1 DALIS: KLAUSIMAS, KURĮ UŽDUOTI JIS NETURĖJO TEISĖS
Kai po mūsų skyrybų pirmą kartą susitikau su Luka Moretti, buvau aštuntą mėnesį nėščia – laukiausi jo vaiko. O Vanessa Sinclair laikė jį už parankės. Akimirką visi trys stovėjome nejudėdami.

Stovėjau šalia balto ąžuolo lopšio prabangioje vaikiškų prekių parduotuvėje „Madison Avenue“ gatvėje, viena ranka prilaikydama sunkų pilvą, o Luka žvelgė į mane iš mažiau nei šešių metrų atstumo. Jo veido išraiška pasikeitė taip drastiškai, kad vos jį atpažinau. Vanessa dar stipriau įsikibo į jo rankovę. Būtent tai patraukė mano dėmesį pirmiausia.
Vos pastebėjau jo brangų, tamsiai pilką kostiumą. Nei sidabrinį laikrodį ant riešo. Nei pažįstamą, kampuotą žandikaulio liniją, kurią kadaise glamonėjau tamsoje. Pamačius, kaip ji jį liečia, skaudėti jau nebeturėjo – juk mūsų skyrybos buvo galutinai įformintos lygiai prieš septynis mėnesius.
Viskas įvyko todėl, kad pati išėjau iš to Manheteno namo, kuriame tikėjausi sulaukti senatvės. Luka man nebepriklausė. Tačiau mano kūnas jį atpažino dar prieš įsikišant savigarbai. Mūsų kūdikis krustelėjo po mano šonkauliais. Galiausiai Luka ištarė mano vardą.
– Izabela?
Jo balsas išdavė, kad jis lyg būtų pamatęs vaiduoklį.
– Sveikas, Luka.
Vanessa žvilgtelėjo tai į mano veidą, tai į pilvą.
– Koks tavo nėštumo laikas?
Kad ir ką būčiau atsakiusi, tiesa jau buvo akivaizdi.
– Aštuntas mėnuo.
Luka pažvelgė į mano pilvą. Tada nuskambėjo klausimas, kuris mane giliai sužeidė.
– Ar šis vaikas – mano?
Norėjau jam trenkti.
– Datos nėra sudėtingos, Luka.
Už manęs stovėjusi pardavėja apsimetė, kad tvarko lininių antklodžių ekspoziciją. Vanessa pirmoji atgavo savitvardą.
– Ką gi, – tarė ji tyliai, – tai netikėta.
Žinoma, ji vilkėjo kreminės spalvos drabužius. Vanessa puoselėjo nekaltumo įvaizdį: švelnūs atspalviai, subtilūs papuošalai, nepriekaištinga laikysena. Ji buvo sena Moretti šeimos draugė – jos tėvas finansininkas daugelį metų dirbo su Moretti šeima. Ji mokėjo įeiti nepastebėta, tačiau išeidama palikdavo visus įsitikinusius, kad ji – pati protingiausia ir blaiviausiai mąstanti asmenybė.
Luka žengė žingsnį arčiau.
– Turėjai man pasakyti. Sužinokite daugiau
Įsikibau į lovelės kraštą.
– Aiškiai parodei, ko nori.
– Ką tai reiškia?
Vanesa padėjo ranką jam ant rankos.
– Luka, gal mums reikėtų eiti?
– Ne.
Vanesa atsisuko į mane. Nenuleidau nuo jos akių.
– Lik.
Ji sugebėjo nuslėpti akimirką trukusią reakciją, nors Luka tai taip pat pastebėjo.
– Ką aš aiškiai parodžiau?
Trumpai nusijuokiau.
– Gavau tavo žinutę.
– Kokią žinutę?
Parduotuvėje staiga pasidarė tvanku. Prisiminiau lietų, barbenantį į miesto namo langus. Kreminės spalvos voką, kurį laikiau rankose. Vanesą, kalbančią su užuojauta. Atsisukau į Luką.
– Žinutę, kurioje parašei, kad mūsų santuokai galas.
– Aš tau taip pasakiau?
– Tu pasirašei.
– Apie ką tu kalbi?
– Tai absurdiška. Istorija su viešbučiu „Mercer“ nutiko prieš kelis mėnesius.
Luka lėtai atsisuko į ją. Vanesos veido išraiška pasikeitė beveik nepastebimai, bet mes abu tai pamatėme.
– Iš kur žinai, kad tai buvo viešbutis „Mercer“? – paklausė jis.
– Ką?
– Nuotraukos.
Tas tylus balsas – Luka buvo baisiausias, koks tik gali būti.
– Tu ką tik pavadinai jį viešbučiu „Mercer“. Iš kur žinai, kur tos nuotraukos buvo darytos?
Vanesa sutriko.
– Kažkur girdėjau.
– Iš ko?
– Nepamenu.
Luka įdėmiai ją stebėjo. Tos nuotraukos niekada nebuvo viešinamos. Niekas apie jas nekalbėjo fonde. Luka sakė, kad jos anonimiškai atkeliavo į jo asmeninį kabinetą. Niekada nesakiau Vanesai viešbučio pavadinimo – arba bent jau buvau tikra, kad nesakiau. Skrandį suspaudė prisiminimas, nesusijęs su kūdikiu: Vanesa, stovinti prie laiptų tą paskutinį mūsų vakarą.
Vanesa, įteikianti man voką – ji tiksliai žinojo, kada kraunuosi daiktus, – ir tvirtinanti, kad Luka atsisako su manimi susitikti.
– Izabele.
– Izabele.
Madisono aveniu judėjo automobiliai. Luka pasivijo mane už pusės kvartalo. Rankų prie manęs nekišo. Galbūt suprato, kad šiuo metu neturi tokios teisės.
– Prašau, sustok. Kai atsisukau, jo veido išraiška buvo pasikeitusi. Jo baimė mane trikdė labiau nei pyktis.
– Mano miegamajame, po viena nepritvirtinta grindlente, kažkas yra, – atsakiau.
– Kas?
– Mano miegamajame Brukline. Po grindlente, šalia radiatoriaus.
– Kodėl?
– Nes negalėjau to išmesti.
– Kas tai?
– Vokas, kurį Vanesa man davė tą vakarą, kai išvykau.
– Koks vokas?
– Tavo atsisveikinimo laiškas. Preliminarūs skyrybų dokumentai. Tavo parašas.
Širdis daužėsi taip stipriai, kad jaučiau jos plakimą gerklėje.
– Laiškas, kuriame rašei, kad pasitikėjimo nebėra, – tęsiau, – kad negali gyventi su žmogumi, kuriuo nebetiki, ir kad niekada daugiau nenori manęs matyti.
Luka išbalo.
– Mano atsisveikinimas?
– Sakei, kad nebėra apie ką kalbėtis.
– Ne.
– Luka…
– Aš niekada nerašiau tau jokio atsisveikinimo laiško.Jis žvilgtelėjo pro butiko vitrinas. Vanesa liko viduje. Ji slinko durų link. Atsargiai. Apgalvotai.
– Ir aš niekada nieko nedaviau Vanesai, kad ji tau perduotų.
Mūsų kūdikis krustelėjo. Stipriai. Daugelį mėnesių įsivaizdavau, kaip vėl susitiksiu su Luka. Kartais įsivaizduodavau, kaip rėkiu ant jo. Kartais – kaip prasilenkiu su juo net neatpažinusi. Tais vienišiausiais vakarais, kai gulėdama nemiegojau, o kūdikis spardėsi, įsivaizduodavau, kaip Luka pasirodo prie mano buto durų ir paaiškina, kad įvyko baisi klaida.
Tokios fantazijos atrodė saugios, nes nebuvo tikrovė. Paaiškinimas, padėjęs man išgyventi mūsų santuokos griūtį, staiga prarado prasmę. Už Lukos nugaros atsidarė butiko durys. Ant šaligatvio žengė Vanesa.
– Kas čia vyksta?
Luka liko stovėti atsisukęs į mane.
– Izabelė sako, kad tą vakarą, kai ji išvyko, tu jai perdavei mano laišką.
Šįkart Vanesa Sinkler neturėjo paruošto atsakymo. Tik trumpą akimirką – baimę.
– Tiesiog norėjau padėti.
Luka atsisuko į ją.
– Kam padėti?
Vanesa pažvelgė į mane. Supratau, kad jos melas – dar ne pati žiauriausia dalis.
2 DALIS: ŠEŠIOS DIENOS, KURIOS MUS SUŽLUGDĖ
Iki to momento, kai pasirodė nuotraukos, maniau, kad mūsų santuoka pakankamai tvirta, jog atlaikytų beveik viską. Dabar toks įsitikinimas atrodė skaudžiai arogantiškas. Luka Moretis nebuvo lengvo būdo žmogus. Tėvas jį nuo mažumės mokė kvestionuoti viską: motyvus, sutartis, ištikimybę, skaičius ir netgi jausmus.
Būdamas trisdešimt septynerių, Luka valdė privačią investicijų įmonę, turinčią biurus Niujorke, Londone ir Milane. Net dvigubai vyresni žmonės kruopščiai ruošdavosi deryboms su juo. Jis pastebėdavo detales, kurios kitiems praslysdavo pro akis. Keturerius metus maniau, kad ir aš esu viena iš tų, kurios tai geba. Susipažinome per „Moretti“ fondą.
Luka dalyvavo valdybos posėdyje, kurį paprastai būtų praleidęs. Aš suabejojau viena iš jo biudžeto prielaidų. Jis tyrinėjo mane lygiai dešimt sekundžių. O vėliau pakvietė vakarienės.
– Tai buvo arba labai drąsu, arba labai neapgalvota, – pasakė jis.
– Tai kuris iš jų?
– Dar nenusprendžiau.
Po trijų mėnesių jis jau buvo nusprendęs. O dar po dvejų metų mes susituokėme. Mūsų santuoka niekada nebuvo tobula. Luka dirbo per daug. Man nepatiko, kad verslo vakarienėse su manimi elgėsi tarsi su kokiu aksesuaru. Jam nepatiko, kad aš taip lengvai pasitikiu žmonėmis. Man nepatiko tai, kad, jo manymu, pasitikėti kitais yra taip sudėtinga.
Kartą ginčijomės keturiasdešimt minučių, nes jis norėjo, kad vairuotojas lauktų prie pastato, kuriame vyko mano susitikimai, o aš jam atsakiau, kad man nereikia asmens sargybinių einant apsipirkti maisto produktų. Vis dėlto mes vienas kitą mylėjome. Bent jau aš tikėjau, kad mylime. O tada atsirado nuotraukos. Tą popietę Luka grįžo namo anksčiau.
Vos įžengusi į jo darbo kambarį supratau, kad kažkas negerai. Ant rašomojo stalo gulėjo keturios nuotraukos.
– Pasakyk, ką aš čia matau.
Tai mane išgąsdino labiau nei riksmai. Paėmiau pirmąją nuotrauką. Joje matyti, kaip įeinu į viešbutį „Mercer“. Už manęs eina Evanas Koulas. Evanas buvo konsultantas, dirbęs prie vienos iš fondo švietimo iniciatyvų pertvarkymo projekto. Nuotraukoje atrodė, kad esame vieni.
Iš tikrųjų pro duris ėjome paskui tris valdybos narius. Fotografas juos tiesiog iškirpo. Antroje nuotraukoje matyti, kaip Evanas vestibiulyje pasilenkia prie manęs.
Tačiau nuotraukoje nematyti, kad jis klausė, ar noriu, jog jis paneštų krūvą pristatymo aplankų, nes buvo sugedusi mano rankinės sagtis. Trečiojoje nuotraukoje matyti, kaip įeiname į liftą. Viduje jau buvo dar septyni projekto komandos nariai.
Ketvirtojoje nuotraukoje matyti, kaip Evanas išeina iš viešbučio beveik po trijų valandų. Aš pro kitą išėjimą buvau išėjusi dvidešimčia minučių anksčiau. Padėjau nuotrauką atgal ant Lukos stalo.
– Darbinis susitikimas.
– Gali tai įrodyti?
Iš pradžių pamaniau, kad neteisingai supratau.
– Ką pasakei?
– Gali įrodyti, kad ten buvo ir kitų žmonių?
– Ten buvo dar vienuolika žmonių.
– Tai pasakyk man jų vardus.
– Manai, kad meluoju.
– Aš tiesiog užduodu klausimą.
– Ne. Tu reikalauji, kad teisčiausi dėl nuotraukų, kurias atsiuntė žmogus, specialiai parinkęs tokius kampus, kad darbinis susitikimas atrodytų kaip romanas.
– Aš nesakiau „romanas“.
– To ir nereikėjo sakyti.
– Izabele. – Ką?
– Tiesiog atsakyk man.
Galbūt būčiau galėjusi atleisti už tuos klausimus. Skaudino tai, kaip jis į mane žiūrėjo juos užduodamas – tarsi į žmogų, esantį už jo pasitikėjimo rato ribų. Išvardijau dalyvius, kuriuos prisiminiau: projekto koordinatorių, du teisininkus, keturis valdybos narius, rėmėjų atstovą, tris konsultantus ir Evaną.
– Patikrink viešbučio įrašus, – atsakiau.
– Patikrinsiu.
– Patikrink fondo kalendorių.
– Patikrinsiu.
– Paskambink kiekvienam žmogui, buvusiam tame kambaryje.
– Jei reikės.
– Tai ir padaryk.
Tai turėjo būti ta akimirka, kai būtume atvirai susiginčiję. Tai turėjo būti akimirka, kai jis būtų nusekęs paskui mane ir prisipažinęs, kad jam baisu. Akimirka, kai būčiau atsisukusi ir pripažinusi, kaip giliai mane sužeidė jo abejonės. Jo paties. Šešias dienas beveik nesikalbėjome.
Luka valandų valandas praleisdavo savo kabinete. Aš lankydavau fondo susirinkimus ir grįždavau vėlai. Maistas likdavo nepaliestas. Per tas šešias dienas Vanesa čia lankėsi dažniau nei įprastai.
Tuo metu nieko blogo neįtariau. Jos tėvas turėjo reikalų su Luka…a. Ji dirbo dviejuose fondo komitetuose. Su Luka ji buvo pažįstama dar nuo universiteto laikų. Kai pirmą kartą užtiko mane vieną pusryčių kambaryje, ji atsisėdo priešais.
– Atrodai visiškai išsekusi.
– Man viskas gerai.
– Luka sakė, kad judu susidūrėte su sunkumais.
– Jis aptarinėjo mūsų santuoką su tavimi?
– Na, ne visai.
Tai turėjo mane labiau suneraminti.
– Ar jis sakė, kas, jo manymu, nutiko?
– Izabele, turbūt neturėčiau į tai kištis.
– Tai ir nesikišk.
Ji pasilenkė per stalą ir palietė mano ranką.
– Tiesiog nenoriu, kad būtum pažeminta.
Patraukiau ranką.
– Ką tai reiškia?
– Juk pažįsti Luką. Jam pasitikėjimas – viskas.
– Aš jo neišdaviau.
– Žinau.
– Tikrai žinai?
– Žinoma.
Tada ji pridūrė: „Bet kartais nesvarbu, kas iš tiesų nutiko. Kartais užtenka vien abejonės.“
Tuos žodžius prisiminiau daug vėliau. Tuo metu jie tiesiog skaudino. Šeštąjį vakarą lietus taip stipriai daužėsi į langus, lyg kas būtų sviedęs saujas žvyro. Nusileidau žemyn, nes negalėjau užmigti. Po Lukos darbo kambario durimis matėsi šviesa. Išgirdau jo balsą – jis su kažkuo kalbėjosi telefonu. Supratau, kad klausytis – negražu.
Ir tada išgirdau savo vardą.
– Ne, – pasakė Luka. – Dar nieko nenusprendžiau.
Tada:
– Jei įrodymai tikri, mūsų santuokai galas.
Viskas mano viduje tarsi sustingo. Nelaukiau, kol išgirsiu daugiau. Tai tapo klaida, kurią mintyse kartojau daugelį mėnesių. Pasitraukiau, neišgirdusi likusios dalies. Laiptų apačioje laukė Vanesa.
– Ką čia veiki?
Ji laikė kreminės spalvos voką.
– Luka paprašė tau tai perduoti.
– Kas čia?
Jos veido išraiška mane pažemino dar net nespėjus atplėšti voko.
– Atsiprašau.
Paėmiau jį. Pirmasis dalykas, kurį supratau – pasitikėjimas tarp mūsų buvo sugriautas. Antrajame teigta, kad santuokos tęsimas viską tik dar labiau sugadins. Trečiajame buvo prašoma išvykti iki ryto; jame taip pat rašoma, kad Luka nenori manęs matyti. Apačioje puikavosi parašas: Luka Moretis.
Perskaičiau du kartus. Vanesa tyliai stovėjo šalia.
– Jis nenori tavęs matyti, – sušnibždėjo ji. – Nežemink savęs maldaudama.
Vonios kambaryje nusiėmiau vestuvinį žiedą – negalėjau to padaryti mūsų miegamajame. Palikau jį šalia praustuvo. Trečią valandą septyniolika minučių ryto išėjau iš namų. Luka manęs nesivijo.
Kitą dieną su manimi susisiekė advokatai. Dokumentai. Sąlygos. Lukos pusė reikalavo išsiskyrimo.
Nė vienas iš mūsų neskambino kitam. Skyrybų procesas vyko sparčiai, nes atsisakiau ginčytis dėl pinigų. Pasilikau tai, ką turėjau dar prieš santuoką. Praėjus dviem savaitėms po išsikraustymo iš mūsų namo, stovėjau basomis savo laikiname bute Brukline, rankose laikydama nėštumo testą.
Tada paėmiau telefoną. Skiltyje „mėgstamiausi“ nejudamai švietė Lukos vardas. Ar vaikas mano? Būtent tai jis manęs paklausė po septynių mėnesių. Prisiminiau nuotraukas.
Jei įrodymai tikri – mūsų santuokai galas. Atidėjau telefoną į šalį. Vėliau pasakyti jam tiesą darėsi vis sunkiau. Kai nėštumui buvo šešios savaitės, sau pasakiau: palauksiu, kol apsilankysiu pas gydytoją. Aštuntą savaitę įtikinau save, kad privalau įsitikinti, jog nėštumas vystosi normaliai.
Dvyliktą savaitę sau pasakiau, kad skyrybos jau beveik baigtos, tad dar vieno mūšio tiesiog neištversiu. Šešioliktą savaitę jau ėmė matytis pilvukas. Dvidešimtą savaitę tyla tapo savotišku sprendimu. Ir dabar, stovėdama Medisono aveniu, netoliese esant Vanesai, supratau: mano tyla apsaugojo ne tą žmogų. Luka įdėmiai ją apžiūrėjo.
– Ar davei Izabelai laišką?
Vanesa sunėrė rankas ant krūtinės.
– Taip.
Luka žengė žingsnį jos link.
– Kodėl?
– Nes buvai ant jos labai įsiutęs.
– Ne to tavęs klausiau.
Vanesa žvilgtelėjo į mane. – Tu norėjai gyventi atskirai.
– Paprašiau savo advokato parengti galimus variantus.
– Sakei man, kad santuokai galas.
– Pasakiau, kad nežinau, ar galėsiu likti santuokoje, jei tos nuotraukos iš tiesų rodo tai, ką atrodo rodančios.
– Buvai visiškai sugniuždyta. Bandžiau apsaugoti jus abu nuo dar didesnio padėties pabloginimo.
– Tai tu suklastojai laišką, kad neleistum mums visko dar labiau sugadinti?
– Nieko aš neklastojau.
– Tai kas jį parašė?
Luka įsiterpė tarp mūsų.
– Kur tas laiškas?
– Mano bute.
– Noriu jį pamatyti.
– Daugiau nebegali maninėti.
Jo veide atsispindėjo skausmas.
– Žinau.
– Tada prašau.
Atsigręžiau į Vanesą. Ji buvo pernelyg susivaldžiusi.
– Tas popierius nieko neįrodys, – tarė ji.
– Atrodai dėl to sunerimusi, – atsakiau.
– Nerimauju dėl tavęs, Izabela. Esi aštuntą mėnesį nėščia ir akivaizdžiai emociškai nestabili.
Štai ir Vanesa, kurią prisiminiau. Jos rūpestis virto aštriu ginklu.
– Esu nėščia, – atsakiau. – Bet nepasimečiau.
Atsisukau į Luką.
– Nori pamatyti voką?
– Taip.
– Gerai.
Vanesa žengė į priekį.
– Luka, negi tu rimtai svarstai…
– Nereikia.
Esu mačiusi, kaip galingi vyrai praranda žadą, kai Luka prabyla tokiu tonu. Tačiau šįkart ji nebijojo jo pykčio. Ji bijojo to, ką jis gali sužinoti.
Jei Luka sakė tiesą…Tiesą sakant, septynis mėnesius gedėjau dėl sprendimo, kurio jis niekada nebuvo priėmęs. Išvykau, nesuteikusi jam progos manęs sulaikyti.
3 DALIS: LAIŠKAS PO GRINDLENTE
Niekada nebuvau įsivaizdavusi Lukos Moretti savo bute Brukline. Ši vieta jam buvo per ankšta. Skamba absurdiškai, bet taip ir buvo. Luka derėjo erdvėse aukštomis, beveik keturių metrų lubomis, su kalkakmenio židiniais, tyliai besisukiojančiais darbuotojais ir langais, iš kurių atsiveria vaizdas į Centrinį parką.
Mano bute grindlentės buvo kreivos, radiatorius šnypštė taip, lyg būtų supykęs ant viso pasaulio, o virtuvė buvo tokia siaura, kad šaldytuvą galėdavau atidaryti tik tada, kai orkaitės durelės būdavo uždarytos. Galiausiai pamilau šią vietą. Iš pradžių nekęsdavau kiekvieno jos centimetro, nes ji priminė viską, ką buvau praradusi.
Vėliau tai tapo vieta, kurioje išmokau miegoti viena. Kur pirmą kartą pajutau, kaip mūsų dukra spardosi. Kur vidurnaktį pati surinkau naudotą knygų lentyną, nes atsisakiau kieno nors prašyti pagalbos. Ten vėl tapau tiesiog Izabela – ne vien tik Izabela Moretti.
Kai Luka įėjo paskui mane, jis lėtai apsidairė. Jo žvilgsnis užkliuvo už kūdikio daiktų: prie sienos pastatytas sulankstytas vežimėlis, dėžės su sauskelnėmis, ant sofos – mažučiai balti smėlinukai. Ant šaldytuvo magnetuku pritvirtinta ultragarso nuotrauka. Pamačiau, kaip jis krustelėjo.
– Kada tai daryta?
– Dvidešimt antrą savaitę.
Vanesa kartu neatvyko – Luka liepė savo vairuotojui parvežti ją namo. Patraukiau miegamojo link.
– Grindlentė yra čia.
Luka sekė paskui. Mano miegamajame stovėjo dvigulė lova, komoda, skaitymo lempa ir lopšys, kurį, gimus kūdikiui, planavau pastatyti šalia lovos. Pritūpiau prie radiatoriaus. Luka nedelsdamas žengė į priekį.
– Nereikia.
– Tau negalima taip tūpti.
Nepaisant visko, tas pažįstamas dirglumas jo balse privertė mane beveik nusišypsoti. Beveik.
– Aš laukiuosi, Luka. Nesu pagaminta iš stiklo.
– Pasitrauk.
– Tu čia negyveni.
– Izabela. Kai kurie įpročiai po skyrybų išliko geriau nei meilė. Jis priklaupė ir paspaudė lentą ten, kur parodžiau. Po ja gulėjo kreminės spalvos vokas. Mėnesių mėnesius negalėjau pakęsti minties, kad jis ten yra. Kartą buvau nunešusi jį prie šiukšlių vamzdžio. Bet paskui sugrąžinau atgal.
Galbūt daliai manęs reikėjo įrodymo, kad to žiaurumo pati neišsigalvojau. Luka atsargiai paėmė voką. Jis iškart atpažino popierių.
– Tai nuo mano darbo stalo.
– Tai nepadeda tavo padėčiai.
– Ne.
Jis atplėšė voką. Pirmiausia ištraukė dokumentus dėl gyvenimo skyrium. Stebėjau, kaip jo akys bėgioja po puslapį. Kartą. Du kartus.
– Tai ne mano.
– Čia tavo parašas.
– Jis panašus į mano parašą.
Jis pasuko lapą į mane.
– Pažiūrėk į raidę „L“.
– Ką?
– Kai pasirašau visą savo vardą ir pavardę, apatinis brūkšnys eina po raide „M“. Visada taip būdavo.
Man tas parašas atrodė visiškai toks pat kaip Lukos. Tačiau kai jis pasirašydavo teisinius dokumentus, aš retai kada įsižiūrėdavau į raides. Jis išsitraukė piniginę, išėmė kortelę ir ją apvertė. Kitoje pusėje buvo ranka užrašytas parašas. Toks mažas, kad galėjau jo niekada ir nepastebėti.
Laiške esantis parašas baigėsi ties raide „o“ žodyje „Moretti“. Jo tikrasis parašas tęsėsi toliau.
– Tai įrodo, kad kažkas prastai nukopijavo tavo vardą, – sušnibždėjau.
– Tai įrodo, kad aš to nepasirašiau.
Atsisėdau ant lovos krašto. Luka liko stovėti. Kurį laiką abu tylėjome. Tada uždaviau klausimą, kurio bijojau klausti dėl to, kas nutiko Medisono aveniu.
– Ką ketinai pasakyti tą vakarą?
– Kada?
– Per tą pokalbį telefonu.
– Girdėjau tave savo darbo kambaryje. Sakei: „Jei įrodymai tikri, mūsų santuokai galas.“
Luka užsimerkė. Kai vėl atmerkė akis, pyktis jo veide buvo dingęs.
– Tu tiesiog nuėjai šalin.
– Taip. „Kitas sakinys buvo: „Bet aš nemanau, kad taip yra.““
„Kalbėjausi su savo advokatu.“
Mano pirštai ėmė virpėti.
„Jis patikrino fondo kalendorių. Viešbutyje buvo numatytas projekto susitikimas.“
„Jis tikslinosi dalyvių sąrašą.“
„Ten buvo dar vienuolika žmonių.“
„Žinau.“
„Žinojai?“
„Jau kitą rytą.“
Luka žengė link manęs. Pakėliau ranką.
„Nereikia.“
„Žinojai, kad nuotraukos klaidina?“
„Taip.“
„Dar prieš man išvykstant?“
„Kai tą rytą užlipau į viršų, tavęs jau nebebuvo.“
„Vadinasi, žinojai tiesą, bet leidai įvykti skyryboms?“
„Ne.“
„Tai paaiškink.“
„Bandžiau tau skambinti.“
„Mano telefonas buvo išjungtas.“
„Žinau.“
„Kaip?“
„Nes skambinau tol, kol tavo balso paštas persipildė.“
„Aš niekada nemačiau…“
„Po trijų dienų pakeitei numerį.“
Mano advokatas tai pasiūlė, kai ėmė skambinti žurnalistai, klausinėdami apie gandus dėl mūsų išsiskyrimo.
„Kodėl neatėjai pas mane?“
„Atėjau.“
„Ką?“
„Nuėjau į butą, kurį nurodė tavo advokatas.“
„Aš buvau persikrausčiusi.“
„Taip.“
Prieš įsikurdama Brukline, keturias naktis praleidau viešbutyje. Vėliau, kai fotografai aptiko tą pirmąjį pastatą, vėl persikėliau kitur. Visais ryšiais rūpinosi mano advokatas. Luka pažvelgė į langą.
„Aš irgi buvau piktas, Izabela.“
Jo balse nebuvo jokio noro teisintis.
„Išvykai vidury nakties. Tavo žiedas gulėjo šalia…“– Viskas gerai?
– Ne.
Tai buvo pirmas nuoširdus atsakymas, kurį tą dieną kam nors daviau.
– Ne, Evanai. Bet, regis, pagaliau suprantu kodėl.
Po dvidešimties minučių atėjo el. laiškas. Jis neįrodė, kad Vanessa suorganizavo nuotraukų darymą, tačiau patvirtino, kad ji žinojo laiką. Persiunčiau jį Lukai. Jis tyliai perskaitė.
– Vadinasi, ji yra informacijos grandinėje.
– Taip.
– Vis dėlto tai neįrodo, kad ji ką nors pasamdė.
– Žinau.
Kitas pėdsakas buvo susijęs su voku. Ne dėl paties laiško, o dėl dokumentų, susijusių su gyvenimo skyrium susitarimu. Blankai – tokie patys, kokius naudojo Lukos teisininkų komanda. Formatavimas – toks pat, kokį vėliau mačiau tikruose skyrybų dokumentuose.
Tačiau, padėjusi juos šalia pirmojo oficialaus pasiūlymo dėl gyvenimo skyrium, kurį gavo mano advokatas, kai ką pastebėjau. Dokumentai, kuriuos man davė Vanessa, buvo atspausdinti likus dienai iki tol, kol Lukos advokatas oficialiai parengė galimus susitarimo variantus.
– Tai neįmanoma, – sušnibždėjau.
Luka pasilenkė virš stalo.
– Ką?
Jis perskaitė datas.
– Šių dokumentų nerengė mano advokatas.
– Tai kaip Vanessa juos gavo?
O gal ji turėjo ryšį su žmogumi, galinčiu imituoti tokį formatavimą? Galiausiai, tai, kaip tiksliai ji tai padarė, nebuvo taip svarbu. Vokas nebuvo joks nesusipratimas. Viskas buvo suplanuota. Apskaičiuota taip, kad pasiektų mane būtent tą akimirką, kai buvau pažeidžiamiausia.
– Ji žinojo, kad tave girdėjau.
Luka suraukė kaktą.
– Ką?
– Kabinete.
– Kai tave išgirdau, ji laukė prie laiptų. Ji tiksliai žinojo, kada įteikti man voką.
– Galbūt ji pamatė tave už durų.
– Būtent. Vanessa ne šiaip pasinaudojo kilusiu ginču. Ji laukė. Mintyse peržvelgiau tas šešias dienas. Prisiminiau jos nuolatinius įspėjimus apie tai, kaip Luca yra apsėstas pasitikėjimo temos.
Ji ruošė mane tam, kad patikėčiau laišku, dar net neįdėjusi jo man į rankas. Kurį laiką leidau sau pajusti tą neapykantą. Neapykantą. Juk ji žinojo, ką man reiškė Luca.
Ji bent jau suprato, kad laiškas apie išsiskyrimą buvo melagingas. Ir kiekvieną vėlesnę dieną ji sąmoningai pasirinko tylą. Tada mane aplankė dar viena įžvalga.
– Skyrybos.
Luca pažvelgė į mane.
– Ir kas su jomis?
– Kodėl ji nesustojo, kai aš išvykau?
– Ji negalėjo.
– Kodėl?
– Nes jei būtų pasakiusi tiesą bent vienam iš mūsų, būtume palyginę savo versijas.
Būtent. Jai reikėjo, kad Luca patikėtų, jog išvykau savo noru. Jai reikėjo, kad aš patikėčiau, jog tai jis liepė man išvykti. Visa kita užbaigė mūsų pačių išdidumas.
– Ji ne viena sugriovė mūsų santuoką, – sušnibždėjau.
Lucos veidas įsitempė.
– Ne.
Vis dėlto gerbiau jį už tai, kad jis tai pripažino. Jis patraukė kėdę priešais mane ir atsisėdo.
– Turėjau tavimi pasitikėti.
– Taip.
– Turėjau su tavimi pasikalbėti, neleisdamas įtarimams virsti tyla.
– Taip.
– Turėjau atkakliau tavęs ieškoti.
– Taip.
– O tu turėjai man pasakyti apie mūsų vaiką.
Štai ir kaltinimas, kurio laukiau.
– Taip.
Luca pakėlė galvą. Galbūt tikėjosi, kad pradėsiu gintis.
– Turėjau, – atsakiau. – Tu turėjai teisę žinoti.
Jo veide atsispindėjo skausmas.
– Tai kodėl nepasakei?
– Nes bijojau.
– Manęs?
– Bijojau to, ką galėtum man padaryti, net to specialiai nesiekdamas.
– Kartą jau buvau išgyvenusi išsiskyrimą su tavimi. Vos vos. Nebebūčiau ištvėrusi, jei būčiau paskambinusi ir vėl išgirdusi įtarimą tavo balse.
– Be to, maniau: jei patikėsi, kad tave išdaviau, imsi abejoti, ar vaikas tikrai tavo. „Aš juk suabejojau.“
„Taip.“
„Atsiprašau.“
„Atsiprašymai nieko nepanaikina.“
„Ne.“
Lauke, prospektu, praūžė sirena.
Tuomet Luka tarė: „Nesitikiu atleidimo vien todėl, kad atskleidėme melą.“
„O aš nesitikiu, kad skyrybos tiesiog išgaruos.“
Daug labiau, nei norėjau.
„Net nežinau, ar tarp mūsų dar liko kas nors, ką būtų galima pataisyti, – tęsė jis. – Tačiau noriu pažinti savo vaiką.“
„Pažinsi.“
Visgi išgirdau tai. Palengvėjimą.
„Ar tikrai taip manai?“
„Nenubausiu jos už tai, kas įvyko tarp mūsų.“
Jis žvilgtelėjo į mano pilvą.
„Jos?“
Niekada jam nebuvau sakiusi.
„Tai mergaitė?“
Akimirką Luka Moretis tiesiog prarado gebėjimą kalbėti. Vyras, galėjęs be jokių užrašų derėtis dėl milijardų vertų sandorių, spoksojo į mano pilvą taip, tarsi pasaulis būtų nustojęs suktis.
„Dukra.“
„Taip.“
Jo veidą nušvietė keista, lyg dužusi šypsena. Tačiau ji akimirksniu dingo – abu prisiminėme tai, kas buvo pavogta. Pirmasis spyris. Mėnesiai, kurių niekada nebebus įmanoma susigrąžinti. Dalis to – Vanesos kaltė. Kita dalis – Lukos. Tiesa ne visada palengvina kaltės naštą.
Kartais ji tiesiog tiksliau ją paskirsto. Vanesa. Mintyse pakartojau šį vardą.
„Neatsakyk.“
Visgi atsiliepiau.
„Klausau?“
Vanesa net nesivargino apsimesti.
„Tu nė neįsivaizduoji, ką darai.“
„Tiesą sakant, manau, kad pagaliau suprantu.“
„Leidi Lukai tavimi manipuliuoti, nes esi nėščia ir pažeidžiama.“
„Gal jau gana vadinti nėščias moteris pasimetusiomis? Tau tai nepadeda.“
„Nežinai, koks jis buvo pamatęs tas nuotraukas.“
„Ne. Nes pasirūpinai, kad išvykčiau anksčiau, nei galėjau tai sužinoti.“
„Aš jį saugojau.“
„Nuo ko?“ – Iš tavęs.
Įjungiau telefoną garsiakalbiu. Luka pažvelgė į mane.– Tęsė Vanesa.
– Visada manei, kad meilė jam daro tave ypatingą. Niekada jo nesupratai.
Stipriau suspaudžiau telefoną.
– O tu supratai?
– Pažinojau jį anksčiau už tave.
– Ne to klausiau.
– Tu pavertei jį silpnu.
Priešais mane sėdinčio Lukos veidas surimtėjo, tapo griežtas.
– Vadinasi, tu išsiuntei tas nuotraukas?
Tada pridūrė: – Aš to nesakiau.
– Ne. Nesakei.
– Tu viską iškraipai.
– Tai paaiškink, kaip atsirado tas laiškas.
– Bandžiau užbaigti tai, kas jau seniai buvo sudužę.
– Tu suklastojai jo parašą.
– Anksčiau ar vėliau jis būtų pasirašęs.
Kambaryje viskas tarsi sustingo. Įdėmiai stebėjau Luką. Dėl nuotraukų – ne visai prisipažinimas. Supratau. Išlaikiau ramų balsą.
– Tu nusprendei, ką darys Luka, dar jam pačiam to nepadarius.
– Jis buvo nelaimingas.
– Aš irgi.
– Ir dėl to buvai kalta tu.
– Ne, Vanesa. Tai tu pasirūpinai, kad mes tuo patikėtume.
Tada ji ištarė sakinį, kuris galutinai atskleidė tai, kas slėpėsi po kiekvienu jos „rūpesčio“ gestu.
– Jis turėjo suprasti, kad būtent aš buvau ta, kuri liko.
Užsimerkiau. Savinakiškumas. Vanesa praleido daugybę metų šalia Lukos, tikėdama, kad vien buvimas šalia suteikia jai tam tikras teises. O pamačiusi silpnumo akimirką – ja pasinaudojo.
– Tu jo norėjai, – atsakiau.
– Norėjau, kad jis nustotų rinktis tą, kuri galiausiai jį paliks.
– Tai tu privertei mane išeiti.
– Tu pati to norėjai.
– Ne.
– Ne, Vanesa. Aš tiesiog norėjau, kad mano vyras manimi patikėtų.
– Tu neatskleidei sužlugusios santuokos. Tu radai du įskaudintus ir išdidžius žmones ir pasirūpinai, kad jie niekada nepasikalbėtų – o tas pokalbis galėjo juos išgelbėti.
– Manai, jis atleis tau už tai, kad nuslėpei jo vaiką?
Vanesa tai žinojo.
– Manai, vienas suklastotas laiškas viską keičia? Tu vis tiek dingai. Tu vis tiek neleidei jam matytis su dukra.
Atsisukau į Luką. Trumpam sugrįžo senoji baimė. Tada jis žengė arčiau telefono. – Vanesa.
– Daugiau niekada nepasinaudosi mano dukra, kad įskaudintum Izabelą.
Tada Vanesa sušnibždėjo: „Luka.“
– Ne.
– Tu nesupranti.
– Suprantu pakankamai.
– Padariau tai, nes…
– Tik nesakyk, kad todėl, jog mane mylėjai.
Jo veido išraiška buvo šaltesnė, nei kada nors anksčiau esu mačiusi.
– Kontrolės negalima vadinti meile.
Vanesa staigiai įkvėpė.
– Pasigailėsi dėl to.
– Ne, – tarė Luka. – Aš gailiuosi, kad tikėjau, jog esi mano draugė.
Kūdikis dar kartą pasispardė. Uždėjau ranką ten, kur jautėsi judesys.
Tada jis labai lėtai paklausė: „Ar galiu?“
Mėnesių mėnesius ir pati tai įsivaizdavau. Jo ranką ant savo pilvo. Mūsų vaiką, judantį po jo delnu. Kiekvienoje svajonėje mes buvome kartu – susituokę. Tačiau mūsų dukra nenusipelnė likti įkalinta mūsų išdidumo griuvėsiuose.
Luka žengė arčiau. Atsargiai, tarsi artintųsi prie kažko švento, jis priglaudė ranką prie mano pilvo šono. Ir tada ji pasispardė. Stipriai. Esu mačiusi jį piktą. Triumfuojantį. Išsekusį. Pavydų. Šaltą. Švelnų. Jo nykštys kartą brūkštelėjo per mano suknelę.
– Tai ji padarė?
– Ne, Luka. Tiesiog ten viduje turiu labai agresyvią auksinę žuvelę.
Vieną akimirką abu nusišypsojome. Tas pažįstamumo jausmas skaudino labiau nei pyktis. Nors ašaroms dar nebuvo pagrindo – Luka, ko gero, tramdytų ašaras net degdamas pastate. Ir staiga prisiminiau, kodėl kadaise mylėti jį buvo taip lengva.
– Vis dar turime problemą, – atsakiau.
– Vanesa prisipažino dėl laiško.
– Bet ne dėl nuotraukų.
– Ne.
Paėmiau Evano atsiųstą el. laišką.
– Ji žinojo susitikimo detales.
– Taip.
– Ir žinojo viešbutį, nors niekas jai nesakė.
– Taip.
– Ji norėjo mus išskirti.
– Taip.
– Tai turbūt arčiausia tiesos, kiek tik galime priartėti.
Iš Lukos veido supratau, kad jam tai nepatinka. Jis norėjo tikrumo. Įrodymų. Vis dėlto gyvenimas retai pateikia vienareikšmius atsakymus. Kartais žmogus pats atskleidžia, kas yra, per visus savo ankstesnius veiksmus. Man nebereikėjo, kad Vanesa prisipažintų dėl kiekvienos smulkmenos – pakako to, ką mačiau savo akimis. Visgi liko vienas dalykas.
– Turi su ja pasikalbėti akis į akį.
Luka suraukė kaktą.
– Kodėl?
– Nes noriu išgirsti, ką ji pasakys, kai nebegalės slėptis už telefono.
– Nori ten dalyvauti.
– Taip.
– Izabele…
– Aš neprašau leidimo.
Jo akyse sužibo kažkas panašaus į pasididžiavimą.
– Gerai, darysime taip, kaip tu nori.
Pirmą kartą per aštuonis mėnesius atsidūrėme vienoje pusėje. Nežinojau, ar tai mane gąsdina, ar suteikia vilties.
5 DALIS: TIESA BUVO ČIA NUO PAT PRADŽIŲ
Vanesa sutiko susitikti, nes vis dar tikėjo, kad gali viską ištaisyti. Susitikome kitą popietę „Moretti“ fondo biure. Bent jau anksčiau tai buvo „Moretti“ fondo biuras. Praleidau daugybę metų vaikščiodama tais koridoriais. Darbuotojai man šypsodavosi ir vadindavo ponia Moreti.
Dabar registratūros darbuotoja, pradėjusi čia dirbti jau po mano skyrybų, tiesiog paklausė mano vardo.
– Izabelė Moreti…
– Izabelė Benet.
Luka tai išgirdo. Kartu įėjome į pasitarimų kambarį. Vanesa jau buvo viduje. Ji žvilgtelėjo į mano pilvą, tada – į Luką.
– Tai štai ką mes darome?
– Taip.
Luka liko stovėti. Vanesa pažvelgė į jį.
– Atsivedei ją čia, kad mane apkaltintų?
– Atėjau pati, – atsakiau.
Ji nukreipė žvilgsnį į mane.
– Tai reikalas tarp manęs ir Lukos.
– Ne. Tai ir buvo tavo klaida nuo pat pradžių.– Tu vis nuspręsdavai, kas priklauso tau.
Padėjau kreminės spalvos voką ant stalo. To menko sureagavimo man pakako.
– Atpažįsti jį.
– Ne.
– Turėtum. Juk tu man jį įteikei.
– Jau paaiškinau tai.
– Sakei, kad tiesiog padedi.
– Taip ir buvo.
– Tu suklastojai jo parašą.
– To nežinai.
– Vakar pati prisipažinai.
– Pasakiau tik tiek, kad anksčiau ar vėliau jis vis tiek būtų pasirašęs.
– Būtent.
Vanesa pažvelgė į Luką.
– Tu jau ruošei skyrybų dokumentus.
Luko balsas tapo šaltas.
– Tai buvo vienas iš variantų.
– Norėjai, kad ji dingtų.
– Norėjau sužinoti, ar įrodymai tikri.
– O jei būtų buvę tikri?
– Bet nebuvo.
– Tačiau manei, kad gali būti.
Atsisukau į Luką. Vanesa puikiai žinojo, kur spausti. Vis dėlto šįkart Lukas nesigynė.
– Taip, – tarė jis.
– Ir ką tai reiškia?
Atrodė, kad Vanesa liko sutrikusi.
– Tai reiškia, kad ji žino – tu ja nepasitikėjai.
– Nuvyliau savo žmoną, leisdamas įtarimams tapti svarbesniems už tuos metus, kuriuos ją pažinojau.
– Tai – mano kaltė.
– Bet laiškas – tavo.
Lukas padėjo skyrybų dokumentų kopijas šalia tikrųjų teisinių popierių.
– Šie dokumentai datuoti anksčiau, nei mano advokatai apskritai ką nors parengė.
Vanesos veido išraiška pasikeitė. Vos vos. Bet to pakako. Pastūmiau per stalą Evano el. laišką.
– Be to, tiksliai žinojai, kur vyks susitikimas „Mercer“ viešbutyje.
– Bendradarbiavau su fondu.
– Žinojai, kad ten bus Evanas.
– Žinojau, kad ten bus daug žmonių.
– Tai kodėl vakar sakei, kad nuotraukos darytos „Mercer“ viešbutyje?
– Nes prisiminiau.
– Iš kur?
– Kas tau pasakė, kur darytos nuotraukos?
– Juk tu mane paruošei prieš man išvykstant, ar ne?
– Apie ką tu kalbi?
– Apie pusryčių kambarį. Sakei, kad užtenka vien abejonės.
– Tiesiog bandžiau tave paguosti. – Sakei manęs nežeminti savęs.
– Buvai pernelyg emocionali.
– Laukiai prie laiptų.
– Matei mane prie Lukos kabineto.
Supratau.
– Girdėjai jį sakant: „Jei įrodymai tikri, mūsų santuokai galas.“
– Tai beprotybė.
– Žinojai, kad neišbuvau pakankamai ilgai, jog išgirčiau visa kita.
– Užteks.
– Tad įteikei man tą laišką.
– Sakiau – užteks.
– Žinojai, kad patikėsiu, nes šešias dienas mane tam ruošei.
Vanesa trenkė delnu į stalą.
– Man buvo įgrisę žiūrėti, kaip tu jį žlugdai!
Smūgio garsas nuaidėjo per visą kambarį. Jos kruopščiai puoselėta kaukė visiškai subyrėjo.
– Įsiveržei į jo gyvenimą, ir staiga viskas pasikeitė, – tarė ji. – Dėl tavęs jis keitė tvarkaraščius. Anksčiau išeidavo iš vakarienių. Ginčijosi su žmonėmis, kuriuos pažinojo dvidešimt metų, vien todėl, kad tau atrodė, jog fondas turėtų veikti kitaip. Tavo nuomone jis pasitikėjo labiau nei tais, kurie buvo šalia jo dar nuo paauglystės.
– Tai ir buvo tavo priežastis?
– Padarei jį pažeidžiamą.
– Aš jį mylėjau.
– Tu atitraukei jo dėmesį.
Galiausiai prabilo Luka.
– Vanesa.
Buvo beveik baisu stebėti, kaip greitai ji bandė vėl tapti ta moterimi, kurią jis prisiminė.
– Aš tave saugojau.
– Ne.
– Tu nesupranti, ką ji tau padarė.
– Puikiai suprantu, ką padarė Izabelė.
Jis pasislinko arčiau stalo.
– Ji metė man iššūkį.
– Ji reikalavo, kad pasiaiškinčiau.
Jo žvilgsnis nukrypo į mane.
– Ji privertė mane grįžti namo, nors būčiau likęs biure. Ji privertė mane rūpintis dalykais, kurių neįmanoma įvertinti finansinėse ataskaitose.
Tada jis vėl pažvelgė į Vanesą.
– Dėl to netapau silpnesnis.
Vanesos veidas persikreipė iš skausmo.
– Tu pasirinkai ją.
– Taip.
Žodis buvo paprastas. Galutinis.
– Aš buvau šalia daugybę metų.
– Žinau.
– Žinojai, ką jaučiu. Luca sustingo.
– Ne.
– Neįžeidinėk manęs.
– Žinojau, kad tau rūpiu. Tačiau nežinojau, jog manai, kad tai suteikia teisę sugriauti mano santuoką.
Vanessa atsisuko į mane. Jos veide šmėstelėjo neapykanta. Ne todėl, kad jai atleidau, o todėl, kad staiga ji pasirodė tokia maža. Mėnesių mėnesius mano mintyse ji tvyrojo tarsi šešėlis, uždengęs viską. Elegantiška. Valdinga.
Dabar ji tebuvo moteris, supainiojusi norą ką nors turėti su įsitikinimu, kad tas žmogus jai priklauso. Moteris, kuri aptiko silpnybę ir ja pasinaudojo. Moteris, kurios galia laikėsi tik tol, kol niekas nesusidėjo faktų į vieną visumą.
– Ar tu surežisavai tas nuotraukas?
Luca pažvelgė į ją.
– Atsakyk jai, – tarė jis.
Ji vis dar žiūrėjo į mane.
Galiausiai ji sušnibždėjo:
– Žinojau, kad tas susitikimas atrodys prastai.
– Ne to tavęs klausiau.
– Sklido gandai apie tave ir Evaną.
– Tai melas.
– Tai nesvarbu.
– Man tai svarbu.
– Ar pasirūpinai, kad kas nors mus nufotografuotų?
Tada:
– Paprašiau vieno žmogaus užfiksuoti tą susitikimą.
Mano pirštai nutirpo.
– Kodėl?
– Kad pamatyčiau, kas įvyko.
– Juk žinojai, kad ten dalyvaus dar vienuolika žmonių.
– Žinojai, kad tame nėra nieko asmeniško.
– Vadinasi, nuotraukos tau niekada nebuvo įrodymas.
Vanessa atsisuko į mane.
– Jos buvo galimybė.
Šie žodžiai išsprūdo man iš lūpų dar prieš tai, kai supratau, jog juos ištariau. Luca nusisuko nuo jos. Mačiau įniršį, atsispindintį įsitempusioje jo pečių linijoje. Tačiau jo pyktis man jau neberūpėjo. Ši dalis priklausė man.
– Tu parinkai kampus, – atsakiau.
– Ne aš jas dariau.
– Bet tu……žinojai, kaip norėjai, kad jie atrodytų.“
„Tu nusiuntei juos Lukai.“
„Taip.“
Tiesa turėjo suteikti pergalės jausmą. Juk ji galėjo paaiškinti, kodėl mūsų santuoka žlugo. Tačiau ji negalėjo sugrąžinti prarastų mėnesių. Negalėjo pastatyti Lukos šalia manęs per pirmąjį ultragarso tyrimą. Negalėjo ištrinti naktų, kai tyliai verkiau į pagalvę, bijodama, kad stresas pakenks kūdikiui.
Negalėjo ištrinti akimirkos, kai Luka pažvelgė į mano pilvą ir paklausė, ar jo dukra tikrai yra jo. Tiesa nėra laiko mašina. Kartais ji tiesiog parodo, kiek visko buvo sudaužyta. Luka atsisuko į Vanesą.
„Su fondu baigta.“
„Luka…“
„Atsistatydinsi iš visų pareigų „Moretti“ fondo valdyboje.“
„Tu negali…“
„Galiu.“
„Tai mano šeimos…“
„Tavo tėvo verslo santykiai su mano įmone – visai kas kita. Tai, ką padarei čia – visai kas kita.“
„Dėl jos nubrauksi dvidešimt metų?“
Lukos veide atsirado beveik liūdna išraiška.
„Ne. Dėl tavęs.“
Vanesa dar kartą pažvelgė į mane.
„Manai, kad laimėjai.“
Uždėjau ranką ant mūsų dukros.
„Ne.“
„Štai koks skirtumas tarp mūsų.“
„Niekada nemaniau, kad Luka yra kažkas, ką galima laimėti.“
Vanesa išėjo. Tačiau ši tyla skyrėsi nuo tos, kuri mus sugriovė. Šioje buvo tiesa. Luka priėjo prie manęs.
„Ar viskas gerai?“
„Nežinau.“
„Gal nori vandens?“
„Turbūt.“
Jis atnešė stiklinę. Tada aš nusijuokiau.
„Kas?“
„Septynis mėnesius įsivaizdavau, ką pasakyčiau, jei kada nors paaiškėtų, kad buvau teisi.“
„Ir?“
„Nieko neturiu.“
„Tau nieko nereikia sakyti.“
„Ne, reikia.“
„Tu irgi mane įskaudinai.“
„Žinau.“
„Ne. Turiu tai pasakyti.“
„Suprantu, kodėl tos nuotraukos tave išgąsdino.“ „Galiu suprasti net klausimus. Bet tas žvilgsnis, kuriuo tą dieną į mane žiūrėjai…“ Gerklę suspaudė. „Jaučiausi taip, lyg keturios nuotraukos būtų svarbesnės už ketverius metus.“
„Neturėjo būti.“
„Ne.“
„Klydau.“
„Ir aš klydau – išvykau, taip ir nepasikalbėjusi su tavimi apie tą laišką.“
„Taip.“
„Klydau, kad nuslėpiau nėštumą.“
„Taip.“
Tame atsakyme glūdėjo skausmas. Įkvėpiau oro.
„Tai… kur mes dabar esame?“
Luca žiūrėjo į mane, rodos, ištisą amžinybę.
„Nežinau.“
Šįkart buvau dėkinga, kad jis nepateikė lengvo atsakymo.
Tuomet jis tarė: „Bet žinau, nuo ko noriu pradėti.“
„Nuo ko?“
„Nuo mūsų dukros.“
„Noriu būti šalia.“
„Kam?“
„Tam, kam tik leisi.“
„Vizitai pas gydytojus, – tęsė jis. – Gimdymas. Tos baisios valandos, kai ji nuspręs, kad niekas name neturi miegoti.“
„Manai, ji bus sunkaus būdo?“
„Juk ji – pusiau Moretti.“
„Bet ir pusiau Bennett.“
„Vadinasi, mums galas.“
Tai buvo pirmas kartas per beveik metus, kai abu pasidalijome tokia akimirka.
„Šiandien nevertas prašyti dar vieno šanso.“
„Tai ir neprašyk.“
„Neprašysiu.“
„Bet jei kada nors ateis diena, kai pamanysi, kad galbūt esu jo vertas…“
Šįkart Luca Moretti neužbaigė derybų. Sprendimą paliko man.
„Nežinau“, – sušnibždėjau.
„Aš žinau.“
„Negalime grįžti į tai, kas buvome anksčiau.“
„To ir nenoriu.“
„Tai, kas buvome, ir privedė prie to, kas nutiko.“
Šie žodžiai giliai įsirėžė. Skaudūs. Ir teisingi.
„Jei kada nors dar kas nors bus, – tarė jis, – viskas turi būti kitaip.“
Ilgai į jį žiūrėjau. Tada tiesiau ranką link savo palto.
„Ketvirtadienį turiu vizitą pas gydytoją.“
„Ketvirtadienį?“
„Pusę vienuolikos.“ „Ar galiu ateiti?“
Ne todėl, kad norėjau jį nubausti. O todėl, kad pasakyti „taip“ reiškė atverti duris.
„Taip.“
„Ačiū.“
Po trijų savaičių gimė mūsų dukra. Jos vardas – Sofija. Luka buvo šalia. Gimdymo metu jis vos nesulaužė man rankos, nes taip stipriai suspaudžiau jo pirštus; vėliau jis tvirtino, kad patyrė ilgalaikę traumą. Pasiūliau jam susikeisti vietomis – tegul jis pabūna su kūdikiu.
Visame kambaryje įsivyravo tyla. Luka taip pat nutilo. Supratau, ką pasakiau.
Tada, išsekusi ir sutrikusi, ištariau: „Nereikia.“
„Aš nieko nesakiau.“
„Tu labai garsiai galvojai.“
Šalia mūsų, lopšyje, pravirko Sofija. Luka pakėlė ją su tokiu išgąsčio kupinu susikaupimu, lyg laikytų patį brangiausią daiktą, kokį tik kada nors buvo lietęs. Stebėjau, kaip jis laiko mūsų dukrą.
Vanesos prisipažinimas atskleidė melą, sugriovusį mūsų santuoką, tačiau stebuklingai nesugrąžino to, ką buvome praradę. Tą savaitę mes vėl nesusituokėme. Nemėginome apsimesti, kad pasitikėjimą galima atkurti vienu atsiprašymu. Luka pradėjo lankyti terapiją. Vėliau ėmėme eiti kartu. Jis suprato, kad pasitikėjimas nereiškia, jog niekada nekyla abejonių.
Tai reiškė, kad kilus abejonėms pirmiausia kreipiesi į mylimą žmogų, o ne į visus kitus. Aš supratau, kad išėjimas gali atrodyti kaip savisauga, tačiau kartu virsta dar viena tylos forma. Abu supratome, kaip lengvai trečiasis asmuo gali valdyti santykius, kai patys žmonės poroje nustoja kalbėtis. Vanesa pasitraukė iš fondo veiklos.
Daugiau niekada su ja nekalbėjau. Man nereikėjo keršto – užteko tiesos. Jos sukonstruotas melas gyvavo tik todėl, kad egzistavo tamsoje. Kai galiausiai su Luka palyginome tai, ką kiekvienam iš mūsų buvo prikalbėta, melas sugriuvo – netgi gėdingai lengvai….labai greitai. Nuotraukos. Vokas. Suklastotas parašas.
Dalykai, kuriuos ji žinojo – nors niekada neturėjo žinoti. Tiesa iš tiesų buvo čia nuo pat pradžių. Tiesiog nebuvome pakankamai ilgai stovėję toje pačioje pusėje, kad ją pamatytume. Praėjus šešiems mėnesiams po Sofijos gimimo, Luka pakvietė mane vakarienės. Ne kaip Sofijos tėvas.
Ir ne todėl, kad tai būtų pasiūlęs advokatas ar terapeutas. Liepiau jam laukti atsakymo tris dienas.
– Taip, – galiausiai pasakiau.
Ir tik tada pridūriau: – Vienas pasimatymas.
– Vienas pasimatymas.
– Jokių išankstinių prielaidų.
– Jokių išankstinių prielaidų.
– Jokių lauke laukiančių vairuotojų.
– Tai atrodo kaip nereikalinga bausmė.
– Luka.
– Gerai.
Po metų jis dar kartą pasipiršo. Šį kartą nebuvo jokios pokylių salės. Jokio „Moretti“ šeimos relikvijos – žiedo, laukiančio aksominėje dėžutėje. Buvome mano virtuvėje Brukline. Tame pačiame bute, kuriame jis pirmą kartą pamatė ant šaldytuvo pritvirtintą Sofijos echoskopijos nuotrauką.
Sofija miegojo kitame kambaryje. Luka stovėjo šalia tos atsilaisvinusios grindlentės, po kuria kadaise buvau paslėpusi jo suklastotą atsisveikinimo raštelį.
Tada jis pažvelgė į mane ir tarė: – Ilgai maniau, kad mūsų santuoka žlugo, nes kažkas mums pamelavo.
– Klydau.
– Melas atvėrė duris. O mes pro jas įžengėme.
– Taip.
– Nenoriu susigrąžinti tos santuokos, kurią turėjome anksčiau.
– Noriu tos, kurią išmokome sukurti po to.
Jis įkišo ranką į kišenę.
– Izabela Benet, puikiai žinau, kokia esi sudėtingo būdo.
– Tai tavo įžanga?
– Jaudinuosi.
– Tau tai visiškai nesiseka.
– Sekėsi geriau, kol manęs nenutraukei.
Jis paėmė mane už rankos. Po visais sluoksniais liko tiesiog vyras. Ne „Moretti“ pavardė. Ne vyras, kuris mane nuvylė. Ne svetimasis, klausęs, ar mūsų dukra – tikrai jo.
– Negaliu pažadėti, kad niekada daugiau nebijosiu, – pasakė jis. „Negaliu pažadėti, kad niekada nieko neteisingai nesuprasiu ar tavęs nesupykdysiu. Negaliu pažadėti, kad niekada vienas kito neįskaudinsime.“
Mano akys prisipildė ašarų.
„Tačiau pažadu, kad niekada daugiau neleisiu tylai atsakyti į klausimą, kurį turėčiau užduoti tau pati.“
Jis palietė mano skruostą.
„Pažadu: kai abejosiu – kalbėsiuosi. Kai pyksiu – liksiu šalia. Kai bijosiu – pasakysiu tau, užuot pavertusi baimę kaltinimu.“
Jis priklaupė ant vieno kelio.
„Ir pažadu visą likusį gyvenimą prisiminti, kad pasitikėjimas nėra tai, kas man priklauso vien todėl, kad tave myliu. Tai dalykas, kurį privalau saugoti, nes tu myli mane.“
Jis atidarė dėžutę. Viduje buvo paprastas žiedas. Visiškai nepanašus į tą pirmąjį. Jis man iškart patiko.
„Ar vėl tekėsi už manęs?“
Akimirką prisiminiau tą moterį, kuria buvau tą lietingą vakarą. Stovinčią prie laiptų. Laikančią kreminės spalvos voką. Tikinčią, kad daugiau nebėra ką pasakyti. Jei būčiau galėjusi grįžti laiku atgal, būčiau paėmusi jos veidą į savo rankas ir pasakiusi vieną dalyką: „Paklausk. Grįžk į darbo kambarį.“
„Priversk jį į tave pažiūrėti. Priversk jį patį ištarti tuos žodžius. Neleisk niekam kitam kalbėti už žmogų, kurį myli.“ Tačiau gyvenimas mums nesuteikia tokios malonės. Vis dėlto kartais, jei mums pasiseka, jis duoda dar vieną šansą pasielgti kitaip. Pažvelgiau į Luką.
„Taip.“
Jo veide atsispindėjo palengvėjimas.
Tada pridūriau: „Bet jei mūsų namuose dar kada nors atsiras paslaptingas vokas – atidarysime jį kartu.“
„Sutarta.“
„O jei kas nors atsiųs tau įtartinų mano nuotraukų?“
„Pirmiausia paklausiu tavęs.“
„O jei išgirsiu tik pusę pokalbio?“
„Tiesiog įeisi į kambarį.“
„O jei Vanesa kada nors atsiųs mums kalėdinį atviruką?“
„Mes sudeginsime namą.“
„Luka.“
„Per stipru?“
„Gerokai.“ Jis pabučiavo mane dar nespėjus atsakyti. Tai nebuvo panašu į pasakos pabaigą. Ir nebuvo taip, lyg nieko baisaus nebūtų nutikę. Jis pabučiavo mane taip, kaip bučiuoja žmogus, tiksliai žinantis, ką praradome. Ir kiek kainavo rasti kelią atgal. Iš gretimo kambario pasigirdo Sofijos verksmas. Luka atsiduso.
– Tavo dukra pasižymi nepriekaištingu laiko pojūčiu.
– Mano dukra?
– Kai ji žavi – ji mūsų.
Sustojau ties durimis. Akimirką stebėjau, kaip jis pakelia Sofiją iš lovelės. Jos mažytė rankutė akimirksniu įsikibo į jo marškinius. Luka pabučiavo jai viršugalvį. Ir kažkas manyje pagaliau nurimo. Užgijo.
Melas sugriovė mūsų pirmąją santuoką, nes įtikino mus, kad pasitikėjimas – tai dalykas, kuris arba yra, arba dingsta visiems laikams. Dabar jau žinojome, kad taip nėra. Visgi tai, kas sudaužyta, ne visada reiškia pabaigą. Kartais tiesa paaiškėja per vėlai. Kartais teisingumas visai nepanašus į kerštą.
Kartais meilė išlieka ne todėl, kad niekas jos neišdavė, ja neabejojo ar jos nesužeidė, o todėl, kad, viskam išaiškėjus, du žmonės galiausiai nusprendė nebeleisti tylai kalbėti už juos. Ir šįkart, kai Luka pažvelgė į mane iš kito kambario galo, jo akyse nebuvo likę jokių abejonių.


