdo traškėjimas.

Tada Maiklo balsas tapo švelnesnis:

– Reičel, tavo tėvas nebuvo vagis.

– Jis buvo pirmasis, kuris bandė juos sustabdyti.

Maiklas tęsė:

– Kamilė pažinojo Velerį ir…„Artūras vėl pradėjo naudotis ta pačia sistema.“

„Jie nukreipdavo naujagimiams skirtas labdaros lėšas ir klastodavo pervežimų dokumentus.“

„Ji nukopijavo įrodymus ir įsteigė patikos fondą Leo, nes manė, kad Artūras bandys perimti palikimo kontrolę.“

„Ji susisiekė su manimi, nes jai reikėjo žmogaus ne iš įmonės, kuris surastų Viktorą Heilą.“

„Viktoras turėjo siuntų registracijos žurnalus.“

„Kamilė planavo viską atiduoti Danieliui, kai tik galės įrodyti, jog dokumentai yra tikri.“

„Ji nesusitikinėjo su kitu vyru.“

„Ji susitikinėjo su žmonėmis, kurie galėjo padėti apsaugoti Danielių ir Leo.“

„Ji paprašė manęs tęsti paieškas, jei jai kas nors nutiktų.“

„Man nepavyko.“

„Tačiau aš nepasisavinau pinigų sau.“

„Sumokėjau Viktorui, nes jis turėjo įrodymus.“

„Jei esu suimtas, vadinasi, Veleris mane rado anksčiau, nei spėjau pasiekti tave.“

Įrašas baigėsi.

Niekas nepajudėjo.

Danielius atsisuko į Velerį.

„Ar tai tiesa?“

Klara paėmė atmintuką.

„Turime tai išsaugoti, kol niekas nepalietė failų.“

„Jūs nesuprantate, kas įvyko.“

„Tai paaiškink.“

„Aš vykdžiau nurodymus.“

„Artūro?“

„Jis sakė, kad lėšos naudojamos tikslams, kurių valdyba nebuvo patvirtinusi.“

„Pervedant jas į privačias sąskaitas?“

„Tai buvo laikina.“

„Trejus metus?“

„Ketinome viską grąžinti.“

„Užsidirbę palūkanų?“ – paklausė Danielius.

„Sąskaitas valdė Artūras.“

„O tu pasirašei pervedimus.“

„Bijojau.“

„Artūro?“

„Viską prarasti.“

„Kur dabar Artūras?“ – paklausė Danielius.

„Nežinau.“

Klara patikrino planšetę.

„Jo darbo pažymėjimas buvo panaudotas prieš keturiasdešimt minučių.“

„Kur?“

„Senajame terminale.“

214 kabinetas.

„Turime ten nuvykti“, – atsakė jis.

Klara papurtė galvą.

„Tik ne vienas.“

„Žinau.“

„Šis parašas buvo nukopijuotas“, – atsakė ji.

„Kaip supratai?“ Paklausiau.

– Spaudimas netinkamas.

– Tavo tėvas pirmąją eilutę pasirašė natūraliu judesiu, o antrojoje eilutėje tik imituojama jo rašysenos forma, bet neatkartojamas ritmas.

– Jis buvo įklampintas.

– Įrodymų pakanka orderiui gauti.

– O kaip Maiklas? – paklausiau.

– Surasime jį per sulaikytųjų registracijos sistemą ir pasirūpinsime, kad jis turėtų advokatą.

– Ar galite užtikrinti jo saugumą?

– Jis nelaikomas smurtaujančiu nusikaltėliu.

– Jis turės galimybę paaiškinti, ką žino.

– O Artūras?

– Jo vaidmuo paaiškės išnagrinėjus įrodymus.

– Bet jei jis terminale, negalime delsti.

Klara patraukė paskui, o tada – Danielius ir aš.

– Artūrai, – tarė Danielius.

Artūras pažvelgė į jį.

– Tikėjausi, kad neateisi.

– Žinojai, kad ateisim.

– Žinojau, kad Kamilė tai suplanavo.

– Kur įrodymai?

Artūras žvilgtelėjo į odinį lagaminėlį.

– Dalis jų čia.

– Atiduok juos detektyvei Markes.

Artūras stipriau sugniaužė lagaminėlį.

– Jei tai padarysiu, įmonė žlugs.

– Ne, – pasakė Danielius.

– Įmonė išliks.

– Net neįsivaizduoji, kas nutiks, kai visuomenė sužinos, jog labdaros lėšos daugelį metų buvo nukreipiamos kitur.

– Puikiai žinau, kas nutiks.

– Vadinasi, supranti, kad tai negali likti paslėpta.

Artūras pažvelgė į mane.

– Tavo tėvas suprato, kad kartais organizacijoms tenka priimti sunkius sprendimus.

– Tavo tėvas bandė jus demaskuoti.

– Tavo tėvas buvo idealistas.

– Jis buvo sąžiningas.

Artūro veidas įsitempė.

– Sąžiningumas neapsaugo žmonių nuo pasekmių.

– Kaip ir slaptumas, – atsakiau.

– Kamilė norėjo sugriauti viską, ką sukūrė Danieliaus šeima, – atsakė jis.

– Ne, – tarė Danielius.

– Ji norėjo išsaugoti tai, ką verta išsaugoti.

Artūras nuleido akis.

– Ji manė, kad tampi panašus į savo tėvą.

– Ar ji klydo?

Artūras nieko neatsakė.

– Padėk lagaminėlį ant stalo. Artūras nepajudėjo.

– Artūrai, – tyliu balsu tarė Danielis.

– Tu tarnavai mano šeimai dvylika metų.

– Tavo tėvui tarnavau dvidešimt aštuonerius.

– Ir tu jį išdavei.

– Aš saugojau įmonę.

– Tu saugojai save.

Artūras pakėlė akis.

– Kai tavo tėvas sirgo, aš pasirūpinau, kad veikla nenutrūktų.

– Taip pat pasisavinai lėšas, skirtas neišnešiotiems kūdikiams.

– Ketinau jas grąžinti.

– Pasinaudojai mano žmonos mirtimi, kad išlaikytum fondą savo rankose.

– Aš neįsakiau surengti pasalos.

– Ar tai padarė Veleris?

Artūras nusuko žvilgsnį.

– Atsakyk jam.

Artūro tyla vis tęsėsi.

Galiausiai jis atsakė: „Veleris pasirūpino, kad kažkas perimtų Kamilės automobilį.“

– Kodėl? – paklausė jis.

– Ji buvo nusikopijavusi dokumentus.

– Ar ji buvo taikinys?

– Ne.

Artūro balsas sudrebėjo.

– Jos ten neturėjo būti.

– Ką tai reiškia?

– Veleris manė, kad vairuotojas bus vienas.

– Tai kodėl Kamilė buvo nužudyta?

Artūras užsimerkė.

– Nes ji pamatė užpuolikus.

– Ji niekada nebuvo taikinys.

– Ne.

– Veleris norėjo sudaryti įspūdį, kad tu įsakei panaudoti smurtą prieš verslo konkurentą.

– Kas tas konkurentas?

– Transporto įmonės vadovas, kuris ėmė uždavinėti klausimus.

– O Kamilė?

– Ji atskleidė šį planą.

– Ji buvo nužudyta, nes galėjo atpažinti į tai įsitraukusius žmones.

Artūro prisipažinimas baisiai paprastai užgulė kambarį.

Kamilė nebuvo……išdavė Danielį.

Danielis nusisuko.

Viduje buvo nukreiptų lėšų sąskaitų išrašų kopijos, originalūs pervežimų žurnalai, Arthuro ir Wellerio susirašinėjimas bei įrašas, kurį Kamilė padarė likus nedaug laiko iki mirties.

Įrašas buvo trumpas.

„Dabar žinau, kad labdaros lėšos buvo nukreiptos per ligoninę.“

„Thomasas Jenkinsas buvo apkaltintas, nes aptiko pirmąjį pėdsaką.“

„Reičelės šeima nusipelnė sužinoti tiesą.“

„Jei pati negalėsiu to pasakyti Danieliui, tikiuosi, jis supras, kad niekada nenustojau jo mylėjusi.“

„Saugau šiuos dokumentus, nes tikėjau, kad jis pasirinks sąžiningumą, kai tiesos nebebus galima paneigti.“

„Ir jei jis negalės man atleisti, kad tai slėpiau – suprasiu.“

„Meilė ne visada reiškia, kad privalai iškart viską atskleisti.“

„Kartais tai reiškia pasirinkimą vienai nešti baimę, kol mylimas žmogus bus pakankamai saugus, kad galėtų apie tai išgirsti.“

Įrašas baigėsi.

– Ji mane saugojo, – sušnibždėjo jis.

– Taip.

– Maniau, kad ji mane palieka.

– Ji stengėsi palikti tau kelią į priekį.

Tyrimas užtruko kelis mėnesius.

Įrodymai, susiję su Kamilės mirtimi, buvo perduoti valstybės institucijoms, o pirminis tyrimas dėl pasalos – atnaujintas.

Buvo nustatyta, kad Viktoras Heilas gyvena Viskonsine.

Maiklas buvo paleistas, nes bendradarbiavo su tyrėjais.

Mano mama su juo susisiekė pirmoji.

Danielis laukė netoliese, laikydamas ant rankų Leo.

Danielis priėjo prie mūsų.

– Turiu jums kai ką, – atsakė jis mano mamai.

– Tai ne privatus atlygis, – tarė Danielis.

– Jokių įsipareigojimų.

– Tai parama iš fondo, kurį įkūrė Kamilė.

Mano mamos akys prisipildė ašarų.

– Ji žinojo apie mus?

– Ji žinojo, kad jūsų šeima patyrė neteisybę.

Mama pažvelgė į mane.

– Ji pažadėjo tavo tėvui, kad vieną dieną jo vardas bus išteisintas.

Maiklas nuleido galvą.

– Ir ji įvykdė dar vieną pažadą.

– Kokį pažadą?

– Užtikrinti, kad šeimoms, kurioms padeda fondas, niekada nereikėtų maldauti orumo. Danielis suformavo nepriklausomą valdybą ir pašalino visus šeimos narius nuo tiesioginio fondo sąskaitų valdymo.

„Negalime pelnyti pasitikėjimo slėpdami, kiek kainuoja jį prarasti“, – atsakė jis spaudos konferencijoje.

Ligoninė galėjo mane atleisti.

Mano mama gavo reikiamą gydymą.

Po kelių savaičių ji vaikščiojo po ligoninės sodą be jokios pagalbos – viena ranka laikėsi už mano rankos, o kita – už Michaelo.

Praėjus metams po Camille mirties, Danielis pasipiršo man.

Danielis ištiesė paprastą žiedą.

„Anksčiau maniau, kad apsauga reiškia visiško valdymo išlaikymą“, – tarė jis.

„Camille mane išmokė, kad meilė taip pat reiškia pasitikėjimą kitu žmogumi – pasitikėjimą, leidžiantį atskleisti tiesą.“

„Tu mane išmokei, kad pasitikėjimą galima atkurti net ir tada, kai jis buvo sugriautas.“

„Negaliu pažadėti, kad gyvenimas niekada mūsų neišgąsdins.“

„Man tokio pažado nereikia.“

„Negaliu pažadėti, kad visada žinosiu, ką daryti.“

„Aš irgi ne.“

„Tai ką tu gali pažadėti?“

„Kad pasakysiu tau, kai bijosiu.“

„Kad išklausysiu, kai sakysi man tiesą.“

„Ir kad niekada daugiau nesupainiosiu pinigų su meile.“

„Tuomet – taip.“

Po pusmečio susituokėme jaukioje ceremonijoje šalia pirmosios fondo šeimos klinikos.

Mano mama sėdėjo pirmoje eilėje.

Michaelas stovėjo šalia Danielio.

Viena iš mūsų liudininkių tapo Clara Bell – ji pasitraukė iš privačios šeimų konsultavimo veiklos ir prisijungė prie fondo kaip nepriklausoma teisinė vadovė.

„Visą gyvenimą mokysiu tave, kad tavo palikimas – tai ne tai, ką tu turi“, – pasakė jis jam.

„Tai – tai, ką tu saugai kituose žmonėse.“

Praėjus metams po mūsų vestuvių, Camille Russo fondas atidarė pirmąjį išplėstinį centrą, skirtą neišnešiotiems kūdikiams ir sunkumų patiriančioms šeimoms.

Pirmojoje fondo metinėje ataskaitoje vienas puslapis buvo skirtas pagerbti Thomasą Jenkinsą.

Kitas puslapis buvo skirtas Camille.

„Camille tikėjo, kad apsauga turi pasiekti tuos, kuriems jos labiausiai reikia“, – sakė jis.

„Ji tikėjo, kad tiesa nėra meilės priešas.“ „Ir ji manė, kad joks vaikas neturėtų paveldėti baimės vien todėl, kad suaugusieji bijojo pažvelgti į praeitį.“

Camille Russo.

– Jam tai būtų patikę, – tarė Danielis.

– Jai patinka, – atsakiau.

– Kartais vis dar tikiuosi išgirsti jos balsą.

– Aš irgi.

– Kaip manai, ar ji žinojo, kad taip nutiks?

– Kad mes susituoksime?

– Kad rasime vienas kitą.

– Ji žinojo, kad galiausiai pasirinksi tiesą.

– O tu?

– Manau, ji žinojo, kad aš pasirinksiu jį.

Leo atsisuko į mus ir nusijuokė – virš jo galvos judėjo žiedlapiai.

– Tavo mama paliko tau puikų palikimą.

Leo sugriebė tėvui už piršto.

– Tai buvo meilė ir apsauga.

– Ne baimė.

– Jokios baimės.

Mes su Danieliu patraukėme paskui.

Visited 425 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий