I dalis: Dvi dienos
Praėjus vos dviem dienoms po išsikraustymo, mano sūnus grįžo namo verkdamas.
Tai nutiko rugpjūčio pabaigoje, ketvirtadienio vakarą. Ruošiau mūsų įprastą ketvirtadienio padažą spagečiams – patiekalą, kuris niekada neatsibosdavo mano vyrui Maikui. Buvau palikusi atvirą virtuvės langą. Ąžuoluose čirškė cikados. Kažkur gatvėje kaimynas pjovė žolę.

Atsidarė lauko durys.
Atpažinau Luką net neatsisukusi. Per aštuoniolika metų buvau įsiminusi jo žingsnius.
Vis dėlto šįkart jie skambėjo kitaip.
Jo judesiai buvo lėti, lyg prislėgti kažko, apie ką jis dar negalėjo prabilti, ir kupini skausmingo dvejojimo.
Vis dar laikydama medinį šaukštą, atsisukau. Lukas stovėjo virtuvės tarpduryje, vilkėdamas pilką „Kansas City Royals“ džemperį su gobtuvu – nepaisant beveik 30 laipsnių karščio. Jo veidas buvo dėmėtas, o akys – patinusios ir paraudusios.
Akivaizdu, kad jis verkė jau seniai – tai nebuvo tik keletas ašarų po sunkios dienos.
– Mama, – tarė jis. Balsas sudrebėjo. – Turiu kai ką prisipažinti.
Išjungiau viryklės degiklį.
Padėjau šaukštą ir atitraukiau kėdę.
– Ateik čia, brangusis, – tariau. – Atsisėsk. Papasakok, kas nutiko.
Lukas liko stovėti vietoje.
Jis perbraukė rankove per drėgnus skruostus. Neramiai žvilgtelėjo į koridorių.
Tada grįžo atgal ir tyliai užrakino lauko duris.
Užstūmė skląstį ir patikrino jį du kartus.
– Ar čia dar kas nors yra? – paklausė jis.
– Ne, branguti, – atsakiau. – Tėtis iki septynių dirba objekte Overland Parke. Esame tik mes.
Jis lėtai linktelėjo.
Širdis ėmė plakti dažniau.
– Lukai, – atsargiai paklausiau. – Ar kažkas nutiko tarp tavęs ir Beno?
– Ne! – sušuko jis. Per garsiai. Per greitai.
Tada, jau tyliau: – Ir, prašau, jokiu būdu jam neskambink.
Viduje viskas susitraukė.
II dalis: Benas
Kad suprastumėte, turite pažinoti Beną.
Mano sūnus ir Benas Kalahanas buvo neišskiriami nuo pat dvejų metų. Jie susipažino smėlio dėžėje, mažylių grupėje Kanzas Sičio „Plaza“ bibliotekos filiale. Benas sviedė smėlį į Luką, o šis nedelsdamas atsakė tuo pačiu. Tada jie kartu pastatė kreivą smėlio pilį ir tapo draugais visam gyvenimui.
Jie lankė tą patį darželį, pradinę, pagrindinę ir vidurinę mokyklas. Kartu žaidė „Little League“ beisbolo lygoje, futbolo komandoje ir vidurinės mokyklos krepšinio komandoje.
Savaitgalius leisdavo vienas kito namuose. Kartu vykdavo atostogauti. Jų sugalvotas pasisveikinimo gestas trukdavo keturiasdešimt penkias sekundes.
Be to, jie buvo stebėtinai panašūs.
Abu aukšti ir liekni, tamsiai rudais plaukais, kurie, jiems paaugus, galuose ėmė garbanotis. Abu turėjo šviesiai pilkai žalias akis, duobutę kairiajame skruoste ir vieną kreivą apatinį dantį.
Nepažįstami žmonės nuolat palaikydavo juos broliais. Padavėjai restoranuose, pirmą kartą juos sutinkantys mokytojai, krepšinio turnyrų treneriai – visi darydavo tą pačią prielaidą.
„Ar jūs dvyniai?“ – klausdavo žmonės.
Vaikinai nusijuokdavo: „Ne. Tiesiog geriausi draugai.“
Aš irgi visada juokdavausi kartu.
Be jokių išimčių.
Kito atsakymo tiesiog nežinojau.
Gegužę, baigę mokyklą, vaikinai pranešė, kad ketina kartu nuomotis butą. Tai buvo dviejų kambarių butas antrame aukšte, sename mūriniame name Vestporte – netoli koledžo, kurį jie turėjo pradėti lankyti tą rudenį.
Iš esmės džiaugiausi.
Du draugai nuo vaikystės kartu žengia į suaugusiųjų gyvenimą. Dalysis nuoma, maisto produktais ir ginčysis dėl to, kas turi išnešti šiukšles. Kas galėtų nutikti blogo?
Antradienį Maikas padėjo jiems persikraustyti. Jis pasiskolino iš draugo priekabą, kad pervežtų Luko lovą, rašomąjį stalą ir seną sofą, kurią buvome laikę rūsyje. Įdėjau Lukui šiek tiek virtuvės reikmenų: lėkščių, puodelių, keptuvę ir konservuotos sriubos visam mėnesiui.
Buto durų slenkstyje ilgai jį apkabinusi laikiau.
„Skambink man, – pasakiau. – Kasdien.“
„Mama, – atsakė jis, pavartydamas akis. – Juk būsiu vos už penkiolikos minučių kelio.“
Tai nutiko antradienį.
Dabar atėjo ketvirtadienis. Mano sūnus stovėjo mano virtuvėje visas drebėdamas; durys už jo buvo užrakintos, o jis negalėjo pakelti akių ir pažiūrėti man į veidą. Trečia dalis: Neteisingas klausimas
– Kad ir kas nutiko, brangusis, – tariau, – gali man papasakoti. Kartu viską išsiaiškinsime.
– Negali to žadėti! – staiga išrėžė jis.
Įdėmiai į jį pažvelgiau.
Niekada anksčiau nebuvau girdėjusi tokio jo tono. Net paauglystėje. Liukas visada buvo ramus, stabilus. Jis guosdavo kitus vaikus, kai šiems būdavo sunku.
Ką gi galėjo padaryti Benas, kad taip jį išgąsdintų?
Galvoje ėmė suktis įvairios mintys. Narkotikai, pinigai, bėdos su policija, baisi nelaimė?
Tada šovė kita mintis.
Šiek tiek padvejojusi, vis dėlto paklausiau.
– Liukai, – švelniai ištariau. – Ar tarp tavęs ir Beno vyksta kažkas daugiau?
Jis pažvelgė į mane taip, lyg būčiau išprotėjusi.
– Apie ką tu kalbi?
– Jei jūs – daugiau nei draugai, – pasakiau, – tai nieko tokio. Visiškai nieko tokio. Niekas negali pakeisti to, kaip stipriai tave myliu. Kaip ir tavo tėtis.
– Mama, ne!
Jis stipriai prispaudė abi rankas prie kaktos.
– Ne tai, – tarė jis. – Dieve, norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta.
Galiausiai jis atsisėdo. Gobtuvą paliko užsidėjęs. Rėmėsi alkūnėmis į stalą ir tyrinėjo jo paviršiaus raštą.
– Išsikrausčiau ne todėl, kad buvau pasiruošęs gyventi savarankiškai, – tyliai pasakė.
– Tai kodėl tada išėjai?
Tarp mūsų įsivyravo tyla.–
– Nes Benas man kai ką pasakė apie mūsų šeimą, – tarė jis. – Apie mano šeimą. Prieš tris savaites. Per išleistuves.
Jis sunkiai nurijo seiles.
– Maniau, kad jis viską išsigalvojo, – tęsė jis. – Maniau, kad tai kažkoks neskoningas pokštas. Todėl ir persikrausčiau pas jį – man reikėjo įrodymų.
Burnoje akimirksniu išdžiūvo.
– Kokių įrodymų? – paklausiau.
Nors atsakymą jau nujaučiau.
Kažkur giliai viduje šios akimirkos laukiau aštuoniolika metų.
Ketvirta dalis: Dokumentas
Lukas įkišo ranką į džemperio kišenę.
Ištraukė sulankstytą lapą. Nuo dažno lietimo popieriaus klostės buvo tapusios minkštos.
Lapas jo pirštuose virpėjo.
– Prieš parodydamas, – tarė jis, – noriu, kad pažadėtum man vieną dalyką.
– Ką?
Pirmą kartą nuo tada, kai įėjo, jis pažvelgė tiesiai į mane.
Jo pilkai žalios akys. Tėvo… ne. Ne tėvo.
– Nemeluok man, mama, – pasakė jis. – Tik ne šį kartą.
Jo tonas išgąsdino labiau nei ašaros.
Tik ne šį kartą.
Jis žinojo – arba manė, kad žino. Jis norėjo, kad vaidyba baigtųsi.
– Lukai, – tariau. – Kur tu tai radai?
– Beno namuose, – atsakė jis. – Jo mamos namuose. Jos rašomajame stale. Benas parodė, kur ji tai laiko.
Jis ištiesė lapą.
Paėmiau jį.
Vis dar desperatiškai viltasi, kad tai tik nesusipratimas. Kad tai pokštas, klaida.
Kai išlanksčiau lapą, gniaužė kvapą.
Tai buvo išklotinė iš DNR tyrimų svetainės. Tokių, kokias galima įsigyti vaistinėse ar internetu: išsiunti seilių mėginį, o vėliau gauni duomenis apie savo kilmę ir giminystės ryšius su kitais žmonėmis.
Viršuje, didelėmis raidėmis, buvo parašyta: „DNR giminaičiai – Benas Kalahanas“.
Toliau sekė vardų sąrašas. Daugiausia – tolimi giminaičiai Airijoje, Mičigane ir Teksase.
Tačiau vienas vardas buvo pažymėtas geltonai. Jis buvo sąrašo viršuje.
Lukas Vitmanas. Numatomas giminystės ryšys: brolis ar sesuo per vieną iš tėvų (pusbrolis / pusseserė).
Bendras DNR kiekis: 24,7 %.
Už jo buvo prisegtas antras lapas.
Jis buvo senesnis ir pageltęs. Jo viršuje esantis blankas buvo iškart atpažįstamas. Tai buvo Kanzaso valstijoje, Overland Parke, esančio „Midwest Reproductive Center“ (Vidurio vakarų reprodukcijos centro) blankas.
Žiūrėjau į donoro profilį.
Donoras Nr. 4127.
Ūgis: 188 cm (6 pėdos 2 coliai). Plaukai: tamsiai rudi. Akys: pilkai žalios. Kilmė: airių, vokiečių. Išsilavinimas: chemijos magistro laipsnis.
Permečiau akimis pradines eilutes.
Kojos vos neatlaikė.
Sukniubau kėdėje priešais Luką.
Penkta dalis: Ko niekada nebuvau pasakiusi
Abu ilgą laiką tylėjome.
Virtuvėje tiksėjo laikrodis. Už atviro lango čirškė cikados. Ant vėstančio makaronų padažo susidarė plėvelė.
Lukas žiūrėjo nemirksėdamas.
– Tai tiesa, – tarė jis. Tai nebuvo klausimas.
Nuleidau akis į lapą. Į geltonu žymekliu paryškintą vardą. Į donoro numerį, kurį buvau įsiminusi prieš devyniolika metų.
4127.
– Mama, – prabilo Lukas. – Tu žadėjai. Nemeluok man.
– Tai tiesa, – sušnibždėjau.
Lukas užsimerkė.
Ašarų nebuvo. Galbūt jis jas visas išliejo kelyje nuo Beno buto iki mūsų namų. Jis sėdėjo nejudėdamas, užsimerkęs, delnais prigludęs prie stalo.
– Benas – mano brolis, – pasakė jis.
– Brolis per vieną iš tėvų, – atsakiau. – Taip.
– O tėtis… – tarė Lukas. Ištariant šį žodį jo balsas lūžo. – Tėtis nėra mano tėtis.
– Ne, – skubiai atsakiau. – Ne, brangusis, tai netiesa. Tėtis yra tavo tėtis. Tikrai. Visomis prasmėmis, kurios iš tiesų svarbios.
Lukas atmerkė akis; jo veido išraiška tapo griežta.
– Išskyrus vieną prasmę, – tarė jis.
Neturėjau ką atsakyti.
Šešta dalis: Kaip tai nutiko
– Papasakok, – paprašė Lukas. – Viską. Nuo pat pradžių.
Ir aš papasakojau. Esu Sarah Whitman, man keturiasdešimt septyneri. Mokinau ketvirtokus Kanzas Sičio „Border Star“ Montessori mokykloje.
Su Mike’u Whitmanu susituokėme, kai man buvo dvidešimt penkeri, o jam – dvidešimt septyneri. Jis buvo stambus, tylus stalius, dažnai aplipęs pjuvenomis, didžiulėmis rankomis. Jis gamino baldus ir knygų lentynas pagal individualius užsakymus „Mission Hills“ rajono namams.
Tikėjomės iškart susilaukti šeimos. Galbūt trijų ar keturių vaikų. Apie tai kalbėjomės dar per antrąjį pasimatymą.
Dvejus metus bandėme, bet nesėkmingai.
Pastoti nepavyko.
Kreipėmės į vaisingumo specialistą. Abu atlikome tyrimus. Mano rezultatai buvo geri.
Mike’o – ne.
Vis dar prisimenu dieną, kai sužinojome priežastį. Sėdėjome nedideliame kabinete Overland Parke, apsupti įrėmintų kūdikių nuotraukų. Maloni gydytoja Patel laikė aplanką ant kelių.
– Pone Whitmanai, – švelniai tarė ji. – Bijau, kad rezultatai rodo, jog negalite natūraliu būdu susilaukti vaikų. Tai būklė, vadinama azoospermija.
Ji ramiai paaiškino medicinines išvadas ir galimus sprendimo būdus.
Mike’as ilgai sėdėjo tylėdamas, negalėdamas ištarti nė žodžio.
Važiuojant namo, jis sustabdė automobilį šalikelėje prie 435-osios magistralės.
Jis palinko prie vairo ir pravirko.
Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jo verkiančio. Nei per tuos trejus metus, kuriuos praleidome kartu, nei netgi jo tėvo laidotuvėse.
– Atsiprašau, Sarah, – tarė jis. – Labai atsiprašau. Ištekėjai už vyro, kuris negali suteikti tau vaiko.
Aš jį apkabinau, o pro šalį lekiančių vilkikų sukeliami gūsiai purtė mūsų automobilį šalikelėje.
– Ištekėjau už vyro, kurį myliu, – pasakiau. – O visa kita – išspręsime.
Mėnesių mėnesius svarstėme apie įvaikinimą, taip pat rimtai galvojome apie gyvenimą dviese, be vaikų.
Galiausiai gydytoja Patel pasiūlė apvaisinimą donoro sperma.
Anoniminio, mediciniškai patikrinto donoro sperma…– spermos banko donoras. Aš išnešiočiau ir pagimdyčiau mūsų kūdikį, o Maikas visą tą laiką būtų šalia. Tai būtų mūsų vaikas.
Maikas tam pritarė dar anksčiau nei aš.
„Man nebūtina, kad vaikas būtų mano kraujo, – pasakė jis. Sėdėjome vasaros naktį namo terasoje. – Man svarbu, kad tai būtų mano vaikas. Tai – ne tas pats.“
Donorą rinkomės kartu.
Būtent prie šio virtuvės stalo vartėme storą „Midwest Reproductive Center“ segtuvą su donorų profiliais. Jame nebuvo nei vardų, nei nuotraukų – tik identifikavimo numeriai ir duomenys.
Ūgis, plaukai, akys, išsilavinimas, šeimos sveikatos istorija. Kiekvienas donoras buvo pateikęs trumpą asmeninį aprašymą.
Maikas pasirinko donorą Nr. 4127.
„Jis – 188 cm ūgio, – tarė Maikas. – Kaip ir aš. Tamsūs plaukai. Kaip ir mano. Mėgsta dirbti su medžiu. Štai čia parašyta. Mėgsta ką nors meistrauti.“
Jis pakėlė akis į mane.
„Mūsų vaikas galėtų būti panašus į mane, – tyliai ištarė jis. – Niekam net nereikėtų sužinoti.“
Anksčiau niekada nebuvome garsiai išsakę šios minties.
Niekam ir nereikėjo sužinoti.
Septinta dalis: Dana
Pastojau po antrojo bandymo.
Dar niekada nebuvome tokie laimingi. Maikas pravirko klinikos automobilių stovėjimo aikštelėje. Pakeliui namo jis nupirko mažytį „Kansas City Chiefs“ komandos smėlinuką. Tą patį vakarą mūsų garaže jis ėmėsi meistrauti vaikišką lovelę.
Kai buvau ketvirtą mėnesį nėščia, klinika pakvietė mane į paramos grupę.
Susitikdavome kartą per mėnesį ligoninės konferencijų salėje. Visi dalyviai buvo susilaukę vaikų pasinaudoję donorais. Sėdėdavome ratu, gurkšnodami kavą be kofeino, ir dalydavomės savo nerimu. Kalbėjomės apie tai, ar verta pranešti giminaičiams, o vėliau – ir patiems vaikams.
Ten susipažinau su Dana Callahan.
Danai buvo trisdešimt vieneri – ji buvo trejais metais už mane jaunesnė. Ji dirbo skubios pagalbos slaugytoja „Saint Luke’s“ ligoninėje. Dėl ryškiai raudonų garbanų, strazdanų ir itin skambaus juoko ji buvo tiesiog įsimintina.
Būdama vieniša, ji visada svajojo tapti mama. Jai tiesiog nusibodo laukti tinkamo partnerio.
„Tad išsiruošiau „apsipirkti“, – pasakė ji per mūsų pirmąjį susitikimą.“ „Išsirinkau donorą iš katalogo. Tarsi pirkčiau megztinį.“
Visi nusijuokė.
Mes su Dana iškart pajutome ryšį.
Po susitikimų eidavome pietauti. Kartu pirkome drabužius nėščiosioms. Naktimis, kai negalėdavau užmigti, ji dažnai skambindavo vienuoliktą valandą, ir mes kalbėdavomės apie patinusias kulkšnis, strijas bei nerimą, kad nė viena iš mūsų nežinos, kaip būti gera mama.
Mūsų numatomos gimdymo datos skyrėsi dviem savaitėmis.
Penktojo susitikimo metu konsultantė paprašė mūsų apibūdinti savo donorus.
Dana pasisiūlė pirmoji.
„Maniškis – 188 cm ūgio, – pasakė ji. – Tamsiai rudi plaukai. Pilkai žalios akys. Turi chemijos magistro laipsnį. Sako, kad mėgsta dirbti su medžiu.“
Ji nusijuokė.
„Pagalvojau: jei jau neradau vyro, kuris galėtų sukonstruoti man knygų lentyną, – tarė ji, – tai gal bent mano vaikas tai sugebės.“
Aš sustingau savo sulankstomoje kėdėje.
Atrodė, kad širdis nustojo plakusi.
Vėliau, automobilių stovėjimo aikštelėje, paklausiau jos:
– Dana, – tariau. – Koks tavo donoro numeris?
Ji keistai į mane pažiūrėjo.
– 4127, – atsakė. – Kodėl klausi?
Mes dar ilgai stovėjome toje aikštelėje.
Dvi būsimos mamos, susikibusios rankomis – kartu juokėsi ir verkė.
– Mūsų vaikai bus broliai, – pasakė Dana. – Arba seserys. Arba vienas ir kitas.
– Įbroliai, – tariau.
– Tas pats, – atsakė Dana.
Aštuntoji dalis: Sprendimas
Liukas gimė kovo 11-ąją.
Svoris – 3 kg 685 g. Tamsūs plaukai. Pilkai žalios akys.
Pirmasis jį į rankas paėmė Maikas. Gimdyklos kampe, vis dar vilkėdamas popierinį chalatą ir užsidėjęs kepuraitę, Maikas prispaudė mūsų naujagimį prie krūtinės ir pravirko.
– Labas, mažyli, – sušnibždėjo jis. – Aš – tavo tėtis.
Benas gimė kovo 24-ąją, praėjus dviem savaitėms.
Svoris – 3 kg 770 g. Tamsūs plaukai. Pilkai žalios akys.
Dana paskambino man iš ligoninės. „Jis turi tokią pat duobutę skruoste kaip tavo vaikas, – pasakė ji. – Kairiajame skruoste. Prisiekiu Dievu.“
Keliais mėnesiais po vaikų gimimo mes su Dana svarstėme apie ateitį.
Ar pasakyti berniukams, kada ir kaip?
Paramos grupių konsultantai ragino būti atviriems. Jie patarė, kad vaikai apie savo kilmę turėtų sužinoti kuo anksčiau. Paslaptys anksčiau ar vėliau išaiškėja – ir dažnai tai būna dar skaudžiau, jei tiesa buvo slepiama ilgą laiką.
Tačiau Maikas bijojo.
„Jei jam pasakysime, – vieną vakarą tarė Maikas, supdamas Liuką supamojoje kėdėje, – jis visada žinos, kad nesu tikrasis jo tėvas. Žiūrės į mane kitaip. Ims galvoti apie tą kitą vyrą. Apie donorą.“
Jis žvelgė į mūsų miegantį kūdikį.
„Noriu būti jo tėvas, Sara, – pasakė jis. – Tiesiog jo tėvas. Ne „socialinis tėvas“, ne „teisinis tėvas“ ar kaip ten knygose vadinama. Tiesiog tėtis.“
Danai rūpėjo kiti dalykai.
„Mano mama – katalikė, – sakė ji. – Senosios kartos airių katalikė. Ji mano, kad Beno tėvas yra vaikinas, su kuriuo draugavau slaugytojų mokykloje ir kuris mane paliko, kai pastojau. Jei ji sužinos, kad kreipiausi į spermos banką, daugiau niekada su manimi nekalbės.“
Taigi, mes nusprendėme.
Sutarėme trise, sėdėdami prie Danos virtuvės stalo, kol abu kūdikiai miegojo savo automobilinėse kėdutėse.
Pažadėjome, kad abu berniukai augs kartu kaip geriausi draugai. Jie pažinos vienas kitą visą vaikystę ir vėliau. Jie bus broliai – tik be oficialaus „brolio“ titulo.
Kada nors, kai jie paaugs, viską paaiškinsime.
„Kada?“ – paklausė Dana.
„Kai jie…“– Aštuoniolika, – pasakė Maikas. – Kai jie taps suaugusiais. Kai bus tam pasirengę.
Mes visi trys pritarėme.
Tą kovą vaikinams suėjo aštuoniolika.
Vis dėlto mes nieko nesakėme.
Devinta dalis: Išleistuvės
– Beno mama gimtadienio proga padovanojo jam DNR testą, – tyliai tarė Lukas. – Kovo mėnesį. Tokį, skirtą kilmei nustatyti. Jam visada buvo įdomu, iš kur kilę jo tėvo giminės. Juk jis niekada nepažinojo savo tėvo.
Užsimerkiau.
Tikriausiai Dana manė, kad testas parodys tik kilmę. Airiją. Vokietiją. Matyt, ji nepažymėjo laukelio, kuris paslepia giminaičių sąrašą.
– Rezultatai atėjo gegužę, – pasakojo Lukas. – Visai prieš pat išleistuves. Benas juos atsidarė savo telefone automobilių stovėjimo aikštelėje, po krepšinio komandos šventės.
Jis įdėmiai žiūrėjo į priešais save esantį popieriaus lapą.
– Sąrašo viršuje buvo mano vardas, – tarė jis. – „Pusbrolis ar sesuo“ (angl. *half-sibling*).
– Benas nežinojo, kad aš atlikau testą, – sakė Lukas. – Tiesą sakant, pats jo ir nedariau. Bet prieš dvejus metus, per Kalėdas, močiutė Vitman visiems šeimos nariams padovanojo po tokį rinkinį. Prisimeni? Ji norėjo sudaryti šeimos medį.
Prisiminimas atgijo. Maiko mama, Eilin. Ji dalijo tuos rinkinius tarsi kokias smulkias dovanėles svečiams. Aš savąjį tiesiog įmečiau į stalčių. Nežinojau, kad Lukas savąjį atliko.
– Aš nusiunčiau savo mėginį, – tarė Lukas. – Bet rezultatų net nežiūrėjau. Tiesiog pamiršau apie tai.
– Benas man pasakė per išleistuves, – tęsė Lukas. – Po ceremonijos. Lauke, prie futbolo aikštės, kol visi fotografavosi.
Jis sunkiai nurijo seiles.
– Jis parodė man rezultatą savo telefone, – pasakė jis. – O aš nusijuokiau. Maniau, kad tai klaida. Arba pokštas. Maniau, gal svetainėje rezultatai susimaišė, nes mes nuolat leidžiame laiką kartu.
– Tačiau Benas nesijuokė, – tarė Lukas.
Jis atsisuko į mane.
– Jis pasakė: „Lukai, aš paklausiau mamos. Ji pravirko. Ir nieko man nepasakė.“ „Ji vis kartojo, kad tai ne jos paslaptis, kurią ji galėtų atskleisti.“
„Tada ir supratau, – tarė Lukas. – Nes Beno mama niekada neverkia. Ji dirba skubios pagalbos skyriuje. Ji yra mačiusi visko. Ji neverkia.“
„Taigi grįžau namo, – pasakojo Lukas. – Tą vakarą per vakarienę žiūrėjau į tave ir tėtį. Jūs iš kažko juokėtės. Tėtis pasakojo tą istoriją apie klientą iš „Mission Hills“ rajono, kuris turėjo beveik dviejų metrų ūgio šunį.“
Jis lėtai papurtė galvą.
„Ir nieko negalėjau pasakyti, – tęsė jis. – Nes… o kas, jei tai tiesa? Jei paklausčiau, paaiškėtų, kad tai tiesa, ir aš viską sugadinčiau?“
„Todėl nusprendžiau sužinoti pats, – sakė jis. – Jūsų neklausinėdamas. Ir neskaudindamas tėčio.“
Jis žvilgtelėjo į popieriaus lapą.
„Benas sakė, kad mama visus dokumentus laiko savo rašomajame stale, – kalbėjo jis. – Užrakintus. Bet Benas žinojo, kur yra raktas – kavos puodelyje, stovinčiame knygų lentynoje.“
„Mes su Benu jau buvome susitarę dėl buto, – pasakojo Lukas. – Rudeniui. Sakiau jums, kad noriu įsikelti anksčiau. Manėte, kad tiesiog labai džiaugiuosi.“
Jis lengvai nusijuokė. Tas juokas skambėjo visai ne džiaugsmingai.
„Aš džiaugiausi, – tarė jis. – Tik ne dėl buto.“
„Antradienio vakarą, kai tėtis išvyko, – tęsė Lukas, – mes su Benu nuvažiavome į jo mamos namus. Ji dirbo naktinėje pamainoje. Įėjome į vidų. Atidarėme stalą.“
Jis parodė į seną donoro aprašą.
„Jis gulėjo aplanke, – pasakė jis. – Ant kurio buvo užrašytas jos vardas. O ant aplanko dar buvo priklijuotas lapelis. Jos rašysena.“
Jis sunkiai nurijo seiles.
„Ten buvo parašyta: „Taip pat, kaip ir Saros atveju. Pasakyti berniukams, kai jiems sukaks 18 metų.“ Dešimta dalis: Kodėl jis bijojo
Usidengiau veidą.
Pasakykite berniukams, kai jiems sukaks aštuoniolika.
Dana šį priminimą užrašė prieš aštuoniolika metų – kad pati nepamirštų.
Tačiau mes buvome pamiršę – arba pasirinkome apsimesti, kad pamiršome.
– Atsiprašau, – tariau. – Lukai, labai atsiprašau. Turėjome tau pasakyti. Ketinome tai padaryti. Vis kartojome: kitais metais. Per kitą gimtadienį. Baigus mokyklą.
– Kodėl nepasakėte? – paklausė jis.
Pakėliau į jį akis.
– Nes bijojau, – atsakiau.
– Ko?
– Šito, – tariau. – Kad žiūrėtum į mane taip, kaip žiūri dabar. Kad pradėtum kitaip žiūrėti į savo tėtį.
Nusibraukiau ašaras.
– Kad sužinotum, jog visą savo gyvenimą, – tariau, – tavo geriausias draugas iš tiesų buvo tavo brolis, o mes leidome tau manyti, kad jis – tik draugas.
Lukas ilgai tylėjo.
– Ar todėl visada juokdavotės? – paklausė jis. – Kai žmonės klausdavo, ar esame dvyniai?
– Taip, – sušnibždėjau.
– Kodėl užrakinai duris? – paklausiau jo.
Jo žvilgsnis nukrypo į koridorių.
– Nes nenorėjau, kad tėtis užeitų, – tyliai tarė jis. – Kol pats nebuvau visiškai tikras.
Jo balsas sudrebėjo.
– Mama, nenorėjau, kad jis pamatytų mano veidą tą akimirką, kai sužinojau, – pasakė jis. – Nenorėjau, kad jis matytų, kaip sužinau, jog nėra tikrasis mano tėtis.
– O kodėl sakei neskambinti Benui?
Lukas giliai, virpančiai įkvėpė.
– Nes Benas jau tris mėnesius visiškai palūžęs, – pasakė jis. – Nuo pat išleistuvių. Jis nuolat kartoja, kad tai jo kaltė. Kad neturėjo darytis to testo. Kad sugriovė mano šeimą.
Jis pasitrynė nosį rankove.
– Jis miega ant sofos mūsų bute, – pasakė Lukas. – Nors turi savo miegamąjį. „Jis sako, kad nenori būti vienas. Vis klausinėja, ar aš jo nekenčiu.“
„Ar nekenti?“ – paklausiau.
Liukas pažvelgė į mane taip, lyg būčiau uždavęs patį kvailiausią klausimą pasaulyje.
„Jis – geriausias mano draugas, – tarė jis. – Geriausias mano draugas nuo tada, kai mums buvo dveji. Jis…“„…vienintelis žmogus pasaulyje, kuris visada buvo šalia.“ Draugystės apyrankių rinkinys
Jis nusijuokė. Skruostais riedėjo ašaros.
– Ir dabar sužinau, kad jis – mano brolis, – tarė jis. – Ir dėl to turėčiau nusiminti? Mama, aš visada norėjau brolio. Kiekvienas Kalėdas. Juk pameni. Iki devynerių metų kasmet prašiau Kalėdų Senelio brolio.
Prisiminimas atgijo.
Kiekvienas vaško kreidelėmis surašytas kalėdinių dovanų sąrašas. Brolis, dviratis ir „Lego“ kaladėlės.
Visada būtent tokia tvarka.
– Aš ne dėl Beno nusiminęs, – pasakė Lukas. – Aš dėl tėčio nusiminęs.
Vienuolikta dalis: Maikas
6.52 val. į įvažiavimą įsuko sunkvežimis.
Lukas sustingo.
Trenkė sunkvežimio durelės. Takeliu pasigirdo sunkūs batų žingsniai. Tada spynoje pasisuko raktas.
Tačiau buvo užrakinta ir papildoma spyna, tad raktas nepasuko mechanizmo.
Maikas pasibeldė.
– Sara? – pašaukė jis. – Durys užrakintos. Ar viskas gerai?
Lukas atsisuko į mane – veidas visiškai išbalęs.
– Mama, – sušnibždėjo jis. – Ką man daryti?
Įsižiūrėjau į sūnų. Aštuoniolika metų. 188 cm ūgio. Tamsūs plaukai, pilkai žalios akys, duobutė kairiajame skruoste.
Atidžiai tyrinėdama veidą, neradau nė vieno bruožo, kuris būtų būdingas už durų stovinčiam vyrui.
Ir vis dėlto jis paveldėjo visus tuos pažįstamus įpročius.
Kaip jis trina kaktą, kai patiria stresą. Kaip niūniuoja ką nors gamindamas valgį. Kaip kiekvieną sutiktą šunį vadina „draugu“. Kaip juokiasi visu kūnu, atlošdamas galvą atgal.
Visame tuo jis buvo tikras Maikas.
– Pasakyk jam tiesą, – tyliai ištariau. – Taip, kaip manęs prašei. Atsistojau, priėjau prie durų ir atitraukiau skląstį.
Įėjo Maikas, nešinas pietų dėžute; jo plaukuose buvo pjuvenų. Jis avėjo darbinius batus ir vilkėjo išblukusius „Chiefs“ marškinėlius.
Vos pažvelgęs į mano veidą, jis sustingo.
Jis žvilgtelėjo pro mane į virtuvę. Ten, vilkėdamas džemperį su gobtuvu, sėdėjo Lukas – paraudusiomis akimis, o ant stalo priešais jį gulėjo dokumentas.
Maikas nuleido pietų dėžutę.
Akimirką jis negalėjo ištarti nė žodžio.
Tada įėjo į virtuvę. Įdėmiai apžiūrėjo priešais gulintį popieriaus lapą. „Midwest Reproductive Center“ donoro profilį. Skaičių, kurį jis čia buvo pasirinkęs prieš devyniolika metų.
Nr. 4127.
Jo veido išraiška liko nepakitusi.
Tačiau rankos ėmė drebėti.
– Tėti, – tarė Lukas. Jo balsas buvo labai silpnas. – Ar tai tiesa?
Maikas prieš atsakydamas padarė pauzę.
Jis atsisėdo į kėdę priešais sūnų. Dideles, nuo darbo randuotas rankas sudėjo ant stalo.
– Taip, – pasakė jis. – Tai tiesa.
Luko veidas persikreipė iš skausmo.
– Kodėl man nepasakei? – paklausė jis.
Dvylikta dalis: Ką pasakė Maikas
Maikas spoksojo į savo rankas.
– Nes gėdijausi, – tarė jis.
Lukas pakėlė galvą.
– Ne tavęs, – skubiai pridūrė Maikas. – Niekada tavęs. Nė vieną akimirką per visą tavo gyvenimą.
Jis sunkiai nurijo seiles.
– Savęs, – tarė jis. – To, ko negalėjau padaryti.
– Kai gydytojas pasakė, kad negaliu turėti vaikų, – kalbėjo Maikas, – pasijutau mažiau vyriškas. Tarsi būčiau nuvylęs tavo mamą. Tarsi būčiau nuvylęs savo tėvą – jis turėjo penkis sūnus ir visada sakydavo, kad Vitmanų giminės vyrų pareiga – pratęsti giminės vardą.
Jis lėtai papurtė galvą.
– O kai tavo mama pastojo, – tęsė jis, – priverčiau ją pažadėti. Priverčiau pažadėti, kad niekas niekada nesužinos. Nei mano motina. Nei broliai. Nei tu.
– Maniau, jei niekas nežinos, – tarė jis, – galėsiu tiesiog būti tavo tėčiu. Niekas niekada, pažvelgęs į mane, nepagalvotų: „Tai ne tikras jo vaikas.“ Niekas niekada, pažvelgęs į tave, nepagalvotų: „Tai ne tikras jo tėvas.“
Jis susitiko su Luko žvilgsniu.
– Klydau, – tarė jis. – Dabar tai žinau. Žinojau tai jau seniai. Tiesiog nežinojau, kaip viską ištaisyti.
Lukas vėl pravirko.
– Tėti, – ištarė jis. – Tu… tu nesi…
Žodžiai jam įstrigo gerklėje.
Maikas ištiesė ranką per stalą. Jis uždengė sūnaus ranką savąja.
– Galiu kai ką pasakyti? – paklausė Maikas.
Lukas linktelėjo.
– Tą dieną, kai gimei, – kalbėjo Maikas, – slaugytoja pirmiausia įdavė tave man. Dar prieš mamą. Nes jai tuo metu siuvo žaizdas.
Lūpose sužibo neryški šypsena.
– Tu rėkei, – prisiminė jis. – Buvai ryškiai raudonas. Piktas ant viso pasaulio. Aštuoni svarai ir dvi uncijos įtūžio.
– Priglaudžiau tave prie krūtinės, – tęsė Maikas. – Ir pradėjau niūniuoti. Net nežinau kodėl. Tai buvo daina, kurią man dainuodavo mama – „You Are My Sunshine“.
Jo balsas sudrebėjo.
– Ir tu nustojai verkti, – tarė jis. – Štai taip. Pažvelgei į mane savo pilkai žaliomis akimis. Ir įsikibai į mano nykštį.
– Man nerūpėjo, kieno kraujas teka tavo gyslose, – pasakė Maikas. – Nė akimirkos. Įsikibai į mano nykštį – ir tapai maniškiu.
Jis švelniai paspaudė Luko ranką.
– Mokiau tave važinėti dviračiu bažnyčios automobilių stovėjimo aikštelėje, – priminė jis. – Šešerių metų išmokiau tave naudotis plaktuku. Išmokiau mesti suktą kamuoliuką. Kai trečioje klasėje susirgai plaučių uždegimu, visą savaitę naktimis budėjau prie tavęs.
Jis pažvelgė į sūnų.
– Kažkoks vyrukas laboratorijoje davė tau akis, – tarė jis. – Visa kita – iš manęs. Liukas atsistojo.
Jis apėjo stalą. Apkabino tėvą. Jis buvo užaugęs aukštesnis už Maiką – ūgiu jį pralenkė dar prieš dvejus metus. Vis dėlto jis pasilenkė ir įsikibo į tėvą lyg penkiametis.
Maikas atsakė į apkabinimą.
Jie taip stovėjo ilgą laiką. Tėvas ir sūnus, apsikabinę mūsų virtuvėje, šalia atšalusio makaronų padažo.
– Atleisk, tėti, – tarė Liukas….į jo petį. „Atsiprašau, kad veikiau už tavo nugaros. Atsiprašau, kad įsilaužiau į Beno mamos stalčių.“
„Atsiprašau, kad priverčiau tave taip pasielgti“, – tarė Maikas.
Trylikta dalis: Danos namai
Tą vakarą nuvažiavome pas Daną.
Važiavome trise Maiko pikape. Liukas sėdėjo tarp mūsų ant suolo – visai kaip vaikystėje.
Dar būdamas virtuvėje, jis paskambino Benui. Pasakė: „Pakviesk mamą. Mes atvažiuojame. Visi.“
Dana gyveno nedideliame vieno aukšto namelyje Bruksaide; prie įėjimo buvo veranda, o ant jos – vazone augantis citrinmedis. Mums atvykus, ji jau laukė verandoje. Vis dar vilkėjo darbo aprangą. Jos raudonuose plaukuose ties smilkiniais jau buvo matyti žilų sruogų.
Šalia jos stovėjo Benas.
Atrodė sulysęs ir išblyškęs, po akimis – tamsūs ratilai. Kai iš pikapo išlipo Liukas, Beno veidas persikreipė.
Liukas užlipo verandos laiptais.
Sustojo priešais Beną.
Iš pradžių abu tylėjo. Tiesiog žiūrėjo vienas į kitą. Du aukšti, liekni aštuoniolikmečiai – tamsiaplaukiai, pilkai žaliomis akimis, su vienodomis duobutėmis skruostuose.
Liukas ištiesė ranką.
Tačiau ne tam, kad paspaustų.
Jis norėjo to jųdviejų „slapto“ pasisveikinimo. Visos keturiasdešimt penkias sekundes trunkančios versijos.
Benas nužvelgė ištiestą ranką.
Ir tada – vienu metu – pasigirdo juokas ir pasipylė ašaros.
Jis sugriebė Liuko ranką. Jie atliko kiekvieną judesį. Kiekvieną delnų pliaukštelėjimą, spragtelėjimą, alkūnių susidaužimą. Keturiasdešimt penkias sekundes jie stovėjo po Danos verandos žibintu, stebimi trijų tėvų.
Užuot, kaip įprasta, susidaužę kumščiais, jie apsikabino.
„Atsiprašau“, – ištarė Benas, įsirėmęs į Liuko petį. – „Labai atsiprašau. Neturėjau daryti to kvailo testo. Viską sugadinau.“
„Nieko tu nesugadinai“, – atsakė Liukas.
„Sugadinau“, – paprieštaravo Benas. – „Dėl manęs melavai tėvams. Dėl manęs įsilaužei į mano mamos stalčių. Dėl manęs subyrėjo visa tavo šeima.“ TrackPregnancy
Lukas žengė žingsnį atgal ir pažvelgė į savo geriausią draugą.
Savo naujai atrastą brolį.
– Benai, – tarė jis. – Pameni, ko kiekvienais metais prašydavau Kalėdų Senelio?
Benas nusišluostė ašaras.
– Brolio, – atsakė jis. – Dviračio. Ir „Lego“ kaladėlių.
– Būtent tokia tvarka, – patvirtino Lukas.
Benas nusijuokė – pro ašaras, bet su palengvėjimu.
– Aš irgi visada to norėjau, – tarė Benas. – Niekada neturėjau tėčio. Niekada nieko neturėjau. Tik mamą ir tave.
Jis lėtai papurtė galvą.
– Kai buvome maži, įsivaizduodavau, kad esi mano brolis, – pasakė jis. – Mokykloje kitiems vaikams net sakydavau, kad esi mano brolis. ChildDevelopment Books
Lukas plačiai nusišypsojo.
– Aš irgi, – atsakė jis.
Keturiolikta dalis: Dana
Berniukams nuėjus į vidų, mes su Dana įsitaisėme ant jos verandos sūpynių.
Maikas liko su jais virtuvėje. Jų pokalbis sklido pro tinklelį nuo vabzdžių. Maikas ruošė karštus sumuštinius su sūriu. Berniukai ginčijosi, ar duoną iš išorės reikia tepti majonezu, ar sviestu.
Maikas ir Benas buvo už majonezą, o Lukas primygtinai reikalavo sviesto.
– Išdavikas, – tarė Maikas Benui.
Abu berniukai nusijuokė.
– Atsiprašau, Sara, – tyliai ištarė Dana. – Turėjau patikrinti tą testą, prieš duodama jį jam. Nepagalvojau apie giminaičių sąrašą. Net nežinojau, kad toks egzistuoja.
– Tai ne tavo kaltė, – pasakiau. – Mes visi nusprendėme jiems nesakyti.
– Buvome sutarę pasakyti jiems, kai sueis aštuoniolika, – tarė Dana. – Bet taip ir nepasakėme.
Ji pažvelgė į mane.
– Užsirašiau tai ant lapelio, kad nepamirščiau, – pasakė ji. – O vėliau tiesiog nustojau žiūrėti į tą aplanką.
– Kodėl nepasakei Benui? – paklausiau. – Kai jis tavęs klausė?
Dana ilgam nutilo.
– Nes tai buvo ne tik mano paslaptis, – atsakė ji. – Tai buvo ir tavo paslaptis. Ir Maiko. Negalėjau pasakyti Benui, kad jis turi netikrą brolį, neatskleisdama, kas jis toks. O pasakyti, kad tai Lukas, būtų reiškę sudaužyti Maiko širdį.
Ji lėtai papurtė galvą.
– Tad aš verkiau, – tarė ji. – Pasakiau jam, kad tai ne mano paslaptis, kurią galėčiau atskleisti. Maniau, galbūt jis tiesiog paliks tai ramybėje.
– Nepalikęs, – atsakiau.
– Juk jis – Kalahanas, – tarė Dana. – Ir „4127“. Nei vieni, nei kiti nemoka paleisti praeities.
Aš nusijuokiau. Negalėjau susilaikyti.
– Ar kada nors pasakei savo mamai? – paklausiau.
Dana papurtė galvą.
– Ji mirė 2019-aisiais, – pasakė ji. – Iki pat galo manė, kad Beno tėvas – kažkoks Kevinas, kuris mane paliko, kai mokiausi slaugos mokykloje.
Ji beveik nusišypsojo.
– Jokio Kevino nebuvo, – tarė ji. – Aš jį sugalvojau. Jis buvo labai įtikinamas niekšas.
Mes tylėdami sėdėjome ant verandos sūpynių, leisdami iš vidaus sklindančiam juokui užpildyti erdvę tarp mūsų.
Iš vidaus atsklido juokas. Maikas pasakojo apie klientą iš „Mission Hills“, turintį milžinišką, beveik dviejų metrų ūgio šunį.
– Kaip manai, ar jiems viskas bus gerai? – paklausė Dana.
Klausiausi Luko juoko, prie kurio prisijungė ir Benas. Jų juokas buvo beveik identiškas.
– Manau, jiems visada viskas buvo gerai, – atsakiau. – Manau, kad būtent mums viskas nebuvo gerai.
Penkiolikta dalis: Tiesa – garsiai
Kitą dieną surengėme šeimos pasitarimą.
Visi penki susėdome prie virtuvės stalo. Maikas kepė šoninę ir blynus. Jo blynai – skanesni už manuosius.
Išvakarėse ilgai pasikalbėję, suaugusieji ir vaikinai priėjo prie kelių susitarimų.
Visų pirma – jokių paslapčių.
Nei apie donorą, nei apie kliniką, nei apie bet ką kita.
– Jei norite ką nors sužinoti, – pasakė Maikas vaikinams, – tiesiog paklauskite. O mes atsakysime. Pasakysime tiesą. Net jei tai bus sunku.
Abu vaikinai sutiko. Kitas sprendimas buvo sunkesnis.
– Turime pasakyti likusiai šeimos daliai…– …ly, – pasakiau.
Mike’as išbalo.
– Mano mama, – tarė jis.
– Tavo mama, – atsakiau.
Eileen, Mike’o mama, buvo septyniasdešimt šešerių. Ji gyveno nedideliame name Reitaune. Mirus Mike’o tėvui, ji viena užaugino penkis berniukus. Užsispyrusi ir tvirto būdo, ji kasdien lankydavo septynių valandų ryto mišias.
Be to, būtent ji padovanojo Luke’ui DNR tyrimo rinkinį.
– Ji vis tiek sužinos, – pasakė Luke’as. – Ji irgi atliko tokį tyrimą. Tikriausiai jau matė, kad pagal genus mes nesutampame.
Mike’as užsimerkė.
– Ji pamanys, kad aštuoniolika metų jai melavau, – tarė jis.
– Taip ir buvo, – švelniai pasakiau.
Tą sekmadienio popietę aplankėme Eileen.
Nuvažiavome kartu – Mike’as, Luke’as ir aš. Ji pavaišino mus šalta arbata ir trapiais sausainiais. Jos nedideliame svetainės kambaryje ant kiekvieno laisvo paviršiaus stovėjo krucifiksas bei penkių sūnų ir vienuolikos anūkų nuotraukos.
Mike’as viską paaiškino.
Jam prireikė nemažai laiko. Jis painiojosi žodžiuose, rankos jam drebėjo.
Kai jis nutilo, Eileen nieko nesakė.
Ji padėjo šaltos arbatos stiklinę. Įdėmiai pažvelgė į savo sūnų.
Tada jos žvilgsnis nukrypo į anūką.
– Maiklai, – tarė ji. – Ar manai, kad esu kvaila?
Mike’as nustebęs sumirksėjo.
– Ką?
– Man septyniasdešimt šešeri, – pasakė Eileen. – Užauginau penkis berniukus. Puikiai žinau, kaip atrodo mano anūkai.
Ji parodė į Luke’ą.
– Šio vaikino veide nėra nė vieno Vitmanų giminės bruožo, – tarė ji. – Nei nosis, nei ausys, nei akys. Žinojau tai nuo pat tos dienos, kai jis gimė.
Mike’as įsistebeilijo į motiną.
– Žinojai? – paklausė jis. – Visus aštuoniolika metų?
– Įtariau, – atsakė Eileen. – O prieš dvejus metus atlikau tą DNR tyrimą. Pažiūrėjau į rezultatus… ir Luke’o mano sąraše nebuvo. Ji lengvai gūžtelėjo pečiais.
– Vadinasi, žinojau, – tarė ji.
– Kodėl nieko nesakei? – paklausė Maikas.
Eilin kurį laiką jį tyrinėjo žvilgsniu.
– Nes mačiau, kaip laikei jį ant rankų, – pasakė ji. – Ligoninėje. Tą pirmąją dieną. Tu niūniavai mano dainą. „You Are My Sunshine“.
Jos akyse susitvenkė ašaros.
– Tavo tėvas niūniuodavo tą dainą, – tarė ji. – Visiems penkiems jums, berniukai. Kai negalėdavote užmigti.
Ji ištiesė ranką link Maiko.
– Tu – Vitmanas, Maiklai, – pasakė ji. – Ir tas berniukas – Vitmanas. Nes tu padarei jį tokiu. Kiekvieną mielą dieną.
Maikas pravirko motinos svetainėje.
Liukas atsistojo ir atsisėdo ant tėvo fotelio porankio. Jis uždėjo ranką tėvui ant peties.
Eilin pažvelgė į savo anūką.
– Ateik čia, – tarė ji. – Apkabink močiutę.
Liukas ją apkabino.
– Man nesvarbu, kieno akis paveldėjai, – sušnibždėjo ji jam į ausį. – Tu – mano anūkas. Visada būsi mano anūkas.
Šešiolikta dalis: Laiškas
Spalį berniukai prabilo apie donorą.
Pietavome sekmadienį pas Daną. Tai jau buvo tapę savaitiniu ritualu. Vieną savaitę – troškinta mėsa pas Daną, kitą – spagečiai pas mus.
– Ar galime jį rasti? – paklausė Benas. – Donorą 4127. Ar tai leidžiama?
Mes su Danu susižvalgėme.
Kai naudojomės klinikos paslaugomis, ji veikė anonimiškumo principu. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Internetinės DNR duomenų bazės viską pakeitė iš esmės.
– Nežinau, – tarė Danas. – Reikėtų paklausti klinikos. Ir jis pats turėtų sutikti.
Liukas atsisuko į Maiką.
– Tėti, – tarė jis. – Ar tau tai trukdytų?
Maikas patylėjo. Jis padėjo šakutę.
– Tai tavo pasirinkimas, sūnau, – pasakė jis. – Ne mano. Aš niekur nedingstu. Kad ir ką sužinotumėte. Jis nuraminamai nusišypsojo.
– Bet jei jis pasirodys ir bandys išmokyti tave mesti suktą kamuoliuką, – tarė jis, – aš su juo pasikalbėsiu. Berniukai parašė bendrą laišką.
Jie išsiuntė jį per „Midwest Reproductive Center“. Klinika tuo metu siūlė kontaktų programą asmenims, gimusiems naudojant donoro lytines ląsteles. Donorams atsakyti nebuvo privaloma, tačiau laiškas jį vis tiek pasiektų.
Jie parašė trumpai.
Gerb. Donore 4127,
Mes – Lukas ir Benas. Gimėme kovo mėnesį, mus skiria dvi savaitės. Augome kartu kaip geriausi draugai. Ką tik sužinojome, kad esame broliai – turime tą patį biologinį tėvą. Dėl jūsų.
Mums nieko nereikia. Mes turime šeimas. Lukas turi tėtį, o Benas – mamą; jie nuostabūs žmonės.
Tiesiog norėjome pasakyti ačiū. Ir pranešti, kad mums viskas gerai.
Mums abiem patinka dirbti su medžiu. Mus to išmokė Luko tėtis.
— Lukas ir Benas
Atsakymas atėjo gruodį.
Jis buvo atsiųstas per kliniką, paprastame baltame voke. Viduje – ranka rašytas raštelis ant linijuoto popieriaus.
Berniukai jį atplėšė kartu, sėdėdami prie mūsų stalo.
Mieli Lukai ir Benai,
Jūsų laišką perskaičiau gal trisdešimt kartų. Žmona sako, kad turėčiau nustoti nešiotis jį kišenėje.
Mano vardas Tomas. Man šešiasdešimt vieneri. Esu chemijos mokytojas vidurinėje mokykloje Oregone. Donoru tapau 2005-aisiais, kai buvau magistrantas Kanzaso universitete ir man reikėjo pinigų nuomai.
Niekada nemaniau, kad kas nors su manimi susisieks. Labai džiaugiuosi, kad taip nutiko.
Noriu, kad kai ką žinotumėte. Nenoriu niekieno pakeisti jūsų gyvenimuose. Lukai, tu turi tėtį, kuris išmokė tave dirbti su medžiu. Benai, tu turi mamą, kuri tave užaugino viena. Tai – jūsų tėvai. Ne aš.
Aš esu tiesiog tas žmogus, iš kurio paveldėjote savo akis.
Tačiau jei kada nors norėsite sužinoti apie mano šeimos sveikatos istoriją, apie airiškas šaknis arba kodėl jūs abu turite tą duobutę skruoste – aš čia. Tiesiog parašykite.
ODar vienas dalykas.
Turiu dvi dukras. Joms dvidešimt treji ir dvidešimt šešeri. Jos dabar žino apie jus. Jos visada norėjo brolių.
Jos prašė perduoti, kad puikiai žaidžia vaizdo žaidimus ir „Mario Kart“ žaidime jus abu visiškai sutriuškins.
Saugokite vienas kitą.
— Tomas
Mūsų prie stalo sėdintys berniukai perskaitė tai keturis kartus.
Tada Lukas pakėlė akis į Maiką.
– Tėti, – tarė jis. – Perskaityk dar kartą tą vietą apie medžio darbus.
Maikas paėmė laišką ir perskaitė garsiai.
– Lukai, tu turi tėtį, kuris išmokė tave dirbti su medžiu.
Jis padėjo laišką.
Jis tiesiog žiūrėjo į savo sūnų, praradęs žadą.
Lukas plačiai nusišypsojo.
– Matai? – pasakė jis. – Net donoras tai žino.
Septyniolikta dalis: Kalėdos
Tais metais mes rengėme Kalėdų vakarienę.
Mes visi penkiese – Maikas, Lukas, Dana, Benas ir aš. Atėjo ir Eilin, atsinešusi trapių sausainių; ji įsitaisė šalia Danos ir be perstojo kalbėjo apie slaugos darbą.
Tai buvo pirmasis mūsų, kaip vienos šeimos, susibūrimas. Jau nebe dvi draugiškos šeimos, o viena šeima.
Vėliau berniukai įteikė Maikui dovaną.
Ji buvo supakuota į didelį, plokščią rudą popierių. Jie patys ją pagamino. Tris savaitgalius jie darbavosi jo garaže-dirbtuvėse, kol Maikas buvo išvykęs darbo reikalais.
Maikas išpakavo dovaną.
Viduje buvo iškaba. Išdrožta iš vienos riešutmedžio lentos. Nušlifuota ir sutepta aliejumi taip, kad net žvilgėjo.
Raides jie iškalė rankiniais kaltais – tais pačiais įrankiais, kuriuos Maikas buvo padovanojęs Lukui dvyliktojo gimtadienio proga:
„WHITMAN & CALLAHAN“
Šeima – tai tie, kurie lieka.
Maikas ilgą laiką laikė iškabą pasidėjęs ant kelių.
Nykščiu braukė per išdrožinėtas raides. Jis atpažino, kur kurio berniuko darbas. Luko įpjovos buvo gilesnės, o Beno – šiek tiek nelygios.
– Mes tai padarėme tavo dirbtuvėse, – pasakė Lukas. – Tavo įrankiais. Taip, kaip tu mus mokei.
– Tu ir Beną išmokei, – tyliai tarė Dana. „Kiekvieną vasarą. Kaskart, kai jis užsukdavo. Grįžęs namo jis kalbėdavo apie sujungimus „kregždės uodega“.“
Maikas žvilgtelėjo į Beną.
„Nenumaniau, kad jis klausosi“, – tarė Maikas.
„Aš visada klausydavausi, – atsakė Benas. – Tu buvai vienintelis tėtis, kokį turėjau.“
Maikas tylėjo.
Jis švelniai padėjo iškabą ant kavos staliuko. Atsistojo ir perėjo kambarį.
Apkabino abu berniukus.
Prisitraukė juos arčiau.
„Kažkoks vyrukas iš Oregono perdavė jums savo akis, – tyliai ištarė Maikas. – Jums abiem.“
Jo balsas sudrebėjo.
„Bet, po galais, aš esu jūsų tėtis“, – pridūrė jis.
Aštuoniolikta dalis: Ką sužinojau
Dabar ta iškaba kabo virš mūsų įėjimo.
Pamatau ją kaskart, kai grįžtu namo. „WHITMAN & CALLAHAN“. Šeima – tai tie, kurie lieka.
Berniukai vis dar dalijasi butu Vestporte. Benas, kaip ir Dana, studijuoja slaugą. Liukas dirba Maiko mokiniu – mokosi gaminti vienetines spinteles „Mission Hills“ namams.
Jie vis dar atlieka visą tą savo keturiasdešimt penkių sekundžių trukmės slaptą pasisveikinimo ritualą.
Nepažįstamieji vis dar klausia, ar jie – dvyniai.
Kaskart.
Restoranuose, statybinių prekių parduotuvėse, „Royals“ rungtynėse „Kauffman“ stadione.
Dabar berniukai atsako kitaip.
„Ne, – sako Liukas. – Broliai. Gimę su dviejų savaičių skirtumu. Nuo skirtingų mamų.“
Klausytojai dažniausiai atrodo sutrikę.
Benas plačiai nusišypso.
„Tai ilga istorija, – sako jis. – Norite išgirsti?“
Žmonės kartais klausia, ką pakeisčiau, jei galėčiau grįžti devyniolika metų atgal.
Atsakau, kad pakartočiau beveik kiekvieną savo sprendimą.
Klinika, donoras, segtuvas ant virtuvės stalo, donoras Nr. 4127 – viską.
Išskyrus vieną dalyką.
Būčiau viską papasakojusi berniukams.
Ne tada, kai jiems sukako aštuoniolika, ne per išleistuves ir ne tada, kai automobilių stovėjimo aikštelėje paaiškėjo DNR tyrimo rezultatai.
Būčiau pradėjusi, kai jie dar buvo maži. Prieš miegą, galbūt vartydama paveikslėlių knygelę. Apie tai, kad šeimos gali susikurti įvairiais būdais.
Ir kasmet paaiškindavau vis daugiau. Kol tai nustojo būti paslaptis. Kol tai tiesiog tapo jų istorija.
Tokia buvo mano pamoka.
Tiesa niekada nesugriovė mūsų šeimos.
O štai paslaptis – vos nesugriovė.
Praėjusią savaitę Lukas užsuko vakarienės. Buvo ketvirtadienis – spagečių vakaras.
Jis įėjo pro lauko duris. Šįkart jų neužrakino.
Įžengė į virtuvę. Pabučiavo mane į skruostą. Ir, nespėjus man paprieštarauti, nuo stalviršio čiuupo gabalėlį česnakinės duonos.
Tada pažvelgė pro virtuvės langą. Maikas kieme, prie darbastalio, meistravo inkilą.
– Mama, – tarė Lukas. – Galiu kai ką pasakyti?
– Žinoma.
– Tą dieną, kai grįžau namo, – prabilo jis. – Rugpjūtį. Ir užrakinau duris…
– Pamenu.
Jis vėl pažvelgė į lauke esantį tėtį.
– Taip bijojau, kad jį prarasiu, – prisipažino Lukas. – Maniau: jei tai tiesa, niekada nebegalėsiu jo vadinti tėčiu. Nes nuolat galvočiau apie tą kitą vyrą.
Jis atsikando česnakinės duonos.
– Bet žinai ką? – tarė jis. – Apie tą kitą vyrą visai negalvoju. Tomas – geras žmogus. Jo laiškai – šilti. O jo dukros mus visiškai sutriuškino žaidžiant „Mario Kart“.
Jis plačiai nusišypsojo.
– Bet kai pagalvoju apie tėtį, – tęsė jis, – matau tik jį.
Jis parodė pro langą.
– Meistrauja inkilą, – tarė. – Ir niūniuoja.
Sekiau jo žvilgsnį.
Maikas stovėjo prie lauko darbastalio. Jo plaukai buvo nusėti pjuvenomis, rankoje – plaktukas. Jis nelygiai niūniavo dainelę „You Are My Sunshine“ – visai kaip kadaise jo tėvas. Taip pat, kaip prieš aštuoniolika metų ramino rėkiantį naujagimį.
Lukas atvėrė galines duris.
– Tėti! – šūktelėjo jis. – Vakarienė jau…– …drauguži!“
Maikas pakėlė akis. Jis nuraminančiai nusišypsojo. Šypsojosi visu veidu.
– Jau einu, drauguži, – tarė jis.
Padėjo plaktuką ir nusivalė dulkes nuo džinsų.
Perėjo kiemą, eidamas namų ir sūnaus link.
Berniuko, kuris kadaise buvo įsikibęs į jo nykštį.
Ir niekada jo nepaleido.


