1 dalis
Tris dienas mano dešimtmetis sūnus neatsiliepė nė į vieną mano skambutį. Trečiąją dieną nuskubėjau į jo motinos namus ir kieme radau Oveną – jis buvo uždarytas metaliniame narve. Nulaužiau spyną ir priglaudžiau sūnų prie krūtinės. Jis žvelgė pro mano petį į drumzliną baseiną ir sušnibždėjo: „Tėti, prašau, nežiūrėk.“ Būtent tada pamačiau po vandeniu gulinčius kelis juodus maišus.

Nuo pat skyrybų stengiausi, kad joks nesutarimas su Dana nevirstų ginču. Dažniau, nei norėčiau prisipažinti, nurydavau savo išdidumą, nes maniau, kad ramus bendras vaiko auklėjimas – geriausia dovana, kokią galiu suteikti Ovenui. Vėliau Dana ištekėjo už vyro, vardu Kertisas. Kitų suaugusiųjų akivaizdoje jis atrodė visiškai malonus žmogus – tvirtai spausdavo ranką ir įsimindavo vardus.
Vis dėlto Ovenui jis kažkodėl niekada nekėlė pasitikėjimo. Kai tik užsimindavau apie Kertisą, sūnus tapdavo tylesnis – lyg kas būtų prislopinęs jo vidinį garsą. Pastebėdavau tai, bet ramindavau save, kad tai tiesiog nejaukumas, kurį jaučia kiekvienas vaikas, atsiradus naujam patėviui. Taip norėjau tuo tikėti, kad niekada nespaudžiau sūnaus atvirauti.
Dabar, žvelgdamas atgal, suprantu, kad įspėjamųjų ženklų buvo – ir į juos turėjau reaguoti kur kas rimčiau. Ovenas vis klausdavo, ar galėtų pasilikti pas mane dar vieną naktį, o paskui – dar vieną. Kaskart, kai paklausdavau, kaip sekasi pas mamą, jo pečiai įsitempdavo, žvilgsnis nuklysdavo į šalį, o atsakymai tapdavo neaiškūs ir trumpi.
Iki sekmadienio praėjo trys pilnos dienos – jis nepaskambino ir neparašė nė žinutės. Tokia tyla mano sūnui buvo visiškai nebūdinga, todėl sėdau į automobilį ir tiesiai nuvažiavau į tą namą. Priešais namą stovėjo Kertiso visureigis. Užuolaidos buvo užtrauktos, o vartai – užkabinti grandine; atrodė, lyg visa ši vieta būtų visiškai atskirta nuo pasaulio.
Beldžiausi vėl ir vėl, bet niekas neatidarė durų. Stovėjau ten, klausydamasis, kaip mano krumpliai barbena į medieną, ir su kiekviena sekunde jaučiausi vis kvailiau bei vis labiau bijojau. Tuomet jų kaimynė, ponia Doyle, gyvenanti čia jau seniai, skubiai perėjo savo veją link manęs ir pasakė, kad jau kelias savaites girdi iš namo sklindančius garsius ginčus.
Ji pridūrė, kad Owenas visiškai nustojo žaisti lauke – o tai buvo keista berniukui, kuris anksčiau kiekvieną popietę praleisdavo kieme. Ji paaiškino, kad neseniai Curtisas išilgai didžiosios dalies galinio kiemo pastatė aukštas, nuo pašalinių žvilgsnių saugančias tvoras. Dabar niekas iš kaimynų negalėjo matyti, kas ten vyksta. Tai sakydama, ji suspaudė lūpas į ploną, susirūpinusią liniją.
Tada ponia Doyle nuleido balsą taip, kad vos begirdėjau: „Vakar vakare mačiau, kaip Curtisas nešė į kiemą kelis didelius juodus šiukšlių maišus. Jis įmetė juos į baseiną.“
Skrandyje pajutau šaltą sunkumą, kuris niekaip nepraėjo. Ponia Doyle parodė į žemesnę tvoros dalį tarp savo ir jų sklypų, ir aš nedelsiau nė akimirkos. Perlipau per tvorą ir atsidūriau kieme. Jis atrodė apleistas: tarp terasos plytelių stiebėsi piktžolės, kiekviename kampe buvo prikaupta sausų, trapių lapų, o baseino vanduo tapo drumstas ir žalias. Patraukiau link vandens, bet dar nespėjus priartėti, mano dėmesį patraukė kažkas tolimajame kampe.
Nuo didelio metalinio aptvaro šunims buvo nuslinkęs mėlynas tentas, o už grotų sėdėjo mažas berniukas, stipriai priglaudęs kelius prie krūtinės. Owenas. Jo plaukai buvo susivėlę, lūpos – sausos, o pats jis atrodė lieknesnis, nei prisiminiau. Labiausiai gąsdino tai, koks jis buvo tylus ir nejudrus. „Owenai, sūneli. Čia tėtis.“ Jis lėtai pakėlė akis – atrodė, kad tam prireikė visų jo jėgų. „Tėti?“ Puoliau prie durelių ir griebiau už jų, tačiau pamačiau, kad jos užrakintos sunkia spyna. Išsigandęs dairiausi aplink, kol netoliese pastebėjau sodo žirkles. Įstačiau jas į spyną, iš visų jėgų paspaudžiau ir atlaužiau ją.
Tik iliustraciniais tikslais
Durelės plačiai atsidarė, ir aš stipriai apkabinau savo sūnų. Owenas apkabino mane abiem rankomis už kaklo ir įsikibo taip stipriai, kad jaučiau, kaip plaka jo mažytė širdelė. Galvoje kilo daugybė klausimų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo toks svarbus, kaip būtinybė išvesti jį iš to namo.
– Aš tave laikau. Mes išeiname.
Pasisukau link tvoros, pasiruošęs jį išnešti, bet Owenas staiga įsitempė ir sustingo. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie baseino. Sekiau jo žvilgsnį ir pamačiau vandenį – tirštą, drumzliną, o jo paviršiumi plūduriavo kažkokia keista plėvelė. Gilumoje vos įžiūrėjau keletą didelių tamsių siluetų, ir man staiga atmintyje iškilo ponios Doyle žodžiai.
Owenas ėmė drebėti. – Tėti, prašau, nežiūrėk į baseiną. Tiesiog išvesk mane iš čia.
Prispaudžiau jį stipriau ir paklausiau, ko jis taip bijo, bet jis tik įsirėmė veidu man į petį ir atsisakė atsakyti. Tai, kas, jo manymu, slypėjo po vandeniu, gąsdino jį dar labiau nei narvas. Jaučiau, kaip jo ašaros persmelkia mano marškinius, o man pačiam gerklę suspaudė gumulas.
Prieš tris dienas viskas, ko norėjau – tai suprasti, kodėl mano…Sūnus nustojo šauktis. Dabar jis pagaliau buvo saugus, mano glėbyje. Tačiau namas už mūsų skendėjo visiškoje tyloje, Danos niekur nesimatė, o po drumzlinu vandeniu gulėjo keli juodi maišai. Kiekvienas instinktas liepė bėgti, bet kartu kiekvienas instinktas sakė, kad negaliu išeiti nesužinojęs tiesos.
Tuomet Owenas pasilenkė prie pat mano ausies ir sušnibždėjo žodžius, nuo kurių sustingau vietoje: „Tėti… Mama bandė jį sustabdyti.“
Ir tą akimirką supratau, kad Oweno suradimas – galbūt tik visko pradžia.
2 dalis
Norėjau perkelti Oweną per tvorą ir kuo labiau nutolti nuo to namo. Tačiau nespėjau nė žengti žingsnio, kai kažkur priekyje garsiai užsitrenkė automobilio durelės. Owenas stipriau apkabino mano kaklą ir sušnibždėjo Curtiso vardą. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau pagalbos numeriu; pasakiau dispečerei, kad radau savo dešimtmetį sūnų, užrakintą metaliniame aptvare, ir įtariu, kad asmuo, tai padaręs, gali sugrįžti.
Dispečerė griežtai liepė neieškoti nieko teritorijoje ir su niekuo nestoti į akistatą. Taip ir padariau. Nunešiau Oweną link ponios Doyle kiemo; kol priėjome tvorą, ji jau buvo atitempusi nedideles kopėčias, kad galėčiau perduoti Oweną per viršų, jam pačiam nereikėtų lipti. Jai laikant kopėčias, jos rankos drebėjo, tačiau žvilgsnis išliko tvirtas.
Vos po kelių minučių atvyko policijos pareigūnai ir greitosios pagalbos automobilis. Medikai apgaubė Oweną antklode ir pradėjo jį apžiūrinėti, o pareigūnai vaikščiojo po kiemą – fotografavo aptvarą, sulaužytą spyną, brezentą ir viską aplink tą vietą, kur jį radau. Stebėjau visą veiksmą iš tolo, širdžiai vis dar smarkiai plakant.
Owenas nė akimirkai nepaleido mano rankos.
– Prašau, neleisk man grįžti į vidų.
– Ten nebegrįši, mažyli.
Medikai pasakė, kad berniukas dehidratavęs, ant riešų ir kulkšnių matyti mėlynės, be to, akivaizdu, kad jis tinkamai nesimaitino. Jų teigimu, niekas neatrodė tiesiogiai keliantis pavojų gyvybei, tačiau jie norėjo, kad berniuką apžiūrėtų ligoninėje – juk niekas dar nežinojo, kiek laiko jis buvo laikomas uždarytas ir kas nutiko iki man atvykstant. Linkčiojau pritardama kiekvienam žodžiui; jaučiausi dėkinga, bet kartu ir apimta pykinimo.
Prieš išvykstant vienas iš pareigūnų paklausė, ar Owenas ką nors minėjo apie baseiną. Paaiškinau, kad jis maldavo manęs ten nežiūrėti. Pareigūno veidas tapo pastebimai rimtesnis, kai ponia Doyle pakartojo tai, ką matė praėjusią naktį – kaip Curtisas į vandenį metė keletą juodų maišų.
Policija aptvėrė teritoriją, o mes su Owenu buvome nuvežti į ligoninę. Greitosios pagalbos automobilyje vos tramdžiausi neklausinėjusi berniuko – detektyvė buvo įspėjusi, kad Oweno pasakojimą turi išklausyti specialiai apmokytas vaikus apklausiantis pareigūnas, kad niekas – net ir aš – netyčia nepaveiktų jo prisiminimų. Tad tiesiog laikiau jį už rankos ir stebėjau pro langą slenkančius gatvių žibintus.
Danos vis dar nebuvo, o aš negalėjau nustoti galvoti apie paskutinius Oweno žodžius. Jis sakė, kad mama bandė jį sustabdyti. Tai reiškė, kad Dana galbūt nežinojo, ką daro Curtisas, kol viskas jau vyko, ir kad jai pačiai gali grėsti pavojus.
Tik iliustraciniais tikslais
Ligoninėje gydytojai prijungė Owenui lašelinę ir atidžiai stebėjo jo būklę, o šalia buvo socialinis darbuotojas. Galiausiai berniukui pavyko suvalgyti šiek tiek sriubos; sėdėjau ant lovos krašto ir stebėjau kiekvieną šaukštą – tarsi tai būtų buvusi maža pergalė. Po kurio laiko jis labai tyliu balsu paklausė, ar policija rado jo mamą.
– Kol kas nežinau, mažyli. Jie jos ieško.
Owenas nuleido akis į antklodę, dengiančią jo kojas.
– Mama bandė man padėti.
Iki tol mane kankino baimė, kad Dana galėjo kaip nors leisti visam tam įvykti. Tačiau išgirdusi, kaip Owenas ją gina, supratau, kad ši baimė dingo – nors jos vietą užėmė kita, dar sunkesnė. Susilaikiau neklausinėjusi detalių ir pasakiau jam, kad jis galės viską papasakoti tada, kai jausis tam pasiruošęs.
Maždaug po valandos į palatą įėjo detektyvė Renata Soto. Ji man pasakė, kad pareigūnai apieškojo namą ir rado ženklų, jog virtuvėje įvyko rimtas konfliktas; be to, po viena iš spintelių jie aptiko sudaužytą Danos telefoną.
Namo viduje nebuvo nei Danos, nei Curtiso.
Tuomet detektyvė Soto užsiminė apie baseiną. Vykdydami paiešką, pareigūnai ištraukė iš vandens juodus maišus ir juos atidarė.
Man suspaudė skrandį – galvoje ėmė suktis baisiausios mintys, viena už kitą baisesnės.
– Kas buvo jų viduje?
Soto prieš atsakydama padarė pauzę – atrodė, lyg ji jau žinotų tai, ko aš bijojau išgirsti.
– Drabužiai, – galiausiai ištarė ji. – Daugiausia drabužiai, dar šiek tiek dokumentų.
Įsistebeilijau į ją. – Drabužiai?
– Moteriški drabužiai, Oweno mokykliniai daiktai, nešiojamasis kompiuteris ir krūva dėžių su dokumentais. Nieko, kas būtų buvę gyva. – Ji leido man tai suvokti, o tada tęsė: – Atsiprašau. Žinau, kam buvai pasiruošęs.
Kojos tapo silpnos, tad teko sėstis į ligoninės kėdę. Tris valandas nešiojausi savyje baimę, kurią……kurio negalėjau įvardyti; jis išsiliejo iš manęs taip staiga, kad net apsvaigo galva.
– Tai kodėl jis įmetė juos į baseiną?
– Būtent tai ir bandome išsiaiškinti. Nešiojamasis kompiuteris ir popieriai visiškai permirkę, tačiau mūsų kriminalistai mano, kad dalį duomenų pavyks atkurti. Pone Dosonai, ar jūsų sūnus kada nors minėjo ką nors apie Kertiso darbą?
– Tik tiek, kad jis daug keliauja. Dana sakė, jog jis tvarkė vienos statybų bendrovės sąskaitas.
Soto lėtai linktelėjo, tarsi tai būtų kažką patvirtinę. – Mes vis dar ieškome ir Danos, ir Kertiso. Jos automobilio prie namo nebėra, o jo visureigis rastas už dviejų kvartalų – variklis dar buvo šiltas. Kažkas garsiai užtrenkė dureles, o tada jis dingo – greičiausiai pasuko pėsčiomis.
– Jis pamatė atvažiuojančią policiją.
– Gali būti. Arba pamatė jus.
Pažvelgiau į Oveną – jis pagaliau buvo užmigęs ligoninės lovoje, viena ranka vis dar įsikibęs į mano rankovės kraštą. Kad ir kas nutiko tame name, mano sūnus už tai sumokėjo.
Su vaiku kalbėjosi maloni moteris, ponia Okafor; pokalbis vyko nedideliame kambarėlyje su minkštais krėslais ir dėžute kreidelių. Stebėjau viską pro langą, stovėdamas šalia Soto, ir du kartus man teko išeiti į koridorių, kad galėčiau atgauti kvapą.
Tai, ką Ovenas jiems papasakojo, dėliojosi iš atskirų nuotrupų – būtent taip vaikai dažniausiai pasakoja apie sunkius dalykus.
Prieš tris savaites, kai jau turėjo miegoti, jis nusėlino į apačią atsigerti vandens ir darbo kambaryje pamatė Kertisą. Durys buvo atviros, ant stalo išmėtyti popieriai, o šalia Kertiso kojų stovėjo krepšys, pilnas grynųjų pinigų. Ovenas paklausė, kas tai. Kertisas nusišypsojo ir atsakė, kad tai – staigmena šeimai.
Tačiau vėliau Ovenas girdėjo ginčus. Mama uždavinėjo klausimus – iš pradžių tyliai. Iš kur tie pinigai? Kodėl naktį skambina iš kažkokios įmonės? Kodėl jos vardu atidarytos sąskaitos, apie kurias ji nieko nežinojo?
– Mama rado popierius, – pasakė Ovenas poniai Okafor. – Ji sakė, kad kam nors paskambins. Kertisas atsakė, kad ji tiesiog perdeda.
Trečiadienio vakarą ginčas peraugo į fizinį smurtą. Owenas išgirdo kažką dūžtant virtuvėje. Mama užbėgo į viršų, ištraukė jį iš lovos ir įkišo savo seną telefoną į pižamos kišenę.
„Ji pasakė: „Bėk pas ponią Doyle. Nesustok“, – pasakojo Owenas. – Bet Curtis mane sugavo prie galinių durų.“
Dana stojo tarp jų. Tai buvo akimirka, prie kurios Owenas vis grįždavo – kiekvieną kartą jo balsas sudrebėdavo. Mama griebė Curtisui už rankos ir rėkė, kad šis paleistų, o per grumtynes Owenas buvo pastumtas pro duris į terasą. Curtis pakėlė jį už peties ir nunešė prie šuns būdos – sunkaus daikto, kurį buvo nusipirkęs prieš kelis mėnesius, niekada nepaaiškinęs kam.
„Jis sakė, kad tik trumpam, – sušnibždėjo Owenas. – Sakė, kad per daug kalbu ir turiu išmokti patylėti.“
– O tavo mama? – švelniai paklausė ponia Okafor.
– Nežinau. Girdėjau, kaip nuvažiavo automobilis. Manau, jis ją išsivežė.
Už stiklo Soto žandikaulis įsitempė.
– Ar matei telefoną, Owenai? Tą, kurį tau davė mama?
Owenas įkišo ranką į ligoninės chalato kišenę, kur slaugė buvo sudėjusi jo daiktus, ir ištraukė kažką mažo bei apdaužyto. Tai buvo pigus, išankstinio mokėjimo atlenkiamas telefonas su įskilusiu ekranu.
„Ji sakė, kad jei kada nors prireiks pagalbos, turėčiau skambinti numeriu, kuris įrašytas pirmas.“
Tas numeris priklausė Danos seseriai Lėjai, gyvenusiai už dviejų valandų kelio į šiaurę, mažame miestelyje prie ežero. Soto paskambino jai iš koridoriaus, o aš stovėjau šalia, vos kvėpuodama. Lėja atsiliepė po antro skambučio; jos balsas skambėjo išsekęs. Kai Soto prisistatė, įsivyravo ilga, baisi tyla.
Tada Lėja pravirko.
„Ji čia“, – pasakė ji. – Detektyve, čia Dana. Ji pasirodė ant mano verandos ketvirtą valandą ryto. Išlipusi iš automobilio degalinėje, ji pėsčiomis įveikė vienuolika mylių. Jos veidas buvo nusėtas mėlynėmis, o ji vis kartojo Oweno vardą. Norėjau kviesti policiją, bet ji maldavo palaukti. Sakė, kad Curtisas turi pažįstamų šerifo biure.
Soto visiškai sustingo.
3 dalis
– Bandžiau sugalvoti, kaip saugiai susisiekti su jos buvusiu vyru, – per garsiakalbį skambėjo plonas Leah balsas. – Ji nėra įsiminusi jo telefono numerio. Jau kelias valandas ji sėdi prie mano virtuvės stalo ir spokso į duris.
Aiškiai įsivaizdavau tą vaizdą: išsekusi ir sumušta Dana stebi duris, lyg jos bet kurią akimirką galėtų plačiai atsiverti, o jos lūpose vis dar skamba sūnaus vardas. Širdį suspaudė gailestis jai ir visoms toms valandoms, kurias ji praleido nieko nežinodama.
– Laikyk ją ten, – tarė Soto. – Užrakink duris. Siunčiu ekipažą.
Soto baigė pokalbį ir iškart surinko kitą numerį; ji kalbėjo tyliai, trumpais, griežtais sakiniais, o aš stovėjau koridoriuje, rankomis prisidengusi veidą. Koridoriuje tvyrojo antiseptikų ir pridegusios kavos kvapas. Galvojau apie tai, kaip arti buvome visko praradimo ir ant kokio plono siūlo viskas laikėsi.
Baigusi kalbėti, paklausiau, ar galėčiau pasikalbėti su Dana. Soto sudvejojo, tada linktelėjo. Ji įspėjo mane kalbėti trumpai ir nieko nesakyti, kas galėtų išduoti Oweno buvimo vietą – jei netyčia kas nors klausytųsi.
Pasiskolinau iš slaugytojos telefoną ir paprašiau Leah duoti jai ragelį. Išgirdau prislopintus garsus: kėdės braukimą per grindis, kelis žingsnius. Širdis taip garsiai plakė……taip, kad vos galėjau mąstyti. Neturėjau nė menkiausio supratimo, ką pasakysiu.
Po akimirkos išgirdau kvėpavimą – virpantį ir trapų, o tada – balsą, kurio negirdėjau trejus metus; jame nebuvo nė lašo pykčio.
– Markai?
– Jis saugus, Dana, – mano balsas sudrebėjo. – Ovenas saugus. Jis čia. Valgo drebučius ir skundžiasi ligoninės antklode.
Ji išleido garsą, kurio niekada nepamiršiu – kažkas tarp kūkčiojimo ir juoko; taip skamba žmogus, kuris kelias dienas sulaikęs kvėpavimą. – Bandžiau, – tarė ji. – Bandžiau pasiekti jį. Jis neleido. Labai atsiprašau, Markai. Labai atsiprašau.
Tik iliustraciniais tikslais
– Tu davei jam telefoną, – pasakiau. – Liepei bėgti. Viską padarei teisingai.
Nunešiau telefoną į Oveno palatą ir laikiau taip, kad jis – dabar jau pabudęs – galėtų ją girdėti. Jo veidas susitraukė, o paskui atsivėrė – lyg gėlė, pasisukanti į šviesą. Kitų dešimties minučių detales pasiliksiu sau.
Tą vakarą jie suėmė Curtisą Hale’ą motelyje prie greitkelio, už keturiasdešimt mylių nuo ežero. Jis bandė grynaisiais susimokėti už kambarį, o darbuotojas atpažino jį iš pranešimo, kurį Soto komanda buvo išplatinusi vietos žiniasklaidai.
Po to sekęs tyrimas pasirodė esąs kur kas platesnio masto, nei kas nors iš mūsų įsivaizdavo.
Curtisą ketverius metus grobstė pinigus iš statybų bendrovės, kurioje dirbo; lėšas jis nukreipdavo į fiktyvias sąskaitas – kai kurios jų buvo atidarytos Danos vardu, jai nieko nežinant. Pasak Soto, jis vedė ją iš dalies todėl, kad sutuoktinės vardas padėjo lengviau paslėpti finansinius pėdsakus. Kai Dana aptiko dokumentus, jis paniro į paniką, o ši peraugo į smurtą.
Juodi maišai buvo jo bandymas sunaikinti įkalčius prieš atvykstant įmonės auditoriams; kartu su jais buvo ir Danos daiktai – jis ketino tvirtinti, kad ji pati juos susikrovė prieš palikdama jį. Versija būtų buvusi paprasta: ji pabėgo, paliko sūnų, o jis – nuskriaustas vyras – liko aiškintis situacijos. Ponia Doil viską sugadino.
– Šioje gatvėje gyvenu dvidešimt šešerius metus, – pareiškė ji detektyvams, sukryžiavusi rankas ir pakėlusi smakrą. – Puikiai žinau, kaip atrodo šiukšlių maišas, pilnas atliekų, ir kaip jis atrodo tada, kai žmogus bijo to, kas yra viduje.
Šerifo pavaduotojas, į kurį dėjo viltis Kertisas, pasirodė esąs tik golfo partneris – niekas daugiau; supratęs, kokio masto įvykis tai buvo, jis visiškai bendradarbiavo su pareigūnais. Niekas kitas iš policijos pajėgų nebuvo susitepęs. Kertisas tiesiog gyrėsi.
Jam buvo pateikti kaltinimai dėl pagrobimo, neteisėto nepilnamečio laisvės atėmimo, smurto ir sukčiavimo. Prokuroras man pasakė, kad vien už neteisėtą laisvės atėmimą gresia tokia bausmė, jog Kertisui išėjus į laisvę, Ovenas jau bus suaugęs vyras. Tarp įrodymų buvo sulaužyta spyna, šuns būdos nuotraukos, Oveno apklausos įrašas, Danos parodymai ir rastas nešiojamasis kompiuteris – kriminalistams pavyko beveik visiškai atkurti jo turinį.
Man nerūpėjo bausmės dydis. Man rūpėjo tik tai, kada vėl galėsiu paimti sūnų už rankos, o jis dėl to nekrūptelės.
Ovenui prireikė daug laiko, kol jis vėl galėjo vienas miegoti savo kambaryje.
Pirmuosius du mėnesius jis gyveno su manimi, o vėliau – su manimi ir Dana mano namuose, nes nė vienas iš mūsų negalėjome pakęsti minties būti nuo jo atskirti. Niekada nekalbėjome apie tai, ar vėl būsime kartu. Kalbėjomės apie tai, kas pasiims jį iš mokyklos, kada vyks terapijos seansai ir ką jis valgys vakarienei.
Mes su Dana niekada nebebūsime tokie, kokie buvome anksčiau. Tačiau kažkas tarp mūsų pasikeitė. Ji nustojo nuolat atsiprašinėti ir leido man padėti. Aš nustojau skaičiuoti, kas kiek yra skolingas. Kažkur tame procese tapome tuo, ko nesitikėjau – dviem žmonėmis, pasirengusiais padaryti absoliučiai viską dėl to paties vaiko.
Ovenas kas savaitę lankėsi pas terapeutę daktarę Bel; ant jos stalo stovėjo dubuo su glotniais akmenukais, o ji pati niekada jo neskubino. Iš pradžių jis tik piešė. Beveik visuose piešiniuose atsirasdavo šuns būda – maža ir pilka, o jos viduje sėdėdavo berniukas.
Po kelių mėnesių piešiniai pasikeitė. Šunų būda tapo mažesnė. Berniukas buvo už jos.
Pavasarį jis paklausė, ar galėtume ką nors pasodinti mano namo kieme – ten niekada nebuvo sodo. Nusipirkome pomidorų daigų ir maišą žemių; Ovenas, atsiklaupęs ant žolės su mažu kastuvėliu, lėtai ir kruopščiai kasė duobutes.
– Tėti, – tarė jis nepakeldamas akių. – Džiaugiuosi, kad atėjai.
– Ir aš, sūnau.
– Nors ir sakiau tau nežiūrėti į baseiną.
Aš nusijuokiau, bet balsas užstrigo. – Ypač tada.
Jis abiem rankomis prispaudė žemes aplink šaknis. – Nenorėjau, kad pamatytum, kas ten yra. Maniau, kad tai kažkas blogo. Maniau, jei pamatysi, tai liksi ten, o Kertisas sugrįš.
Gerklę suspaudė. – Tu bandei mane apsaugoti.
– Mama liepė būti drąsiam. Tai ir stengiausi.
Apkabinau jį per pečius. Sėdėjome ant žolės, o popietės šviesa driekėsi per sodą.
Birželį vykusioje teismo posėdyje, kuriame buvo skelbiamas nuosprendis, Ovenui nereikėjo duoti parodymų. Tai padarė Dana – aiškiu, tvirtu balsu, rankas sudėjusi ant kelių. Kai ji pasakojo apie tą naktį virtuvėje, neverkė. Kai apibūdino akimirką, kai ji……ji išleido sūnų iš akių.
Ponia Doil sėdėjo antroje eilėje, vilkėdama išeiginę suknelę. Ji buvo atsinešusi skardinę citrininių pyragaičių – prokurorui, detektyvui ir, dėl priežasčių, kurių niekada nepaaiškino, – teismo tvarkos prižiūrėtojui.
Vėliau, prie teismo rūmų laiptų, mane susirado Soto.
„Dirbu šį darbą jau devyniolika metų, – tarė ji. – Dažniausiai padėtį išgelbėja profesionalai: policininkai, gydytojai, socialiniai darbuotojai.“ Ji pažvelgė į automobilių stovėjimo aikštelę, kur Dana segė Oveną mano automobilyje. „Kartais tai būna kaimynas, pastebėjęs netinkamus šiukšlių maišus. Kartais – mama, įduodanti vaikui telefoną. Kartais – tėvas, perlipantis tvorą.“
– Arba dešimtmetis, kuris nenori, kad tėtis žvilgtelėtų į baseiną, – pridūriau.
Ji nusišypsojo. – Ir tai taip pat.
Tą vakarą Ovenas pirmą kartą užmigo savo lovoje, nedegant šviesai koridoriuje. Ilgai stovėjau prie jo kambario durų, klausydamasi, kaip jis kvėpuoja.
Trys tylos dienos man vos nekainavo visko. Trys dienos nežinomybės, beldimo į užrakintus vartus, lipimo per tvorą.
Lipčiau dar kartą. Lipčiau per šimtą tvorų.
PABAIGA
Pastaba: Šis pasakojimas yra grožinės literatūros kūrinys, įkvėptas tikrų įvykių motyvų. Vardai, veikėjai, vietos ir įvykiai yra išgalvoti, o bet koks panašumas į realius asmenis – visiškai atsitiktinis. Iliustracijos skirtos tik vaizdiniam pavaizdavimui.


