Labai apsidžiaugiau, kai geriausia draugė pranešė laukiantis kūdikio – praėjus vos kelioms dienoms po to, kai apie savo nėštumą sužinojau aš. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jos vaiko tėvas – mano vyras. Užuot tiesiogiai su jais aiškinusis, sugalvojau netikėtą staigmeną mūsų kūdikio lyties atskleidimo šventėje. Tai, kas pasirodė ekrane, juos visiškai sukrėtė – jie neteko žado.

– Ar tikrai leisi Peidžei stovėti šalia mūsų, kai pjaustysime tortą?
Mano vyras Rajanas atitraukė žvilgsnį nuo telefono.
– O kodėl gi ne?
– Todėl, kad tai – mūsų kūdikio lyties atskleidimo šventė. Ne jos.
Jis suraukė kaktą.
– Juk ji – tavo geriausia draugė, Natali. Maniau, norėtum, kad ji dalyvautų.
Dar prieš tris dienas būčiau su tuo sutikusi. Tačiau dabar įtariau, kad jie slepia kai ką kur kas baisesnio nei tiesiog romaną.
Su Rajanu buvome susituokę penkerius metus, kol galiausiai pastojau. Bandėme susilaukti vaikelio beveik nuo pat vestuvių dienos, tačiau nuolat tekdavo išgyventi skaudžias akimirkas, kai nėštumo testai rodydavo neigiamą rezultatą.
Kai pagaliau išvydau dvi rožines juosteles, pravirkau tiesiog ant vonios kambario grindų.
Ten mane ir rado Rajanas.
– Kas nutiko?
Parodžiau jam testą.
– Ar tu rimtai?
Linktelėjau, o jis, priklaupęs ant kelių, stipriai mane apkabino.
– Mes laukiamės kūdikio.
Tos pirmosios dienos buvo nuostabios.
Tada užsuko Peidžė.
Nuo pat vidurinės mokyklos buvome neišskiriamos. Per dvidešimt metų ji tapo tarsi šeimos nare. Ji buvo mano vyriausioji pamergė ir palaikė mane visą tą sunkų laikotarpį, kai niekaip nepavyko pastoti.
Tą popietę ji atrodė neįprastai sunerimusi.
– Nat, turiu tau kai ką pasakyti.
– Kas nutiko?
Ji palietė savo pilvą.
– Aš irgi laukiuosi.
Surikau iš džiaugsmo ir ją apkabinau.
Pasirodė Rajanas.
– Kas čia vyksta?
– Peidžė laukiasi!
Jo veide trumpam šmėstelėjo nuostaba, o tada jis nusišypsojo.
– Oho. Sveikinu.
Pamaniau, kad jis tiesiog buvo užkluptas netikėtai.
Kadangi Peidžė neturėjo antrosios pusės, paklausiau jos apie vaiko tėvą. – Brangioji, susitikinėjau su vienu vaikinu. Maniau, kad viskas klostosi puikiai, bet kai pasakiau, jog laukiuosi, jis tiesiog dingo.
– Tai baisu.
Ji nuleido akis.
– Matyt, teks viską daryti vienai.
Suspaudžiau jos ranką.
– Ne, nereikės.
Tą pažadą ištesėjau.
Kartu rinkome drabužius nėščiosioms; nupirkau jai suknelę, kurios ji pati negalėjo įpirkti. Kai ją vargindavo rytinis pykinimas, atveždavau maisto produktų ir siūlydavausi palydėti į vizitus pas gydytoją.
Ryanas kartais prieštaraudavo.
– Juk tu irgi laukiesi, Natalie. Tau reikia ilsėtis.
– Paige nieko neturi.
– Susitvarkys.
Vis dėlto jis rodė keistą susidomėjimą jos nėštumu: dažnai klausinėjo apie sveikatą, vizitus pas gydytojus ir ar ji gavo kokių nors žinių iš vaiko tėvo.
Kai atsakiau, kad ne, jis, regis, lengviau atsiduso.
Nieko iš to nesupratau.
Artėjant kūdikio lyties atskleidimo šventei, Paige entuziastingai pasisiūlė pasirūpinti dekoracijomis, torto dizainu ir visais organizaciniais reikalais kartu su mūsų švenčių planuotoja Lauren.
– Leisk man ką nors dėl tavęs padaryti, – primygtinai prašė ji.
Sutikau.
Lauren suorganizavo susibūrimą su artimaisiais, parūpino tortą, kurio vidus buvo reikiamos spalvos, ir parengė skaidrių pristatymą.
Paige ypač susidomėjo šiuo pristatymu.
– Gal galime įtraukti nuotraukas iš abiejų nėštumų?
– Abiejų?
– Dvi geriausios draugės, kurios kartu tampa mamomis. Argi tai ne ypatinga?
Ši mintis mane sujaudino.
Vėliau ji pasiteiravo, ar ekranas liks įjungtas ir pjaustant tortą.
– Tikriausiai. Kodėl klausi?
– Šiaip, tiesiog įdomu.
Vėliau ji paklausė apie mikrofoną.
– Gal ruoši kalbą?
– Galbūt, bus nedidelė staigmena.
Įsivaizdavau kažką jaudinančio.
Netrukus ir Ryanas ėmė uždavinėti panašius klausimus.
– Ar ekraną valdo Lauren?
– Taip.
– O Paige su ja kalbėjosi?
– Manau, kad taip.
Tik likus trims dienoms iki šventės supratau, ką tai reiškia. Ryanas paliko planšetę ant virtuvės stalviršio. Dėl nuolatinių pranešimų galiausiai ją paėmiau.
Atrakintame ekrane buvo matyti Paige žinutė:
„Brangusis, kur tu? Jau amžinybę laukiu tavęs mūsų viešbutyje 💋“
Visas mano kūnas sustingo.
Galbūt ji parašė ne tam žmogui?
Dar vienas pranešimas sudaužė šią viltį.
„Klausyk, galvojau… kaip paaiškinsime Natalie, kodėl abu kūdikiai bus panašūs į tave? 😂 Ji turbūt manys, kad tai tiesiog „likimas“, ir niekada nesupras, kad tu – ir mano kūdikio tėvas.“
Sukniubau kėdėje.
Ryanas buvo Paige kūdikio tėvas.
Jų susirašinėjime buvo daugybė viešbučių rezervacijų, nuotraukų ir slaptų susitikimų, suplanuotų atsižvelgiant į mano darbo grafiką.
Dar blogiau – jie aptarinėjo mano dosnumą.
Paige užsiminė apie drabužius nėščiosioms, kuriuos aš buvau nupirkusi. Ryanas atsakė, kad kai ji laiminga, viskas tampa paprasčiau.
Aš rūpinausi savo vyro nėščia meiluže, o jie tuo metu šaipėsi iš mano gerumo.
Nors norėjau su jais pasiaiškinti, visų pirma nufotografavau įrodymus.
Tada paskambino Paige.
„Ei, Nat! Ar patvirtinai skaidrių peržiūrą su Lau…“– …ren?“
– „Dar ne.“
– „Ar galėtum tai padaryti šiandien?“
– „Kodėl?“
– „Noriu, kad viskas būtų tobula.“
Žiūrėdama į planšetę, paklausiau:
– „Peidž, ar esi laiminga?“
– „Kas čia per klausimas?“
– „Dėl kūdikio. Dėl visko.“
Po pauzės ji atsakė:
– „Manau, kad viskas pagaliau susidėlioja į savo vietas.“
Baigusi pokalbį, toliau skaičiau.
Viena pokalbio dalis ypač patraukė dėmesį.
– „Šeštadienis viską pakeis.“
Rajanas atsakė:
– „Tiesiog laikykitės to, ką aptarėme.“
Kita žinutė atskleidė Peidž lūkesčius.
– „Po šeštadienio man nebereikės apsimetinėti, kad esame tik draugai.“
Jie kažką planavo mano šventei.
Tą vakarą grįžo Rajanas ir meiliai mane pasveikino.
– „Kaip laikosi mūsų mažylis?“
– „Gerai.“
– „Jau beveik laikas sužinoti.“
Stebėdama, kaip jis nueina į virtuvę, niekaip negalėjau suderinti mūsų santuokos su jo slaptu gyvenimu.
Beveik nemiegojau.
Kitą rytą susitariau susitikti su Loran.
– „Galime susitikti?“
– „Žinoma. Ar kas nors nutiko?“
– „Turiu patikrinti šventės planus.“
Susitikimo vietoje Loran peržiūrėjo tvarkaraštį, o tada pranešė kai ką nerimą keliančio.
– „Tiesą sakant, vakar su manimi susisiekė Peidž.“
– „Ko ji norėjo?“
– „Klausė, ar po torto pjaustymo būtų galima padaryti dar vieną pranešimą.“
– „Dar vieną pranešimą?“
– „Ji sakė, kad tai bus staigmena šeimai.“
– „Ar ji paaiškino, apie ką kalba?“
– „Nelabai. Pasakė, kad Rajanas žino.“
– „Ar sutikai?“
– „Ne. Pasakiau, kad man reikia tavo leidimo.“
Kai paklausiau apie reikalingas priemones, Loran paaiškino:
– „Ji sakė, kad viską atsiveš šeštadienį.“
Tą popietę atvyko Peidž – nešina dekoracijomis ir vilkinti tą mėlyną suknelę nėščiosioms, kurią jai buvau nupirkusi.
– „Liko vos dvi dienos!“ – džiaugsmingai ištarė ji.
– „Labai lauki.“
– „Žinoma.“ Jai išpakuojant kaspinus, suabejojau jos pasakojimu.
– Ar gavai žinių iš savo kūdikio tėvo?
– Kodėl klausi?
– Tiesiog pagalvojau – gal jis sugrįš?
Ji nejaukiai nusijuokė.
– Abejoju.
– Ar priimtum jį atgal?
– Galbūt. Jei įrodytų, kad jo ketinimai rimti.
– Net ir po to, kai tave paliko?
– Žmonės daro klaidų, Nat.
– Kai kurias klaidas sunku atleisti.
– Tai tiesa.
Ji skubiai pakreipė pokalbį link torto.
Leidau tam įvykti, tvirtai pasiryžusi išsiaiškinti jų ketinimus, prieš imdamasi veiksmų.
Kitą rytą Ryano planšetėje pasirodė dar viena žinutė – šįkart su kūdikių batukų nuotrauka.
„Nekantrauju, kada visi sužinos, kad esame šeima.“
Jis atsakė:
„Juk sakiau, kad šeštadienis – netinkamas metas.“
Peidž paprieštaravo:
„Žadėjai, kad gimus vaikams nebesislėpsime.“
„Sakiau, kad ką nors sugalvosime.“
„Žadėjai palikti Natali.“
Ryanas atsakė:
„Negaliu to padaryti, kol ji laukiasi. Pagalvok, kaip tai atrodytų.“
Po keleto piktų žinučių jis pridūrė:
„Tiesiog leisk jai pasidžiaugti savo diena. Kai gims kūdikis, pasikalbėsime.“
Viskas tapo aišku.
Peidž tikėjosi, kad jis pasirinks ją, o Ryanas verčiau atidėliojo bet kokį sprendimą.
Sužinokite daugiau
Peržiūrėjusi ankstesnius susirašinėjimus supratau, kad jų romanas prasidėjo dar praėjusiais metais – tuo metu, kai aš beviltiškai bandžiau pastoti.
Viena iš žinučių buvo parašyta ypač sunkią dieną.
„Ji vėl man skambino – verkė.“
„Žinau. Ji visą dieną buvo prislėgta.“
„Kartais jaučiu kaltę.“
„Tik nereikia.“
Prisiminiau, kaip tą popietę Peidž mane guodė ir žadėjo, kad anksčiau ar vėliau tapsiu mama.
O tuo pat metu ji susisiekė su mano vyru.
Išsaugojau tas žinutes ir paskambinau Loren.
– Turiu pakeisti skaidrių pristatymą.
Išklausiusi mano paaiškinimą, ji nutilo.
– Ar tikrai nori, kad visi tai pamatytų? „Nenoriu, kad mano kūdikio šventė virstų katastrofa.“
„Tai ir neturi taip nutikti.“
„Bet Peidž planuoja kažką paskelbti. Ir Rajanas apie tai žino.“
„Ko norėtum, kad aš padaryčiau?“
„Pasilik originalias nuotraukas. O tada parodyk keturias žinutes.“
„Kokias?“
„Tas, kuriose rašoma tiesa.“
Persiunčiau ekrano nuotraukas, įrodančias Rajano tėvystę, Peidž lūkesčius ir jo pažadus palikti mane.
Loren jas peržiūrėjo.
„Ar nori, kad žinutės būtų parodytos prieš atnešant tortą?“
„Taip.“
„Ar vis dar planuoji atskleisti kūdikio lytį?“
Apgalvojau tai, tada papurčiau galvą.
„Ne ten.“
Neleidau jų išdavystei sugadinti akimirkos, kurios laukiau daugelį metų.
Atėjo šeštadienis.
Apsirengusi švelniai žalia suknele nėščiosioms, pasitikau Rajaną.
„Atrodai nuostabiai.“
„Ačiū.“
Jis palietė mano pilvą.
„Pasiruošusi didžiajai staigmenai?“
„Žinoma.“
Šventės vietoje rinkosi giminaičiai ir draugai.
Mama mane apkabino.
„Atrodai sunerimusi.“
„Taip ir yra.“
„Viskas bus gerai.“
Kitame kambario gale Peidž dėliojo papuošimus.
Ji atskubėjo prie manęs.
„Nat! Atrodai pritrenkiančiai!“
Jai apkabinus, įsitempiau.
„Ačiū.“
„Ši diena bus nepamirštama.“
„Taip. Tikrai bus.“
Prie mūsų prisijungė Rajanas; jiedu apsikeitė daug pasakančiais žvilgsniais.
Susimąsčiau, kaip dažnai jie taip tyliai susikalbėdavo tiesiog man prieš akis.
Šventė vyko sklandžiai ir maloniai. Svečiai bendravo, vaišinosi užkandžiais ir pozavo nuotraukoms.
Mūsų skaidrių peržiūra…Buvo rodomos vestuvių nuotraukos, o po jų – prisiminimai iš mano ir Paige vaikystės.
Visi šypsojosi.
Tada Lauren pranešė, kad metas pjauti tortą.
Mums susibūrus su šeimomis, Ryanas atsistojo šalia manęs, o Paige prisiartino arčiau.
Pakėliau mikrofoną.
– Brangūs svečiai! Tiesą sakant, prieš pjaunant tortą, turiu dar vieną ypatingą staigmeną dviem labai svarbiems žmonėms mano gyvenime.
Ryano veide atsirado netikrumas.
Paige atrodė sužavėta.
– Šie žmonės yra neatsiejami nuo pačių laimingiausių mano prisiminimų.
Daviau ženklą Lauren.
Ekrane pasirodė nuotrauka, kurioje Paige stovi šalia manęs per mano vestuves.
Po ja atsirado užrašas:
„Dvidešimt metų draugystės. Penkeri metai santuokos.“
Svečiai sureagavo šiltai.
Tada vaizdas dingo, o jį pakeitė žinutė:
„Kaip paaiškinsime Natalie, kodėl abu kūdikiai bus panašūs į tave?“
Salėje įsivyravo tyla.
Ryano šypsena dingo.
Paige veidas tapo visiškai baltas.
Pasirodė kita žinutė:
„Nekantrauju, kada visi sužinos, kad esame viena šeima.“
Tada – Ryano atsakymas:
„Sakiau tau, kad šeštadienis – netinkamas metas.“
Galiausiai visi pamatė jų ginčą.
„Tu žadėjai palikti Natalie.“
„Negaliu to padaryti, kol ji laukiasi. Pagalvok, kaip tai atrodytų.“
Kažkas garsiai aiktelėjo. Mama užsidengė burną ranka.
Ryanas griebė mikrofoną.
– Natalie, liaukis.
Aš atsitraukiau.
– Ne.
Paige papurtė galvą.
– Nat, prašau.
Atsisukau į ją.
– Ar būtent šį pranešimą norėjai, kad Lauren paskelbtų?
Ji atrodė siaubingai išsigandusi.
Ryanas staigiai atsisuko į ją.
– Tu susisiekei su šventės organizatore?
– Juk žadėjai! – sušuko ji.
Tarp svečių pasklido šnabždesiai.
Ryanas sumurmėjo:
– Tik ne čia.
Net ir dabar jis norėjo kontroliuoti, kada jo apgaulė taps vieša.
Atsisukusi į mūsų šeimas, pranešiau:
– Ryanas yra Paige kūdikio tėvas.
Visi sustingo. – Pasirodo, jis mums abiem žadėjo bendrą ateitį.
Žvilgtelėjau į nepaliestą tortą.
– Maniau, kad šiandien sužinosiu ką nors nuostabaus.
Balsas virpėjo.
– Vietoj to sužinojau tai, ką jie slėpė.
Ryanas priėjo arčiau.
– Natalie, aš galiu paaiškinti.
– Ar sakei Paige, kad mane paliksi?
Jis sudvejojo.
– Viskas tapo sudėtinga.
– Taip ar ne?
– Taip.
Paige pravirko.
– Jis sakė, kad mane myli.
Atsigręžiau į ją.
– O man sakei, kad tavo vaiko tėvas dingo.
– Nežinojau, kaip tau pasakyti.
– Turėjai tam ištisus mėnesius.
– Bijojau tavęs netekti.
– Leidai man pirkti daiktus tavo kūdikiui.
– Niekada tavęs to neprašiau.
Jos žodžiai mane giliai įskaudino.
– Ne, – tariau. – Tiesiog leidai man tikėti, kad esi viena.
Ryanas bandė paliesti mano ranką.
– Neliesk.
Neramiai apsidairęs kambaryje, jis paprašė:
– Gal galime apie tai pasikalbėti privačiai?
– Galime aptarti, kas bus toliau. Bet ne šiandien.
Nuleidau mikrofoną ir paprašiau Lauren išjungti ekraną.
Mama tuoj pat priėjo prie manęs.
– Važiuok su manimi namo.
Sutikau.
Ryanas sekė paskui mus link išėjimo.
– Natalie, prašau. Pagalvok apie mūsų kūdikį.
Sustojau.
– Aš ir galvoju.
– Aš tave myliu.
– Tai ir turėjai elgtis taip, lyg mylėtum.
Jis tylėjo.
Už jo, prie nepaliesto torto, stovėjo Paige.
Akimirką prisiminiau dvi paaugles, žadėjusias visą gyvenimą likti seserimis.
Tada išėjau.
Tą naktį praleidau mamos namuose, o Ryanas nuolat skambino, Paige atsiuntė ilgą atsiprašymo žinutę.
Neatsakiau nei vienam, nei kitai.
Kitą rytą pagaliau parašiau Ryanui žinutę:
– Man reikia erdvės. Apie tai, kaip rūpinsimės kūdikiu, pasikalbėsime, kai būsiu pasiruošusi. Tada nutildžiau telefoną.
Po savaitės atplėšiau voką, kuriame buvo nurodyta mūsų kūdikio lytis. Šventinis tortas taip ir liko nepjaustytas.
Mama sėdėjo šalia, kol aš išlanksčiau lapelį.
– Mergaitė, – sušnibždėjau.
Ji nusišypsojo, nors akyse tvisko ašaros.
– Maža mergaitė.
Uždėjau ranką ant pilvo.
Metų metus įsivaizdavau, kaip šia žinia pasidalysiu su Rajanu. Tačiau dabar tai patyriau šalia žmogaus, kurio ištikimybė niekada nekėlė abejonių.
Mano dukros ateitis tebebuvo neaiški, bet viena pamoka jau buvo visiškai aiški.
Meilė niekada neturėtų reikalauti kęsti išdavystę.
O šeimos kūrimas – tai daugiau nei vien pažadai. Tai reikalauja tuos pažadus ir tesėti.


