Praėjus penkeriems metams po mūsų skyrybų, oro uosto VIP salėje netikėtai susidūriau su savo buvusiu vyru. Šalia jo sėdėjo jo buvusi meilužė – dabar jau jo žmona. Pamatęs mano pirmosios klasės bilietą, jis pašaipiai tarė: „Pirma klasė? Kas už tai sumokėjo? Juk buvai visiškai be pinigų, kai aš tave palikau!“

Interesting stories

Praėjus penkeriems metams po mūsų skyrybų, oro uosto VIP salėje susidūriau su savo buvusiu vyru. Šalia jo sėdėjo jo buvusi meilužė, dabar – žmona. Pamatęs mano pirmosios klasės įlaipinimo bilietą, jis pašaipiai tarė: „Pirma klasė? Kas sumokėjo? Juk buvai visiškai be pinigų, kai aš išėjau!“ Išlikau rami. Tuomet penkerių metų mergaitė mane apkabino ir sušuko: „Mama! Tėtis laukia mūsų privačiame lėktuve!“ Kai priėjo mergaitės tėvas, mano buvęs vyras išbalo.

Jis nė nenumanė, kad tas lėktuvas priklauso mano įmonei – ir kad dabar aš priimu sprendimus, nuo kurių priklauso jo verslas.

JFK oro uoste gėriau kavą, kai mane pertraukė pernelyg gerai pažįstamas balsas.

„Emili? Na ir staigmena.“

Priešais stovėjo Ričardas Koldvelas, vilkintis elegantišką itališką kostiumą. Jo veide tvyrojo ta pati savimi patenkinta išraiška, kurią kadaise klaidingai palaikiau pasitikėjimu savimi. Šalia jo buvo Vanesa – buvusi meilužė, tapusi jo žmona.

Prieš penkerius metus užtikau juos mūsų miegamajame. Užuot atsiprašęs, Ričardas pateikė skyrybų dokumentus ir pareiškė, kad Vanesa geriau supranta jo ambicijas nei aš.

Vanesa nužvelgė mano kreminės spalvos kašmyrinį paltą ir deimantinius auskarus.

„Kažkas akivaizdžiai atnaujino garderobą“, – tarstelėjo ji.

Ričardas pastebėjo mano bilietą.

„Pirma klasė?“ – nusijuokė jis. – „Kas sumokėjo? Juk buvai visiškai be pinigų, kai aš išėjau!“

Vanesa nusikvatojo: „Galbūt ji keliauja su kuo nors dosniu.“

Niekaip nesureagavusi, padėjau puodelį į šalį.

„Man viskas gerai, Ričardai.“

„Žinoma, kad gerai. Ką dabar veiki? Parduodi draudimą? Gal dirbi kieno nors asistente?“

Prisiminimai atgijo: lagaminai, kuriuos jis prikrovė mano daiktų; namai, kuriuos privertė atiduoti; santaupos, kurias jis slapta pervedė kitur prieš pat paduodamas skyrybų prašymą. Ypač gerai prisiminiau, kaip maldavau grąžinti man palikimą, kurį gavau po motinos mirties.

„Įrodyk, kad tai buvo tavo.“

Kai išėjau, turėjau tik keturiasdešimt tris tūkstančius dolerių, sudaužytą širdį ir vieną tvirtą pasiryžimą: niekada daugiau.

Neprašytas, Ričardas atsisėdo priešais mane. – Žinai, „Caldwell Aviation“ netrukus užbaigs šimto milijonų dolerių vertės įsigijimo sandorį. Tikriausiai kitą savaitę pamatysi mane per televiziją.

– Sveikinu, – tariau.

– Vieniems lemta pasiekti didžių dalykų, Emili. Kiti tiesiog už jų išteka.

Vanessa atrodė patenkinta. Prieš man spėjant atsakyti, išgirdome susijaudinusį balselį:

– Mamyte!

Maža mergaitė auksinėmis garbanomis atskubėjo prie mūsų ir apkabino mane per liemenį.

– Tėvelis laukia mūsų privačiame lėktuve! Sako, kad galime skristi, kai tik būsi pasiruošusi!

Pabučiavau ją į kaktą. – Jau einu, brangute.

Richardas įsitempė.

– Mamyte?

Pergalės kupina Vanessos veido išraiška dingo. Prie mūsų priėjo aukštas, žilaplaukis džentelmenas, ir Richardas staiga išbalo.

– Aleksanderis Sterlingas?

Mano vyras ramiai uždėjo ranką man ant peties ir nusišypsojo.

– Richardai. Koks sutapimas.

Mano buvęs mylimasis žvelgė tai į vieną, tai į kitą, negalėdamas ištarti nė žodžio. Jis dar nebuvo visiškai supratęs situacijos: Aleksanderis buvo tas milijardierius valdybos pirmininkas, kurio pritarimo Richardui desperatiškai reikėjo, kad išgelbėtų savo sunkumų kamuojamą įmonę. O Aleksanderis galutinį sprendimą buvo patikėjęs man.

Richardas staiga pašoko nuo kėdės – vos nenuvertė savo taurės.

– Pone Sterlingai! Nežinojau, kad šiandien keliaujate.

Aleksanderis linktelėjo. – Mūsų reguliarusis skrydis vėlavo. Tad skrendame įmonės lėktuvu.

Richardas nustebęs atsisuko į mane.

– Palaukite. Jūs vedęs Emilę?

– Jau trejus nuostabius metus.

Vanessa piktai nužvelgė mano vestuvinį žiedą. Richardas išspaudė įtemptą juoką.

– Pasaulis visgi mažas! Emili niekada neminėjo, kad jus pažįsta.

– Mes nebendravome penkerius metus, – priminiau jam.

Sophie patempė Aleksanderį už rankovės.

– Tėveli, ar galiu parodyti mamytei lėktuvą?

– Tuojau, princese.

Priėjo jo asistentas ir linksmai palydėjo Sophie privačios įlaipinimo zonos link. Richardas nedelsdamas grįžo prie savo prioritetų.

– Aleksanderi, kadangi jau esate čia, gal galėtume aptarti tą įsigijimo sandorį? Mano valdyba patvirtinimo laukia iki penktadienio. – Tą sandorį tvarko Emily.

Atrodė, kad Ričardas negali suvokti šio atsakymo.

– Emily?

– Mano žmona yra „Sterling Horizon Capital“ generalinė direktorė. Ji kuruoja mūsų investicijas aviacijos sektoriuje.

Vanesa netikėdama nusijuokė.

– Emily? Ta pati moteris, kuri net negalėjo susimokėti už savo skyrybų advokatą?

Aleksandras surimtėjo.

– Ji taip pat yra logistikos technologijų įmonės, kurią prieš ketverius metus įsigijome už aštuoniasdešimt šešis milijonus dolerių, įkūrėja.

Jie abu tylėjo.

Po skyrybų likusias santaupas investavau į programinę įrangą, skirtą aptikti suklastotas techninės priežiūros sąskaitas privačios aviacijos srityje. Dirbdavau po šešiolika valandų per parą, miegodavau šalia kompiuterio ir valgydavau greitai paruošiamus makaronus, o tuo metu Ričardas viešino nuotraukas iš savo medaus mėnesio Monake.

Galiausiai Aleksandro investicinė įmonė……pastebėjau programinę įrangą. Verslo partnerystė peraugo į draugystę, o vėliau – į meilę. Aleksandras buvo našlys ir augino Sofi, kuri tuo metu dar buvo visai maža. Po mūsų vestuvių aš ją įsivaikinau. Mūsų naujoji šeima buvo grindžiama abipuse pagarba – dalyku, kurio Ričardas niekada nebuvo pasiūlęs.

Ričardas nervingai nurijo seiles.

– Na, Emili, juk mūsų bendra praeitis gali padėti šiam sandoriui.

– Mūsų praeitis? – paklausiau.

– Nagi. Juk aš atvėriau tau duris į aviacijos pasaulį.

– Tu atleidai mane iš savo įmonės tą patį rytą, kai sužinojau apie tavo romaną.

– Tai buvo nesusipratimas.

– Tu nutraukei mano sveikatos draudimą.

Vanesa sunėrė rankas ant krūtinės. – Ar tikrai aptarinėjame tokius senus laikus?

Nusišypsojau jai.

– Ne. Mes aptariame jūsų įmonės įsigijimą.

Atverčiau planšetę. Mano analitikai šešis mėnesius tyrinėjo „Caldwell Aviation“ veiklą ir atskleidė kur kas daugiau nei tik mažėjantį pelną: suklastotas sąskaitas už techninę priežiūrą, dirbtinai išpūstas orlaivių vertes ir milijonus, pervestus į Vanesos konsultacijų verslą.

Vienas pervedimas ypač krito į akis: likus visai nedaug laiko iki mūsų skyrybų, iš mano motinos investicinės sąskaitos buvo paimta 680 000 dolerių ir pervesta į Ričardo įmonę, pasinaudojus įgaliojimu su mano suklastotu parašu.

Ričardas pasilenkė į priekį.

– Visi mūsų finansinėse ataskaitose pateikti duomenys buvo patikrinti nepriklausomų ekspertų.

– Martino Eliso?

Jo pasitikėjimas susvyravo.

– Taip.

– Įdomu. Vakar jis prisipažino, kad darei jam spaudimą, jog jis pakeistų audito išvadas.

Vanesa staiga atsisuko į jį.

– Ką?

Tęsiau toliau:

– Jis pateikė elektroninius laiškus, pirminius buhalterinius įrašus ir banko dokumentus. Mūsų teisininkų komanda patvirtino jų autentiškumą.

Ričardo veidas persikreipė iš pykčio.

– Tu bandai man pakenkti, nes aš tave palikau.

– Ne. Tau kenkia tavo paties finansiniai dokumentai.

Telefonas pranešė, kad mūsų vyriausiasis teisininkas jau atvyko į „Caldwell Aviation“ būstinę, kur turėjo įvykti suplanuotas skubus valdybos posėdis. Žvilgtelėjau į Aleksandrą.

– Atėjo laikas.

Ričardas griebė savo portfelį.

– Emili, kad ir ką planuotum, prisimink: sunaikinusi mano įmonę, pakenksi niekuo dėtiems darbuotojams.

Atsistojau. „Būtent todėl aš tuo ir netikiu.“

Ričardas sekė paskui mus į privatų pasitarimų kambarį, esantį šalia poilsio zonos.

– Klausyk, – desperatiškai tarė jis, – galime tai išspręsti patys.

Vanesa uždarė duris.

– Emili, būk protinga. Juk tu jau turi viską!

Pasukau planšetę taip, kad jie matytų dvylika „Caldwell Aviation“ direktorių, dalyvaujančių vaizdo skambutyje; kartu su jais buvo ir mūsų vyriausiasis teisininkas bei nepriklausomas finansinių nusikaltimų auditorius.

Ričardo veidas persikreipė.

– Kas čia vyksta?

Į jį kreipėsi valdybos pirmininkas:

– Ričardai, „Sterling Horizon“ atsiėmė įsigijimo pasiūlymą. Be to, gavome įrodymų apie rimtus finansinius pažeidimus.

Ričardas kaltinamai parodė į mane:

– Tai ji viską suorganizavo! Ji – mano buvusi žmona!

Auditorius atidarė sandorių įrašus.

– Pone Caldwellai, šie dokumentai rodo, kad pasitelkus fiktyvius tiekėjus buvo pasisavinta maždaug 12,4 mln. JAV dolerių.

Vanesa žengė žingsnį atgal. Ričardas paprieštaravo:

– Tai buvo teisėti mokėjimai už konsultacijas!

– Jūsų žmonos įmonei, – atsakė auditorius. – Kuri neturi nei darbuotojų, nei patalpų veiklai vykdyti, nei jokių dokumentais pagrįstų konsultavimo paslaugų.

Vanesa skubiai bandė nusišalinti:

– Ričardas viskuo rūpinosi! Aš tiesiog pasirašydavau tai, ką jis man pakišdavo!

Ričardas staigiai atsisuko į ją:

– Užsičiaupk!

Jų, atrodytų, tobula santuoka griuvo visų akivaizdoje. Pirmininkas tęsė:

– Taip pat nustatėme, kad be leidimo buvo imamos paskolos įkeičiant bendrovės orlaivius, nuslėpti įsipareigojimai ir suklastoti parašai.

Ričardas sugniubo. Tuomet mano advokatas parodė lėšų pervedimą iš mano motinos sąskaitos. Penkerius metus Ričardas tvirtino, kad tų pinigų niekada nebus įmanoma susigrąžinti. Dabar prieš akis buvo pateiktas pradinis pavedimo nurodymas, bankiniai įrodymai ir atgauti elektroniniai laiškai.

– Ričardai Caldwellai, – tarė mano advokatas, – ponia Sterling pateikė civilinį ieškinį, reikalaudama grąžinti pavogtas lėšas, atlyginti žalą bei imtis atitinkamų teisinių veiksmų dėl apgaulingų duomenų pateikimo skyrybų metu. Visi surinkti įrodymai taip pat perduoti federaliniams tyrėjams.

Ričardas įsmeigė žvilgsnį į mane:

– Emili, prašau.

Tas vienintelis žodis priminė tai, ką pati pasakiau prieš daugelį metų, kai kroviausi du lagaminus.

– Prašau. Jis priėjo arčiau.

– Padariau klaidų. Tačiau kažkada mes vienas kitą mylėjome.

– Mylėjome, – atsakiau. – Ir tu manei, kad tai reiškia, jog niekada savęs neginsiu.

Valdybos pirmininkas pranešė, kad Ričardas nedelsiant nušalinamas nuo pareigų, kol bus atliekamas tyrimas ir pradedama oficiali atleidimo procedūra. Jam buvo užkirsta prieiga prie įmonės finansų. Vanesa pravirko.

Aleksandras atidarė duris.

– Mūsų dukra laukia, brangioji.

Ričardas tiesė ranką į mane.

Sužinokite daugiau
– Nepalik manęs taip.

Susitikau su juo žvilgsniu.

– Tu palikai mane be nieko, Ričardai. Aš palieku tave su tavo paties sprendimų pasekmėmis.

Išėjau net neatsigręždama.

Po aštuoniolikos mėnesių Ričardas prisipažino kaltas dėl sukčiavimo naudojantis elektroninėmis ryšių priemonėmis ir buvo nuteistas kalėti. Vanesa prisipažino dalyvavusi sukčiaujant atliekant mokėjimus…ir buvo įpareigota atlyginti žalą. Jų dvaras ir prabangūs automobiliai buvo parduoti siekiant įvykdyti teismo sprendimus ir susigrąžinti turtą.

Teismui prižiūrint, „Sterling Horizon“ įsigijo gyvybingą „Caldwell Aviation“ veiklą, apsaugodama šimtų darbuotojų darbo vietas ir pašalindama korumpuotą vadovybę.

Mano motinos pinigai buvo grąžinti, o aš įsteigiau jai skirtą stipendiją. „TrackPregnancy“

Vieną popietę Sophie žaidė mūsų sode, o Aleksandras atnešė man kavos.

„Laiminga?“ – paklausė jis.

Stebėdama, kaip mūsų dukra juokiasi saulėje, atsakiau:

„Labiau nei kada nors įsivaizdavau.“

Mano telefone pasirodė pranešimas apie Richardo nuosprendį. Aš jį atmečiau neperskaitęs.

Prieš penkerius metus Richardas įtikino mane, kad jo netektis reiškia visos mano ateities praradimą. Galiausiai supratau priešingai: išėjimas iš tos santuokos išlaisvino ateitį, kurią jis manė atėmęs.

Visited 298 times, 30 visit(s) today
Оцените статью
Добавить комментарий