Užtikau vyrą segantį savo sekretorės raudoną suknelę – jis jau buvo paruošęs skyrybų dokumentus ir planavo perimti mano įmonę. Nieko nesakiau, pardaviau savo 69 proc. akcijų paketą už 45 milijonus dolerių ir stebėjau, kaip jį apima panika, kai pirkėjas įžengė į jo posėdžių salę…

Užtikau vyrą mūsų miegamajame segantį sekretorės raudoną suknelę; tuo pat metu jis pareiškė, kad mūsų dešimt metų trukusi santuoka baigėsi.
– Nesijaudink dėl Tesos, – sušnibždėjo jis, lėtai traukdamas užtrauktuką ant jos nugaros. – Skyrybų dokumentai jau paruošti. Ji tiesiog dar apie tai nežino.
Sekretorė nusijuokė.
– Tai kodėl mes vis dar slapstomės, Grantai?
– Nes jai priklauso šešiasdešimt devyni procentai įmonės, brangute. Ir man reikia, kad ji dar dvi savaites liktų kvaila.
Stingau prie miegamojo durų, rankose laikydama 38 000 dolerių kainuojantį laikrodį, kurį buvau jam nupirkusi Paryžiuje.
Esu Tesa Lengford, man trisdešimt penkeri, ir iki to penktadienio mano vyras Grantas Holbrukas man buvo visas pasaulis.
Iš komandiruotės į Portlandą grįžau diena anksčiau, tikėdamasi jam padaryti staigmeną.
Vietoj to sužinojau, kad jis ketina mane sužlugdyti.
Pro miegamojo duris pamačiau Grantą, taisantį Briel Meison skaisčiai raudoną vakarinę suknelę.
Gražioji, dvidešimt septynerių metų Briel, beveik trejus metus dirbo jo asmenine sekretore.
Pati ją buvau priėmusi į darbą.
Ji atsisuko į jį, apkabino už kaklo ir nusišypsojo.
– O kas, jei ji priešinsis skyryboms?
Grantas pabučiavo ją į kaktą.
– Nepriešinsis. Tesai be galo svarbu išlaikyti padorų fasadą. Ji pasirašys bet ką, ką jai pakišiu.
– O kaip įmonė?
Jis nusijuokė.
– Tai geriausia dalis. Ji mano, kad turėdama kontrolinį akcijų paketą yra neliečiama. Tačiau aš valdau veiklą, darbuotojus, santykius su bankais. Kai ją visiškai atskirsiu nuo reikalų ir įtikinsiu, kad verslas griūva, ji pati maldaus, kad perimčiau jį į savo rankas. Brielle tyliai nusijuokė.
Sužinokite daugiau
– Tai ar gausiu paaukštinimą?
– Gausi kur kas daugiau nei tai.
Stipriau suspaudžiau laikrodžio dėžutę.
Dešimt metų santuokoje.
Mūsų dukrai – vos penkeri.
Technologijų verslas, kurio vertė viršija šešiasdešimt milijonų dolerių.
Mano vyras rezgė planą pasisavinti mano verslą, o tuo pat metu mūsų miegamajame rengė savo meilužę.
Tuomet Brielle palietė temą, kuri viską pakeitė.
– Ar pervedei pinigus iš konsultavimo sąskaitos?
Granto šypsena dingo.
– Tyliau.
– Aš rimtai. Žadėjai, kad už butą bus sumokėta dar prieš mums išeinant į biržą.
– Bus. Pervedimai jau paslėpti tarp mokėjimų tiekėjams.
Sulaikiau kvėpavimą.
Mokėjimai tiekėjams.
Jau pusę metų mūsų finansų direktorius kėlė klausimus dėl nepaaiškinamų mokėjimų konsultacijų įmonei, kurią asmeniškai patvirtino Grantas.
Grantas atmesdavo kiekvieną mano išsakytą nuogąstavimą.
Dabar priežastis tapo akivaizdi.
Laikrodžio dėžutė išsprūdo man iš rankų.
Ji garsiai trinktelėjo į medines grindis.
Miegamajame įsivyravo tyla.
– Kas ten? – šūktelėjo Grantas.
Žvilgtelėjau į šukes prie savo batų.
Akimirką norėjau įsiveržti į vidų, griebti brangią Brielle suknelę ir pareikalauti paaiškinimų.
Tačiau vietoj to pakėliau laikrodžio dėžutę.
Ir nusisukau.
– Tesai? – vėl pašaukė Grantas.
Nusileidau žemyn ir, nieko nesakiusi, išėjau į vėsią Oregono naktį.
Už nugaros pasigirdo žingsniai.
Tačiau aš jau buvau įsėdusi į automobilį ir nuvažiavusi.
Aš nerėkiau.
Ir neverkiau.
Bent jau ne tą akimirką.
Galvoje nuolat sukosi viena mintis.
Jai priklauso šešiasdešimt devyni procentai įmonės akcijų.
Grantas mano turimą kontrolinį akcijų paketą laikė silpnybe, kuria galima pasinaudoti.
Tačiau jis neįvertino vieno esminio fakto.
Šios akcijos man priklausė dar iki vestuvių.
Turėjau teisę jas parduoti. 23.47 val. iš visą parą veikiančios užeigos Portlande paskambinau ilgamečiam tėvo draugui Mailzui Hargrovui.
Mailzas buvo verslo teisininkas, prieš dvylika metų padėjęs įkurti „Langford-Halbrook Technologies“.
Jis atsiliepė po keturių signalų.
– Tesai? Ar kas nors nutiko?
– Noriu parduoti savo įmonės akcijas.
Įsivyravo tyla.
– Kiek?
– Visus šešiasdešimt devynis procentus.
Dar viena trumpa pauzė.
– Tesai, tai kontrolinis akcijų paketas. Ar aptarei tai su Grantu?
– Ne.
– Ar jis žino, kad svarstai apie pardavimą?
– Ne.
Mailzas giliai ir lėtai įkvėpė.
– Kas nutiko?
Mano žvilgsnis nukrypo į vestuvinį žiedą.
– Užtikau jį su sekretore. Jis planavo skyrybas ir slėpė įmonės pinigus.
Teisininkas nutilo.
Tada uždavė vieną klausimą.
– Ar pameni „Northstar Equity Partners“ pasiūlymą įsigyti įmonę?
Puikiai prisiminiau.
Prieš pusmetį ši privataus kapitalo įmonė svarstė galimybę perimti mūsų verslo kontrolę.
Grantas pasiūlymą atmetė.
Jis tvirtino, kad pardavimas sunaikintų mūsų palikimą.
Dokumentus buvau išsaugojusi.– Taip.
– Jų vadovaujantis partneris neseniai vėl susidomėjo, – pasakė Milesas. – Jų investicijų komanda jau peržiūrėjo įmonės finansines ataskaitas ir pagrindines sutartis. Pasiūlymas gali būti pateiktas gana greitai, jei tik atnaujintas patikrinimas duos teigiamus rezultatus.
– Kaip greitai?
– Galbūt iki pirmadienio. Dabartinėje akcininkų sutartyje leidžiamas akcijų perleidimas, su sąlyga, kad bus atlikti visi būtini pranešimai ir gauti reikiami pritarimai. Tačiau yra kai kas, ką privalai suprasti.
– Ką?
– Kai parduosi, nebegalėsi kontroliuoti to, kas nutiks Grantui.
Įdėmiai apžiūrėjau apgadintą laikrodžio korpusą.
– Būtent to aš ir noriu.
Milesas nieko neatsakė.
Tada tarė: – Rytoj ryte, vos tik pradėjęs darbą, paskambinsiu pirkėjo teisininkui. Nieko nepasirašinėk be manęs.
Prieš baigdamas pokalbį, paprašiau atlikti nepriklausomą įtartinų tiekėjų sąskaitų auditą.
Taip pat paprašiau skyrybų dokumentų.
Grantas jau buvo paruošęs savo versiją.
Mano versija atrodys visiškai kitaip.
Šeštadienio rytą grįžau namo.
Grantas sėdėjo prie virtuvės salos, vilkėdamas tamsiai mėlyną šilkinį chalatą – tą patį, kurį buvau padovanojusi jam Kalėdų proga.
Jis pakėlė akis ir nusišypsojo.
– Brangioji! Kada grįžai?
– Vėlai vakare.
Jo veido išraiška trumpam pasikeitė.
– Kodėl neužlipai į viršų?
– Buvau pavargusi. Apsistojau viešbutyje.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane.
– Ar viskas gerai?
– Tiesiog visiškai išsekusi.
Jis apėjo salą norėdamas mane pabučiuoti.
Šiek tiek pasisukau, leisdama jam pabučiuoti mane į skruostą.
Jo šypsena suvirpėjo.
– Klausyk, – tarė jis, – visą laiką apie tai galvojau. Pastaruoju metu per daug dirbi. Galbūt tau reikėtų kuriam laikui pasitraukti iš įmonės veiklos?
Vos nesusijuokiau.
Jis net nesivargino laukti skyrybų.
Jau pradėjo mane stumti lauk.
– Galbūt tu teisus, – atsakiau.
Įtampa jo pečiuose atslūgo.
– Tikrai?
– Tikrai.
Jis nušvito. – Gerai. Leisk man pasirūpinti reikalais. Tu jau padarei pakankamai.
Žiūrėjau jam tiesiai į akis.
– Net neįsivaizduoji, kiek daug.
Įspėjimas liko neišgirstas.
Jis buvo per daug užsiėmęs švęsdamas savo tariamą sėkmę.
Kai Grantas išvyko į darbą, pakilau į viršų.
Miegamajame vis dar tvyrojo Brielle kvepalų aromatas.
Šalia mano pagalvės gulėjo viena šviesi sruoga.
Žvilgtelėjau į ją, tada iš naktinio stalvelio stalčiaus išėmiau pirminius įmonės steigimo dokumentus.
Dokumentų viršuje puikavosi mano vardas.
Taip buvo nuo pat pradžių.
Dar gerokai prieš tai, kai Grantas tapo generaliniu direktoriumi, įmonėje pasirodė Brielle ar mes įsigijome prabangius automobilius ir dvarą, aš įkūriau „Langford-Halbrook Technologies“, pasitelkusi 500 000 JAV dolerių, gautų iš tėvų.
Grantas atsinešė technines žinias.
Aš pasirūpinau pirmosiomis sutartimis, kapitalu, pardavimų planu ir ryšiais, kurie palaikė įmonės gyvavimą.
Susituokėme praėjus dvejiems metams po įmonės įkūrimo.
Vedybų sutartyje buvo numatyta, kad pradinis turtas lieka asmenine nuosavybe.
Verslui augant, Granto dalis įmonėje pasiekė dvidešimt vieną procentą.
Likusius dešimt procentų valdė ankstyvieji investuotojai ir darbuotojai.
Jis manė, kad niekada nepaliksiu įmonės, kurią kartu sukūrėme.
Jis mane neteisingai įvertino.
10.16 val. suskambo telefonas.
Milesas prabilo neįprastai rimtu tonu.
– Tesai, „Northstar“ pasirengusi pateikti oficialų pasiūlymą.
Uždariau miegamojo duris.
– Kokia suma?
– Keturiasdešimt penki milijonai dolerių už tavo šešiasdešimt devynis procentus.
Žvilgtelėjau į rėmeliuose įdėtą mūsų vestuvių nuotrauką, kabančią virš komodos.
Nuotraukoje Grantas atrodė toks atsidavęs.
– Pasakyk jiems, kad susidomėjau.
Milesas sudvejojo.
– Vadovaujantis partneris nori asmeniškai su tavimi susitikti prieš užbaigiant sandorį.
– Kas jis toks?
– Jo vardas – Nathanielis Crossas.
Šis vardas man nieko nereiškė.
Bent jau tuo metu.
Nežinojau, kad būsimasis pirkėjas slepia beveik dvidešimties metų senumo paslaptį apie mano šeimą.
Tačiau pirmiausia turėjau sudalyvauti vestuvėse. Mano uošvės laukė nepamirštamas pažeminimas…
2 DALIS – ŠEŠIŲ DOLERIŲ VESTUVINĖ DOVANA
Sekmadienį, aštuntą valandą ryto, paskambino mano uošvė.
– Tesai, tik pabandyk šiandien kaip nors sugėdinti mūsų šeimą.
Tuo metu spintoje rinkausi aprangą.
– Labas rytas ir tau, Vivian.
Jau dešimtmetį Vivian Halbruk gyrė savo sūnaus genialumą ir tvirtino, kad ištekėti už jo – tikra privilegija.
Ji visiškai nepaisė fakto, kad būtent mano šeimos pinigai padarė jį turtingą.
– Mano dukterėčios vestuvės prasideda ketvirtą valandą, – tęsė ji. – Grantas sako, kad yra per daug užsiėmęs, jog galėtų dalyvauti. Tad tu atstovausi šeimai.
– Žinau.
– Ir pasirūpink tinkama dovana. Tie žmonės turi svarbių ryšių. Negalime leisti, kad kas nors pagalvotų, jog Halbrukai – šykštuoliai.
– Kokia suma, jūsų manymu, būtų tinkama?
– Pati nuspręsk. Juk esi laikoma sumania verslininke.
Lengvai nusišypsojau.
Šįkart įžeidimas netgi nudžiugino.
– Pasirūpinsiu tuo.
– Reikia ko nors solidaus, Tesai. Bent dešimties tūkstančių dolerių vertės.
– Supratau.
Baigusi pokalbį, gavau žinutę iš Mailso.
„Northstar“ sandoris pasistūmėjo į priekį. Teisininkai baigė pirminį vertinimą ir suderino likusius patvirtinimus pirmadieniui.
Nathanielis Krosas sutiko su 45 milijonų dolerių įvertinimu, su sąlyga, kad bus įvykdytos galutinės sandorio sąlygos.
Mailsas pasidalijo dar viena naujiena.
Per trejus metus įtartiniems mokėjimams už konsultacijas buvo išleista maždaug 2,4 milijono dolerių.
MesDar negalėjau tiksliai įvertinti pasisavintų lėšų masto, tačiau dokumentai reikalavo skubaus tyrimo.
Medžiagą nusiunčiau nepriklausomiems finansinių nusikaltimų ekspertams.
Pasipuošusi elegantiška smaragdo spalvos suknele ir deimantiniais auskarais, nuvykau į vynuogyną Vilameto slėnyje.
Ceremonija ir šventė buvo itin prabangios.
Įėjimą puošė baltos rožės.
Po didžiuliu stikliniu paviljonu grojo styginių ansamblis.
Šampanas liejosi laisvai, o svečiai vienas per kitą demonstravo savo turtus.
Vivian stovėjo po sietynu, apsupta giminaičių.
Vos mane pamačiusi, ji akimirksniu pasikeitė.
– Štai ir ji!
Ji griebė mane už rankos ir įtraukė į būrį žmonių.
– Visiems pristatau – tai mano marti Tesa. Žinote, Grantas šiais laikais praktiškai valdo visą technologijų sektorių.
Viena viešnia, pasipuošusi milžinišku deimantų vėriniu, nusišypsojo.
– O Tesa dirba kartu su juo, tiesa?
Vivian numojo ranka, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.
– Ji padeda tvarkyti kai kuriuos administracinius reikalus.
Vos neužspringau gurkšnodama šampaną.
Administraciniai reikalai.
Man priklausė šešiasdešimt devyni procentai įmonės akcijų.
Buvau sudariusi dešimtis milijonų vertus sandorius.
O Vivian pristatyme aš tebuvau jos sūnaus asistentė.
– Kaip nuostabu, – maloniai atsakiau.
Vivian pasilenkė arčiau.
– Ar atsinešei dovaną?
– Žinoma.
– Kiek?
– Dešimt tūkstančių.
Jos veidas nušvito.
– Puiku. Žinojau, kad manęs nenuvilsi.
Ji tuoj pat garsiai paskelbė sumą aplinkiniams.
– Dešimt tūkstančių dolerių! Mūsų šeima tiki dosnumu.
Keli svečiai išreiškė susižavėjimą.
Vivian tiesiog švytėjo iš pasididžiavimo.
Prie stalo, skirto dovanoms, iš rankinės ištraukiau storą kreminės spalvos voką.
Ji nekantriai ištiesė ranką.
– Duokš čia. Pasirūpinsiu, kad jis atsidurtų saugioje vietoje.
Padaviau voką.
Ant voko nebuvo jokio antspaudo.
Vivian tai pastebėjo.
– Kas čia?
– Prašau, – tariau. – Juk norėjai įsitikinti, kad viskas tinkama.
Ji atplėšė voką. Ji ištraukė kruopščiai sulankstytus popieriaus lapus.
Viršuje gulėjo šeši vieno dolerio banknotai.
Po jais buvo keletas tuščių spausdintuvo popieriaus lapų.
Vivian išsižiojo.
Ji suskaičiavo pinigus.
Kartą.
Du kartus.
Jai atvipo žandikaulis.
– Šešis dolerius?
Aplinkui pokalbiai nutilo.
Vivian pakėlė balsą:
– TU ATSINEŠEI ŠEŠIS DOLERIUS Į MANO DUKTERĖČIOS VESTUVES?!
Padavėjas sustojo prie šampano fontano.
Kažkas net nusijuokė.
Vivian nuraudo iki pat šaknų.
– Ar bandai mane pažeminti?
Pakreipiau galvą į šoną.
– Pati liepei vadovautis savo nuožiūra.
– Sakei – dešimt tūkstančių!
– Pasakiau, kad suprantu tavo lūkesčius. Tačiau nesakiau, kad sutinku mokėti už tavo reputaciją.
Jos pirštai sugniaužė man riešą.
– Ar tu išsikraustei iš proto?
Švelniai atsitraukiau.
– Vivian, nekelk scenos. Žmonės žiūri.
Tai buvo netinkami žodžiai.
O galbūt – kaip tik patys tinkamiausi.
Ji sprogo:
– Nedorėle! Mano sūnus padarė tave tuo, kuo esi! Be Granto tu būtum niekas!
Apžvelgiau aplink susirinkusius žmones.
Nusišypsojau.
– Įdomu. Matote, nuo rytojaus ryto Grantas mūsų įmonei nebevadovaus.
Vivian sustingo.
– Ką pasakei?
– Tiesą sakant, yra dar kai kas, ką turėtum žinoti.
Jos akys susiaurėjo.
– Tesai, apie ką tu kalbi?
– Mes su Grantu skiriamės.
Staiga įsivyravo tyla.
Vienas svečias išmetė šampano taurę.
Vivian išsižiojo – lyg būčiau jai trenkusi.
– Tai melas.
– Paklausk savo sūnaus. Jis jau paruošė dokumentus.
– Ne. Grantas tave myli.
– Tada paklausk jo, kodėl penktadienio vakarą mano miegamajame jo sekretorė vilkėjo raudoną suknelę.
Minia vienu metu aiktelėjo.
Vivian žengė žingsnį atgal.
Tęsiau toliau, ramiu balsu: – Ir kai su juo kalbėsiesi, paklausk, kodėl jis pervedinėjo pinigus per konsultacijų įmonę, kurios niekas negali paaiškinti.
Jos akys plačiai išsiplėtė.
– Negali kaltinti mano sūnaus tokiais dalykais!
– Aš neviešinu jokių kaltinimų dėl finansinių pažeidimų, Vivian. Tiesiog paaiškinu, kodėl užduodu šiuos klausimus.
Ji drebėjo iš įniršio.
– Tu griauni šią šeimą!
Atsisukau į ją.
– Ne. Aš tiesiog pagaliau atsisakau ją finansuoti.
Priėjau prie akivaizdžiai šokiruotų jaunavedžių, stovėjusių netoli šventės vietos įėjimo.
Pasikalbėjau su jais taip, kad niekas kitas negirdėtų.
– Atsiprašau, kad jūsų vestuvės tapo šeimyninio ginčo arena.
Nuotaka Emily atrodė visiškai sugniuždyta.
– Jums nereikia atsiprašinėti už tetą Vivian.
– Vis dėlto noriu įsitikinti, kad gausite dovaną, kurios esate verti.
Padaviau jai voką su kortele, patvirtinančia, kad anksčiau pervedžiau 10 000 dolerių į jų vestuvinį fondą medaus mėnesiui.
Jos akys sudrėko.
– Jums tikrai nereikėjo to daryti.
– Žinau. Mėgaukitės savo vestuvėmis.
Išėjau.
Kol pasiekiau savo automobilį, Grantas buvo skambinęs septynis kartus.
Aštuntąjį kartą atsiliepiau.
– KĄ TU, PO GALAIS, PADAREI?!
Jo balsas griaudėjo per garsiakalbius.
Sustojau nuošalioje automobilių stovėjimo aikštelės vietoje.
– Sveikas, Grantai.
– Ar bent supranti, kaip pažeminta jaučiasi mano mama?
– Taip.
– Tai grįžk atgal į vidų ir atsiprašyk!
– Ne.
Jis trumpam nutilo.
– Ką pasakei?
– Pasakiau „ne“.
Jo kvėpavimas tapo sunkesnis.
– Tesai, aš vis dar tavo vyras.
– Jau nebeilgai.
– Nesu…– …pradėjai.“
– Ar tu už mano nugaros paruošei skyrybų dokumentus?
Tyla.
– Ar atsivedei Brielle į mūsų miegamąjį?
Ir vėl tyla.
– Ar pasinaudojai įmonės lėšomis, kad nupirktum jai butą?
– Tesai, paklausyk…
– Atsakyk į klausimą.
Jo balsas pasikeitė.
Žavingasis vyras dingo.
Prieš mane stojo įsiutęs svetimas žmogus.
– Tu nė neįsivaizduoji, ką darai, – suurgzdė jis. – Aš sukūriau tą įmonę. Pasirūpinsiu, kad išeitum tuščiomis rankomis.
Žvelgiau į vynuogyną anapus priekinio stiklo.
– Tikrai?
– Aš viską kontroliuoju!
– Tada susitiksime rytoj devintą ryto.
– Kas vyks devintą?
– Skubus akcininkų susirinkimas, o po jo – valdybos posėdis.
Jis nusijuokė.
– Tu negali manęs pašalinti. Mano pusėje – vadovai, sutartys ir valdyba.
– Galbūt.
– Galbūt? Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad turėtum atvykti laiku.
Jis prabilo tylesniu balsu.
– Tesai, juk neišdrįsi parduoti savo akcijų.
Tylėjau.
Jis sulaikė kvėpavimą.
– Tesai?
Stebėjau, kaip tamsus debesis slenka per popietės dangų.
– Sudie, Grantai.
Nutraukiau pokalbį.
Pirmadienį, pusę aštuonių ryto, paskambino Milesas.
Sandoris buvo baigtas.
„Northstar Equity Partners“ įsigijo mano turėtą šešiasdešimt devynių procentų akcijų paketą.
O jų vadovaujantis partneris jau vyko į Portlandą.
Grantas netrukus sužinos, kad įmonę, kurią laikė sava, dabar valdo kažkas kitas.
Kažkas, kas neketina slėpti jo netinkamo elgesio.
3 DALIS – 45 MILIJONŲ DOLERIŲ IŠDAVYSČIA
Kai įžengiau į posėdžių salę, Grantas pasitiko mane šypsena.
Jis sėdėjo stalo gale, vilkėdamas brangų tamsiai pilką kostiumą; už jo stovėjo Brielle, laikydama planšetę.
Salėje sėdėjo trys direktoriai ir mūsų finansų direktorius.
Grantas žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį.
– Laiku, brangute.
Atsisėdau.
– Labas rytas. Jis patogiai atsilošė.
– Spėju, atėjai atsiprašyti už vakar?
– Ne.
Jo šypsena dingo.
– Tai kodėl tada čia esi?
– Stebėti susirinkimo.
Brielle tyliai nusijuokė.
– Tesai, gal tau geriau eiti namo? Grantas turi aptarti svarbius reikalus.
Atsisukau į ją.
– Įdomi suknelė.
Ji apžiūrėjo savo kreminės spalvos dizainerio kurtą aprangą.
– Ačiū.
– Ar Grantas padeda tau apsirengti ir šitą?
Kambaryje stojo tyla.
Brielle veidas paraudo.
Grantas delnu trenkė į stalą.
– Užteks!
Lygiai devintą valandą posėdžių salės durys plačiai atsivėrė.
Įėjo aukštas, tamsiai mėlyną kostiumą vilkintis vyras, lydimas Mailso ir dviejų įmonės teisininkų.
Atrodė, kad jam apie keturiasdešimt; tamsūs plaukai tvarkingai sušukuoti, o laikysena – autoritetinga.
Grantas nedelsdamas pakilo.
– Pone Krosai?
Atvykėlis linktelėjo galva.
– Grantai Holbrukai.
Grantas skubiai priėjo.
– Man garbė. Šiandien nesitikėjome nieko iš „Northstar“.
– Gaila, – atsakė vyras. – Mat šis susirinkimas susijęs su mano investicija.
Granto veide atsispindėjo sumišimas.
– Jūsų investicija?
Natanielis padėjo ant stalo aplanką.
– Šįryt, pusę aštuonių, „Northstar Equity Partners“ įsigijo šešiasdešimt devynis procentus „Langford-Halbrook Technologies“ akcijų.
Grantas sustingo.
Natanielis tęsė:
– Sandorio kaina – keturiasdešimt penki milijonai dolerių.
Niekas neištarė nė žodžio.
Grantas lėtai atsisuko į mane.
– Tesai?
Sunėriau rankas.
– Taip?
– Tu pardavei?
– Taip.
– Visas?
– Kiekvieną akciją.
Jis netikėdamas papurtė galvą.
– Ne. Tu negalėjai to padaryti.
Mailsas ramiai atsakė:
– Sandoris atitiko akcininkų sutartį. Visi reikiami pritarimai gauti, o akcijų perleidimas – įregistruotas. Atrodė, kad Grantas prarado pusiausvyrą.
– Bet juk tai – mūsų įmonė!
Aš neatsitraukiau nuo jo žvilgsnio.
– Argi ne tą patį sakei apie mūsų santuoką?
Jis sunkiai nurijo seiles.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Į abu dalykus žiūrėjai kaip į nuosavybę, kurią galėtum pasilikti, net ir atsikratęs manęs.
Nathanielis atvertė antrąjį aplanką.
– Pone Halbrookai, mums taip pat kelia didelį nerimą įmonės valdymas ir finansinė padėtis.
Jis parodė į mūsų finansų vadovą Danielį Pritchardą.
Danielis pakėlė savo nešiojamojo kompiuterio ekraną.
– Per pastaruosius trisdešimt šešis mėnesius per kelias konsultacines sąskaitas „praėjo“ maždaug 2,4 mln. JAV dolerių, tačiau tam nėra jokių pagrindžiančių dokumentų.
Granto veido išraiška pasikeitė.
– Tai buvo teisėtos išlaidos.
– Tuomet nepriklausomiems auditoriams neturėtų kilti sunkumų jas patvirtinant, – atsakė Nathanielis.
Įsiterpė Brielle:
– Grantai, galbūt turėtume paskambinti tavo advokatui?
Nathanielis atsisuko į ją.
– Ponia Mason, jūs nesate valdybos narė. Prašau, palaukite už durų.
Ji sudvejojo.
Grantas tylėjo.
Šįkart jis nebuvo tikras, kieno nurodymų reikia klausyti.
Brielle išėjo.
Išorės teisininkams patvirtinus skubią akcininkų procedūrą, kontrolinį akcijų paketą valdantis savininkas balsavo už dviejų direktorių, kuriuos pagal įstatus galima atšaukti, pakeitimą.
Naujoji valdyba, kol vyksta finansinis tyrimas, nušalino Grantą nuo pareigų.
Balsavimo būdu Nathanielis tapo valdybos pirmininku.
Grantas išlaikė mažąjį akcijų paketą.
Tačiau įmonės valdymo jis neteko.
Jis įsmeigė žvilgsnį į Nathanielį.
– Negalite su manimi taip elgtis. Juk aš viską sukūriau.
Nathanielis liko visiškai abejingas.
– Tuomet turėtumėte noriai padėti mums išsiaiškinti, kur tiksliai……pinigai buvo išleisti.“
Grantas atsisuko į mane.
„Tu tai suplanavai.“
„Taip.“
„Tu viską sugriovei.“
Aš atsistojau.
„Ne, Grantai. Aš tiesiog nebeleidau tau visko griauti.“
Jis įdėmiai pažvelgė į mane – jo žvilgsnyje degė neslepiama neapykanta.
Tada jo veido išraiška sušvelnėjo.
„Tes, prašau. Juk praėjo dešimt metų.“
Mano žvilgsnis nukrypo į vestuvinį žiedą.
„Visus tuos dešimt metų būčiau dėl tavęs padariusi bet ką.“
Jo akyse sužibo viltis.
Tęsiau toliau:
„Būtent todėl mane buvo taip lengva išduoti.“
Nusiėmiau vestuvinį žiedą ir padėjau jį ant stalo.
„Dabar galėsi paaiškinti savo naujajam valdybos pirmininkui, kodėl tavo sekretorės butas apmokėtas iš sąskaitos, susietos su vienu iš įmonės tiekėjų.“
Išėjau iš kambario.
Už nugaros išgirdau Grantą šaukiant mano vardą.
Ėjau toliau, nė neatsigręždama.
Tą pačią dieną, trečią valandą po pietų, susitikome ramioje kavinėje miesto centre.
Jis atrodė visiškai išsekęs.
Kaklaraištis buvo atlaisvintas, o įprasto arogantiško būdo – nė pėdsako.
„Kodėl taip pasielgei?“ – paklausė jis.
„Nes planavai palikti mane visiškai tuščiomis rankomis.“
Jis perbraukė ranka per veidą.
„Niekada nenorėjau, kad viskas nueitų taip toli.“
„Ar mylėjai Brielle?“
Jis įsmeigė žvilgsnį į savo kavos puodelį.
„Su ja jaučiausi svarbus.“
Ramiai laukiau.
„Visi žinojo, kad tau priklauso didžioji įmonės dalis, – tęsė jis. – Kiekviena sėkmė buvo siejama su tavo pinigais, tavo tėvu, tavo ryšiais. Būdamas su ja, aš nebuvau tiesiog „kažkieno vyras“. Buvau bosas.“
Beveik pajutau jam gailestį.
Beveik.
„Vadinasi, nubaudei mane už tai, kad padėjau tau pasiekti sėkmę?“
Jis nieko neatsakė.
Pastūmiau link jo teisinių dokumentų aplanką.
„Čia – siūlomos skyrybų sąlygos. Derybomis rūpinsis Milesas.“ Grantas jį išskleidė.
Prašiau, kad pagrindinė fizinė globa atitektų man, o vaiko priežiūros plane būtų numatyta, jog Sadie išlaikys ryšį su Grantu.
Taip pat reikalavau teisingai padalyti santuokinį turtą ir pateikti ataskaitą apie neteisėtus lėšų pervedimus.
Pagal vedybinę sutartį mano turėtos akcijos (įgytos iki santuokos) buvo laikomos asmeniniu turtu, tačiau skyrybų susitarimą dar turėjo įvertinti teisininkai.
Grantas pakėlė galvą.
– Nori namo?
– Šis namas priklauso mano šeimos patikos fondui dar nuo laikų iki mūsų vestuvių.
– O mano akcijos?
– Jos lieka tau – atsižvelgiant į visus įsipareigojimus, kuriuos nustatys auditas ir skyrybų bylą nagrinėjantis teismas.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane.
– Tu rimtai?
– Visiškai.
Galiausiai paklausiau to, kas nedavė man ramybės nuo pat penktadienio:
– Ar apskritai ketinai kada nors pasakyti man tiesą?
Jis nuleido akis.
– Ne.
Šis atsakymas įskaudino mane labiau, nei tikėjausi.
Ir ne todėl, kad būčiau norėjusi susigrąžinti jį į savo gyvenimą.
Supratau, kad žmogus, kurį mylėjau, pasinaudojo mano pasitikėjimu.
Po penkių mėnesių mūsų skyrybos buvo galutinai įformintos.
Finansinis tyrimas vyko toliau, sava eiga.
Grantas pasitraukė iš pareigų nelaukdamas, kol bus baigta drausminė procedūra; auditas buvo tęsiamas.
Mes su Sadie likome gyventi savo namuose.
Teismas skyrė man pagrindinę fizinę globą, o Grantui nustatė bendravimo su vaiku tvarką.
Pirmą kartą per daugelį metų pajutau, kad galiu laisvai įkvėpti.
Dvi savaites su Sadie praleidome „Cannon Beach“ paplūdimyje.
Rinkome kriaukles, stebėjome bangas ir statėme keistas smėlio pilis, kurias kaskart nuplaudavo potvynis.
Vieną popietę ji paklausė: „Mamyte, ar liūdi todėl, kad tėvelis su mumis nebegyvena?“
Pritūpiau šalia jos.
– Kartais suaugusieji padaro klaidų, dėl kurių nebegali likti susituokę. Tačiau tai visiškai nesusiję su tavimi.
Ji apkabino mane savo mažomis rankutėmis.
– Myliu tave, mamyte.
– O aš tave – dar labiau. Grįžus į Portlandą, su manimi susisiekė Nathanielis Crossas.
Jis pakvietė mane vakarienės.
Vos neatsisakiau.
Tačiau jo žinutė mane užklupo netikėtai.
Kalbėta ne apie sutartis ar finansus.
Jis tiesiog norėjo pasidalinti kažkuo svarbiu.
Vakarienės metu pastebėjau, kad jis įdėmiai stebi mano veidą, kai tik užsimindavau apie vidurinę mokyklą.
Tada jis paklausė to, nuo ko man per nugarą nubėgo šiurpas:
– Tesai, ar vis dar turi senas Hannah nuotraukas?
Suakmenėjau, laikydama šakutę pusiaukelėje link burnos.
Hannah.
Mano sesuo dvynė, kaip du vandens lašai panaši į mane.
Sesuo, kuri mirė prieš septyniolika metų.
Įdėmiai pažvelgiau į Nathanielį.
– Iš kur žinai apie Hannah?
4 DALIS – VYRAS, KURIS PRISIMENĖ MANO SESERĮ
Nathanielis neskubėjo atsakyti.
Jis tyrinėjo savo taurę, ieškodamas tinkamų žodžių.
– Mes lankėme tą pačią vidurinę mokyklą, Tesai.
Susiraukiau.
– Tavęs neprisimenu.
– Žinau.
Sužinokite daugiau
Jis liūdnai nusišypsojo.
– Tuo metu buvau Nathanas Crossas. Mano pavardė tapo Cross, kai mama ištekėjo antrą kartą, o vardą Nathanielis pradėjau naudoti tik studijų metais.
Atmintyje kažkas sujudėjo.
Uždaras berniukas.
Stori akiniai.
Chemijos kabinetas.
Pasilenkiau arčiau.
– Tu pažinojai Hannah?
Jis linktelėjo.
– Ji buvo mano porininkė per chemijos laboratorinius darbus.
Septyniolika metų mano šeima beveik nekalbėjo apie seserį.
Mes su Hannah buvome identiškos dvynės, tačiau mūsų charakteriai buvo visiškai skirtingi.
Ji buvo drąsi, linksma ir pasižymėjo nepasotinamu smalsumu.
Aš buvau metodiška, tikslo siekianti ir nuolat sudarinėjanti sąrašus.
Mums baigiant mokyklą, ją pražudė neblaivus vairuotojas – tai mane pakeitė visiems laikams.
Tėvai saugojo jos drabužius.
Aš atsiribojau nuo mokyklos renginių.
Pasinėriau į darbą.
Ilgainiui išmokau gyventi vengdama ryšių, kurių negalėčiau kontroliuoti.
Kol sutikau Grantą.
Nathanielis mane stebėjo.tyloje.
– Hana nuolat apie tave kalbėdavo.
Gerklę suspaudė.
– Ką ji sakydavo?
– Kad apsimesdavai kieta, nes siaubingai bijojai ką nors nuvilti.
Akys sudrėko.
Jis tęsė:
– Ji sakė, kad nekęsdavai prašyti pagalbos. Ir kad jei ką nors mylėdavai, atiduodavai tam žmogui viską.
Pridengiau burną ranka.
– Tai labai panašu į ją.
Natanielis įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė nedidelę nuotrauką.
Joje – trys paaugliai, pozuojantys prie mokslo mugės eksponato.
Hana – pačiame centre.
Šalia jos – Natanielis, droviai besišypsantis.
O kitoje pusėje – aš, laikanti mėlyną kaspiną.
Prisiminiau tą dieną.
Kai netyčia sugadinau mūsų mokslo projektą, Hana įkalbėjo Natanielį padėti jį atkurti.
Jis liko mokykloje beveik iki vidurnakčio.
Buvau tai visiškai pamiršusi.
Bet jis prisiminė.
– Kodėl tai išsaugojai? – sušnibždėjau.
Jis trumpam nutilo.
– Nes tu ten buvai.
Pakėliau į jį akis.
Atrodė visiškai nuoširdus.
– Tes, vidurinėje mokykloje tu man patikai. Labiau, nei kada nors esu prisipažinęs.
Akimirką praradau žadą.
– Maniau, kad tau patiko Hana.
– Hana buvo mano draugė. Ji žinojo, ką jaučiu tau.
Jis lengvai nusišypsojo.
– Ji visą semestrą bandė mane įkalbėti pakviesti tave į žiemos šventinį vakarą.
– Kodėl to nepadarei?
– Nes buvau drovus, o tu susitikinėjai su futbolo komandos kapitonu.
Nepaisant visko, nusijuokiau.
– Tie santykiai truko vos tris savaites.
– Žinau. Hana man sakė.
Tada jo šypsena prigeso.
– Po nelaimingo atsitikimo beveik su niekuo nekalbėjai. Nežinojau, kaip padėti. Galiausiai baigėme mokyklą ir mūsų keliai išsiskyrė.
Įdėmiai apžiūrėjau nuotrauką.
– Ar mano akcijas pirkai dėl manęs?
Jis kruopščiai rinko žodžius atsakymui. „Įmonė buvo patikima investavimo galimybė. Mūsų komanda ją vertino dar gerokai prieš tai, kai subyrėjo tavo santuoka. Įsigyti tavo valdomą akcijų paketą buvo finansiškai prasminga.“
„Bet?“
„Bet kai Mailsas pasakė, kad svarstai galimybę parduoti, paprašiau, kad galėčiau asmeniškai tame dalyvauti.“
„Kodėl?“
„Nes prisiminiau merginą, kuri dirbo daugiau už visus kitus ir kuriai visada atrodė, kad ji padarė nepakankamai.“
Akyse vėl tvenkėsi ašaros.
Natanielis atsirėmė atgal, suteikdamas man erdvės.
„Nieko neprašau mainais, Tesai. Įsigijau turtą už sutartą kainą. Tu man nieko neskolinga.“
Įdėmiai pažvelgiau į jo veidą.
„Tai ko tu nori?“
Jis tvirtai žvelgė man į akis.
„Norėčiau vėl pakviesti tave vakarienės. Ne kaip investuotojas. O kaip žmogus, kuris nuoširdžiai nori sužinoti, kuo tu tapai.“
Pažvelgiau į tarp mūsų gulinčią nuotrauką.
Pirmą kartą per daugelį mėnesių pasirodė, kad vėl įmanoma kažkuo pasitikėti.
Vis dėlto bijojau.
„Man reikia laiko.“
Natanielis linktelėjo.
„Tai ir neskubėk.“
Jis kalbėjo visiškai nuoširdžiai.
Per ateinančius mėnesius jis tyliai tapo mūsų gyvenimo dalimi.
Kartais susitikdavome išgerti kavos.
Kitais kartais jis kartu su manimi ir Seide apsilankydavo zoologijos sode.
Jis padėjo jai sukonstruoti kartoninį kosminį laivą, kuris tris savaites užėmė visą mūsų valgomąjį.
Jis prisiminė, kad nemėgstu lelijų, bet man patinka saulėgrąžos.
Jis klausinėjo apie mano planus, o ne darė prielaidą, kad gyvensiu iš įmonės pardavimo gautų pinigų.
Kai įkūriau nedidelę investicinę įmonę, skirtą moterims, pradedančioms verslą technologijų srityje, jis dalijosi patarimais, tačiau nesiekė perimti valdymo.
Pamažu pradėjau džiaugtis savo gyvenimu.
Paskambino Grantas.
Tai buvo jo savaitgalis su Seide.
Atvykęs jis atrodė sulysęs ir pasenęs.
Įmonės auditas atskleidė nemažai neleistinų išlaidų; šis klausimas dabar perduotas tyrėjams.
Jo advokatai patarė jam tylėti.
Vis dėlto Grantas negalėjo palikti ramybėje nemalonių temų.
„Girdėjau, kad susitikinėji su Natanieliu Krosu.“
Padėjau Seidei apsivilkti paltą.
„Tai ne tavo reikalas.“
„Jis tavimi naudojasi.“ Pakėliau žvilgsnį.
– Prašau?
– Tokie vyrai kaip jis neišleidžia keturiasdešimt penkių milijonų dolerių, jei nesitiki gauti kažką mainais.
Vos nesusijuokiau.
– Grantai, jis įsigijo kontrolinį pelningos įmonės akcijų paketą. Jis nenusipirko manęs.
Grantas sučiaupo lūpas.
– Jis pavojingas.
– Tu neturi teisės dalyti man patarimų apie santykius.
Jo žvilgsnis sušvelnėjo.
– Tes, žinau, kad padariau klaidų.
– Tu priėmei sprendimus.
– Gal galime pradėti viską iš naujo?
Žvilgtelėjau į prie durų laukiančią Seidi.
– Ne dabar. Ir niekada.
Tą vakarą Natanielis grąžino kelias pasiskolintas knygas.
Seidi miegojo viršuje.
Kalbėjomės virtuvėje apie paprastus dalykus.
Paskui jis ruošėsi išeiti.
– Labos nakties, Tesai.
– Natanieli?
Jis sustojo.
Priėjau arčiau.
Mėnesių mėnesius vildavausi, kad baimė išblės.
Supratau, kad drąsa – tai veikimas nepaisant baimės.
Tai reiškia daryti tai, kas svarbu, net ir jaučiant baimę.
Pasilenkiau ir jį pabučiavau.
Akimirką jis liko nejudrus.
Tada švelniai mane apkabino.
Kai atsitraukėme vienas nuo kito, jis prarado žadą.
– To nesitikėjau.
Silpnai nusišypsojau.
– Aš irgi ne.
Jis nubraukė nuo mano veido nepaklusnią sruogą.
– Ar tikrai esi tikra?
Linktelėjau.
– Taip.
Po metų Natanielis pasipiršo tyliame Oregono paplūdimyje.
Nebuvo jokių kamerų.
Jokių žurnalistų.
Tik vandenyno ošimas, nedidelis žiedas su deimantu ir…Vis dėlto ji vilkėjo ne dizainerio kurtą suknelę.
– Pagalvojau: jei tavo suknelei kas nors nutiks, galbūt duosi man pinigų, kad problema būtų išspręsta, – sušnibždėjo ji.
Mane užplūdo netikėjimas.
– Tai tu tyčia apipylei mane šampanu?
Ji linktelėjo.
– Esu visiškai neviltyje.
Vadybininkas atrodė įsiutęs.
Jis nurodė apsaugai užfiksuoti įvykį ir pranešti teisėsaugai.
Brielle griebė mane už rankos.
– Prašau, Tesai. Neleisk jiems manęs suimti.
Švelniai ištraukiau ranką.
– Ne aš spręsiu, kas tau nutiks. Tačiau ir nemeluosiu apie tai, kas įvyko.
Jos veidas persikreipė.
– Manai, kad esi geresnė už mane, nes ištekėjai už turtingesnio vyro!
Sustojau.
Koridoriuje įsivyravo tyla.
Brielle tęsė, vis labiau keldama balsą:
– Tau tiesiog pasisekė! Be Nathanielio Grosso tu būtum niekas!
Prisiminiau, kaip prie mūsų miegamojo laikiau sudaužytą laikrodį.
Prisiminiau gėdą.
Baimę.
Mėnesius, praleistus abejojant kiekvienu savo sprendimu.
Atsisukau į Brielle.
– Ar žinai, ką turėjau dar prieš pradėdama susitikinėti su Nathanieliu?
Ji tylėjo.
– Keturiasdešimt penkis milijonus dolerių, gautus pardavus įmonę, kurią pati padėjau sukurti.
Ji nusuko žvilgsnį.
– Įkūriau savo investicijų įmonę. Užauginau dukrą. Susikūriau gyvenimą iš naujo.
Įkvėpiau oro.
– Nathanielis neišgelbėjo manęs iš skurdo, Brielle. Jis tapo mano partneriu tik tada, kai jau buvau išmokusi tvirtai stovėti ant kojų.
Ji tylėdama mane stebėjo.
Tęsiau tyliu balsu:
– Tu manei, kad dėl savo titulo Grantas yra galingas. Jis manė, kad dėl savo ištikimybės aš esu silpna. Abu klydote.
Jos pečiai nusviro.
– Nemanau, kad viskas turėjo taip baigtis, – sušnibždėjo ji.
Pirmą kartą pajutau jai ne tik pyktį.
Pajutau liūdesį.
Ne todėl, kad ji nusipelnė išvengti pasekmių.
Ji vis dar tikėjo, kad kito žmogaus turtai gali išspręsti visas problemas.
Kreipiausi į vadybininką. – Pasirūpinkite, kad ji gautų visą pagalbą, į kurią turi teisę pagal įstatymą. O visa kita palikite apsaugai.
Išėjau.
Natanielis manęs laukė prie pokylių salės durų.
Jis iškart pastebėjo šampano dėmę.
– Kas nutiko?
– Netikėtas susitikimas.
Jis lengvai suraukė kaktą.
– Ar viskas gerai?
Silpnai nusišypsojau.
– Visiškai.
Jis ištiesė ranką.
– Nori namo?
Žvilgtelėjau į pokylių salę, kur šventė stipendijų laimėtojai.
– Ne, – tariau. – Dar noriu išgirsti vieną kalbą.
Jis nusišypsojo.
Kartu grįžome į iškilmingą vakarą.
Po mėnesio Mailsas pranešė naujienas.
Grantas atliko trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Jis paprašė susitikti.
Svarsčiau, ar neatsisakyti.
Seidi augo, tad turėjau pagalvoti, ką Granto išėjimas į laisvę reiškia jai.
Susitikome nedidelėje užeigoje netoli Portlando.
Grantas buvo beveik neatpažįstamas.
Jo plaukai pražilo.
Pečiai buvo sukritę.
Vietoj savo brangių, pagal užsakymą siūtų kostiumų jis vilkėjo nublukusį švarką.
Kai atsisėdau, jis vengė žiūrėti man į akis.
– Ačiū, kad atėjai.
Linktelėjau.
– Kaip Seidi? – paklausė jis.
– Jai viskas gerai. Praėjusį mėnesį ji laimėjo dailės konkursą.
Jo akyse susitvenkė ašaros.
– Ar ji vis dar piešia tuos namelius, aplink kuriuos pilna gėlių?
Silpnai nusišypsojau.
– Taip.
Jis nusišluostė skruostus.
– Tiek daug praleidau.
Nieko neatsakiau.
Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė aplamdytą voką.
– Čia aštuoni šimtai dolerių. Sutaupiau, kol buvau ten.
Jis pastūmė voką manęs link.
– Prašau, perduok jai.
Įdėmiai pažiūrėjau į voką.
Ir pastūmiau jį atgal.
– Grantai, Seidi nereikia tavo pinigų.
Jo veidas persikreipė iš skausmo.
– Žinau. „Jai reikia pastovumo. Sąžiningumo. Žmogaus, kuris ateina todėl, kad ją myli, o ne todėl, kad ko nors iš jos nori.“
Jis įsistebeilijo į savo rankas.
„Suprantu.“
Įkvėpiau oro.
„Ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog buvai kalėjime. Ji žino, kad esi jos biologinis tėvas.“
„Ar ji nori mane matyti?“
„Ne šiuo metu.“
Jis užsimerkė.
Atnaujintame teismo sprendime numatytas laipsniškas bendravimo atnaujinimas, atsižvelgiant į Seidi gerovę ir specialistų vertinimus.
Paaiškinau, kad jis gali siųsti laiškus per tam skirtus oficialius kanalus.
Neketinau jos spausti apsimesti, kad jų ankstesni santykiai vėl tokie patys.
Grantas atsargiai linktelėjo.
„Ar ji vadina Natanielį tėčiu?“
Akimirką patylėjau.
Atsakiau sąžiningai.
„Taip.“
Jam per skruostą nuriedėjo ašara.
„Matyt, jis to nusipelnė.“
„Jis ją myli.“
Grantas žvelgė pro langą.
„Maniau, kad galiu turėti viską, – sušnibždėjo jis. – Įmonę. Pinigus. Brielę. Savo šeimą.“
Jo balsas sudrebėjo.
„O galiausiai praradau tai, kas iš tiesų buvo svarbu.“
Šįkart nejaučiau jokio noro įskaudinti jį žodžiais.
Jo paties pasirinkimai pakeitė jo gyvenimą.
„Tikiuosi, rasi būdą tapti žmogumi, kuriuo Seidi galėtų pasitikėti“, – tariau.
Jis linktelėjo.
„Aš irgi.“
Atsistojau.
„Tesai?“
Atsigręžiau.
„Ar esi laiminga?“
Pagalvojau apie Natanielį.
Seidi.
Ir moteris, kurioms padėjau įkurti verslus.
Ir apie mūsų ramius namus.
Haną – kurios atminimas dabar kėlė ne tik liūdesį, bet ir paguodą.
„Taip, – atsakiau. – Tikrai esu.“
Grantas nuleido akis.
„Džiaugiuosi.“
Lauke saulės spinduliai atsispindėjo nuo stovinčių automobilių.
Kitoje kelio pusėje manęs laukė Natanielis.
Jis išlipo iš automobilio.kai priėjau.
– Kaip sekėsi?
– Geriau, nei tikėjausi.
Jis atidarė keleivio pusės dureles.
Įlipau.
Pakeliui namo Seidi atsiuntė man nuotrauką.
Ji nupiešė mus tris – kartu ant kranto.
Trys figūros po milžiniška auksine saule.
Apačioje ji užrašė:
„Mano mėgstamiausia vieta – ten, kur mes visi kartu.“
Plati mano šypsena patraukė Natanielio dėmesį.
– Kas nutiko?
Parodžiau jam paveikslėlį.
Jis paėmė mane už rankos.
Staiga prieš akis iškilo tas penktadienio vakaras, buvęs prieš daugelį metų.
Skaisčiai raudona suknelė.
Užtrauktukas.
Apgaulė.
Sudaužytas laikrodis.
Akimirka, kai išėjau nesiveldama į konfliktą.
Tada maniau, kad viską prarandu.
Tačiau mano ateitis niekur nedingo.
Tiesiog palikau gyvenimą, kurio nebuvau verta.
Grantas mano tylą palaikė silpnumu.
Briela mano dosnumą palaikė kvailumu.
Dešimt metų pati painiojau pasiaukojimą su meile.
Man nebereikėjo keršto.
Nereikėjo ir niekieno gailesčio.
Susikūriau nuostabų gyvenimą ir ketinau juo mėgautis.
Natanielis stipriau spustelėjo mano ranką.
– Pasiruošusi važiuoti namo?
Žvelgiau į kelią, vingiuojantį kalnų link.
– Kaip niekada.
Įžengusi į namus, tiksliai žinojau, kas manęs laukia.
Tie, kuriems aš rūpiu.
Tie, kuriais pasitikiu.
Mano pačios pasirinkta šeima.
Ir ateitis, kurią pati susikūriau.


