Šešias valandas vairavau per gausų snygį, veždama kalėdines dovanas, norėdama nustebinti šeimą. Tačiau atvykusi išgirdau seserį sakant: „Galbūt ji taip ir nepasieks namų. Tada visi jos pinigai pagaliau atitektų man.“ Visi nusijuokė. Tyliai apsisukau ir išvažiavau. Kitą rytą telefone pamačiau 80 praleistų skambučių…

Interesting stories

Šešias valandas praleidau važiuodamas per žiaurią pūgą, nešdamas kalėdines dovanas, nes norėjau nustebinti savo šeimą.

Tačiau tą akimirką, kai įėjau į vidų, išgirdau seserį sakant: „Tikiuosi, kad ji pateks į avariją“. Tada visi jos pinigai priklausytų man.“ Visi juokėsi. Tyliai apsisukau ir išėjau. Kitą rytą mano telefonas rodė 80 praleistų skambučių. Planuoti šeimos keliones
Mano vardas Mira, man 35 metai. Dirbu programuotoju didelėje technologijų įmonėje ir man nuoširdžiai patinka tai, ką darau. Atlyginimas puikus, iššūkiai mane domina ir man patinka leisti dienas spręsdamas sudėtingas problemas.

Prieš dvejus metus pagaliau sumokėjau būsto paskolą. Vis dar prisimenu, sėdėjau prie virtuvės stalo ir žiūrėjau į galutinį mokėjimo patvirtinimą banko ataskaitoje. Palengvėjimo jausmas buvo neįtikėtinas. Pirmą kartą suaugusiojo gyvenime turėjau daug santaupų, virš galvos nekabinau hipotekos ir jaučiau tikrą finansinio saugumo jausmą.

Mano šeima gyvena už dviejų valstijų. Mano tėvai vis dar gyvena tame pačiame name, kuriame užaugau, o mano jaunesnė sesuo Fallon dažnai apsistoja tarp nuomojamų butų. Mes nesame ypač artimi. Galime pasikalbėti kartą per mėnesį, kartais rečiau. Tarp mūsų nėra jokio didelio konflikto; mes tiesiog išaugome į labai skirtingus žmones. Planuoti šeimos keliones
Kita vertus, mano tėvai yra labai draugiški. Jie mėgsta rengti didžiulius susibūrimus, o kiekviena šventė kažkaip virsta perpildyta švente, kurioje dalyvauja giminaičiai, kaimynai, šeimos draugai ir praktiškai visi, su kuriais jie neseniai susitiko. Paskutiniame Padėkos dienos susirinkime, kuriame dalyvavau, beveik 30 žmonių buvo įspausti į savo kambarį.

Fallonas paveldėjo tą pačią asmenybę. Jai patinka triukšmas, jaudulys ir nesibaigiantys pokalbiai, susiję su šeimos įvykiais. Planuoti šeimos keliones
Aš esu visiška priešingybė. Man labiau patinka rami aplinka, mažesni susibūrimai ir pokalbiai, kuriuose iš tikrųjų galiu išgirsti, ką kažkas sako, nekonkuruodamas su keliolika kitų balsų.
Tačiau didžiausia priežastis, kodėl pamažu nustojau lankytis šeimos šventėse, buvo nuolatiniai mano tetų, ypač tetos Patrice ir tetos Merrill, tardymai.

Ankstesniame kalėdiniame vakarėlyje teta Patričė įspraudė mane į kampą visų akivaizdoje.
– Taigi, Mira, ar pagaliau susiradai sau vaikiną?
Man nespėjus atsakyti, teta Merrill įšoko.
„Kada planuoji įsikurti ir padovanoti tėvams anūkų? Gaukite patarimus tėvams
Atraskite daugiau
Tada atsirado neišvengiami palyginimai su jų dukromis.
„Mano Sidnėjus ištekėjo būdamas 28 metų, o dabar ji turi du žavius ​​vaikus“, – skelbs Patrice.
«Trina ir jos vyras ką tik kartu įsigijo gražų namą. Jiems puikiai sekasi», — pridūrė Merrill. Gaukite vedybų patarimų
Visada atsakydavau mandagiai šypsodamasi ir panašiai: „Tai puiku“, nors viduje praktiškai rėkiau.
Atraskite daugiau
Beveik taip pat skaudėjo mano tėvų tylėjimas. Jie niekada manęs negynė ir neprašė savo seserų gerbti mano privatumą. Jie tiesiog stovėjo šalia, kol su manimi buvo elgiamasi kaip su žmogumi, kurio gyvenimą reikėjo taisyti.
Galiausiai sukūriau lengvesnį būdą tvarkyti šeimos progas. Užuot važiavęs namo per Kalėdas, gimtadienius ir kitas šventes, pradėjau siųsti dovanas visiems per pristatymo paslaugas. Raskite atostogų dovanas

Tai išgelbėjo mane nuo nepatogių klausimų, nereikalingų palyginimų ir nesibaigiančių aiškinimų, kodėl nesu ištekėjusi, kodėl nenoriu vaikų ar kodėl savarankiškas gyvenimas mane džiugino. GetWriting Tools
Mano tėvai palaipsniui priėmė susitarimą. Kiekvieną šventę mama skambindavo su pirkinių sąrašu, aš viską užsisakydavau internetu, o siuntos atkeliaudavo prie jų durų. Visi atrodė patenkinti.
Per šventinius vaizdo skambučius dažniausiai pasirodydavau apie 20 minučių, pasisveikindavau, o paskui teisindavausi dėl darbo ar išsekimo. Tai buvo kasdienybė, kuri tiko visiems – arba bent jau aš tuo tikėjau.
Fallonui dabar 29 metai ir jis gyvena mažame nuomojamame bute apie dešimt minučių nuo mūsų tėvų. Ji vis dar bando rasti savo gyvenimo kryptį. Per pastaruosius penkerius metus ji darbą keitė apie 15 kartų, dirbdama mažmeninėje prekyboje, restoranuose, registratūroje ir įvairias kitas pareigas. Niekas ilgai nesitęsė. Gaukite patarimus tėvams
Mano tėvas du dešimtmečius dirbo toje pačioje gamykloje ir šiuo metu eina vadovo pareigas. Tai garbingas darbas, nors atlyginimas nėra itin įspūdingas. Mano mama ne visą darbo dieną dirba gydytojo kabinete, tvarko dokumentus ir planuoja susitikimus.
Jiems pavyksta išsiversti, tačiau finansinės kovos visada buvo jų gyvenimo dalis.
Galbūt todėl jie niekada nesiskundė ab…įpratau siųsti dovanas. Taip galėjau jiems suteikti daiktų, kurių jie ne visada galėjo patys įpirkti, o pati išvengdavau varginančių šeimos susibūrimų. Atrodė, kad tai visai neblogas susitarimas.
Praėjusių metų Kalėdoms visiems išsiunčiau itin dosnias dovanas. Mama gavo brangų odos priežiūros priemonių rinkinį, apie kurį kalbėjo jau kelis mėnesius. Tėtis – kokybiškų įrankių komplektą savo dirbtuvėms, o Falon – dizainerio rankinę, kurią ji ne kartą buvo demonstravusi „Instagram“ tinkle.
Atrodė, kad jie liko labai patenkinti.
Tiesą sakant, man visai negaila buvo tų pinigų. Juk jie vis tiek buvo mano šeima, kad ir kaip skirtingai susiklostė mūsų gyvenimai. Uždirbau gerokai daugiau nei tėvai ar sesuo, tad retkarčiais jiems padėti man atrodė teisinga.
Vis dėlto kartais kildavo klausimas: ar jie iš tiesų manęs pasiilgsta, ar tiesiog laukia siuntinių?
Ar kas nors pastebėtų, jei per Kalėdas nepaskambinčiau? Ar jiems rūpėtų, jei nustočiau siuntusi brangias dovanas?
Niekada per daug nesigilinau į šias mintis. Artėjo dar vienos Kalėdos, ir mama paskambino su savo įprastu pirkinių sąrašu.
Sužinokite daugiau
Fone girdėjosi veikiantis televizorius, o netoliese juokėsi Falon.
– Labas, brangute, – pasisveikino mama. – Skambinu dėl kalėdinių dovanų.
„Vėl tas pats“, – pagalvojau.
– Jau sudariau sąrašą, – tęsė ji. – Labai norėčiau to brangaus odos priežiūros rinkinio nuo senėjimo iš „Sephora“. To, kuris kainuoja apie 270 dolerių. Tėtis nori profesionalaus elektrinių įrankių rinkinio iš „Home Depot“, o Falon prekybos centre nusižiūrėjo dizainerio rankinę, kainuojančią apie 350 dolerių.
Griebiau rašiklį ir ėmiau viską užsirašinėti, mintyse skaičiuodama bendrą sumą. Šie prašymai buvo gerokai brangesni nei įprastai, tačiau galėjau sau leisti juos išpildyti.
Tada nusprendžiau pasakyti tai, apie ką galvojau jau gana seniai. – Tiesą sakant, mama, galvojau apie Kalėdas. Pasiilgau gyvo bendravimo su visais, be to, pavargau kasmet kartoti tą patį scenarijų. Noriu šias Kalėdas praleisti namuose, kartu su jumis.
Tyla.
Mama tylėjo kelias sekundes. Geriau girdėjau televizorių nei jos kvėpavimą.
– O, – galiausiai ištarė ji. Jos balsas skambėjo nustebusiai, netgi šiek tiek nejaukiai. – Mira, tikrai nebūtina to daryti. Juk žinai, kaip viskas vyksta pas mus. Bus daugybė žmonių: tetos, dėdės, kaimynai Džonsonai, tikriausiai ir tavo tėčio bendradarbiai…
– Žinau, mama. Viskas gerai. Iš tiesų noriu visus pamatyti. Jau beveik dveji metai, kai nešvenčiau Kalėdų namuose.
– Žinoma, labai džiaugsimės tave matydami, – atsakė ji, nors jos tone nebuvo daug entuziazmo. – Tiesiog… atrodė, kad tau visada buvo patogiau, kai dovanos būdavo tiesiog pristatomos.
– Būsiu ten gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, – patvirtinau.
– Supratau. Na, tai puiku. Vadinasi, reikės šiek tiek pakoreguoti planus. Pasikalbėsim vėliau, brangute.
Ji neįprastai greitai baigė pokalbį. Paprastai mama galėtų dar dvidešimt minučių plepėti apie viską – nuo ​​kaimynystės naujienų iki to, ką matė per televizorių.
Šįkart ji, regis, nekantravo kuo greičiau padėti ragelį.
Iki Kalėdų buvo likusios vos trys savaitės, tad nedelsdama ėmiausi viską organizuoti. Užsakiau visas dovanas iš mamos sąrašo. Odos priežiūros priemonių rinkinys pasirodė stebėtinai brangus, o dizainerio rankinė, skirta Falon, kainavo dar daugiau, nei tikėjausi.
Tačiau tai buvo Kalėdos, ir norėjau, kad šventė būtų ypatinga.
Ateinančios savaitės prabėgo greitai. Dirbau viršvalandžius, kad anksčiau laiko užbaigčiau svarbų projektą, pateikiau keletą paskutinės minutės užsakymų internetu ir supratau, kad iš tiesų džiaugiuosi grįžimu namo. Įsivaizdavau, kaip visi susirenkame prie Kalėdų eglutės, kartu valgome, juokiamės su tėvais ir pagaliau, užuot tik skubotai pasisveikinę vaizdo skambučiuose, galime pasikalbėti apie tikrai svarbius dalykus.
Buvau kruopščiai suplanavusi visą kelionę. Ketinau išvykti gruodžio 24-osios rytą ir atvykti dar iki pietų – taip būčiau turėjusi pakankamai laiko nustebinti visus paruoštomis dovanomis.
Be to, nupirkau ir papildomų dovanų, kurių niekas neprašė: butelį gero vyno tėčiui, elegantišką saldainių dėžutę mamai ir gražų šaliką Fallon – jį buvau nusižiūrėjusi parduotuvės vitrinoje.
Šįkart norėjau pasirodyti ne tik kaip dukra, kuri iš kito valstijos galo atsiunčia siuntinius.
Deja, orai turėjo kitų planų.
Likus maždaug savaitei iki Kalėdų, temperatūra ėmė staigiai kristi. Tai nebuvo įprasti žiemiški orai – spaudė toks šaltis, kad vos išėjus į lauką veidą pradėdavo gelelti.

Tada pasirodė sniegas.
Iš pradžių tai buvo tik lengvos snaigės, tačiau iki gruodžio 20-osios regioną užklupo galinga žiemos audra.Sniegas krito nesustodamas, užklodamas kelius, šaligatvius ir stogus. Žvelgdamas pro savo buto langą, vos įžiūrėjau kitoje gatvės pusėje stovintį pastatą.
Televizijos žiniose buvo rodomi vis labiau gąsdinantys vaizdai iš greitkelių. Automobiliai buvo nuslydę į griovius, didžiuliai sunkvežimiai – skersai kelio, užtverdami kelias eismo juostas, o eismas sustojo ir nusidriekė daugybę kilometrų.
Valdžios institucijos nuolat ragino gyventojus likti namuose, nebent kelionė būtų visiškai neišvengiama.
Pradėjau panikuoti.
O kas, jei greitkeliai taps nepravažiuojami? O kas, jei vis dėlto negalėsiu grįžti namo Kalėdoms? Juk išleidau tiek pinigų dovanoms ir įdėjau tiek pastangų, kad ši kelionė įvyktų. Mintis, kad viskas gali sugriūti paskutinę akimirką, kėlė didžiulį nusivylimą.
Vis dėlto nebuvau pasirengęs atsisakyti kelionės. Net nenumaniau, kad ši kelionė namo atskleis kai ką apie mano šeimą – tai, ko niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti.

Visited 378 times, 25 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий