Į svetimus kraštus nuklydęs vyras bandė grįžti namo po to, kai meilužė jį išvarė, tačiau žmonos surengtas „sugrįžimo“ kerštas jam tapo žiauria pamoka.

Interesting stories

Vyras paliko mane dėl kitos moters po 22 santuokos metų – o po keturių mėnesių grįžo su lagaminais ir paklausė, kas bus vakarienei

Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai paliko mane dėl kitos moters, mano vyras pasirodė prie mano durų su dviem lagaminais ir golfo lazdomis. Jis šypsojosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, ir pareiškė, kad grįžta gyventi atgal.

Tada jis paklausė, ką gaminu vakarienei.

Pasirodo, jis pamiršo, kad palikus žmoną, su kuria pragyventa dvidešimt dveji metai, dėl kitos moters, paprastai nebegalima tiesiog sugrįžti atgal, kai viskas pakrypsta ne ta linkme.

Tačiau vienas skambutis kaimynui atskleidė paslaptį, dėl kurios jis pasigailėjo čia pasirodęs.

Mano vardas Debi. Kai prieš keturis mėnesius Garis paliko mane, jis pasakė, kad jam reikia naujos pradžios. Tuo metu buvau visiškai sugniuždyta. Mus siejo dvidešimt dveji bendro gyvenimo metai, kartu užauginome sūnų ir sukūrėme, kaip maniau, stabilų gyvenimą.

O tada, vieną popietę, jis pranešė, kad išeina pas kitą moterį.

Dabar, stovėdamas prie mano durų, jis atrodė keistai savimi pasitikintis.

– Debi! Draugė mane išvarė, tad grįžtu namo!

Aš į jį įsižiūrėjau.

– Ir kodėl tu man tai sakai…?

Jis nusijuokė.

– Na, juk mes susituokę jau visą amžinybę!

– Įdomu. Tai prisiminei tik tada, kai draugė tave išvarė.

Garis dramatiškai atsiduso, akivaizdžiai tikėdamasis užuojautos.

– Ji pasakė, kad esu savanaudis. Įsivaizduoji?

– Ar ji paaiškino kodėl?

– Ji nesiliovė aiškinusi!

Vos nesusijuokiau.

Tada jis žvilgtelėjo pro mane į namo vidų.

– Tai kas bus vakarienei?

– Tai, ką nuspręsi pasigaminti savo kitoje gyvenamojoje vietoje.

Jis nusijuokė, manydamas, kad juokauju, ir pritraukė lagaminą arčiau.

– Rimtai, Deb. Padėk man su šiais krepšiais.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

– Ar tavo draugė juos tau supakavo?

– Taip.

– Kaip dėmesinga. Aš už tokią paslaugą būčiau paprašiusi atlygio. Jis pavartė akis.

„Žiūrėk, žinau, kad viską sugadinau. Bet pasimokiau iš savo klaidų.“

„Per keturis mėnesius?“

„Techniškai – per tris su puse.“

Įdėmiai nužvelgiau vyrą, kurį kadaise mylėjau labiau už viską pasaulyje.

Prieš keturis mėnesius jo sugrįžimas būtų buvęs didžiausia mano svajonė. Savaitėmis verkdavau prieš užmigdama, svarstydama, ar jis kada nors pasigailės mane palikęs.

Tačiau viskas pasikeitė.

Pradėjau lankyti buhalterijos kursus, atnaujinau virtuvę ir supratau, kad gyventi vienai nėra taip baisu, kaip įsivaizdavau.

O svarbiausia – supratau, kad mano laimė nepriklauso nuo to, ar Garis pasirinks mane.

„Debi, aš tiesiog noriu, kad viskas grįžtų į senas vėžes“, – tvirtino jis.

Nusišypsojau.

„Nori, kad tinkamai tave pasitikčiau?“

Jo veidas nušvito.

„Va, tai jau kalba!“

„Duok man penkias minutes.“

Įėjau į vidų ir paskambinau kaimynei Lindai.

„Pameni, žadėjai padėti, jei Garis kada nors sugrįš?“

Ji nusijuokė.

„Jis tikrai ten?“

„Su dviem lagaminais ir golfo lazdomis.“

„O, Debi! Tai privalau pamatyti.“

Kai grįžau prie durų, Garis vis dar šypsojosi.

„Žinojau, kad persigalvosi.“

„Tiesą sakant, aš jau surinkau likusius tavo daiktus. Jie sudėti į dvi dėžes garaže.“

Jo šypsena dingo.

„Ką?“

„Viską, ką palikai. Linda sutiko pabūti kartu, kol pasiimsi daiktus.“

Jis įsmeigė į mane žvilgsnį.

„Maniau, leisi man vėl čia gyventi!“

„To niekada nesakiau.“

„Tai tu tikrai liepi man išeiti?“

„Pats sakei, kad nori pradėti viską iš naujo. Aš tiesiog padedu tau tai užbaigti.“

Gario veidas paraudo.

„Gal galime to nedaryti kaimynų akivaizdoje?“

„O, tai staiga gėda tapo problema?“

Jis nuleido balsą. – Debi, atsiprašau. Mes galime tai išspręsti.

– Tu net nepaklausei, ar aš to noriu.

Jis žvilgtelėjo man per petį ir pastebėjo virtuvę.

– Nudažei spinteles?

– Praėjusį savaitgalį.

– Mėlynai? Juk žinai, kad nekenčiu mėlynos spalvos.

– Žinau. Todėl ją ir pasirinkau.

Tada jis pamatė naują spyną.

– Pakeitei spynas man nieko nesakiusi?

– Tu čia negyveni jau keturis mėnesius.

Garis atrodė įsižeidęs – lyg būčiau pertvarkiusi kažką, kas vis dar priklausė jam.

Galiausiai jis paprašė stiklinės vandens. Įėjau į vidų, palikdama jį verandoje.

Kol pyliau vandenį į stiklinę, suskambo telefonas.

Skambino Linda.

– Debi, kodėl tiksliai Garis sugrįžo?

– Draugė jį išvarė. Pasirodo, aš esu jo atsarginis variantas.

Linda neįprastai nutilo.

– Įdomu. Mano sesuo Kerol vakar kai ką pasakė.

– Ką?

– Jos draugė Reičel ką tik išvarė savo vaikiną, sužinojusi, kad jis melavo apie jų santykius. Jis tvirtino, kad yra išsiskyręs jau dvejus metus.

Susiraukiau.

– Daugelis vyrų meluoja, kad yra išsiskyrę.

– Tiesa. Bet laikas atrodo keistas. Reičel dabar apsistojusi pas Kerol. Paprašysiu atsiųsti nuotrauką.

– Manai, kalbama apie Garį?

– Kol kas nežinau. Palaikyk jį lauke, kol patikrinsiu.

Ji baigė pokalbį.

Stovėjau savo virtuvėje, staiga pajutusi nerimą.

Po akimirkos Garis vėl pasibeldė.

– Debi! Ar…– Ar tą vandenį ruoši nuo nulio?

Šiek tiek pravėriau duris ir padaviau jam stiklinę.

– Ačiū. O dabar – gal pagaliau pasikalbėkime kaip suaugę žmonės?

– Žinoma. Kiek laiko susitikinėjai su savo mergina, kol dar nebuvai išsikraustęs?

Jis įsitempė.

– Kam tai primeni?

– Todėl, kad prašai manęs pamiršti viską, kas įvyko.

– Deb, aš juk pripažinau, kad tai buvo klaida.

– Ar pasakei jai, kad mes jau išsiskyrę?

Jo ranka, laikanti stiklinę, sustingo.

– Ką?

– Ar pasakei savo merginai, kad jau esi su manimi išsiskyręs?

Jis pažvelgė į Lindos namo pusę.

– Gal galime pasikalbėti viduje? Tavo kaimynė labai smalsi.

– Atsakyk į klausimą.

– Pasakiau jai, kad mes nebegyvename kartu.

Nespėjau nieko atsakyti – susibrazdėjo telefonas.

Linda atsiuntė žinutę.

„Carol ką tik parodė man Rachel vaikiną. Debbie, tai Gary. Atvežu juos pas tave.“

Perskaičiau du kartus.

Tada pakėliau akis.

Gary nervingai mane stebėjo.

– Kas tau rašo?

– Linda.

– Ką ji rašo?

– Ji sužinojo kai ką įdomaus apie tavo merginą.

Jo veidas staiga pabalo.

– Ką Linda žino?

– Pasirodo, daugiau nei aš.

Jis tuoj pat pabandė patraukti savo lagaminą durų link.

– Debbie, eikime į vidų.

– Ne. Manau, liksime čia.

Po kelių minučių į Lindos kiemą įvažiavo jos automobilis.

Kartu su ja išlipo dvi moterys.

Vos tik Gary atpažino vieną iš jų, lagamino rankena išsprūdo jam iš rankų.

– Ne, – sušnibždėjo jis.

Moteris patraukė tiesiai mūsų link.

– Sveikas, Gary.

Jis paniškai atsisuko į mane.

– Ką tu padarei?

– Nieko, – atsakiau. – Dar ne.

Linda mus supažindino.

– Debbie, čia – Rachel. Reičelė pažvelgė į mano vyrą su neslepiamu pasibjaurėjimu.

– Sakei man, kad esi išsiskyręs jau dvejus metus!

Įsmeigiau žvilgsnį į Garį.

– Jis išsikraustė prieš keturis mėnesius. Mes vis dar susituokę.

Reičelė papurtė galvą.

– Jis man sakė visai ką kita.

Tada ji atskleidė dar labiau stulbinantį dalyką.

– Be to, tavo vardas – ne Džeimsas!

Atsisukau į jį.

– Džeimsas?

Garis pasitrynė kaktą.

– Tai mano antrasis vardas.

Reičelė karčiai nusijuokė.

– Jis man pasakojo, kad jo buvusi žmona – valdinga moteris, kuri neleidžia jam matytis su paaugliu sūnumi.

– Mūsų sūnui dvidešimt ketveri, – atsakiau. – Jis išsikraustė prieš trejus metus.

Reičelės akys išsiplėtė.

– Jis man sakė, kad jūsų sūnui – septyniolika!

Garis atrodė vis labiau neviltyje.

– Jūs nesuprantate, kokia buvo mūsų santuoka!

Tačiau Reičelė dar nebuvo baigusi.

– Jis taip pat sakė, kad palikote jo sergančią motiną.

Viduje viskas susitraukė.

– Pusę metų, kiekvieną ketvirtadienį, vežiojau jo motiną į chemoterapijos procedūras.

Reičelė įsmeigė į jį žvilgsnį.

– Vadinasi, pavaizdavai savo žmoną kaip žiaurią moterį tik tam, kad pats atrodytum auka?

Garis tylėjo.

Tada paklausiau Reičelės, kiek laiko jie kartu.

Ji sudvejojo.

– Nuo kovo. Kovo aštuntąją jis pasakė, kad mane myli.

Man užgniaužė kvapą.

Kovo aštuntoji.

Mūsų vestuvių metinės.

Garis man buvo sakęs, kad tą vakarą dalyvaus darbo vakarienėje.

Vakarieniavau viena ir palikau jam lėkštę.

Dabar jau žinojau, kur jis iš tiesų buvo.

Reičelė atrodė siaubingai sutrikusi.

– Jis man sakė, kad tą vakarą praleido vienas, o paskui atvažiavo pas mane. Atsisukau į Garį.

Dvidešimt dvejus metus gaminau jam valgį, rėmiau jo karjerą, rūpinausi jo šeima ir tikėjau jo pažadais.

O jis tuos pačius metus išnaudojo tam, kad pavaizduotų mane kaip siaubingą žmoną.

– Debi, prašau, – prabilo jis. – Reičel buvo linkusi viską kontroliuoti. Ji nuolat mane tardydavo.

Reičel sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Nes tu nuolat melavai!

Garis vėl atsisuko į mane.

– Atsiprašau. Tiesiog noriu grįžti namo.

Žengiau žingsnį atgal, kai jis tiesė ranką į manąją.

– Už ką tiksliai atsiprašai?

– Už viską!

– Konkrečiau.

Jis sudvejojo.

– Žiūrėk, Reičel butas priklauso jai. Ji mane išvarė, o viešbučiai brangūs. Neturiu kur dėtis.

Įdėmiai į jį pažiūrėjau.

Galiausiai supratau.

Jis grįžo ne todėl, kad mane mylėtų.

Jis grįžo, nes jam reikėjo vietos, kur galėtų pernakvoti.

– Gari, tu ieškai ne atleidimo. Tu ieškai nemokamos nakvynės.

Jo veidas surimtėjo, tapo griežtas.

– Negali tiesiog užtrenkti durų prieš nosį savo pačios namuose!

Papurčiau galvą.

– Tiesą sakant, galiu.

Jis sumirksėjo.

– Ką tu čia šneki?

– Kai išėjai, sutikai gauti išmoką už savo turto dalį. Pasirašei nuosavybės perleidimo dokumentus, pameni?

Jis tylėjo.

– Dokumentai buvo galutinai sutvarkyti praėjusį mėnesį. Dabar namas visiškai priklauso man.

Garis žvilgtelėjo į lauko duris, paskui – į naują spyną.

Atrodė, kad tik dabar jis suprato: senasis gyvenimas jo daugiau nebelaukia.

– Negali palikti manęs stovėti lauke!

Liūdnai nusišypsojau.

– Tu pats mane to išmokei.

Sužinokite daugiau
Prieš išeidama, Reičel priėjo prie manęs.

– Debi, atsiprašau. Jei būčiau žinojusi tiesą, niekada nebūčiau su juo susitikinėjusi.

Papurčiau galvą.

– Tu patikėjai žmogumi, kuris tau rūpėjo. Lygiai taip pat, kaip ir aš. Jos akys prisipildė ašarų.

Ji grįžo prie Lindos automobilio nė neatsigręždama.

Garis…likau stovėti savo verandoje, desperatiškai bandydama nuspręsti, ką dėl to kaltinti.

– Ar dabar jau laiminga? – paklausė jis griežtu tonu.

Nieko neatsakiau.

Tiesiog uždariau duris.

Pro virtuvės langą stebėjau, kaip jis iš garažo neša dvi mano supakuotas dėžes. Jam teko gerokai pavargti, kol pavyko jas įgrūsti į automobilį šalia lagaminų ir golfo lazdų.

Prieš keturis mėnesius jis buvo išėjęs, tikėdamasis, kad būsiu pasiekiama, kai tik jam prireiks.

Dabar jis vėl išvyko.

Tačiau šįkart neverkiau dėl to, kad jis išėjo.

Vėliau tą vakarą grįžo Linda, nešina maišeliu produktų: sūriu, krekeriais, putojančiu sidru ir nedideliu tortu, aplietu rožiniu glajumi.

– Kokia proga? – paklausiau.

Ji padėjo tortą ant virtuvės stalviršio.

– Pagaliau susigrąžinai savo verandą.

Vakarieniavome valgydamos tortą po ką tik nudažytomis mėlynomis spintelėmis.

Besimėgaujant desertu, staiga pravirkau.

Ne todėl, kad norėjau, jog Garis sugrįžtų.

O todėl, kad po dvidešimt dvejų metų, praleistų kito žmogaus laimę iškeliant aukščiau savosios, pagaliau pasirinkau save.

Ir pirmą kartą per labai ilgą laiką pasijutau taip, lyg mano namai būtų visiškai mano.

Visited 1 647 times, 1 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий