Praėjus šešiems mėnesiams po Arturo mirties, pagaliau bandžiau paleisti daiktus, menančius trisdešimt šešerius mūsų santuokos metus. Maniau, kad pardavusi jo nudėvėtą sofą galėsiu lengviau judėti toliau. Net neįtariau, kad tai padės atrasti asmeninį rankraštį – pasakojimą apie dukrą, kurią praradome, ir dukrą, kurią užauginome.

Kitą rytą pirkėjas pasirodė prie mano durų, laikydamas ryšulį, apvyniotą pageltusia, senstančia lipnia juosta.
– Manau, turėtumėte atgauti pinigus, – tarė jis.
– Ar sofa jau sulūžo?
– Ne, Monika. Tačiau jos viduje kai ką radau.
Jis ištiesė ryšulį. Ant jo paviršiaus, pažįstama Arturo ranka, buvo užrašytas mano vardas.
– Kas tai? – paklausiau.
– Tikėjausi, kad jūs man pasakysite.
Negalėjau net įsivaizduoti, ką Arturas buvo paslėpęs toje sofoje ir kodėl laikė tai paslaptyje.
***
Visus du dešimtmečius primygtinai reikalavau pakeisti tą baisią rudą sofą. Jos vidurys buvo įdubęs, porankis – taisytas tris kartus, o norint nuo jos atsikelti, tekdavo atlikti nepatogų siūbavimo manevrą.
– Artur, mes perkame naują sofą.
Jis patapšnodavo vietą šalia savęs ir plačiai nusišypsodavo.
– Ant šios tenka sėdėti arčiau manęs, Mon.
– Tik todėl, kad spyruoklės bando mus praryti.
Jis visada nusijuokdavo ir patraukdavo mane prie savęs. Arturas mokėjo pataisyti beveik viską ir tikėjo, kad beveik viską verta taisyti.
Po jo mirties ta nepatogi sofa tapo vienintele vieta, kurioje lengvai užmigdavau. Susirangydavau po jo antklode, toje pusėje, kurioje jis visada gulėdavo, ir palikdavau įjungtą televizorių iki pat aušros.
Galiausiai mūsų dvidešimt devynerių metų dukra Aurora prabilo apie tai. Iš Arturo ji paveldėjo aštrų, santūrų humorą, o iš manęs – ryžtą.
– Mama, negali čia nuolat miegoti.
– Man čia patogu, brangioji.
– Juk visą pusę mano vaikystės skundeisi dėl šios sofos!
– Žmonės keičiasi.
Ji atsisėdo šalia manęs.
– Tėtis tikrai nenorėtų, kad miegotum taip, jog nuotolinio valdymo pultelis smigtų tau į nugarą. Vos nesusijuokiau, bet tada ji paėmė mane už rankos.
– Nebūtina visko palikti tiksliai taip, kaip jis paliko.
Tą vakarą įdėjau skelbimą internete – parduodu sofą už keturiasdešimt dolerių. Tris kartus buvau beištrinanti skelbimą.
Kitą popietę atvyko Džošas su draugu Liamu ir maža dukrele Ema. Mergaitė iškart užsiropštė ant pagalvių.
– Tėti, žiūrėk! Abu telpam!
Džošas nusišypsojo ir paaiškino savo situaciją.
– Po skyrybų įsirenginėju butą. Iki šiol animacinius filmukus žiūrėdavome tiesiog ant grindų.
Jis pasiūlė visus keturiasdešimt dolerių, bet aš dvidešimt grąžinau.
– Nupirk jai ką nors gražaus, mažute. Ji nusipelnė dovanėlės ant savo naujos sofos.
– Ar tikrai?
– Imk, kol nepersigalvojau.
Liamas padėjo jam išnešti sofą. Norėjau juos sustabdyti, bet tik žiūrėjau, kaip brangus Arturo baldas tolsta gatve. Tą naktį, pirmą kartą po laidotuvių, miegojau mūsų miegamajame.
Kitą dieną Džošas nejaukiai stoviniavo mano virtuvėje.
– Vakar vakare Ema įmetė pieštuką tarp pagalvių, – paaiškino jis. – Apverčiau sofą ir pastebėjau, kad apačioje audinys buvo užsiūtas rankomis.
– Arturas nuolat ką nors taisydavo.
– Taip ir maniau. Bet viena siūlė atrodė naujesnė.
Jis padėjo ryšulėlį ant stalo.
– Ar žinojote, ką jis ten slėpė?
Papurčiau galvą.
– Atidariau įpakavimą, – prisipažino Džošas. – Perskaičiau kelias eilutes, kol supratau, kad tai – asmeniška. Atsiprašau.
Jis pasiūlė grąžinti tuos dvidešimt dolerių ir netgi parvežti sofą atgal.
– Emai sofa labai patinka, bet jei norite ją susigrąžinti – parvešiu.
Įsižiūrėjau į vyro rašyseną.
– Pasilikite sofą, Džošai. Jai reikia vietos animaciniams filmukams žiūrėti.
Kai Džošas išėjo, paėmiau žirkles ir atidariau ryšulėlį.
***
Guminukais buvo surišta nemaža krūva ranka prirašytų lapų. Viršuje gulėjo laiškas, pažymėtas birželio 14-osios data – Meizės gimtadieniu. Tais metais mūsų pirmagimei būtų sukakę trisdešimt treji, tačiau ji išgyveno vos aštuonis mėnesius.
Dėl pirmųjų Artūro žodžių man teko atsisėsti.
„Negalėjau tau to pasakyti, kol buvau gyvas.“
„Artūrai, ką tu padarei?“
Toliau sekė pavadinimas: „Gyvenimas, kurio negavome“. Pirmasis skyrius vadinosi „Penktasis Meizės gimtadienis“.
Artūras pavaizdavo mažą mergaitę, kuri užsispyrusiai atsisakė autis vienodas kojines.
„Juk niekas jų nemato batuose“, – gynėsi Meizė.
„Žmonės žinos“, – atsakė mama.
„Tai tegu nežiūri.“
Netyčia nusijuokiau. Jis apdovanojo Meizę mano užsispyrimu. Pasakojime ji reikalavo šokoladinio torto, bet Artūras netyčia nupirko tokį, kuris buvo papuoštas avietėmis. Ji atsisakė net paragauti, kol jis nenurinko kiekvienos uogos.
Tada perskaičiau aprašymą, kaip stebiu mūsų dukrą pučiančią penkias žvakutes – ir pagaliau nebereikia spėlioti, koks galėjo būti tas įsivaizduojamas gimtadienis.
Šie žodžiai privertė mane sustoti. Mes daugybę metų gedėjome gimtadienių, kurių mūsų mažylė taip ir nesulaukė. O Artūras juos tyliai sukūrė.
Būdama aštuonerių, Meizė išmoko važiuoti dviračiu…Būdama dvylikos, ji svajojo tapti veterinare. Šešiolikos ji atsivedė vaikiną, kuris Artūrą vadino „bičiuliu“ – žodžiu, kurio šis negalėjo pakęsti.
Rankraštyje buvo aprašyti mokyklos šokiai, nesutarimai, atostogos, pirmasis jos butas ir netgi vestuvės. Mano juokas užleido vietą nuostabai. Kiek laiko Artūras rašė šias scenas? Kodėl niekada man jų nerodė?
Nunešiau lapus į viršų, prie jo rašomojo stalo, stovinčio netoli mūsų miegamojo lango. Nuo pat jo mirties beveik nebuvau prie jo prisilietusi.
– Na ką, pone. Pažiūrėkime, ką dar buvai paslėpęs.
Viršutiniame stalčiuje gulėjo senos baterijos. Kitame radau tris užrašų knygeles; vienoje iš jų buvo sudėti dvylikos metų įrašai: kaip Meizė mokėsi plaukti, kaip jai buvo padarytas siaubingas kirpimas ir kaip aš mokiau ją vairuoti.
Pabaigoje Artūras buvo užrašęs, kad paslėpė rankraštį sofoje ir kad jam reikia drąsos parodyti jį Monikai. Taip pat buvo pabrauktas nurodymas: „Nedaryk jos tobulos.“
Jis sąmoningai įsivaizdavo netobulą dukrą – tokią, kuri daro klaidas ir ginčijasi. Grįžau prie vestuvių scenos, kurioje, stovėdama prieš veidrodį, padedu Meizei susisegti suknelę.
– Mama, tu vėl darai tą veido išraišką.
– Kokią išraišką?
– Tą, kurią darai, kai bandai neverkti.
Artūras buvo įsidėmėjęs tą veido išraišką. Visus tuos vakarus, kai sėdėdavo šalia manęs, jis mintyse piešė vaizdą, kaip auga vaikas, kurį praradome.
Tačiau ramybės nedavė kita mintis: juk su mumis užaugo Aurora. Kodėl mūsų gyva dukra nepaminėta šiuose puslapiuose? Pasiėmiau rankraštį ir nuvažiavau į jos butą.
Aurora atidarė duris, sunerimusi.
– Mama? Kas nutiko?
– Tavo tėtis buvo parašęs kai ką, apie ką aš nieko nežinojau.
Ji pakvietė mane užeiti ir pasiūlė kavos.
– Užeik. Išvirsiu kavos.
– Tik, prašau, ne tą brangią, kurią pirkai man praėjusį kartą.
– Tai paprasta kava, mama.
– Ji buvo tokio skonio, lyg būtų deginta duona.
Ji nusijuokė ir patraukė į virtuvę. Padėjau lapus ant stalo, ir ji pastebėjo jų pavadinimą. – Tėtis tai parašė?
– Taip.
Ji pavartė lapus.
– Apie Meizę?
– Apie tai, koks galėjo būti jos gyvenimas.
Perskaičiusi keletą ištraukų, ji pažvelgė į mane.
– Norėčiau, kad jis būtų man tai parodęs.
– Kodėl?
– Nes būčiau norėjusi apie ją sužinoti daugiau.
Ištiesiau ranką link Auroros.
– Brangioji, Meizė išėjo dar prieš tau gimstant. Mes patys apie ją nedaug ką žinojome.
– Aš juk neprašiau jūsų to pakeisti.
– Tai ko tada prašai?
Ji užvertė knygą.
– Kodėl buvo taip sunku apie ją kalbėti?
Bandžiau įrodyti, kad mes kalbėjomės apie Meizę, bet Aurora nesutiko.
– Juk kalbėjomės apie Meizę.
– Nelabai, mama.
– Tai netiesa.
– Kai man buvo šešeri, tėčio stalčiuje radau jos nuotrauką. Pameni?
Prisiminiau geltonais ančiukais margintą šliaužtinuką ir mažytę Meizės rankelę, įsikibusią į Artūro pirštą.
– Pasakei man, kad ji – mano sesuo, – tęsė Aurora. – O paskui paslėpei nuotrauką.
– Nenorėjau tavęs nuliūdinti.
– Man buvo šešeri, mama. Tiesiog norėjau sužinoti, ar ji panaši į mane.
– Tavo tėtis ir aš darėme viską, ką galėjome.
Sužinokite daugiau
– Žinau. Bet aš bandau papasakoti, kaip jaučiausi, o tu vis aiškini, kodėl taip pasielgėte.
Nebegalėdama ištverti jos žodžių, atsistojau.
– Turiu eiti.
– Mama, prašau, neišeik tik todėl, kad nesutariame.
Vis dėlto pasiėmiau rankinę ir išėjau.
Pakeliui namo sustojau šalikelėje ir prisiminiau mažąją Aurorą, laikančią sesers nuotrauką.
– Ar ji būtų su manimi žaidusi?
– Tikriausiai, brangioji.
Buvau paslėpusi nuotrauką norėdama apsaugoti ją nuo skausmo, bet nė nesusimąsčiau, ko ją išmokė mano tyla. Paskambinau.
– Mama?
– Neturėjau taip išeiti. Atsiprašau. Ji tyliai klausėsi, kol aš prisipažinau, kaip sunku buvo išgirsti, kad dėl mūsų ji pasijuto atstumta.
– Nenorėjau tavęs įskaudinti.
– Vis tiek norėčiau išgirsti visa kita.
– Ar tikrai?
– Ateik rytoj vakarienės. Galėsime ramiai pasikalbėti.
Po trumpos pauzės ji sutiko. Ant keleivio sėdynės gulėjo rankraštis. Dar nebuvau baigusi skaityti Arturo žodžių, bet negalėjau vėl ignoruoti jos žodžių.
Kitą vakarą Aurora atsinešė desertą.
– Atnešiau pyragą, – pasakė ji.
– Aš paruošiau vištieną.
– Gerai. Bijojau, kad patieksi rankraštį.
Mes nusijuokėme, o vėliau, vakarieniaujant, pagaliau paklausiau, ką ji prisimena apie Meizę.
– Papasakok, ką prisimeni apie Meizę.
– Atvirai?
– Būtent – atvirai.
Aurora prisiminė, kad kiekvieną birželį Arturas tapdavo uždaras, o aš vengdavau šeimos albumų.
– Pamenu, tėtis kiekvieną birželį tapdavo tylus. Ir pamenu, kaip tu vengdavai nuotraukų albumų.
– Kartais tiesiog negalėdavau į juos žiūrėti.
– Supratau tai, kai paaugau.
– O ką galvojai būdama maža?
Prieš atsakydama, ji lėkštėje pastumdė bulves.
– Kartais man atrodydavo, kad norėtum, jog mūsų šeima būtų susiklosčiusi kitaip.
Griebiau ją už rankos.
– Aurora, mes niekada nenorėjome, kad tavęs nebūtų.
– Tikiu tavimi, mama. Tiesiog sakau, kaip aš tai jaučiau.
– Tai kodėl mūsų nepaklausei?
– Nes kaskart, kai paminėdavau Meizę, jūs abu tapdavote tokie liūdni. Kartą net buvau nupiešusi mus visus keturis, bet piešinį išmečiau. Maniau, kad tai gali jus nuliūdinti.
Supratau, kad abi tylėjome, norėdamos viena kitą apsaugoti.– Atsiprašau, – tariau.
Aurora stipriai suspaudė man pirštus.
– Norėčiau, kad būtume daugiau apie ją kalbėjęsi.
Prisipažinau, kad vis dar negaliu suprasti, kodėl Artūras tiek metų praleido įsivaizduodamas Meizės suaugusiojo gyvenimą.
– Yra vienas dalykas, kurio niekaip negaliu perprasti tavo tėčio knygoje.
– Koks?
– Kodėl jis tiek metų rašė apie gyvenimą, kurio Meizė niekada neturėjo?
Aurora susimąstė.
– Galbūt jis irgi norėjo ją pažinti. O galbūt taip bandė išgyti nuo jos netekties.
Jos paaiškinimas giliai įstrigo man atmintyje. Prieš išeidama ji paprašė, kad vėliau leisčiau perskaityti likusią dalį.
– Ar galėsiu perskaityti likusią dalį, kai baigsi?
– Žinoma.
– Ir dar, mama?
– Taip?
– Man nereikia, kad turėtum atsakymus į visus klausimus. Niekada nereikėjo.
Aš ją apkabinau.
– Tai gerai, nes atsargos jau baigiasi.
Vėliau vėl ėmiausi skaityti. Po to, kai Meizė išvyko į koledžą, o vėliau paskambino papasakoti apie sugadintus skalbinius, pasirodė kitas skyriaus pavadinimas: „Pirmasis Auroros dviratis“.
Šis epizodas buvo iš tikrojo gyvenimo. Aurorai buvo septyneri, kai nusprendžiau, kad ji jau gali važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų. Artūras prieštaravo, bet aš primygtinai reikalavau. Ji du kartus griuvo, kol galiausiai sėkmingai pervažiavo įvažiavimą į kiemą, o aš bėgau šalia ir ją drąsinau.
– Ar matei mane, tėti?
Artūras buvo aprašęs, kaip matė važiuojančią dukrą ir mane – besijuokiančią, kai bėgau iš paskos.
Kitame skyriuje, pavadintame „Gimtadienio torto katastrofa“, buvo pasakojama, kaip dešimtmetė Aurora netyčia į gimtadienio tortą vietoj cukraus įbėrė druskos. Artūras spėjo atsikąsti du kąsnius, kol suprato, kad kažkas ne taip. Juokiausi iki ašarų.
Tada sekė skyrius „Diena, kai Monika vėl uždainavo“. Kol ploviau indus, Aurora kūrė juokingus dainų žodžius, o aš, nieko neįtardama, prisijungiau. Artūras stovėjo tarpduryje ir klausėsi – jis buvo priblokštas vėl išgirdęs mane dainuojant.
Tik tada supratau. Viena rankraščio dalis aprašė tai, ko Meizė niekada nepatyrė. Kita – išsaugojo akimirkas, kurias iš tiesų išgyvenome kartu su Aurora. Jis nebuvo pamiršęs mūsų jaunesniosios dukros. Jis prisiminė jas abi. ***
Paskutiniuose puslapiuose buvo man skirtas laiškas.
„Monika,
Bijojau, kad perskaičiusi pradžią pamanysi, jog to gyvenimo norėjau labiau nei mūsų.
Tai netiesa.“
Nuleidau laišką, apimta stiprių jausmų.
„Tai kodėl man to nepasakei, Artur?“
Stovėdama šalia jo tuščios kėdės, tęsiau:
„Norėjau, kad Meizi augtų. Norėjau girdėti, kaip ji ginčijasi dėl namų darbų ir skundžiasi mano gamintu maistu.
Tačiau niekada nenorėjau, kad Auroros nebūtų.
Kai ji gimė, mylėjau ją tokią, kokia ji buvo. Ne todėl, kad ji galėtų ką nors pakeisti.“
Įsivaizdavau Arturą, nešiojantį kūdikį Aurorą po mūsų namus ir kuriantį lopšines, nes niekada neprisimindavo tikrųjų.
„Tau tikrai patiko dėl jos pasirodyti kvailai“, – sušnibždėjau.
Tolesni jo žodžiai paaiškino visą rankraštį.
„Apie Meizi rašiau todėl, kad norėjau įsivaizduoti tai, ko mums pritrūko.
Apie Aurorą rašiau todėl, kad nenorėjau pamiršti nuostabių dalykų, kuriuos turėjome.
O apie tave rašiau todėl, kad net tada, kai negalėjome kalbėtis apie viską, aš mylėjau gyvenimą, kurį kartu sukūrėme.“
Pabaigoje jis prisipažino:
„Norėčiau, kad būčiau turėjęs pakankamai drąsos tau tai parodyti.“
Perbraukiau ranka per žodžius.
„Galėjai man parodyti, tu užsispyrėli.“
Prisiminusi savo klaidą – tai, kad palikau Aurorą, – griebiau telefoną.
Sužinokite daugiau
„Ar galėtum rytoj užsukti?“
„Ar viskas gerai?“
„Taip. Bet tavo tėvo knygoje yra kai kas, ką norėčiau, kad perskaitytum.“
„Ar radai dar ką nors?“
„Radau kai ką apie mus.“
Ji trumpam nutilo, o tada pažadėjo užsukti po pietų.
„Gerai, atvažiuosiu po pietų.“
Kitą dieną po pietų daviau Aurorai perskaityti paskutinius skyrius. Ji skaitė apie tai, kaip mokėsi važinėti dviračiu, kaip sugadino gimtadienio tortą ir kaip, pati to nežinodama, sugrąžino muziką į mūsų namus. Kai baigė skaityti Arturo laišką, jos akys prisipildė ašarų.
„Jis visa tai prisiminė?“ „Pasirodo, tavo tėvas prisiminė daugiau, nei mes abu manėme.“
Ji nedrąsiai nusišypsojo.
„Kaip manai, ar jis norėjo, kad čia būtų Meizė, o ne aš?“
Priglaudžiau ją prie savęs.
„Ne, brangioji. Jis norėjo, kad čia būtų abi jo mergaitės.“
Ji atsirėmė į mano petį. Vėl atverčiau rankraštį ir pastebėjau, kad vienas skyrius liko neperskaitytas.
„Yra vienas skyrius, kurio dar neskaičiau.“
Jo pavadinimas buvo „Diena, kai grįžai namo“.
„Ar tėtis tikrai taip aiškiai prisiminė dieną, kai gimiau?“
„Tą rytą jis pamiršo, kur pastatė automobilį“, – pasakiau.
Aurora nusijuokė, o aš perverčiau puslapį.
„Tačiau manau, kad viską kitą jis prisiminė.“
Ji pritraukė savo kėdę prie manosios, ir mes kartu pradėjome skaityti.


