Tuščios kėdės
Po širdies vožtuvo operacijos pabudau viena. Už baltų perforuotų lubų plokščių matėsi pilkas Sietlo dangus; prie ligoninės palatos sienos stovėjo trys kėdės – visos tuščios.

Pasukti sunkią galvą buvo skausminga. Į ranką buvo įvesta lašelinė, ant piršto uždėtas pulsoksimetras, po ligoninės chalatu per krūtinę ėjo laidai, o šalia stovinčiame monitoriuje matėsi tolygus žalias ritmas.
– Sveiki? – ištariau užkimusiu, skaudančiu balsu. Maždaug po minutės atėjo slaugytoja – maždaug dvidešimt penkerių metų, vilkinti rožinį darbo kostiumą, tamsiais į uodegą surištais plaukais; ant jos krūtinės kabėjo kortelė su užrašu „KAYLA, RN“ (registruota slaugytoja). Ji žvilgtelėjo į medicininę įrangą, paskui į lovą ir priėjo prie manęs. Žvilgtelėjusi į monitorių, ji švelniai nusišypsojo.
– Štai ir jūs, ponia Deivis. Kaip jaučiatės?
– Trokštu gerti, – sušnibždėjau.
Ji prilaikė puodelį su šiaudeliu, kol gėriau; vanduo buvo nuostabus.
– Kur mano vaikai? – paklausiau.
Ji padėjo puodelį atgal ant staliuko ir be jokio reikalo patiesė antklodę.
Ji vengė mano žvilgsnio.
– Operacijos metu jie buvo čia, – tyliai tarė Kayla. – Visi trys. Artimųjų laukiamajame.
– Supratau.
– Bet jie išvyko. Maždaug prieš valandą.
Žvelgiau į ją pro anestezijos miglą – pasaulis atrodė tolimas ir lėtas.
– Kodėl? – paklausiau. – Ar kas nors nutiko? Gal kas nors susirgo?
Ji taip stipriai suspaudė planšetę, kad jos pirštai pabalo.
– Jie sakė… – pradėjo ji, sudvejojo, tada bandė dar kartą. – Jie sakė, kad stovėjimo aikštelė tapo per brangi.
Iš pradžių pamaniau, kad tai – tik vaistų sukeltas absurdiškas nesusipratimas, ir net trumpam nusijuokiau.
– Stovėjimo aikštelė? – pakartojau.
Kayla liūdnai linktelėjo.
– Čia, daugiaaukštėje aikštelėje, valanda kainuoja aštuonis dolerius, – tyliai atsakė ji. – Po keturių valandų kaina tampa fiksuota – trisdešimt du doleriai. Jūsų sūnus sakė, kad jie čia jau praleido beveik penkias valandas. Jis teigė, kad nėra prasmės mokėti už dar vieną dieną, jei jūs vis tiek tik miegosite. Išgyvenau vožtuvo keitimo operaciją, nors buvo rizika, kad niekada nebepabusiu; Buvau pasirašiusi sutikimo dokumentus, žinodama, kaip viskas bus. Vis dėlto kiekvienas vaikas pažadėjo pasitikti mane, kai tik prabusiu.
Deividas pasiūlė pasiimti laisvadienį darbe – buhalterijoje.
– Mama, būsiu čia pat. Pamatysi mane pirmąjį.
Sara pažadėjo atnešti mano mėgstamiausių geltonų rožių. „Papuošiu tau kambarį.“
Maiklas pažadėjo atvykti po rytinių verslo skambučių. „Tikrai nepraleisiu, mama.“ Trisdešimt dviejų dolerių pakako, kad jie išvyktų. Nusisukau į langą; ašaros ėmė tekėti į ausį ir į pagalvę, o širdies monitorius supypsėjo dažniau.
– Ponia Deivis, – tarė Keila, nuo stalviršio paimdama servetėlių dėžutę. – Prašau, nesijaudinkite. Jūsų širdžiai reikia poilsio. – Jos susirūpinimas tik dar labiau pravirkdė mane. Būdama šešiasdešimt ketverių, po Franko mirties tris vaikus užauginau beveik viena; trisdešimt vienerius metus dirbau Sietlo valstybinės mokyklos sekretore, mokėjau už dantų breketus, stojimo į koledžą paraiškas, automobilius ir vestuves. O dabar, po širdies vožtuvo operacijos, verkiau, nes mano vaikai nusprendė, kad dar vienos dienos stovėjimo aikštelės mokestis – per didelė prabanga.
Už durų išgirdau tvirtus, apgalvotus žingsnius. Pasirodė aukštas nepažįstamasis tamsiu kostiumu; virš plonų akinių rėmelių matėsi trumpai kirpti žilstelėję plaukai, rankoje jis laikė portfelį. Jis stovėjo spinduliuodamas ramią valdžią, tad Keila akimirksniu pasitempė ir už ausies užkišo išsitaršiusią plaukų sruogą. Kai jis prabilo, jo balsas pasirodė švelnus ir sodrus.
– Atsiprašau, – tarė jis. Tonas buvo tylus ir malonus. – Ar čia ponia Adrijen Deivis?
Nusišluosčiau ašarų išvagotą veidą, puikiai suprasdama, kaip atrodau: paraudusios akys, prigludę plaukai, ligoninės chalatas.
– Taip, – atsakiau. – Tai aš.
Antras skyrius: Pietų kortelė
Priėjęs prie mano lovos, jis akivaizdžiai sušvelnėjo.
– Ponia Deivis, – tarė jis. – Jūs manęs neprisimenate. – Neatpažinau jo ir ėmiau svarstyti, ar jis atstovauja ligoninei, draudimo bendrovei, ar advokatų kontorai. Jis padėjo portfelį ant tuščios kėdės. „Bet tu mokėjai už mano pietus“, – pasakė jis, – „kiekvieną dieną trečioje klasėje.“ Net mano monitorius, regis, sustojo. Stebėjau sėkmingos išvaizdos nepažįstamojo veidą, jo brangų kostiumą ir batus, kurie neatskleidė jokių pažįstamų bruožų.
„Atsiprašau“, – pasakiau. „Aš ne…“
„Malkolmas“, – pasakė jis. „Malkolmas Petersonas. Aš tapau Malkolmu Čenu po to, kai buvau įvaikintas. Kai man buvo dešimt.“ Atpažinimas nuvedė mane į Franklino pradinę mokyklą Pietų Sietle, 1978 m.: plonas berniukas su užsispyrusiais tamsiais plaukais, dideliais languotais marškiniais, keturis kartus sulankstytais ties rankovėmis, ir sportbačiais, nutrintais ties pirštais. Jo rudos akys nuleistos, kai kiti vaikai išpakavo popierinius maišelius ar animacinių filmukų pietų dėžutes. Neturėdamas savo pietų, jis tyliai stebėjo, apsimesdamas, kad skaito, kai tik pastebėdavo. StudyAnatomy
„Buvai alkanas“, – sušnibždėjau.
Malkolmas lėtai linktelėjo.
„Pastebėjai“, – sugrįžo prisiminimai. 1978 m. man buvo šešiolika, dirbau Franklino pradinėje mokykloje Pietų Sietle, nes mano tėvo nugaros trauma laivų statykloje paliko mus be pinigų. Tris popietes per savaitę ir kiekvieną pietų pertrauką padėjau mokytojams ir prižiūrėjau valgyklą už 1,90 dolerio per valandą. Pietūs kainavo keturiasdešimt centų, nors Malkolmas prisiminė tris dolerius; alkanam vaikui abu variantai galėjo atrodyti neįmanomi. Antrąją dieną pats pirkau bilietus, o vėliau kasdien po vienu pakišdavau jam po alkūne. „FindFamily“ teisininkas.– Valgykloje šiandien pagamino daugiau maisto, – pasakiau jam. – Kažkas turi jį suvalgyti, kitaip viskas atsidurs šiukšliadėžėje. – Malkolmas pakėlė akis ir stojo į eilę valgykloje. Niekas – įskaitant ir jį patį – nežinojo, kad tie talonai „suvalgydavo“ beveik pusę mano menko atlyginimo už visus mokslo metus.
Jis pritraukė nenaudojamą Deivido kėdę prie mano lovos. Keila atsikosėjo.
– Pone, – tarė ji, šiek tiek nervindamasi. – Atsiprašau, bet kardiologijos skyriuje lankymo laikas iškart po operacijos yra ribojamas. Nebent esate artimas šeimos narys.
Malkolmas atsakė be jokio susierzinimo.
– Aš – daktaras Malkolmas Čenas, – pasakė jis. – Ši ligoninė priklauso man.
Keila išsižiojo iš nuostabos.
Tikriausiai ir aš padariau tą patį.
– O, – ištarė Keila. – O. Labai atsiprašau, daktare Čenai. Jūsų nepažinau. Aš… paliksiu jus vienus. – Keila išėjo. Malkolmas iš savo portfelio ištraukė nusitrynusį geltoną pietų talonėlį – kortos dydžio, su išblukusiu mėlynu užrašu „FRANKLIN ELEMENTARY“ viršuje ir apiplyšusiais kartoniniais kraštais.
– Išsaugojau tą paskutinįjį, kurį man davei, – tarė jis. – Birželį. Paskutinę mokslo metų dieną. Tą dieną davei man du, o aš panaudojau tik vieną.
Jis įdėjo jį man į delną.
Virpančia ranka laikydama tą kartono gabalėlį, stebėjausi: jis saugojo jį keturiasdešimt šešerius metus.
– Kodėl? – paklausiau.
Jis nuleido žvilgsnį į savo rankas.
– Tą vasarą mama išėjo, – pasakė jis. – Visam laikui. Rugpjūtį patekau į globėjų šeimą. Per dvejus metus – trys šeimos. Kai kurios buvo visai neblogos. Viena – ne.
Jis sudvejojo.
– Nešiojausi tą talonėlį bate, – pasakė jis. – Kiekvieną dieną. Po vidpadžiu. Kai atrodydavo, kad visame pasaulyje niekam nerūpi, ar aš pavalgęs, išsitraukdavau jį ir pažiūrėdavau. Ir jis man primindavo, kad vienam žmogui vis dėlto rūpi. – Šįkart ašaros ritosi iš dėkingumo. Laikydama talonėlį, klausiausi jo istorijos. Būdamas dešimties, Malkolmas pateko į vaistininko Roberto Čeno ir fortepijono mokytojos Greis Čen šeimą – jie jį įsivaikino. Jie suteikė jam kambarį su langu, reguliarų maitinimą ir jausmą, kad jis čia savas. Jis studijavo Vašingtono universitete ir medicinos mokykloje, specializavosi vidaus ligų srityje, o vėliau pasuko į ligoninių valdymą. Kartu su partneriais jis išgelbėjo sunkumų patiriančią ligoninę Takomoje, o vėliau – ir gydymo įstaigas Spokane, Sietle bei Portlande.
– Keturios ligoninės, – tarė jis. – Visuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose.
– Keturios ligoninės, – pakartojau aš. Niekaip negalėjau to suvokti. Tas mažas berniukas languotais marškiniais…
– Ir kiekvienoje iš jų, – tęsė jis, – veikia programa, užtikrinanti, kad nė vienas pro mūsų duris įžengęs vaikas neliktų alkanas. Vaikai, kurie patys gydosi. Vaikai, kurių tėvai gydosi. Vaikai, kurie laukia skubios pagalbos skyriuje kartu su sergančia močiute. Kiekvienas jų registratūroje gauna talonėlį maistui. Jokių klausimų. Jokių anketų.
– Dėl vieno talonėlio pietums? – paklausiau.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane.
– Dėl tavęs. – Staiga vėl pajutau šilumą.
Trečias skyrius: Aplankas
Malkolmas pastebėjo dvi prie sienos likusias tuščias kėdes.
– Kur tavo vaikai, Adrijene?
Jaukumas akimirksniu išgaravo.
– Jie išėjo, – tariau.
Už akinių jo akys šiek tiek susiaurėjo. – Kodėl?
Sunkiai nurijau seiles.
– Automobilių stovėjimas buvo per brangus.
Jis tylėjo gal dešimt sekundžių; matėsi, kaip įsitempė jo žandikaulis.
Jis švelniai suėmė mano laisvą ranką.
– Ieškojau tavęs daugybę metų, Adrijene, – pasakė jis.
Jo balsas pasikeitė – iš švelnaus tapo santūriai rimtas, tarsi gydytojo.
– Norėjau turėti progą tau padėkoti, – tarė jis. – Atsilyginti už tai, ką dėl manęs padarei. Bet taip pat norėjau įsitikinti, ar tau viskas gerai.
Susitikau su juo žvilgsniu.
– Ką tai reiškia? – Malkolmas paleido mano ranką ir iš portfelio ištraukė storą, gumyte perrištą popierinį aplanką. Širdis ėmė plakti vis greičiau. – Adrienne, – tarė jis, – turiu tau kai ką pasakyti. Kai kuriuos dalykus bus sunku išgirsti. Atsiprašau, kad tenka tai daryti būtent šiandien. Tačiau, manau, tai negali palaukti.
Įdėmiai pažvelgiau į aplanką.
– Kaip mane radote? – paklausiau.
– Tai užtruko ilgai, – atsakė jis. – Nežinojau tavo pavardės. Tik „panelė Adrienne“. Kas kelerius metus skambindavau į Franklino pradinę mokyklą. Senieji archyvai buvo dingę. Tada, praėjusį pavasarį, pasamdžiau tyrėją; jis peržiūrėjo 1978-ųjų rajono mokyklų darbo užmokesčio archyvus. Ieškojo mokytojų padėjėjų. Buvo tik viena Adrienne.
– Adrienne Kowalski, – pasakiau. – Tai mano mergautinė pavardė.
– Adrienne Kowalski, – patvirtino jis. – Kuri 1983 m. ištekėjo už Franko Daviso, susilaukė trijų vaikų ir trisdešimt vienerius metus dirbo sekretore Whitmano pagrindinėje mokykloje.
– Kai sužinojau tavo pavardę, – tęsė jis, – norėjau pasidomėti, kaip gyveni, prieš tiesiog pasirodydamas. Nenorėjau tavęs pastatyti į nepatogią padėtį. Jei viskas gerai – būčiau tiesiog parašęs laišką. Jei būtum susidūrusi su sunkumais – būčiau norėjęs padėti, nedarydamas iš to didelio įvykio.
Jis bakstelėjo į aplanką.
– Tad tyrėjas paieškojo šiek tiek giliau. Daugiausia rėmėsi viešaisiais registrais. Taip pat šiek tiek pasikalbėjo su žmonėmis.
– Ir? – paklausiau.
Jis įdėmiai, neatsitraukdamas žvelgė į mane.
– Žinau, kad gyveni iš nedidelės mokyklos rajono pensijos ir socialinio draudimo išmokų, – pasakė jis. – Iš viso – apie tris tūkstančius vieną šimtą dolerių per mėnesį.
Suma buvo tiksli; tylėjau.
– Žinau, kad prieš dvejus metus paskolinai Davidui šešiasdešimt tūkstančių dolerių, kai jo buhalterinės apskaitos verslas…„…kai sunkiai vertėtės, – tarė jis. – Iš jūsų santaupų. Prie jo verslo paskolos bylos pridėtas skolos raštelis. Jis nėra atlikęs nė vieno mokėjimo.“
Skruostus užliejo karštis.
„Žinau, kad mokėjote už Saros kreditines korteles, – švelniai tęsė jis. – Maždaug aštuoni šimtai per mėnesį, beveik trejus metus.“
„Iš kur tai žinote?“
„Bankas užfiksavo tai kaip reguliarų pervedimą, kai ji buvo įtraukta kaip papildoma kortelės naudotoja. Tai matyti jos kredito ataskaitoje, gautoje praėjusiais metais. Nesididžiuoju tuo, kiek daug gali sužinoti atkaklus tyrinėtojas, Adrijene. Bet visa ši informacija yra prieinama.“
„O Maiklas?“
„Pasirašėte kartu su juo dėl automobilio paskolos, – pasakė Malkolmas. – Pikapas „Ram“. Keturiasdešimt vienas tūkstantis dolerių. Jis praleido keturis mokėjimus. Kreditorius siuntė pranešimus į jūsų namus.“ Viskas, ką pasakė Malkolmas, buvo tiesa, nors niekam – nei seseriai, nei bažnyčios draugams – nebuvau prasitarusi, kad padedu savo vaikams. Kuri gi motina prisipažintų, kad jaučia nuoskaudą dėl to, jog tenka tai daryti?
„Juk tai mano vaikai, – tariau. – Taip ir turi būti.“
„Žinau“, – atsakė Malkolmas.
Tada jo balsas tapo tylesnis.
„Ir žinau, kad jūsų vaikai klausinėjo apie jūsų finansus.“
Viduje viskas susitraukė.
„Kokių klausimų?“
Malkolmas atvertė aplanką, bet kol kas nieko man nedavė.
„Prieš tris savaites, – tarė jis, – Deividas susitiko su advokatu. Vardu Bredlis Vosas. Jo biuras yra Belvju. Jis specializuojasi vyresnio amžiaus žmonių teisės srityje.“
Apėmė stingdanti baimė.
„Prieš dvi savaites Sara apžiūrėjo tris globos namus. Vienus Linvude, kitus Šorlaine, trečius – Everete. Ji sakė ieškanti vietos savo motinai. Klausinėjo apie skyrius, skirtus žmonėms su atminties sutrikimais.“
Įsikibau į antklodę.
„Atminties sutrikimai? – pakartojau. – Man nereikia jokios priežiūros dėl atminties sutrikimų. Kryžiažodžius sprendžiu rašikliu.“ – Žinau, – tarė Malkolmas.
– O Maiklas, – tęsė jis, – klausinėjo apie procedūrą, kuria vyresnio amžiaus tėvas ar motina gali būti pripažinti nepajėgiais tvarkyti savo reikalų. Jis teiravosi vienos teisininko padėjėjos savo sporto klube. Ji papasakojo draugei. O ta draugė, kaip paaiškėjo, yra mano informaciją rinkusio asmens pusseserė. – Jis papurtė galvą. – Kartais Sietlas atrodo visai mažas miestas.
– Ne.
Šis neigimas išsprūdo savaime.
– Jie to nedarytų, – tariau. – Jie to nepadarytų. – Malkolmas neprieštaravo; jis tiesiog žvelgė į mane tomis pačiomis švelniomis rudomis akimis, kurias prisiminiau iš kavinės.
– Tikėjausi, kad klystu, – tarė jis.
– Juk tai mano vaikai.
– Žinau.
– Jie mane myli.
– Esu tikras, – tyliai ištarė Malkolmas, – kad jie patys taip sakytų. – Šis atsargus atsakymas mane mirtinai išgąsdino.
Ketvirtas skyrius: Paryškintas sakinys
Į langą pradėjo barškėti lietus. Žvilgtelėjau nuo trijų tuščių savo vaikų kėdžių į Malkolmo aplanką.
– Kodėl man tai sakai dabar? – paklausiau. – Šiandien? Būtent šiandien?
Jo žandikaulis įsitempė.
– Nes šiandien buvo išbandymas, – atsakė jis.
Akimirkai sulaikiau kvėpavimą.
– Tave suradau rugpjūtį, – pasakojo Malkolmas. – Ketinau atvykti pas tave į namus. Pasibelsti į duris. Atsinešti gėlių ir pasakyti, kas esu. Bet tada mano padėjėjas atnešė štai ką. – Jis palietė aplanką. – Ir aš nežinojau, ką daryti.
– Kodėl tiesiog man nepasakei?
– Nes esu svetimas žmogus, – tarė jis. – Esu vyras, kurio nesi mačiusi keturiasdešimt šešerius metus. Jei būčiau pasirodęs ant tavo slenksčio ir pasakęs, kad tavo vaikai ketina teisiškai pripažinti tave neveiksnia, ar būtum manimi patikėjusi?
Tylėjau. Žinojau, kad nebūčiau patikėjusi.
– Tada sužinojau, kad čia tau numatyta operacija, – tęsė jis. – Mano ligoninėje. Ir pamaniau: pažiūrėkime, kas bus. „Jei jie geri vaikai ir tiesiog nerimauja dėl savo motinos, jie bus čia. Jie liks. Jie laikys ją už rankos, kai ji pabus. O aš vėliau užsuksiu su gėlėmis ir padėka, įmesiu šį aplanką į popieriaus smulkintuvą – ir niekas niekada nesužinos.“
Jis žvilgtelėjo į koridorių, kurį mano vaikai ką tik paliko.
„Tikėjausi, kad kai labiausiai jų reikės, – tarė jis, – jie liks.“
Jis sudvejojo.
„Tačiau jie neišliko.“ Malkolmas iš dalies ištraukė laišką iš „VOSS ELDER LAW GROUP, PLLC“ (Belviu, Vašingtono valstija). Virš geltonai paryškinto sakinio buvo nurodytas mano vardas. Prieš man perskaitant, jis susitiko su manimi žvilgsniu.
„Adriena, – ištarė jis. – Automobilio stovėjimo mokestis nebuvo tikroji priežastis, kodėl jie išėjo.“ Jis padavė man dokumentą.
Kadangi neturėjau skaitymo akinių (jie liko dingusioje rankinėje), laikiau popierių toliau nuo savęs ir prisimerkiau. Prieš dvi dienas rašytas laiškas buvo adresuotas šios ligoninės Sveikatos informacijos valdymo skyriui.
DĖL: Prašymo pateikti medicininius įrašus ir įvertinti veiksnumą; pacientė Adriena M. Deivis (Adrienne M. Davis).
Du kartus perskaičiau geltonai paryškintą sakinį.
„Pareiškėjai ketina kreiptis dėl skubaus globėjo ir turto administratoriaus paskyrimo tą popietę, kai bus atliekama operacija, – kol pacientė dar bus ligoninėje, – nes jos būklė po operacijos suteiks pagrindą teigti, kad ji yra neveiksni.“
Supratimas atėjo pamažu, o paskui – staiga.
„Tą popietę, kai man bus atliekama operacija“, – lėtai ištariau.
„Šiandien“, – pasakė Malkolmas.
„Jie išėjo, – tariau, – kad pateiktų dokumentus. Šiandien. Kol aš miegojau.“
„Pono Voso biuras Belviu užsidaro penktą valandą, – tyliai tarė Malkolmas. – Kelionė automobiliu, atsižvelgiant į eismą, užtrunka keturiasdešimt minučių…“– Jie išvyko iš čia 14.15 val. Skubus prašymas turi būti pateiktas Kingo apygardos aukštesniajam teismui (angl. *King County Superior Court*) iki tol, kol 16.30 val. užsidarys kanceliarija.
Žvilgtelėjau į ant sienos kabantį laikrodį. 3.47.
– Jie jau ten, – sušnibždėjau.
– Tikriausiai, – atsakė Malkolmas.
Širdies monitorius ėmė pypsėti taip tankiai, kad į kambarį įbėgo Keila.
– Ponia Deivis? Ar viskas gerai? Daktare Čenai, jos širdies ritmas…
– Žinau, – tarė Malkolmas. Jis jau buvo atsistojęs. Uždėjo ranką man ant peties. – Adrijen. Kvėpuok kartu su manimi. Įkvepiame skaičiuodami iki keturių. Iškvepiame – taip pat iki keturių. Štai taip. Būtent taip.
Sekiau jo kvėpavimo ritmą – skaičiavau iki keturių. Keila kažką pakoregavo lašelinėje. Pulsas aprimo.
Atsigavusi kreipiausi į Malkolmą:
– Kaip gavote tai? – paklausiau. – Šį laišką.
– Šįryt jis pasiekė mūsų dokumentų skyrių, – paaiškino jis. – Kadangi laiške prašoma, jog vienas iš mūsų gydytojų po operacijos įvertintų jūsų veiksnumą, dokumentas buvo perduotas rizikos valdymo skyriui. Prieš valandą man paskambino mūsų vyriausiasis teisininkas.
– Ar atlikote tai? Tą vertinimą?
– Ne, – tvirtai atsakė jis. – Niekas jūsų nevertins be jūsų sutikimo. Niekas neišduos jūsų medicininių įrašų be jūsų leidimo. Toks įstatymas, o kartu – ir mano taisyklė. – Jis trumpam nutilo. – Tačiau jūs esate pacientė. Ir turite teisę žinoti, ko apie jus klausiama. Todėl atėjau pasakyti jums asmeniškai.
Primygtinai paprašiau Malkolmo garsiai perskaityti visus likusius puslapius, o Keila tuo metu atnešė ledo gabalėlių ir, nekrintant į akis, klausėsi šalia. Malkolmas norėjo, kad ji būtų informuota – tam atvejui, jei kas nors iš lankytojų bandytų pas mane patekti.
– Ji taip pat turi tai išgirsti, – pasakė jis. – Jei šįvakar kas nors ateis į šį skyrių ir klausinės apie jus, noriu, kad slaugytojos apie tai žinotų. Žinoma, kalba ėjo apie mano namus.
1986 m. su Franku įsigijome nedidelį žaliai baltą namelį su dviem miegamaisiais Balardo rajone už 94 000 dolerių; pradinį įnašą pasiskolinome iš jo tėvo. Prie namo buvo veranda su kabančiu suoliuku, o kieme augo vyšnia, į kurią laipiodavo mūsų vaikai. Frankas mirė prieš devynerius metus – tuo metu namas jau buvo visiškai išmokėtas; aš vis dar ten gyvenau ir naudojausi tuo suoliuku. Dokumentų aplanke namo vertė buvo nurodyta kaip 1,15 mln. dolerių.
„Deivido verslas turi rimtų bėdų, – pasakė Malkolmas, skaitydamas iš lapo. – Labai rimtų. Jis skolingas Mokesčių inspekcijai (IRS) apie 140 000 dolerių nesumokėtų mokesčių nuo darbuotojų atlyginimų. Jie uždėjo areštą jo turtui. Jei jis nesumokės, gali prarasti diplomuoto buhalterio (CPA) licenciją.“
„Jis man niekada nesakė“, – ištariau.
„Sara turi apie 60 000 dolerių skolą kreditinėse kortelėse, – tęsė Malkolmas. – Ir tai net įskaitant sumas, kurias mokėjai tu. Be to, netrukus gali būti konfiskuotas Maiklo sunkvežimis. Tai pakenktų ir tavo kredito reitingui, nes pasirašei kaip bendraskolė.“
Užsimerkiau.
„Vadinasi, jiems reikia pinigų“, – pasakiau.
„Jiems reikia labai daug pinigų, – atsakė Malkolmas. – O tu turi namą, vertą milijono, ir jokios paskolos jam nėra.“ Prie Voso laiško buvo pridėtas prašymo projektas, kuriuo siekta paskirti Deividą mano globėju ir turto tvarkytoju, suteikiant jam teisę spręsti dėl mano gydymo, gyvenamosios vietos, finansų bei turto. Dokumente buvo teigiama, kad aš:
„darosi vis labiau užmarši“ ir „nesugebu tvarkyti finansų“. Taip pat rašoma, kad „laiku neapmokėdavau sąskaitų“ ir „priimdavau neapgalvotus finansinius sprendimus, įskaitant didelių paskolų be užstato suteikimą“.
„Paskolos, – tariau. – Paskolos, kurias aš jiems suteikiau.“
„Taip“, – patvirtino Malkolmas.
„Jie naudojasi pinigais, kuriuos jiems daviau, – pasakiau, – kad įrodytų, jog esu nepakankamai protinga tvarkyti pinigus.“ Jam nereikėjo žodžių.
Paskutinis Saros atsiųstas el. laiškas, kurį buvau atsispausdinusi, buvo iš „Evergreen Terrace“ – atminties sutrikimų turintiems asmenims skirtos globos įstaigos Everete:
„Dėkojame, kad domitės. Nuo lapkričio 1 d. mūsų skyriuje, skirtame asmenims su atminties sutrikimais, atsilaisvina vieta dalijamame kambaryje. Mėnesio kaina – 7 400 JAV dolerių. Kaip ir aptarėme, pardavus gyventojo būstą, gautos lėšos gali būti pervestos į specialią sąskaitą ilgalaikės globos išlaidoms padengti.“
– Lapkričio pirmoji, – atsakiau.
Iki lapkričio pirmosios buvo likusios vos dvi savaitės. Gulėdama ligoninės lovoje ir stebėdama lietų, prisiminiau septynerių metų Sarą, kuri per pasirodymą, vilkėdama rožinį baleto sijonėlį, pargriuvo, bet vėl atsistojo; keturmetį Maiklą, kuris gedėjo sutraiškyto slieko ir primygtinai reikalavo palaidoti jį po mažu kryželiu, padarytu iš pagaliukų; ir dešimtmetį Deividą, kuris su pasididžiavimu skaičiuodavo mano banko sąskaitos likutį – ir darydavo tai greičiau nei aš.
Dabar tas pats Deividas ketino teisme pareikšti, kad aš nesugebu atlikti paprasčiausių skaičiavimų.
– Adrijena, – tyliai tarė Malkolmas. – Tau nereikia nieko spręsti būtent dabar. Juk ką tik tau buvo atlikta širdies operacija.
– Ne, reikia, – atsakiau.
Atsisukau į jį, pati nustebusi dėl savo tvirto balso.
– Daktare Čenai, – tariau. – Man reikia advokato. Ir reikia dar šiandien.
Tą vakarą, 17.20 val., pasirodė Glorija Nakamura – smulki, maždaug šešiasdešimties metų moteris trumpai kirptais žilais plaukais ir ryškiai raudonais akiniais. Jos lietpaltis buvo visiškai permirkęs; ji nešėsi krepšį nešiojamajam kompiuteriui ir vėjo apgadintą skėtį.
– Ponia Deivis, – tarė ji ir labai atsargiai paspaudė man ranką, kad neužkliudytų lašelinės. – Daktaras Čenas papasakojo, kas nutiko šiandien. Labai apgailestauju.
– Ar jūsų paslaugos brangios? – paklausiau.
Ji nusijuokė. – Labai. Tačiau daktaras Čenas sako, kad šiandien tai – ne jūsų rūpestis.
Žvilgtelėjau į Malkolmą, stovintį prie lango.
– Aš neleisiu tau…
– Tu niekam nieko neleidžii, – pertraukė jis. – Glorija – mano draugė. Ji man skolinga už paslaugą, suteiktą maždaug prieš dvidešimt metų. Aš kreipiuosi……tai pateikti. Štai ir viskas.“ Gloria trisdešimt metų dirbo Sietle, specializuodamasi vyresnio amžiaus žmonių teisių srityje. Jai tekę susidurti su sūnumis, ištuštinusiais banko sąskaitas, dukromis, klastojusiomis parašus, ir sūnėnais, kurie apgyvendindavo senelius globos įstaigose, o tada parduodavo jų namus.
„Štai ką privalote suprasti, – tarė ji, prisėdusi ant tuščios kėdės krašto. – Vašingtono valstijoje globa turėtų būti kraštutinė priemonė. Prieš kelerius metus įstatymai pasikeitė. Teismai privalo rinktis mažiausiai suvaržantį variantą. Jie privalo ginti asmens teises.“
„Bet?..“
„Bet jei pateikiamas skubus prašymas – iškart po širdies operacijos, o šeima tvirtina, kad esate pasimetusi ir užmarši?“ Ji papurtė galvą, nesutikdama su tokia situacija. „Užimtas teismo pareigūnas gali suteikti laikinus įgaliojimus – tiesiog dėl visa ko. Kol įvyks išsamus bylos nagrinėjimas. Būtent to jie ir tikisi. Kai tik Deividas gaus laikinus įgaliojimus, jis galės pradėti judinti pinigus. Galės apgyvendinti jus toje įstaigoje Everete. Galės įtraukti jūsų namą į parduodamo turto sąrašą.“
„Ar negaliu tiesiog pasakyti „ne“?“
„Galite, – atsakė Gloria. – Ir pasakysite. Tačiau vien pasakyti „ne“ nepakaks. Turime jiems tai įrodyti.“ 17.45 val. Gloria paskambino į jau uždarytą Kingo apygardos aukštesniojo teismo kanceliariją – numerį ji puikiai žinojo; po trijų minučių pokalbį baigė.
„Dokumentai pateikti 16.22 val., – pranešė ji. – Likus aštuonioms minutėms iki darbo pabaigos. Pareiškėjas – Deividas Deivisas. Prie jo prisideda Sara Deivis-Ruis ir Maiklas Deivisas. Pateiktas skubus prašymas skirti laikiną globėją ir turto administratorių. Posėdis paskirtas ketvirtadienio rytą, devintą valandą.“
„Ketvirtadienį? – pakartojau. – Tai juk po dviejų dienų.“
„Taip, po dviejų dienų“, – patvirtino Gloria. Ji išsitraukė geltoną teisinių dokumentų bloknotą. – Tad kibkime į darbą.“ Tą vakarą Glorija pirmiausia anuliavo senąjį įgaliojimą dėl sveikatos priežiūros sprendimų, kuriame buvo nurodytas Deividas. Praėjus penkiolikai minučių po Malkolmo skambučio, atvyko ligoninės teisinio skyriaus notaras ir patvirtino mano parašą, padėtą gulint lovoje.
Tada savo sveikatos priežiūros įgaliotine paskyriau Džoisą Vitaker – bažnyčios bičiulę, kurią pažįstu jau keturiasdešimt metų. Pastaruosius šešis mėnesius ji vežiodavo mane į kardiologo konsultacijas, nes mano vaikai tam neturėjo laiko – buvo „pernelyg užsiėmę“.
Trečia, suteikiau Džoisai įgaliojimą tvarkyti finansinius reikalus; jis įsigaliotų tik tuo atveju, jei du gydytojai patvirtintų, kad nebegaliu savarankiškai priimti sprendimų. Ketvirta, raštu nurodžiau ligoninės personalui be mano leidimo nieko neatskleisti Deividui, Sarai ar Maiklui. Rankos drebėjo, bet parašai buvo tikrai mano.
– Dar vienas dalykas, – tarė Glorija. – Svarbiausias.
– Koks?
– Tau reikia, kad tavo veiksnumą įvertintų nepriklausomas specialistas, – pasakė ji. – Ne tas, kurį jie parinko. Ir ne iš šios ligoninės – kad niekas negalėtų sakyti, jog daktaras Čenas turėjo tam įtakos. Tai turi atlikti sertifikuotas geriatras, kuris tavęs niekada nėra matęs. Kai tik tavo gydytojai pasakys, kad tavo sveikatos būklė pakankamai stabili.
– Aš stabili, – atsakiau.
– Tau prieš šešias valandas atlikta širdies operacija.
– Kryžiažodžius sprendžiu rašikliu, – tariau.
Glorija pažvelgė į mane virš savo raudonų akinių rėmelių. Ir nusišypsojo.
– Ryte paskambinsiu daktarei Elenai Ruis, – pasakė ji. – Ji geriausia Sietle. Be to, ji negali pakęsti žmonių, kurie bando atimti namus iš pagyvenusių moterų. Septintas skyrius: Gėlės
Mano vaikai sugrįžo trečiadienį, po dešimtos valandos. Krūtinę skaudėjo, tačiau protas buvo visiškai skaidrus – valgiau raudoną drebučių desertą. Aštuntą valandą chirurgas sakė, kad sveikstu tiesiog
„vadovėliškai“. Pirmiausia išgirdau balsus: Sara juokėsi, Maiklas kalbėjo apie prekybos automatą, o Deividas ragino laikytis tylos. Įėjo Sara, nešina celofanu apvyniotomis geltonomis rožėmis, paskui ją – Maiklas su balionu, ant kurio buvo užrašas „Greičiau sveik!“. Paskutinis įėjo Deividas; jis vilkėjo pilką darbo kostiumą ir laikė didelį voką.
– Mama! – linksmai sušuko Sara. – Pažiūrėk į save! Tu pabudusi! Sara pabučiavo mane į skruostą – nuo jos dvelkė kvepalais ir kava – ir padėjo rožes šalia mano želė.
– Vakar visą dieną čia buvome, – tarė ji. – Tu buvai tokia „ne čia“. Nenorėjome tavęs žadinti.
– Slaugė sakė, kad išėjote, – pasakiau, – dėl parkavimo.
Saros šypsena sudrebėjo. Tik akimirkai.
– Ai, čia Maiklas, – nusijuokė ji. – Jis mėgsta dramatizuoti. Juk žinai, koks jis.
– Ei, – tarė Maiklas. Jis pririšo balioną prie lovos galo. – Trisdešimt du doleriai, mama. Tai tiesiog plėšikavimas.
– Trisdešimt du doleriai, – pakartojau. – Tai tikras plėšikavimas. – Maiklas plačiai nusišypsojo, nesupratęs, ką turiu omenyje. Prie lovos priėjo Deividas, pabučiavo mane į kaktą ir pritraukė kėdę.
– Kaip jautiesi, mama?
– Skauda, – atsakiau. – Bet nieko, laikausi.
– Gerai. Tai gerai. – Jis pasidėjo ant kelių rudą voką. Abiem rankomis jį išlygino. – Klausyk. Kol guli čia, reikia sutvarkyti kai kuriuos reikalus su draudimu. Tiesiog užpildyti kelias formas. Nieko įdomaus. Kad galėtume apmokėti tavo sąskaitas, kol sveiksti.
– Kokios tai formos?
– Tiesiog įgaliojimas, – lengvai tarė Deividas. – Atnaujintas. Senasis – dar iš 2016-ųjų. Draudimo bendrovei reikia naujesnio. Kad galėčiau su jais kalbėtis už tave.
Jis ištraukė iš voko dokumentą. Nuėmė nuo rašiklio dangtelį. Ištiesė viską man.
– Tiesiog pasirašyk paskutiniame puslapyje, – pasakė jis. – Ten, kur geltona žymelė. – Atsisakiau paimti rašiklį. Mano vyriausiasis sūnus turėjo Frenko smakrą ir įprotį pakreipti galvą, kai ko nors prašydavo. Deividui buvo keturiasdešimt, jis turėjo žmoną, du……vaikai ir namas Kirklande su garažu trims automobiliams.
– Ar galiu pirmiausia perskaityti? – paklausiau.
Deivido šypsena įsitempė. – Mama, čia dvylika puslapių teisinės kalbos. Tau ką tik atliko operaciją. Tikrai nenori…
– Norėčiau perskaityti, – pasakiau.
– Mama, na… Neturime visos dienos. Parkavimas…
Jis nutilo.
Kambaryje stojo visiška tyla.
Sara žiūrėjo į grindis. Maiklas – į balioną.
– Parkavimas brangus, – sumurmėjau. – Žinau. – Deividas nenoriai padavė man popierius. Užsidėjusi akinius – kuriuos, kartu su mano rankine ir naktiniais marškiniais, septintą valandą atnešė Džois – perskaičiau pirmąjį puslapį: tai buvo neatšaukiamas bendrasis įgaliojimas, įsigaliojantis nedelsiant ir suteikiantis įgaliotiniui teisę parduoti, pirkti, įkeisti ar perleisti mano nekilnojamąjį turtą. Antrajame puslapyje buvo leidžiama dovanoti turtą, keisti naudos gavėjus ir perduoti turtą patikos fondams. Paskutiniame puslapyje geltona žyma nurodė, kad įgaliotinis yra Deividas Frensis Deivisas. Padėjau dokumentą ant antklodės.
– Tai ne draudimo forma, Deividai, – pasakiau.
Aštuntas skyrius: pasirodo Malkolmas
Deivido veidas akimirksniu surimtėjo.
– Mama, – atsargiai tarė jis. – Tu susipainiojai. Tai dėl narkozės. Sakė, kad taip gali nutikti.
– Aš nesusipainiojau.
– Tu nemąstai aiškiai. Viskas gerai. Tai normalu po to, ką teko ištverti.
– Aš mąstau labai aiškiai, Deividai. – Nusiėmiau akinius skaitymui. – Šis dokumentas suteikia tau teisę parduoti mano namą. Šiandien. Manęs net neatsiklausus.
– Tai skirta tavo apsaugai!
– Apsaugai nuo ko? – Deividas nieko neatsakė, tik žvilgtelėjo į Sarą, kuri nuleido akis.
Pokalbį nutraukė beldimas. Įėjo Malkolmas su portfeliu, o kartu su juo – Glorija Nakamura, seginti raudonus akinius. Už jų stovėjo nepažįstama moteris, kuriai apie penkiasdešimt metų; ji segėjo sidabrinius auskarus ir vilkėjo baltą chalatą su „Swedish Medical Center“ ženkleliu.
– Labas rytas, – maloniai tarė Malkolmas. – Tikiuosi, netrukdome?
Deividas atsistojo. – Kas jūs toks?
– Malkolmas Čenas, – atsakė jis. – Esu jūsų mamos draugas.
– Draugas? – nusijuokė Deividas. – Mama neturi tokių draugų kaip jūs.
– Tiesą sakant, – tarė Malkolmas, – pažįstu ją ilgiau nei jūs.
Glorija žengė į priekį ir ištiesė vizitinę kortelę.
– Glorija Nakamura, – prisistatė ji. – Atstovauju jūsų mamai.
Deividas paėmė kortelę ir perskaitė. Jo veidas pabalo.
– Atstovaujate? – paklausė Sara. – Kokiu tikslu? Jai nereikia advokato.
– Reikia, – atsakė Glorija, – nes vakar, 16.22 val., pateikėte prašymą Kingo apygardos aukštesniajam teismui, kad Deividas būtų paskirtas jos skubiu globėju ir turto administratoriumi.
Kambarį užplūdo tyla.
Maiklas lėtai atsisuko nuo baliono. – Palaukite. Ką? Mes dar nieko nepateikėme. Bredlis sakė, kad pateiks penktadienį.
– Maiklai! – griežtai tarė Deividas.
– Juk sakei – penktadienį!
– Maiklai, užsičiaupk.
Glorija atsegė krepšį, kuriame buvo nešiojamasis kompiuteris, ir ištraukė susegtą popierių pluoštą.
– Vakar vakare, 18.10 val., jūsų mama atšaukė ankstesnį įgaliojimą dėl sveikatos priežiūros, – pranešė ji. – Ji pasirašė naują dokumentą, kuriame įgaliojimus suteikė kitam asmeniui. Be to, ji pasirašė naują įgaliojimą dėl finansinių reikalų, naują nurodymą dėl sveikatos priežiūros bei raštišką nurodymą šiai ligoninei niekam iš jūsų nerodyti jos medicininių įrašų.
Ji padėjo popierius ant mano lovos staliuko, šalia rožių.
– Be to, – tęsė Glorija, – šiandien ryte, pusę devynių, jūsų mama buvo nepriklausomai ištirta siekiant nustatyti jos veiksnumą.
Ji atsisuko į moterį baltu chalatu.
– Tai daktarė Elena Ruis. Ji yra sertifikuota geriatrijos specialistė, turinti dvidešimt dvejų metų darbo patirtį. Šioje apygardoje ji yra davusi parodymus daugiau nei šimte bylų dėl globos nustatymo.
Daktarė Ruis įžengė į kambarį. Jos veidas buvo ramus ir dalykiškas.
– Ponia Davis buvo tiriama devyniasdešimt minučių, – pasakė ji. „Kognityvinis vertinimas. Vykdomosios funkcijos. Finansinis nuovokumas. Atmintis. Orientacija. Atlikusi Monrealio kognityvinio vertinimo testą, ji surinko dvidešimt devynis taškus iš trisdešimties. Vienintelį tašką prarado tik todėl, kad be akinių neįžiūrėjo paveikslėlyje pavaizduoto kupranugario.“
Vos nesusijuokiau. Man jis buvo panašus į šunį.
„Ji puikiai supranta savo finansinę padėtį, – tęsė daktarė Ruiz. – Iki smulkmenų. Ji galėjo tiksliai, iki dolerio, įvardyti savo mėnesines pajamas. Žino, kokia yra jos namo vertė. Žino, kokia suma jos taupomojoje sąskaitoje. Tiksliai žino, kiek pinigų yra paskolinusi kiekvienam iš jūsų.“
Ji pažvelgė į Deividą.
„Mano, kaip specialistės, nuomone, – tarė ji, – ponia Deivis yra visiškai pajėgi pati priimti sprendimus, susijusius su sveikata, finansais ir asmeniniais reikalais. Iki vidurdienio pateiksiu savo išvadą teismui.“
Deividas neteko žado.
„Jai šešiasdešimt ketveri, – galiausiai prabilo jis. – Jai ką tik atlikta širdies operacija. Ji tapo užmarši. Praėjusį mėnesį pamiršo mano dukros gimtadienį.“
„Nepamiršau, – tariau aš. – Tiesiog neturėjau pinigų dovanai, nes sumokėjau įmoką už Maiklo sunkvežimį. Man paskambino kreditorius. Paskambinau Emai ir pasakiau, kad vietoj dovanos nusivesiu ją valgyti ledų. Ji nieko prieš.“
Maiklas atsitraukė.
„O sąskaitos? – paklausė Deividas. – Ji vėluoja jas apmokėti.“
„Vėluoju, – atsakiau, – nes mokėjau už tavo sesers kreditines korteles, dengiau tavo brolio sunkvežimio įmokas ir laukiau, kol tu man grąžinsi šešiasdešimt t…“…tūkstantį dolerių.“
Jis įdėmiai pažvelgė į mane.
– Aš nesu užmarši, Deividai, – tariau. – Esu visiškai be pinigų. Dėl tavęs.
Devintas skyrius: Sara
Deividas stojo prieš Malkolmą.
– Nežinau, kas, po velnių, tu toks esi, – tarė jis, – bet prikimšai jai į galvą visokių nesąmonių. Esi koks nors sukčius. Manipuliavai ja. Bandai pats užvaldyti namą.
– Deividai, – tariau.
– Ne, mama! Kas šitas tipas? Pasirodo kažkoks turtingas nepažįstamasis būtent tą dieną, kai tau atliekama operacija, ir staiga atsiranda advokatas, naujas įgaliojimas ir…
– Jam priklauso ši ligoninė, – prabilo Sara. Išblyškusi, apsikabinusi save prie lango, ji stebėjo Malkolmą, o visi kiti atsisuko į ją.
– Daktaras Malkolmas Čenas, – pasakė ji. „Chen Health“. Mačiau jo nuotrauką fojė ant sienos, kai ėjau vidun. Jam priklauso ši ligoninė. Ir dar trys kitos.
Deividas nutilo.
– Kam ligoninės savininkui reikėtų mamos namelio? – paklausė Sara. Jos balsas virpėjo. – Nagi, Deividai. Pagalvok bent sekundę.
Deividas pravėrė burną. Nerado ką pasakyti.
Sara pažvelgė į mane. Jos akys pilnėjo ašarų.
– Nenorėjau to daryti, mama, – tarė ji. – Prisiekiu Dievu. Sakiau Deividui, kad nenoriu.
– Sara! – griežtai tarė Deividas.
– Ne. Ne, gana. – Ji nusišluostė akis. – Deividas atėjo pas mane rugpjūtį. Sakė, kad tu sensti. Kad priimi blogus sprendimus. Išdalini pinigus. Sakė, jei nieko nesiimsime, prarasi namą, atsidursi gatvėje, o mums visiems teks tavimi rūpintis.
– Juk aš daviau pinigų jums, – tyliai atsakiau.
– Žinau. – Ji jau verkė. – Žinau, mama. Visą laiką žinojau. Štai kas blogiausia. Jis sakė, kad globa tave apsaugos. Ir dar sakė, kad pardavus namą, pinigų užteks tavo priežiūrai, o dar šiek tiek liks ir kiekvienam iš mūsų. O man jų taip reikėjo. Esu visiškai įklimpusi į skolas dėl kreditinių kortelių. Net nebegaliu atplėšti gaunamų laiškų.“
„Taigi tu domėjaisi slaugos namais, skirtais žmonėms su atminties sutrikimais, – tariau. – Everete.“
Ji krūptelėjo, lyg būčiau jai įkirtusi per veidą.
„Iš kur apie tai žinai?“
„Septyni tūkstančiai keturi šimtai dolerių per mėnesį, – pasakiau. – Vietos dalijimasis kambariu su kitu asmeniu. Laisva vieta nuo lapkričio pirmosios.“
Sara užsidengė veidą abiem rankomis.
„Nuėjau pasižiūrėti, – pratarė ji pro pirštus. – O paskui sėdėjau automobilių stovėjimo aikštelėje ir valandą verkiau. Nes koridoriuje pamačiau moterį neįgaliojo vežimėlyje – ji visų klausinėjo, ar nematė jos dukros. Vėl ir vėl. Niekas jos nebuvo matęs.“
„O vakar, – tęsė Sara, šluostydamasi veidą rankove, – sėdėjome laukiamajame. Deividas gavo žinutę iš Bredlio kontoros. Jis pasakė: „Turime eiti. Dabar pat.“ Jei šiandien, kol ji dar ligoninėje, pateiksime prašymą, teisėjas tikrai jį patenkins. Nes ji bus paveikta vaistų, pasimetusi, ir viskas atrodys prastai.“
Ji pažvelgė į Maiklą.
„Maiklas paklausė: „O kaip mama? Juk ji nubus viena.“ O Deividas atsakė: „Pasakyk slaugytojai, kad problema dėl parkavimo. Rytoj ji to net neprisimins.“
Įsivyravo tyla.
Atsigręžiau į Deividą.
„Ji net neprisimins“, – atsakiau.
Deividas susmuko kėdėje, įsirėmęs galvą į rankas. Maiklas liko stovėti šalia baliono – atrodė lyg vaikas, pagautas išdaužęs langą.
„Mama, – tarė jis. – Atsiprašau. Aš… Deividas sakė, kad taip bus teisinga. Sakė, kad viskuo pasirūpins. Sakė, kad neprarasiu sunkvežimio.“ „Jūs ketinote mane apgyvendinti globos namuose, – tariau, – kad išsaugotumėte savo sunkvežimį.“ Maiklas bejėgiškai pravirko. Malkolmas, laikydamas portfelį, tyliai stebėjo viską stovėdamas prie durų; dabar jis žengė į priekį ir įdėmiai apžiūrėjo mano vaikus.
„Noriu kai ką pasakyti, – tyliai tarė jis. – O tada išeisiu, nes tai jūsų, o ne mano šeima.“
Niekas jo nenutraukė.
„Kai man buvo aštuoneri, – kalbėjo jis, – neturėjau ko valgyti. Kiekvieną dieną. Ištisus metus. Mano mama sirgo, o dalį tos žiemos praleidome gyvendami automobilyje. Kiti mokyklos vaikai apie tai žinojo. Jie mane įžeidinėjo.“
Jis pažvelgė į mane.
„Tavo mamai buvo šešiolika. Ji dirbo, nes jos pačios šeima neturėjo pinigų. Kiekvieną dieną ji pakišdavo man po alkūne pietų talonėlį ir sakydavo, kad valgykloje liko atliekamų porcijų. Ji atiduodavo pusę visko, ką uždirbdavo. Niekam apie tai neprasitarė. Nei tada. Nei per ateinančius keturiasdešimt šešerius metus. Ji tai darė ne tam, kad sulauktų padėkos. Ji tai darė, nes pamatė alkaną vaiką ir negalėjo tiesiog praeiti pro šalį.“
Jis vėl atsisuko į Deividą.
„Štai ką jūs ketinote paduoti į teismą, – tarė jis. – Štai apie ką ketinote sakyti teisėjui, kad ji neva nesugeba tvarkytis su savo gyvenimu. Moterį, kuri visą gyvenimą tyliai rūpinosi visais aplinkiniais. Įskaitant ir jus tris.“
Jis pakėlė savo portfelį.
„Trisdešimt metų dirbau ligoninėse, – pasakė jis. – Mačiau, kaip miršta tūkstančiai žmonių. Žinote, ko mirštantieji beveik niekada nesako? „Norėčiau, kad būčiau uždirbęs daugiau pinigų.“ Jie sako: „Norėčiau, kad čia būtų mano vaikai.“
Jis nuėjo prie durų. Sustojo ir atsigręžė.
„Vakar ji vos nepabudo, – tarė jis. – O jūsų čia nebuvo.“ Jis išėjo.
Dešimtas skyriusKetvirtadienis
Ketvirtadienį vykęs vienuolikos minučių trukmės posėdis vyko tuo metu, kai aš sveikau ligoninėje. Glorija prijungė savo nešiojamąjį kompiuterį, padėjusi jį ant mano lovos staliuko, o Džoisė sėdėjo šalia ir laikė mane už rankos.
Komisarė Patricija Lin peržiūrėjo prašymą, daktaro Ruiso vertinimą, duomenis apie tai, kad iš Davido atimti įgaliojimai, mano naujus nurodymus bei slaugytojos Keilos parodymus dėl mano vaikų išvykimo. Tada ji apklausė „Bellevue“ atstovaujantį advokatą Bredlį Vosą, kuris akivaizdžiai jautėsi nepatogiai vilkėdamas brangų kostiumą.
„Pone Vosai, – tarė ji. – Ar jūsų klientas pageidauja toliau nagrinėti šį prašymą?“ Bredlis Vosas kažką pašnibždėjo Deividui, kuris posėdyje dalyvavo vienas. Trečiadienio popietę Sara atsiėmė savo pavardę iš prašymo, o po valandos tą patį padarė ir Maiklas. Mano kompiuterio ekrane matėsi Deividas – jis sėdėjo alkūnėmis atsirėmęs į kelius ir priminė Frenką tais momentais, kai šis ką nors pamesdavo ir niekaip negalėdavo susigrąžinti. Galiausiai jis papurtė galvą.
„Ne, Jūsų Garbe, – atsakė Vosas. – Mano klientas atsiima prašymą.“
Komisarė Lin kažką pasižymėjo.
„Prašymas atmetamas, – tarė ji. – Galutinai. Pareiškėjas įpareigojamas padengti atsakovei pagrįstas advokato išlaidas ir bylinėjimosi kaštus.“ Ji pakėlė žvilgsnį į kamerą – tiesiai į mane. – Ponia Deivis, ar mane girdite?“
„Taip.“
„Apgailestauju, kad jums teko visa tai patirti sveikstant po operacijos, – tarė ji. – Tikiuosi, sveikstate sėkmingai. Ir tikiuosi, kad jūsų šeima vėl sugrįš pas jus.“
„Ačiū“, – tariau.
Vaizdo ryšys nutrūko.
Džoisė stipriau suspaudė man ranką. „Tai viskas?“
„Viskas“, – patvirtino Glorija. Ji uždarė kompiuterį. – Jūsų namai – jūsų. Jūsų pinigai – jūsų. Jūsų gyvenimas – jūsų.“ Atsilošiau į pagalves – buvau per daug išsekusi, kad galėčiau verkti.
Glorija pateikė Davido advokatui 14 860 JAV dolerių sąskaitą už teisines paslaugas. Po kelių savaičių sužinojau, kad jis sumokėjo visą sumą pasinaudojęs kredito linija, suteikta jo namui Kirklande. Jis taip pat išsiuntė 5 000 JAV dolerių bankinį čekį ir notariškai patvirtintą įsipareigojimą grąžinti likusią 55 000 JAV dolerių skolą, mokant po 1 000 JAV dolerių kas mėnesį. Paprastame voke nebuvo jokio laiško, o ant čekio pastabų eilutėje buvo užrašyta: „1 iš 56“.
Vienuoliktas skyrius: Ką Malkolmas darė toliau
Iš ligoninės išvykau kitą pirmadienį. Džoisė parvežė mane namo į Balardą – prie mano žalio namo įvažiavimo stovėjo „Puget Sound Home Care“ tarnybinis automobilis, o ant verandos sūpynių sėdėjo moteris, vilkinti mėlyną medicininę aprangą.
– Ponia Deivis? – paklausė ji atsistodama. – Aš Letisija, jūsų slaugytoja. Ateinančias šešias savaites lankysiu jus kiekvieną rytą. Taip suorganizavo daktaras Čenas.
Mes su Džoise susižvalgėme.
– Negaliu sau leisti slaugytojos, – pasakiau.
– Už viską jau sumokėta, – atsakė Letisija. – Už visas šešias savaites. Jis sakė, kad taip pasakysite. Penktadienį Malkolmas atvežė maisto produktų ir geltonų rožių iš prekybos centro – jos vis dar buvo įvyniotos į plastikinę plėvelę, ant kurios kybojo 12,99 JAV dolerio kainos etiketė.
– Nežinojau, kokios jums patinka, – tarė jis. – Sara sakė, kad geltonos.
– Sara su jumis kalbėjosi?
– Taip, ji man paskambino, – atsakė jis. – Trečiadienį. Norėjo atsiprašyti. Ir padėkoti, kad pasakėte tiesą. Netekusi žado, pamerkiau rožes į vandenį. Tą popietę sėdėjome ant verandos sūpynių, po lapus jau numetusia vyšnia, ir kvėpavome drėgnu, lapais kvepiančiu oru po lietaus.
– Noriu jūsų kai ko paklausti, – tarė Malkolmas.
– Oho, – ištariau.
Jis nusišypsojo. – Išklausykite mane.
Iš savo portfelio jis ištraukė aplanką. Šįkart ne storą – jame buvo tik keli lapai.
– Apie vaikų maitinimo programą mūsų ligoninėse, – pasakė jis. „Tas, apie kurį tau pasakojau. Jis labai išsiplėtė. Pernai pamaitinome apie keturiasdešimt tūkstančių vaikų. Vaikų, kurie gydomi, vaikų skubios pagalbos skyriuje, jų brolių ir seserų, vaikų, laukiančių kartu su seneliais. Reikia žmogaus, kuris tam vadovautų. Žmogaus, kuris supranta, ką reiškia būti alkanam. Ir ką reiškia tai pastebėti.“
Įdėmiai jį apžiūrėjau.
– Man šešiasdešimt ketveri, – tariau. – Ką tik patyriau širdies operaciją.
– Tai darbas ne visu etatu, – atsakė jis. – Dvidešimt valandų per savaitę. Daugiausia iš namų, su keliais apsilankymais vietoje. Keturiasdešimt du tūkstančiai per metus. Visos socialinės garantijos. – Jis kiek sudvejojo. – Ir nemokama automobilių stovėjimo vieta visose keturiose ligoninėse.
Taip garsiai nusijuokiau, kad net krūtinkaulį suskaudo.
– Kodėl aš? – paklausiau, kai vėl galėjau įkvėpti.
– Nes esi vienintelis žmogus, kurį pažįstu, – tarė Malkolmas, – kuris alkanam vaikui įduotų pietų talonėlį ir pasakytų, kad valgykloje tiesiog liko porcijų. Tu niekada neleisdavai man pasijusti labdaros gavėju. Niekada. Noriu, kad kiekvienas vaikas mano ligoninėse jaustųsi taip, kaip tu priversdavai jaustis mane.
Jis padėjo aplanką man ant kelių.
– Pagalvok, – pasakė jis. – Neskubėk.
– Jau pagalvojau, – atsakiau. – Taip. Dar vienas atradimas laukė po mėnesio, kai Džoisė vežė mane į kontrolinį vizitą ligoninėje. Prie įvažiavimo į stovėjimo aikštelę ji tiesė ranką piniginės link, bet tada pastebėjo naują užrašą mėlynomis raidėmis:
NUO ŠIOS AKIMIRKOS: VISIEMS STACIONARE GYDOMŲ PACIENTŲ ŠEIMOS NARIAMS AUTOMOBILIŲ STOVĖJIMAS NEMOKAMAS. LAIKO APRIBOJIMŲ NĖRA. „CHEN HEALTH“. NIEKAS NETURĖTŲ BŪTI PRIVERSTAS PALIKTI ARTIMO ŽMOGAUS TIK TODĖL, KAD KAINUOJA BŪTI ŠALIA.
Džoisė perskaitė tai garsiai ir atsisuko į mane.
– Ar jis tai padarė dėl tavęs? – paklausė ji.
Negalėjau ištarti nė žodžio – tik spoksojau į tą užrašą, o už mūsų jau girdėjosi automobilių signalai.
Dvyliktas skyrius: Papildomos porcijos
Praėjus beveik metams, mano širdis vis dar stipri; chirurgas net juokauja, kad galiu jį pergyventi. Vis dar turiu savo žaliąjį namą Balarde, kur balandžio mėnesį vyšnių žiedai priminė rausvą debesį. StudyAnatoVadovauju „Chen Health“ programai „Children’s Table“ („Vaikų stalas“) – šį pavadinimą sugalvojau pati. Tris dienas per savaitę dirbu daugiausia savo virtuvėje, o dar vieną dieną lankausi ligoninėse. Šiais metais 53 000 vaikų išdalijome maitinimo talonus – be jokių klausimų ar sąlygų, kad niekas nesijaustų nejaukiai.
Ant kiekvieno talono užrašyta: „Valgykloje šiandien liko papildomų porcijų.“
Deividas jau vienuolika kartų iš eilės grąžino dalį skolos. Pardavęs savo buhalterinės apskaitos verslą ir padengęs skolą mokesčių inspekcijai, jis įsidarbino buhalteriu vienoje Belvju ligoninėje – toje, kuri niekaip nesusijusi su Malkolmu. Jis norėjo viską tvarkyti savarankiškai.
Birželį jis pagaliau atvyko; prieš pasibelsdamas, nervingai lūkuriavo ant mano verandos. Kai atidariau duris, jis negalėjo man pažiūrėti į akis.
– Nežinau, kaip tai pasakyti, mama, – tarė jis.
– Tai kol kas ir nesakyk, – atsakiau. – Užeik, išgersime kavos. Sėdėdami prie virtuvės stalo, apie ligoninę nekalbėjome – aptarėme jo vaikus, Emos fortepijono pamokas, „Mariners“ komandą. Išeidamas jis mane apkabino – pirmą kartą per daugelį metų taip nuoširdžiai.
– Ir toliau mokėsiu, – ištarė jis man į petį.
– Žinau, kad mokėsi, – atsakiau.
Sara dabar užsuka kiekvieną sekmadienį; ji pardavė automobilį, persėdo į autobusą ir padengė dviejų kreditinių kortelių skolas. Su likusiais įsipareigojimais padeda bažnyčios finansų konsultantas. Kartu pietaujame, kartais padirbame sode. Praėjusį mėnesį, ravėdama po vyšnia, ji staiga pravirko.
– Kas nutiko? – paklausiau.
– Vis galvoju apie tą moterį, – tarė ji. – Ten, Evereto ligoninės koridoriuje. Sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje. Ir klausinėjančią visų, ar nematė jos dukros.
Uždėjau savo purviną sodo pirštinę jai ant peties.
– Tu čia, – pasakiau. – Tai ir svarbiausia. Dabar tu čia. Sausio mėnesį iš Maiklo buvo konfiskuotas sunkvežimis. Aš tam neprieštaravau, o Glorija tuo tarpu derėjosi su kreditoriumi, kad apsaugotų mano kredito reitingą. Dabar jis jaučia nuoskaudą, kad tenka vairuoti penkiolikos metų senumo „Corolla“, ir lanko vakarinius kursus, norėdamas baigti verslo studijas, kurias metė būdamas dvidešimties. Jis skambina kiekvieną trečiadienį, kartais tik dviem minutėms iš savo darbovietės automobilių stovėjimo aikštelės.
„Tiesiog pasiteirauju, mama“, – sako jis.
„Man viskas gerai, mieloji“, – sakau aš.
„Žinau“, – sako jis. „Tiesiog norėjau išgirsti.“ Praėjusį antradienį, per savo mėnesinį vizitą Sietlo ligoninėje, prieš važiuodama namo sustojau išgerti arbatos valgykloje. Prie lango viena sėdėjo aštuonerių metų mergaitė su tamsiomis kasomis ir lankytojo lipduku, laikydama tik sulčių dėžutę. Ji stebėjo prie kito stalo parduodamus sumuštinius, tada nuleido akis ir apsimetė studijuojanti etiketę, kai pastebėjo, kad žiūriu. Ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės sprendimai
Atpažinau tą išraišką iš Franklino pradinės mokyklos prieš keturiasdešimt septynerius metus. Tyliai priėjęs pakišau jai po alkūne geltoną maisto taloną. Ji pakėlė pažįstamas, plačiai atmerktas rudas akis.
„Kas čia?“ – paklausė ji.
„Valgykla šiandien pagamino papildomų produktų“, – pasakiau. „Kažkas turi juos suvalgyti. Arba jie tiesiog išmes į šiukšliadėžę.“ Ji apžiūrėjo bilietą, mane, tada eilę prie vairo, kur baltai apsirengęs vyras šaukštu mėtė makaronus su sūriu.
„Tikrai?“
„Tikrai“, – atsakiau.
Ji prisijungė prie eilės prie maisto.
Grįžus į garažą, kur parkavimas buvo nemokamas be laiko apribojimų, sustojau prie vairo. Mano rankinės akinių kišenėje buvo nutrintas geltonas bilietas su išblukusia mėlyna spalva užrašu „FRANKLIN ELEMENTARY“. Malcolmas jį grąžino per mano šešiasdešimt penktąjį gimtadienį, sakydamas, kad jį nešiojo pakankamai ilgai ir atėjo mano eilė.
Laikydamas jį, prisiminiau, kaip prieš keturiasdešimt septynerius metus išleidau ribotus pinigus alkanam berniukui, niekada nesitikėdamas jokio atlygio. Tačiau blogiausią savo dieną, kai mano vaikai paliko mano ligoninės lovą dėl trisdešimt dviejų dolerių, tas gerumas grįžo kaip tamsiu kostiumu vilkintis nepažįstamasis, nešantis portfelį. Ligoninės parkavimo sprendimai
Tylios dovanos neišnyksta; jos laukia.
Pakeičiau bilietą, nuvažiavau namo į savo žalią namą ir radau dukters automobilį įvažiavime ir šviečiančią verandos šviesą.


