Jo meilužė laukėsi dvynių, tad vyras sumokėjo man 50 milijonų dolerių, kad su juo išsiskirčiau – tačiau praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai pasirašiau dokumentus ir išskridau į Kaliforniją…

Mano vyras padėjo 50 milijonų dolerių vertės skyrybų sutartį šalia mano nepaliesto patiekalo ir tarė: „Madison laukiasi dvynių. Mano šeimai reikia, kad šie vaikai būtų teisėti.“
Sėdėjome prabangiame mūsų namo Manhetene valgomajame, po sietynu, kurį prieš aštuonerius metus buvau išrinkusi Venecijoje. Grantas Vitmoras, vilkintis tamsiai pilką kostiumą, sėdėjo priešais mane – labiau primindamas įmonės vadovą, pristatantį verslo įsigijimą, nei apgailestaujantį vyrą.
Jo motina Evelina užėmė savo įprastą vietą stalo gale.
Madison Lein laukė prie židinio, vilkėdama kreminės spalvos suknelę nėščiosioms; viena ranka ji prilaikė savo pilvą. Jai buvo dvidešimt ketveri – ji buvo vienuolika metų jaunesnė už mane ir, prieš pastodama nuo Granto, dirbo jo asmenine asistente.
Dvyniai.
Šis žodis jau buvo tapęs proga švęsti – dar net nebuvo teisiškai nutraukta mūsų santuoka.
Evelina kruopščiai sutvarkytais nagais pabarbeno į sutartį.
– Turėtum tai vertinti kaip dosnų pasiūlymą, Kler, – tarė ji. – Dauguma moterų tavo padėtyje išeitų gavusios kur kas mažiau.
– Mano padėtyje?
– Žmonos, kuriai nepavyko padovanoti Vitmorų šeimai įpėdinio, padėtyje.
Jo tyla įskaudino mane labiau nei pats romanas.
Šešerius metus leidau į pilvą hormonus, guliausi ant operacinio stalo, tris kartus bandžiau atlikti embriono perkėlimą ir klausiausi, kaip Evelina labdaros pietų metu vadina mane „brokuota“. Grantas niekada manęs neužstojo. Jis nuolat kartojo, kad nekenčia konfliktų.
Pasirodo, romanas su asistente niekada nebuvo laikomas konfliktu.
– Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti, – sušnibždėjo ji.
Deimantinė sagė ant jos apykaklės sužvilgo sietyno šviesoje.
Ji priklausė man.
Grantas padovanojo ją man per trisdešimt trečiąjį gimtadienį, tačiau vėliau tvirtino, kad ji dingo juvelyrinių dirbinių parodoje. Savaites praleidau versdama stalčius ir seifus.
O dabar ji spindėjo ant jo meilužės krūtinės.
– Ar atidavei jai mano sagę dar prieš jai pastojant, ar jau po to? Nėštumo stebėjimas
– Tai nesvarbu.
– Buvo svarbu, kai apie tai melavai.
Evelina nekantriai atsiduso. – Užteks melodramos. Madison – septintą mėnesį nėščia. Stresas kūdikiams pavojingas.
Sužinokite daugiau
Metų metus į mano skausmą buvo žiūrima kaip į gėdingą dalyką. Į Madison diskomfortą – kaip į medicininę krizę.
Grantas pastūmė sutartį manęs link.
– Pinigai bus pervesti šiandien. Namas lieka man. Tu pasitrauki iš „Whitmore Luxe“ valdybos, atsisakai bet kokių pretenzijų ateityje ir tyliai išeini.
– O jei atsisakysiu?
– Tada kovosime viešai. Laikraščiai narstys tavo ligos istoriją. Vaisingumo gydymą. Nepavykusius embrionų perkėlimus. Viską.
Grantas sumirksėjo. – Pirmiausia turėtum perskaityti.
– Mano advokatas jau perskaitė.
Tvirta ranka pasirašiau kiekviename pažymėtame puslapyje. Nusiėmiau vestuvinį žiedą ir padėjau jį ant sutarties.
– Gerai, – tarė ji. – Bent jau supranti tikrovę.
Madison plačiai atmerkė akis. Grantas atrodė netikėtai sutrikęs – matyt, tikėjosi ašarų, riksmų ar paskutinio bandymo derėtis.
– Mano lagaminai jau automobilyje.
– Susikrovei daiktus dar prieš vakarienę? – paklausė Grantas.
– Susikroviau prieš tris dienas.
Jis suprato, kad ne jis mane išvarė.
Kai buvau prie durų, Evelina šūktelėjo man įkandin:
– Kler, turėtum būti dėkinga. Penkiasdešimt milijonų dolerių – daugiau nei pakankama kompensacija už vienuolika patogių metų.
– Patogių?
– Ar buvo patogu, kai po operacijos pabudau viena, nes tavo sūnus atsiuntė padėjėją pasirašyti išrašymo dokumentų? Ar buvo patogu, kai per Padėkos dieną pareiškei, kad mano kūnas – bevertis? Ar buvo patogu, kai Grantas dalyvavo konferencijoje Dalase, o aš ligoninės tualete netekau jo vaiko?
Madison įsikibo į židinio atbrailą.
Evelinos veidas pabalo.
– Koks vaikas? – sušnibždėjo Grantas.
– Tas, apie kurį niekada neklausei.
Eidama per kiemą pajutau vėsų rudeninį orą. Už klevų jaukiai švietė namo langai. Iš lauko žiūrint, tai atrodė kaip ideali šeimos rezidencija. Planuokite šeimos keliones
Jie mokėjo paslėpti žiaurumą prabangoje.
Telefono ekrane pasirodė pranešimas, patvirtinantis, kad į mano sąskaitą įplaukė 50 milijonų dolerių. Susikroviau daiktus į laukiantį automobilį ir patraukiau į Kenedžio oro uostą.
Dar nepasiekus Bruklino ir Kvinso greitkelio, Grantas skambino šešis kartus.
Į skambučius neatsakiau.
Kol ėjau per saugumo patikrą, jis paskambino dar dvylika kartų.
Būdama prie išvykimo vartų, išsiunčiau vieną atsakymą.
Trečiasis embriono perkėlimas buvo sėkmingas. Aštuntą savaitę jau buvo girdėti širdies plakimas. Dėl tavo genetinės fragmentacijos embrionas nustojo vystytis, tačiau niekada tavęs nekaltinau – žinojau, kad tavo motina tave būtų žeminusi. Persileidimą išgyvenau viena, tuo metu, kai tu buvai Madison viešbučio kambaryje. Šie 50 milijonų dolerių – ne atlygis už vienuolika santuokos metų. Tai skola vaikui, kurį palikai net nežinodamas, kad jis egzistuoja. Gaukite patarimų santuokai
Išjungiau telefoną ir įlipau į lėktuvą, skrendantį į San Diegą.
Nusileidusi vėl jį įjungiauįjungtas.
Keturiasdešimt trys praleisti skambučiai.
Trisdešimt viena žinutė.
Paskutinė – nuo Granto.
KLEIR, PRAŠAU, GRĮŽK. AŠ NEŽINOJAU.
Dar viena žinutė atėjo nespėjus užrakinti ekrano.
GRĄŽINK MŪSŲ PINIGUS ARBA GRĮŽK PAS MANO SŪNŲ. MADISON DVYNIAI GALI NEIŠGYVENTI, O ŠIAI ŠEIMAI VIS DAR REIKIA ĮPĖDINIO.
Tada kažkas tiesė ranką į mano lagaminą.
Noah Parkeris laukė su dviem puodeliais kavos; jis vilkėjo nublukusį tamsiai mėlyną švarką, o jo veide žaidė ta pati santūri šypsena, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų.
– Užtrukai, – tarė jis.
Nuo paskutinio mūsų susitikimo buvo praėję penkiolika metų.
Tačiau žvelgiant į jo akis atrodė, kad jis laukė kiekvieną iš tų metų…
2 DALIS – MOTERIS, KURIĄ JIE NORĖJO SUSIGRĄŽINTI
Noah išnuomojo man kuklų, apstatytą butą La Jolijoje, vos už dviejų kvartalų nuo pakrantės. Jame buvo baltos sienos, dideli langai ir balkonas, kuriame po vidurnakčio girdėjosi ošiančios bangos.
Šaldytuve jis buvo palikęs maisto produktų, lovą paklojęs švaria patalyne, o ant stalviršio padėjęs geltonų gėlių.
– Prisiminiai, kokios gėlės man labiausiai patinka? – paklausiau.
– Prisimenu apie tave beveik viską.
Jo atsakymas nuskambėjo visiškai paprastai; kol ieškojau, ką atsakyti, jis jau nunešė mano bagažą į miegamąjį.
Su Noah susipažinome Kolumbijos universitete, kur abu studijavome architektūrą. Kai aš buvau pirmakursė, jis jau studijavo magistrantūroje – buvo kantrus vyresnis studentas, padėjęs man atkurti maketą, kurį netyčia sugadino kitas studentas. Mūsų draugystė stiprėjo, tačiau trečiaisiais studijų metais pasirodė Grantas – spinduliuojantis pasitikėjimu savimi, turtais ir, atrodė, tobula ateitimi.
Noah persikėlė į Kaliforniją.
Aš ištekėjau už Granto.
Daugelį metų per gimtadienius siųsdavome vienas kitam sveikinimus, kol galiausiai tiesiog likome įrašyti vienas kito telefonų kontaktuose.
Viskas pasikeitė likus šešiems mėnesiams iki skyrybų, kai, išėjusi iš vaisingumo klinikos, paskambinau Noah. Ketinau papasakoti tik labai nedaug. Tačiau jis klausėsi manęs dvi valandas, nė karto nenutraukdamas.
Kai galiausiai prisipažinau, kad galbūt paliksiu Grantą, Noah atsakė tik viena fraze. „Jei ta diena išauš, paskambink man. Aš būsiu šalia.“
Pirmąją savaitę Kalifornijoje Grantas man rašė kelis kartus per dieną.
Jis atsiprašinėjo, kad praleido susitikimus. Atsiprašinėjo, kad leido Evelyn mane žeminti. Atsiprašinėjo, kad atidavė Madison mano papuošalus. Teisinosi manęs, kad manė, jog mūsų santuoka stabili, nes aš retai kada prieštaraudavau.
Mano tyla jam tiko, tad jis ją palaikė pasitenkinimu.
Netrukus jis atsiuntė Madison dvynukų ultragarso nuotrauką.
Vienas dvynukas buvo mažesnis už kitą. Virkštelė buvo du kartus apsivijusi aplink jo kaklą. Gydytojai Madison nurodė griežtą lovos režimą, tačiau ji buvo išsigandusi ir sunerimusi.
Grantas rašė:
„Ar tavo vizitai pas gydytojus atrodydavo taip? Ar ir tu taip bijojai, kai eidavai viena?“
Skaičiau šį klausimą sėdėdama paplūdimyje ir stebėdama, kaip bangos dūžta į uolas.
Jam prireikė kitos moters sudėtingo nėštumo, kad suprastų, su kuo man teko susidurti.
Praėjus trims savaitėms nuo mano atvykimo, Evelyn lėktuvu atskrido į San Diegą.
Ji mane surado restorane ant kranto, netoli uosto – ten su Noah planavome galimą dizaino studijos veiklą.
Nors Kalifornijoje švietė šilta saulė, ji vilkėjo ryškiai raudoną paltą.
– Claire, – sušuko ji, ištiesdama rankas. – Štai ir mano dukra!
– Nustojau būti tavo dukra tą akimirką, kai tavo advokatas patvirtino skyrybas.
Noah pakilo, bet aš padėjau ranką jam ant riešo.
– Tai – tik tarp mūsų.
Jis persėdo prie netoliese esančio staliuko – pakankamai arti, kad mane matytų, bet ir pakankamai toli, kad išliktų privatumas.
– Grantas visiškai palūžo, – pradėjo ji. – Jis beveik nevalgo. Miega savo kabinete. Sako, kad namuose tuščia.
– Tai jau turėtų būti jo psichoterapeuto rūpestis.
– Nebūk tokia žiauri. Jis tiesiog suklydo.
– Romanas, trunkantis aštuoniolika mėnesių – tai jau ne klaida, o suplanuotas dalykas.
– Tu visada mokėjai viską pateikti taip, kad atrodytų blogiau, nei buvo iš tikrųjų.
– O tu visada mokėjai apie kančią kalbėti taip, lyg ji būtų tiesiog nemandagus dalykas.
– Madison gali prarasti vieną iš kūdikių. Evelyn žvilgtelėjo į uostą ir nuleido balsą.
– Jei kas nors nutiks, Grantas neturės įpėdinio.
Tai buvo tikroji priežastis, kodėl ji kirto visą šalį.
– Norite, kad grįžčiau kaip atsarginė įsčių nešiotoja.
– Bjauriai čia pasakyta.
– Bet būtent taip jūs tai ir apibūdinote.
Ji bandė paimti mane už rankos. Aš ją atitraukiau.
– Dabar žinome, kad kartą buvote pastojusi, – tarė ji. – Galbūt gydytojai galėtų pabandyti dar kartą.
– Taip pat dabar žinote, kad persileidimą lėmė ir Granto genetinė būklė.
Ji jau tai žinojo.
– Jūs skaitėte ataskaitą, – pasakiau.
– Klinika atsiuntė kopiją į miesto namą.
– Ir jūs ją paslėpėte.
– Aš saugojau savo sūnų.
– Ne. Jūs saugojote „Whitmore“ vardą. Leidote man tikėti, kad mano kūnas pražudė mūsų vaiką, nes apkaltinti mane buvo lengviau nei pripažinti, kad Grantas turi sveikatos problemų.
– Tai būtų sugriovę jo pasitikėjimą savimi.
– Tad vietoj to sugriovėte manąjį.
Evelyn nutilo.
– Madison nėra jūsų problemos sprendimas. Ir aš nebuvau jūsų sprendimas. Vaikai negali pakeisti to emocinio darbo, kurį jūsų sūnus atsisako atlikti.
– Jūs pasiėmėte 50 milijonų dolerių.
– Grantas juos pasiūlė, nes manė, kad pinigai……galėtų nusipirkti mano tylėjimą. Sutikau, nes vienuolika metų mane išmokė niekada neatmesti vienintelio nuoširdaus dalyko, kurį gaunu iš Vitmorų.“
„Pasigailėsi, kad pažeminai šią šeimą.“
„Aš jūsų nežeminau. Tiesiog nustojau jus saugoti.“
„Grantas man sakė, kad Madison nepaiso gydytojo nurodymų. Užuot vijęsis mane, geriau grįžk namo ir padėk moteriai, kuri nešioja tavo anūkus.“
Evelyn ranka kliudė stiklinę su vandeniu.
Ji nukrito ant žemės ir sudužo į šipulius ant grindinio.
Noah pasitiko mane prieplaukoje.
„Ar viskas gerai?“
„Rankos dreba.“
Nors popietė buvo švelni, jis nusivilko švarką ir užmetė man ant pečių.
„Nebūtina kiekvieną akimirką būti stipriai“, – tarė jis.
Tą naktį, šiek tiek po pirmos valandos, suskambo telefonas.
Atsiliepus, pasigirdo ligoninės aparatūros pypsėjimas ir jaunos moters balsas – ji akivaizdžiai kovojo su ašaromis.
„Claire, – sušnibždėjo ji. – Turiu tavęs kai ko paklausti.“
„Ko?“
„Kai praradai kūdikį… ar skaudėjo?“
3 DALIS – SKAMBUTIS IŠ KITOS MOTERS
Staiga atsisėdau lovoje.
Mėnulio šviesa, šalta ir sidabrinė, driekėsi per buto grindis.
„Taip, – atsakiau Madison. – Skaudėjo.“
„O injekcijos?“
„Jos irgi skaudėjo.“
„O operacija?“
„Viskas.“
„Gydytojas sako, kad mažesnįjį dvynuką gali tekti išimti anksčiau laiko. Jo plaučiai dar nepasiruošę. Grantas vis kartoja, kad Vitmorai turi geriausius gydytojus, bet jo balse girdėti siaubas. Evelyn sako, kad pati dėl to kalta, nes atsisakiau gulėti lovoje.“
„Ar dabar esi ligoninėje?“
„Taip.“
„Tai nustok klausytis Evelyn ir klausykis savo gydytojo.“
„Ar tu manęs nekenti?“
Žvelgiau pro langą į tamsų Ramųjį vandenyną.
„Nekenčiau to, ką padarei. Nekenčiau, kad nešiojai mano papuošalus, miegojai mano namuose ir žiūrėjai, kaip pasirašau tuos dokumentus – lyg būtum kažką laimėjusi.“
„Maniau, kad laimėjau.“
„Žinau.“ – Tu nelaimėjai Granto, Medisone. Tu paveldėjai jo neužbaigtus įsipareigojimus.
– Jis nėra piktas, – tęsiau. – Tačiau jis silpnas, kai kyla konfliktų. Kai jo motina mane užpuolė, jis dingo. Kai gydymas tapo skausmingas, jis ėmė ilgiau užsibūti darbe. Kai mirė mūsų vaikas, jis net nepastebėjo, kad tapau kitu žmogumi. Jei jis nepasikeis, liksi viena toje pačioje santuokoje.
– Ką man daryti?
– Saugok savo vaikus. Saugok savo finansus. Išsaugok galimybę išeiti. Buvai asmenybė dar prieš tapdama Granto meiluže, ir liksi asmenybe, net jei Vitmorai tavęs nebepriims.
Prieš baigdama pokalbį, ji tarė: „Atsiprašau.“
Po dviejų mėnesių Medison pagimdė dvynius – atliktas skubus cezario pjūvis. Bendžaminas svėrė keturis svarus (apie 1,8 kg). Samuelis – vos tris (apie 1,4 kg).
Samueliui prireikė pagalbos kvėpuojant.
Grantas praleido naktį prie naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus, pro stiklą stebėdamas sūnų, kurį paimti į rankas jam buvo per baisu.
Evelina kaltino Medisoną, kol slaugytoja liepė jai palikti skyrių.
„Dabar suprantu, kodėl sakei, kad ligoninėje neturi šeimos. Esu apsupta žmonių, bet dar niekada nesijaučiau tokia vieniša.“
Atsakiau:
„Tada pasirūpink, kad Medison nesijaustų vieniša.“
Nuo to laiko jo žinutės tapo mažiau romantiškos, bet atviresnės. Jis nustojo maldauti, kad grįžčiau. Pradėjo dalytis naujienomis apie terapiją, vizitus pas vaikų gydytojus ir bandymus nubrėžti ribas bendraujant su Evelina.
Tuo tarpu Nojus mane palaikė, kol kūriausi gyvenimą iš naujo.
Jis supažindino mane su pora pensininkų, kurie San Diego „Mažosios Italijos“ (Little Italy) rajone turėjo laisvų komercinių patalpų. Anksčiau ten veikė nedidelė kelionių agentūra. Sienos buvo nublukusios, elektros instaliaciją reikėjo keisti, o grindys šiek tiek nuolaidžiai leidosi link galinės patalpos dalies.
Panaudojusi dalį gautos kompensacijos, atidariau įmonę „Bennett Spatial Design“.
Nojus padėjo parengti remonto brėžinius, tačiau atsisakė bet kokio atlygio.
– Tada imk dalį verslo, – pasiūliau.
– Ne.
– Kodėl?
– Nes tai turi priklausyti tik tau. Jo atsakymas pasiekė tą mano vidaus dalį, kurią buvau kruopščiai saugojusi.
Vieną dieną, tvarkydama dokumentus jo darbo kabinete, aptikau seną nuotrauką. Joje buvau aš – dvidešimtmetė, sėdinti ant laiptų prie Kolumbijos universiteto architektūros fakulteto pastato. Už manęs stovėjo Nojus ir laikė skėtį virš mano galvos, o lietus merkė jo paties pečius.
– Tu ją išsaugojai?
– Buvau pamiršęs, kad ji ten yra.
– Ant voko užrašei: „Claire, 2007 m. spalis“.
– Gerai. Nepamiršau.
Įsižiūrėjau, kaip į mane žvelgia jaunesnysis Nojus.
– Ar buvai mane įsimylėjęs?
– Ar atsakymas ką nors pakeistų?
– Nežinau.
– Tuomet neapkrausiu tavęs tuo.
– Tai nėra atsakymas.
– Taip, Claire. Mylėjau tave. Paskui tu ištekėjai už kito, tad išmokau mylėti tave iš pagarbos kupino atstumo.
– O dabar?
– Dabar tu kuri gyvenimą iš naujo. Nenoriu paversti tavo laisvės dar viena prievole.
Jis norėjo praeiti pro šalį, bet aš suėmiau jį už rankos.
– Nežinau, ką galiu tau duoti.
– Aš nieko neprašiau.
– Nuo to tik blogiau.
– Ne, – švelniai tarė jis. – Nuo to tik saugiau.
Iki pavasario mano studija sulaukė trijų klientų. Restorano renovacija Koronade. Namas paplūdimyje Del Mare. Juvelyrinių dirbinių butikas Los Andžele.
Madison rekomendavo…Užduotis, susijusi su juvelyriniais dirbiniais.
Jos žinutė buvo visiškai dalykinė – joje išvardyti techniniai reikalavimai, kaštai ir terminai. Augindama dvynius, ji vėl dirbo konsultante Granto įmonėje.
Sutikau, nes projektas buvo geras – tai nebuvo atleidimo ženklas.
Vėliau su manimi susisiekė prodiuseris iš nacionalinės televizijos laidos „Antrieji šansai“ (angl. *Second Chances*).
Jie pakvietė mane pakalbėti apie skyrybas, nevaisingumą ir karjeros atstatymą patyrus emocinį smurtą.
Tačiau prodiuseris pasakė: „Tai nėra istorija apie atmestą žmoną. Tai istorija apie moterį, kuri nustojo leisti kitiems žmonėms ją apibrėžti.“
Interviu buvo numatyta filmuoti Niujorke.
Kai Nojus apie tai sužinojo, jis įdėjo man lėkštę makaronų ir paklausė: „Ar esi pasiruošusi sugrįžti?“
„Nežinau.“
„Aš ne to klausiau.“
„Esu pasiruošusi“, – atsakiau.
Kitą rytą atėjo laiškas iš Madison.
Voke buvo ranka rašytas raštelis ir dvynių nuotrauka.
Paskutiniame sakinyje buvo rašoma:
„Grantas žino, kad atvyksti į Niujorką, ir, manau, planuoja susitikti su tavimi po interviu. Yra dalykas, kurio jis niekada tau nesakė apie tą naktį, kai prasidėjo mūsų romanas.“
4 DALIS – PASKUTINĖ PASLAPTIS NIUJORKE
Lėktuve du kartus perskaičiau Madison laišką.
Ji rašė, kad romanas prasidėjo po įmonės šventės Čikagoje. Grantas buvo neblaivus, įsiutęs ir jaučiantis gėdą, nes Evelina jam parodė genetinių tyrimų ataskaitą, įrodančią, kad jo sveikatos būklė prisidėjo prie mūsų persileidimo.
Užuot grįžęs namo, jis nuėjo į Madison viešbučio kambarį.
Tai negalėjo pateisinti išdavystės.
Grantas sužinojo, kad mūsų vaikas egzistavo, sužinojo, kad jo sveikatos būklė prisidėjo prie vaiko netekties, ir, užuot kalbėjęsis su manimi, kreipėsi į kitą moterį.
Jis jau tada žinojo kur kas daugiau, nei pripažino per skyrybų vakarienę.
Niujorke apsilankiau pas savo advokatą Danielį Bruksą (Daniel Brooks) jo biure Midtaune.
Jis padėjo ant stalo paskutinius dokumentus: mano atsistatydinimo iš „Whitmore Luxe“ valdybos raštą, atsisakymą pretenzijų į butą „Flatiron“ rajone bei galutinį susitarimo patvirtinimą. „Vienas parašas – ir jokių teisinių ryšių nebelieka“, – pasakė jis.
„Grantas pasikeitė.“
„Žmonės visada taip sako, kai pasekmės galiausiai tampa nemalonios.“
„Aš neprašau tavęs jo susigrąžinti.“
„Gerai.“
„Jis lanko terapiją. Iškraustė Evelyn iš kotedžo. Madison su kūdikiais dabar gyvena atskirame bute. Didžiąją dalį naktų jis praleidžia padėdamas rūpintis Samuelio sveikata.“
„Tai vadinama tėvyste.“
„Aš jam tą patį pasakiau.“
Tą vakarą nuvykau aplankyti tėvų į Kvinsą. Praėjusiais metais tėvas patyrė insultą, ir, pamačiusi, kaip smarkiai jis paseno, pajutau kaltę.
Mama apkabino mane prie įėjimo ir laikė taip, lyg bijotų, kad vėl galiu pradingti.
Vakarienės metu ji tarė: „Turėjome tave geriau apsaugoti.“
„Didžiąją dalį slėpiau.“
„Nes manei, kad privalai apsaugoti mus nuo nerimo.“
„Šeimoje našta turi būti dalijamasi, Claire. O ne stebima, kaip vienas žmogus ją taip gražiai neša.“
Kitą popietę įžengiau į televizijos studiją vilkėdama paprastą baltą kostiumą.
Laidos vedėja klausinėjo apie romaną, vaisingumo gydymą ir tuos 50 milijonų dolerių.
„Ar pinigai padėjo tau išgyti?“ – paklausė ji.
„Ne. Jie suteikė pasirinkimo laisvę. O norint išgyti, reikėjo ta laisve pasinaudoti.“
„Ar gailiesi ištekėjusi už Granto Whitmore’o?“
„Gailiuosi, kad, norėdama išsaugoti santuoką, praradau save. Tačiau nesigailiu, kad visa tai ištvėriau.“
Kai filmavimas baigėsi, prodiuserė mane apkabino.
Lauke nuo stiklinių dangoraižių atsispindėjo saulėlydis.
Prie šaligatvio krašto stovėjo juodas „Mercedes“.
Šalia jo – Grantas.
Jis buvo sulysęs. Brangus kostiumas laisvai krito ant kūno, o nuovargis paliko tamsius šešėlius po akimis.
„Claire.“
„Tu žinojai“, – tariau.
„Madison tau pasakė.“
„Tu žinojai apie širdies plakimą dar prieš paprašydamas skyrybų.“
„Sužinojau tą vakarą, kai prasidėjo romanas.“
„Ir užuot grįžęs namo, nuėjai pas ją.“
„Man buvo gėda.“ – Vadinasi, tu mane nubaudei.
– Aš to nesiekiau.
– Ketinimai nepanaikina pasekmių.
– Maniau, kad jei Madison pagimdys man sveikus vaikus, tai įrodys, jog nesu sugadintas.
– O kas nutiko, kai jos nėštumas tapo pavojingas?
– Supratau, kad vaikai nieko neįrodo.
– Aš tave mylėjau.
– Tu mylėjai ramybę, kurią aplink tave sukūriau. Tau patiko, kad rūpinausi tavo motina, namais ir tavo reputacija. Tačiau kai meilė man pareikalaudavo kokių nors nepatogumų – tu dingdavai.
– Ar gali man atleisti?
– Galiu nustoti nešiotis neapykantą tau. Bet tai nereiškia, kad vėl atversiu duris.
– Ar yra kas nors kitas?
Mintimis nusikėliau pas Noa, laukiantį San Diege – greičiausiai jis apsimeta, kad nesižvalgo į laikrodį.
– Yra žmogus, kuris mokėjo būti šalia manęs dar tada, kai pati nežinojau, jog to nusipelniau.
Prieš akis iškilo jaunas vyras, už kurio kadaise ištekėjau – ambicingas, žavingas žmogus, žadėjęs sukurti tokį gyvenimą, kuriame niekada nesijausčiau vieniša.
Vis dėlto pažadai negali atstoti tikrojo būdo.
– Kas dabar bus? – paklausė jis.
– Tu grįžti namo. Saugai Madison nuo savęs…„…mūsų mama. Tu augini savo sūnus. Nustoji man rašyti, kai tik atsakomybė tampa skausminga.“
„O kaip mes?“
„Jokių „mes“ nėra.“
„Tie 50 milijonų dolerių niekada nebuvo priežastis, kodėl tave palikau, Grantai. Išėjau todėl, kad tu manei, jog mane galima nusipirkti.“
Jis liko stovėti prie „Mercedes“ automobilio; veidrodyje jo figūra darėsi vis mažesnė, kol galiausiai miestas jį prarijo.
Po dviejų dienų Nojus pasitiko mane San Diego tarptautiniame oro uoste su karšta kava.
Jis paėmė mano lagaminą ir įdėmiai pažvelgė į veidą.
„Ar užrakinai duris?“
„Taip.“
„Ar viskas gerai?“
„Ne.“
„Tai visiškai normalu.“
Grįžus į mano butą, jis paruošė jūrinį ešerį ir kruopščiai išrinko ašakas, prieš įdėdamas gabalėlį man į lėkštę.
„Iš kur žinojai, kad nekenčiu žuvies ašakų?“
„Studijų laikais per vakarienę tau viena įstrigo gerklėje. Vežiau tave į skubios pagalbos skyrių.“
„Tai buvo prieš penkiolika metų.“
„Juk sakiau – prisimenu beveik viską.“
„Nojau, man reikia laiko.“
„Kiek?“
„Šešių mėnesių. Galbūt metų.“
„Laukiau penkiolika metų, kol priklausei kitam. Laukti, kol priklausysi tik sau, bus daug lengviau.“
5 DALIS – PRIPAŽINIMAS, SUGRIOVĘS VITMORŲ MELĄ
Praėjus trims mėnesiams po interviu transliacijos, Evelina apkaltino mane pavogus 50 milijonų dolerių iš Vitmorų šeimos.
Ji metė šį kaltinimą labdaros pietų metu Manhetene – kalbėjo pakankamai garsiai, kad išgirstų du apie aukštuomenės gyvenimą rašantys žurnalistai.
Tą patį vakarą garsenybių gyvenimą aprašantys portalai jau vadino mane „brangiausia buvusia žmona Niujorke“.
Evelina tvirtino, kad pasinaudojau Granto sielvartu dėl mūsų prarasto vaiko ir pagrasinau paviešinti privačius medicininius įrašus, jei jis man nesumokės.
Mano advokatas patarė kelti bylą dėl šmeižto.
„Turiu pasirašytą susitarimą, – pasakiau aš. – Tikrovei nereikia jokio teatro.“ Kasmetinio „Whitmore Luxe“ akcininkų susirinkimo metu vienas žurnalistas paklausė, ar įmonės lėšos nebuvo netinkamai panaudotos mano kompensacijai išmokėti.
Grantas stovėjo prie tribūnos priešais šimtus akcininkų.
Evelyn sėdėjo pirmoje eilėje, tikėdamasi, kad jis apgins šeimą.
„Claire Bennett nieko nepavogė, – tarė jis. – Tai aš pasiūliau šį susitarimą. Taip pasielgiau po to, kai ilgą laiką palaikiau romaną su darbuotoja, slėpiau nuo žmonos informaciją apie savo sveikatą ir leidau šeimai kaltinti ją dėl nevaisingumo, kuris nebuvo vien jos problema.“
„Grantai, liaukis.“
„Mano buvusi žmona ištvėrė vaisingumo gydymą, operacijas ir persileidimą be jokios mano paramos. Pasiūliau jai 50 milijonų dolerių, nes norėjau greitų ir tylių skyrybų, kol mano meilužė dar nepagimdė dvynukų. Claire sutiko su mano pasiūlyta suma ir įvykdė visus teisinius reikalavimus.“
Evelyn piktai patraukė link scenos.
„Be to, mano motina apie prarastą kūdikį sužinojo anksčiau už mane. Ji nuslėpė medicininę išvadą, nes jai buvo svarbiau apsaugoti mano savimeilę, o ne mano žmoną.“
Apsaugos darbuotojai sustabdė Evelyn, neleisdami jai pasiekti mikrofono.
Visas šis prisipažinimas buvo transliuojamas tiesiogiai.
Madison stebėjo transliaciją savo bute, maitindama Samuelį.
Aš stebėjau viską iš savo studijos San Diege, šalia manęs buvo Noah.
„Ar nori susigrąžinti buvusią žmoną?“
„Taip. Tačiau vien noro nepakanka, kad žmogus tau priklausytų.“
Šis prisipažinimas kelioms savaitėms pakenkė „Whitmore Luxe“ reputacijai, tačiau apsaugojo įmonę nuo oficialaus finansinio tyrimo. Dar svarbiau – jis visiškai sugriovė Evelyn autoritetą visuomenėje.
Draugai nustojo su ja bendrauti.
Labdaros organizacijos valdyba paprašė jos atsistatydinti.
Grantas iškėlė tiesą aukščiau už motiną.
Tačiau jis vėlavo vienuolika metų.
Tą vakarą man paskambino Madison.
„Jis pagaliau tai padarė“, – pasakė ji.
„Taip.“
„Jis pasakė jai „ne“.“
„Kaip berniukai?“
„Benjaminas priauga svorio. Samueliui vis dar reikia terapijos, bet gydytojai nusiteikę optimistiškai.“
Kažkur fone pravirko kūdikis.
„Visam laikui išsikrausčiau iš to namo.“
„Tai buvo protinga.“ „Evelyn rėkė ant Samuelio, nes šis nenustojo verkęs. Grantas liepė jai išeiti, bet aš supratau, kad nebegaliu nuolat laukti, kol jis taps drąsus kiekvieną kartą, kai nutinka kas nors baisaus.“
„Kur dabar gyveni?“
„Dviejų miegamųjų bute Naujajame Džersyje. Nėra prabangus, bet – mano. Grantas moka alimentus ir užsuka keturis vakarus per savaitę.“
„Tai atrodo sveikesnis variantas.“
„Grįžtu į darbą.“
„Ar vis dar kursi dizainą pagrindinėms parduotuvėms?“
„Jei sutartis bus profesionali.“
„Bus.“
„O kaip Madison?“
„Taip?“
„Nesi man skolinga kaltės jausmo visą likusį gyvenimą. Savo vaikams esi skolinga motiną, kuri gerbia pati save.“
Iki rudens „Bennett Spatial Design“ išsiplėtė – joje jau dirbo penki darbuotojai. Persikėlėme į didesnę studiją su langais nuo grindų iki lubų ir vaizdu į uostą.
Madison patvirtino mano parengtus projektus: tamsaus akmens sienos, šlifuoto vario ekspoziciniai elementai ir atviros erdvės, kupinos natūralios šviesos. Šios parduotuvės niekuo nepriminė tų šaltų, perkrautų detalių butikų, kuriems anksčiau pirmenybę teikė Grantas.
Per pirmojo filialo Čikagoje atidarymą Madison atsiuntė man nuotrauką.
Prie jos buvo parašyta:
„Pirmą kartą kažkas, susiję su ta šeima, atrodo tikra.“
Aš atsakiau:
„Tai ir išlaikyk tai tikra.“
Jis pasidalijo naujienomis apie dvynius, nepateikdamas jokių kitų…er reikalavimus.
Vieną vakarą jis parašė:
Įkūriau fondą moterims, kurios vienos lankosi vaisingumo konsultacijose. Transportas, konsultacijos ir pagalba atsigaunant. Noriu jį pavadinti vaiko, kurį praradome, vardu, bet supratau, kad niekada nežinojau, kaip jį vadinote.
Širdyje pavadinau mūsų kūdikį Džeimsu.
Tai buvo mano tėvo antras vardas.
Įvedžiau:
Jo vardas buvo Džeimsas. Naudokite tik jo vardą. Nepridėkite prie jo Whitmore pavardės.
Grantas atsakė:
Suprantu.
Po kelių savaičių klinikoje, kurioje buvau paskutinį kartą perkelta, be jokių fanfarų atidarytas Džeimso paramos fondas.
Grantas neleido žurnalistams atvykti.
6 DALIS – GYVENIMAS, KURĮ SUKŪRIAU PO PENKIASDEŠIMTIES MILIJONŲ DOLERIŲ
Fondas tą žiemą padengė pirmosios pacientės transportavimo išlaidas.
Ji buvo mokytoja iš Olbanio, kurios vyras dirbo užsienyje. Savanorė parvežė ją namo po kiaušialąsčių paėmimo, kol atvyko jos sesuo. „GetMarriage“ patarimai
Granto nuotraukos man neatsiuntė, jokio reikalavimo būti pripažintam.
Klinikos direktorius atsiuntė trumpą žinutę:
Džeimsas šiandien padėjo kažkam jaustis mažiau vienišam.
Atspausdinau raštelį ir padėjau jį ant stalo.
Pinigai iš mano skyrybų padidėjo dėl atsargaus investavimo, bet aš nebegalvojau apie juos kaip apie pinigus iš Granto. Jie apmokėjo mano studiją, darbuotojų sveikatos draudimą ir stipendijas jaunoms moterims, stojančioms į architektūrą. „FindDivorce Help“
Nojus liko šalia, neįsikišdamas.
Jis atnešė pietus per varginančius terminus, sutaisė sugadintą spintelę apie tai neužsiminęs ir suteikė man erdvės, kai norėjau ramybės. Jis niekada nepavertė savo kantrybės svertu.
Po šešių mėnesių mes vaikštinėjome Koronado paplūdimyje, kai jis pasakė: „Jūsų terminas baigėsi vakar.“
„Koks terminas?“
„Tie šeši mėnesiai, kurių prašėte.“
Jis bandė nusišypsoti, nors jo dešinysis antakis virpėjo.
„Jūs nervinatės“, – pasakiau.
„Aš pateikiu skubų pasiūlymą.“
„Tai skamba romantiškai.“
„Esu architektas. Romantika – tai tiesiog planavimas su geresniu apšvietimu.“
– Neprašau tavęs už manęs tekėti. Klausiu, ar dabar galiu tave mylėti atvirai.
– Taip.
– Tai visiškas „taip“ ar atsargus „taip“?
– Tai visiškai nauja pradžia.
Jis palietė mano veidą, leisdamas man atsitraukti, jei norėčiau.
Pirmasis mūsų bučinys buvo sūraus oro ir kavos skonio.
Po kelių mėnesių atsivežiau Noą į Kvinsą supažindinti su tėvais. Mama paruošė tiek maisto, kad užtektų dvidešimčiai žmonių, ir klausinėjo jo apie darbą, šeimą bei ketinimus.
Tėtis tyliai stebėjo viską sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje.
Po vakarienės jis pamojo Noui, kad šis prieitų.
– Saugok ją, – lėtai ištarė jis.
Noa priklaupė šalia jo.
– Aš rūpinsiuosi mūsų santykiais, pone. O Kler puikiai pasirūpins savimi pati.
Grįžę į Kaliforniją, mes su Noa gyvenome atskiruose namuose. Savo santykius plėtojome atsargiai, nesitikėdami, kad meilė savaime ištrins patirtas žaizdas.
Kartais naktimis prabusdavau sapnuodama ligoninės koridorius. Kartais rytais vis dar girdėdavau Evelinos balsą, vadinantį mane „brokuota“.
Jis padėdavo savo ranką šalia manosios ir laukdavo, kol aš ją paimsiu.
Jis pardavė namą Manhetene ir įsigijo mažesnį būstą netoli Medisonos buto – kad dvyniams nereikėtų ilgai keliauti tarp tėvų namų. Nors Noa ir Medisona nebesusėjo savo gyvenimų kaip pora, jie rado būdą, kaip kartu auginti vaikus.
Evelina persikėlė į Palm Bičą; ten ji pasakojo pažįstamiems, kad šiuolaikiniai vaikai visiškai negerbia šeimos.
Grantas matydavosi su ja du kartus per metus.
Tačiau jis niekada nebeleisdavo jai likti vienai su savo sūnumis.
Antrosioms Džeimso mirties metinėms Grantas atsiuntė man nedidelę medinę dėžutę.
Joje gulėjo segė su perlais ir deimantais – ta pati, kurią Medisona segėjo per vakarienę, skirtą skyryboms paminėti.
„Neturėjau teisės jos iš tavęs paimti. Iš tiesų, neturėjau teisės paimti daugelio dalykų. Vienas grąžintas daiktas nieko nepataisys, bet jei jį pasilikčiau – tai būtų dar viena vagystė.“
Ši segė jau nebebuvo meilės simbolis. Ji priminė tuos metus, kai abejojau savo pačios sprendimais, tik tam, kad kitiems būtų patogiau. Už pardavimą gautos lėšos buvo skirtos vaisingumo klinikos pooperacinei palatai įrengti.
Ant lentelės prie įėjimo į šią patalpą buvo parašyta:
KIEKVIENAI PACIENTEI, KURI NUSIPELNĖ, KAD ŠALIA KAS NORS BŪTŲ.
Vieną šeštadienį Nojus atėjo į mano studiją nešinas susuktu brėžiniu.
– Kas čia? – paklausiau.
– Namas.
– Aš projektuoju namus. Turi pasakyti tiksliau.
Projekte buvo pavaizduotas kuklus namas, iš kurio atsiveria vaizdas į kanjoną į šiaurę nuo San Diego. Du miegamieji, bendras darbo kambarys, sodas ir didžiuliai langai.
– Aš jį perku, – pasakė jis. – Nesvarbu, gyvensi ten ar ne.
– Tai manipuliacija.
– Ne. Manipuliacija būtų, jei pasakyčiau, kad jau išrinkau plyteles virtuvei.
Vienas kambarys buvo pažymėtas užrašu „KLER STUDIJA“.
Kitas – „KAS TIK KLER NORĖS, KAD TAI BŪTŲ“.
– Tai tavo pasiūlymas?
– Tai kvietimas, kuriame numatytos nepriklausomos teisinės nuosavybės sąlygos.
Juokiausi tol, kol akyse pasirodė ašaros.
Tada paėmiau pieštuką ir nubrėžiau liniją, jungiančią mūsų darbo kambarius.
– Pradėk nuo šios sienos, – pasakiau. – Ji turėtų atsidaryti.
7 DALIS – MOTERIS, KURI NEDIŠAPARAVO
Po metų mūsų namas buvo baigtas.
Su Nojumi jį projektavome kartu – dėl virtuvės spintelių ir… vos du kartus neišsiskyrėme….dėl laiptų vietos.
Šis namas visiškai nepriminė „Whitmore“ šeimos rezidencijos.
Čia nebuvo jokių oficialių, niekieno nenaudojamų kambarių, jokių kėdžių, skirtų tiems, kurie manė, kad autoritetas ateina su amžiumi ir pinigais. Virtuvė sklandžiai jungėsi su svetaine. Pro langus atsivėrė vaizdas į kanjoną. Kiekvienas kambarys atrodė erdvus ir kupinas šviesos.
Noah šią vietą pavadino namais tik po to, kai tai padariau aš.
„Bennett Spatial Design“ išsiplėtė į Los Andželą, Čikagą ir Vašingtoną. Madison liko viena patikimiausių mūsų klienčių. Galiausiai ji paliko „Whitmore Luxe“ ir įkūrė konsultacijų įmonę, padedančią prabangos prekių ženklams modernizuoti savo parduotuves.
Benjaminas tapo guviu berniuku, kuris nuolat laipiodavo ant baldų.
Samuelis buvo dar smulkesnis ir jam reikėjo kineziterapijos, tačiau jis jau pradėjo vaikščioti, prilaikomas Granto rankų.
Grantas atsiuntė dešimties sekundžių trukmės vaizdo įrašą.
Samuelis žengė tris nedrąsius žingsnius ir griuvo tėvui į glėbį. Grantas juokėsi pro ašaras.
Aš atsakiau:
Jis atrodo stiprus.
Grantas parašė:
Taip ir yra. Kaip ir jo brolis Jamesas.
Nieko neatsakiau, bet ši žinutė jau nebekėlė tokio pat skausmo.
Skausmas nebuvo visiškai išnykęs.
Sužinokite daugiau
Tačiau jis nustojo formuoti mano gyvenimo architektūrą.
„James Support Fund“ fondas išsiplėtė ir ėmė remti šešias klinikas. Grantas patikėjo fondo priežiūrą nepriklausomai tarybai, kad jis nepavirstų „Whitmore“ viešųjų ryšių kampanija.
Per šeštosios reabilitacijos palatos atidarymą Vašingtone vienas žurnalistas paklausė, kodėl jis įkūrė šį fondą.
Grantas atsakė: „Todėl, kad kartą žmogus, kuris manimi labiausiai pasitikėjo, po operacijos pabudo visiškai vienas.“
Galiausiai jis suprato, kad dėl patirto gailesčio neturi teisės savintis mano istorijos.
Tą vasarą Noah nusivedė mane atgal į Kolumbijos universitetą, į architektūros fakulteto absolventų susitikimą. Stovėjome ant tų pačių laiptų, ant kurių kadaise buvo daryta mūsų senoji nuotrauka.
– Tu laikei skėtį virš manęs, – pasakiau.
– Tu atsisakei pripažinti, kad lyja.
– Buvau optimistė.
– Buvai užsispyrusi.
Pro šalį ėjęs studentas pasiūlė mus nufotografuoti.
Noah stojo šalia manęs, o ne už manęs.
Kai mus nufotografavo, jis įkišo ranką į švarko vidinę kišenę.
– Jokių klūpojimų viešumoje. – Neplanavau klauptis. Šios kelnės glamžosi.
Žiedas buvo santūrus: ovalus deimantas, o iš abiejų pusių – po mažą mėlyną akmenėlį.
– Neprašau, kad priklausytum man, – tarė jis. – Klausiu, ar galime ir toliau priklausyti vienas kitam, būdami greta.
Žvelgiau į vyrą, kuris laukė manęs nedarydamas jokio spaudimo, prisiminė praeitį nieko nekaltindamas ir mylėjo manęs nesisavindamas.
– Taip.
Jokia kita moteris nelaukė už uždangos, kad mane pakeistų.
Tik rudens saulė, pro šalį einantys studentai ir lengvai virpanti Nojaus ranka, laikanti manąją.
Kitą pavasarį susituokėme mano tėvų sode Kvinse.
Dalyvavo keturiasdešimt svečių.
Tėtis, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, lydėjo mane trumpu akmeniniu takeliu, o šalia ėjo mama. Madison nebuvo, bet ji atsiuntė baltų rožių puokštę ir atviruką, pasirašytą abiejų dvynių.
Grantas nieko neatsiuntė.
Ceremonijos metu Nojus nenuleido nuo manęs akių.
– Negaliu pažadėti tau gyvenimo be skausmo, – tarė jis. – Tačiau galiu pažadėti, kad niekada nereikės slopinti savo skausmo vien tam, kad aš jausčiausi patogiai.
– Pažadu daugiau niekada nepradingti meilėje.
Šventės metu mama šoko su Nojumi. Tėtis, nepaisydamas gydytojo rekomendacijų, išgėrė pusę taurės šampano. Danielis, mano advokatas, pasakė tostą, kuriame teigė, jog būtent jis supažindino mus – nors iš tiesų taip nebuvo.
Artėjant saulėlydžiui, atsistojau po klevu ir pažvelgiau į telefoną.
Ten laukė paskutinė Granto žinutė.
„Berniukai sveiki. Fondas šiandien sulaukė tūkstantojo paciento. Girdėjau, kad ištekėjai. Daugiau tavęs netrukdysiu. Buvai teisi dėl tų penkiasdešimties milijonų. Tai buvo skola, bet jos niekada nepakako. Būk laiminga, Claire.“
Tada ištryniau mūsų susirašinėjimą.
Priėjo Nojus ir užmetė man ant pečių savo švarką.
– Pradingai, – tarė jis.
– Tik penkioms minutėms.
– Siaubinga.
Kitame sodo gale tėvai juokėsi kartu su mūsų draugais. Iš namo langų sklido šilta šviesa. Kažkas užvedė kitą dainą, o keli svečiai kvietė mus grįžti į šokių aikštelę.
Prieš vienuolika metų maniau, kad gražus namas yra gražaus gyvenimo įrodymas.
Namai niekada nebuvo marmuras, sietynai ar garsi pavardė.
Tai buvo vieta, kur niekas nesitikėjo, kad tu tiesiog pranyksi.
Grantas sumokėjo man 50 milijonų dolerių, kad tyliai pasitraukčiau.
Užuot tai dariusi, panaudojau pinigus tam, kad susikurčiau gyvenimą, kurio pamatas – sąžiningumas.
Ir didžiausias šokas buvo ne tai, kad vyro meilužė pagimdė dvynius, ir ne tai, kad jo motina atėjo maldauti pagalbos, kai tiems kūdikiams iškilo pavojus.
Didžiausias atradimas buvo tas, kad, daugybę metų girdėjusi, jog esu „nepilnavertė“, galiausiai išėjau ir supratau – visą tą laiką buvau visapusiška.
Ištiesiau ranką Noa.
Susikibę už rankų, žengėme atgal į šviesą.


